Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Reformatė likimo valia
Tuesday, 08 February 2011 19:32
There are no translations available.

grigaiteValerijos Grigaitės gimimo liudijime įrašyta: gimė 1921 m. sausio 1d., pakrikštyta Siesikų katalikų bažnyčioje, Ukmergės rajonas. Vėliau šeima gyveno Raguvoje, Panevėžio rajone. Tėvas Viktoras ir mama Uršulė Grigai priklausė Romos katalikų tikėjimui. Tėvas - auksinių rankų krosnininkas, keliaudavo po apylinkes mūrydamas, uždirbdavo neblogai, bet neblogai ir gert mokėjo. Ne ką ir parnešdavo namo. Mama, kad išmaitintų didelę šeimyną, imdavosi visokių atsitiktinių darbų, dažniausiai skalbdavo Raguvos miestelio ponams. Pasakojama, kad, besilaukdama devinto vaikelio, lapkričio mėnesį skalavo skalbinius upėje lediniame vandenyje, peršalo, susirgo ir mirė, palikdama keturis visai mažus vaikus. Kai mirė mama, Valerija tebuvo šešerių metukų. Tėvas, daug negedėjo, palikęs vaikus sesers priežiūrai, susikrovęs mūrininko įnagius, iškeliavo.

Taip jau nutiko, kad atsibeldė į Biržų kraštą. Susipažino su našle, reformate Elžbieta Karosiene, kuri neseniai buvo palaidojusi savo vienintelį vaiką. Būdama geros širdies, gailestinga moteris, sužinojusi, kad meistras Grigas palikęs vaikus vienus vargo vargti, liepė atsivežti. Atvežęs vaikus, ilgai su Karosiene negyveno, laisvas gyvenimo būdas šaukė jį keliaut, laimės ieškot kitur...

Du broliukai - Antanas ir Jonukas bei mažiausioji sesutė Adelė (vėliau ištekėjusi - Sadauskienė) liko pas E.Karosienę. O Valeriją panoro įsidukrinti vaikų neturėję reformatai Putos. Bet Jokūbas Puta, taip norėjęs vaikų, nesugebėjo įsijaust į tėvo vaidmenį, mažoji Valytė netapo šeimos sutvirtintoja. Po kurio laiko J.Puta paliko šeimą, pardavė turėtą namelį ir išvažiavo ieškot laimės į Argentiną.

Elžbieta Bubalaitė Putienė, netekusi namų, neturėdama specialybės, sunkiai vertėsi, dirbo įvairius darbus, bet Valeriją stengėsi išmokslinti, sakė: „mokykis, kitokio kraičio aš tau negalėsiu sukrauti". Baigusią pradžios mokyklą, leido toliau mokytis į gimnaziją. Dauguma bendraklasių buvo turtingų ūkininkų, valdininkų dukros. Valė ir dar dvi iš dvidešimt septynių klasės draugių buvo atleidžiamos nuo mokesčio už mokslą.

konfirmacijavalerijaValerija prisimena, kaip birželio mėnesį, per Jonines, buvo kviečiama padėti patarnauti Biržuose vykstančio Sinodo dalyviams: ruošti valgius, dengti stalus, tada gaudavo pavalgyt iki soties... Labai padėjo reformatų kunigai P.Jakubėnas, Fr.Barnelis, A.Balčiauskas, Moterų evangelikių draugijos moterys: Ona Mikelėnienė, Trečiokienė. Birutė Yčaitė Barnelienė padėjo Valerijai pasiruošti vokiečių kalbos egzaminui stojant į Kauno universiteto medicinos fakultetą.

Martynas Yčas, užjausdamas našlaitę Valeriją, apsiėmė priglausti savo namuose Kaune, padėti studijų metais. Davė nuo buto raktus, sakydamas: kur keturi vaikai, ten ir penktas pragyvens. Buvo 1940 metų vasara. Visos svajonės sudužo užėjus rusamas. Yčai pasitraukė į Vakarus. Valerija liko be namų, be pragyvenimo šaltinio. Vien iš stipendijos neišgyvensi, o iš Biržų globėja daug padėt negalėjo. Nusiminusi, nežinanti ką daryt Valė susitiko Kaune biržietę Alviną Pipinytę Šabaninenę - prijaučiančią naujajai valdžiai, pažinojusią naująjį finansų ministrą. Būdama veikli, nieko nelaukusi nutempė Valę pas jį. Tuo metu kaip tik dauguma valstybinių įstaigų iš Kauno kėlėsi į Vilnių. Kauno poniutės nenorėjo keltis į Vilnių.

Atsirado laisva vieta Centraliniame statistikos biure prie Finansų ministerijos. Valerijai buvo pasiūlyta važiuoti dirbti ten. Nuvažiuoti į Vilnių padėjo karo kapelionas, kun.A.Balčiauskas, važinėjęs laikyti pamaldų Vilniaus reformatų bažnyčioje. Taip dvidešimtmetė Valerija pradėjo savo darbinę karjerą statistikos baruose. Gavo vietą Tauro bendrabutyje, paskui butą - Čiurlionio gatvėje. Būdama pareiginga, sąžininga užkariavo bendradarbių ir viršininkų simpatijas, buvo jų globojama, mylima, tapo skyriaus viršininke.

Deja, medicinos mokslus teko mesti, nebuvo kada nei paskaitas lankyti, nei ruoštis egzaminams. Karo metais vokiečiai Statistikos valdybą perkėlė vėl į Kauną. Lankė Kauno reformatų parapijos pamaldas, ten susirado draugių ir draugų. Pasibaigus karui sunku buvo pragyventi. Nuėjo dirbti į Mėsos ir pieno komisariatą. Ten artimiau susipažino su bendradarbiu, buhalteriu, pažadėjusiu sudaryti sąlygas studijuoti. 1944 m. už jo ištekėjo. Gimė sūnus Apolinaras. Svajonė siekti mokslo liko neįgyvendinama visam laikui. Kai pakeliui į šį pasaulį buvo dukra Virginija, vyrą suėmė, išvežė į lagerį. Grįžęs Lietuvon, į paliktą šeimą negrįžo... Valerija viena, tik padedama sumanios, darbščios globėjos Elžbietos Putienės, atsikėlusios pas ją į Kauną, užaugino, išmokslino vaikus. Apolinaras Grigas - žinomas irkluotojas, olimpietis, Mechiko žaidinių dalyvis. Dukra Virginija Vilniaus universitete įgijo ekonominės kibernetikos specialybę, dirba Lietuvos banke.

Valerija 1950 m. įsidarbino Kauno srities statistikos valdyboje. Panaikinus sritis, 1954 m. Valeriją Grigaitę perkėlė į Vilnių, į Centrinę statistikos valdybą. Valerija prisirišo prie savo specialybės, demografinė statistika tapo jos neatskiriama gyvenimo dalimi. Ponia Valerija džiaugiasi, kad Biržų gimnazija davė puikų išsilavinimą, jog ji, taip ir nebaigusi aukštojo mokslo, tapo visoje Tarybų Sąjungoje žinoma demografe, sugebėjo vadovauti Lietuvos Centrinės statistikos valdybos demografinės statistikos skyriui, organizuoti 1959 m. gyventojų surašymą, vadovaudavo studentų diplominiams darbams. Jos kruopščiai paruoštomis ataskaitomis, suvestinėmis, demografinėmis apžvalgomis VVU dėstytojai naudojosi rašydami disertacijas. Valerija kaupė literatūrą apie gyventojus, jų surašymus, kitas gyventojų statistikos plonybes. Jos sukaupta biblioteka naudojosi nauji statistikos darbuotojai, ypač brangi buvo knyga: Lietuvos gyventojai. 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys.

Petras Gediminas Adlys, ilgus metus dirbęs Lietuvos CSV viršininku, atsiminimų knygoje Ką radome, turime, paliksime, rašo: „Dėkingas likimui, kad ilgai teko dirbti su Valerija Grigaite. Nuo 1954 metų ji dvidešimt dvejus metus be pertraukos ėjo CSV demografinės statistikos skyriaus viršininkės pareigas. Ji puikiai išmanė demografijos klausimus, jos dėka gimė Lietuvos demografinė statistika, kurią sėkmingai plėtojo buvusios jos mokinės. Iš jos sužinojau, kaip nelengvai gaunami svarbiausieji demografinę padėtį apibūdinantys skaičiai ir kaip jie svarbūs tautos išlikimui. O jų esama ir džiugiu, ir šiurpinančių. Tyliu balsu ji kalbėdavo, kad niekas nežino tikslių gyventojų nuostolių ikikariniais ir karo metais, jie daug didesni negu skelbiama..."

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, Valerija Grigaitė viena pirmųjų atėjo į atsikūrusią Vilniaus reformatų parapiją. Pylimo gatvėje lankė pamaldas bažnyčioje dar su kino teatro suolais, mažoje Šv.Kryžiaus (bonifratų) bažnytėlėje, Aliumnato buv. šachmatų klube. Giedojo giesmes, tokias pažįstamas ir mielas iš Biržų laikų, kai jie - keturi Grigo vaikai -giedojo vargonininko Martyno Sprindžio suburtame vaikų chore. Kaip ir daugelis senųjų Vilniaus reformatų, Valerija Grigaitė dar vis tiki, jog sulauks dienos, kada pagaliau atsivers durys ir galėsime melstis istorinėje Vilniaus reformatų bažnyčioje...

InfoRef.lt