Tęsiame straipsnių ciklą iš Viktorijos Liauškaitės diplominio darbo kūrybinės dalies "Didūs tikėjimu". Tai - publikacijų ciklas apie evangelikų reformatų bendruomenę ir jos istoriją Lietuvoje.

KUNIGĖ SIGITA ŠVAMBARIENĖ: „REFORMATŲ BAŽNYČIOS TIKINTIEJI MANE PRIIMA, KAIP IR KIEKVIENĄ KITĄ DVASININKĄ"

Sigita  Švambarienė gimė 1973 m. spalio 10 d.   Pasvalyje. 1988 m. Joniškėlio vidurinėje  mokykloje baigė pagrindinio ugdymo programą. 1988-1992 m. Panevėžyje aukštesniojoje J.Švedo pedagoginėje-muzikos mokykloje studijavo ikimokyklinę pedagogiką, 1990 m. po Konfirnacijos Biržuose aktyviai įsijungė į ev.reformatų bažnyčios gyvenimą, dirbo tikybos mokytoja, pirmųjų vaikų ir jaunimo stovyklų vadove, aktyviai dalyvavo „Radvilos" organizaciojs atkūrimo iniciatyvinės grupės darbe.

1993 m. pradėjo studijas ev.teologijos katedroje, Klaipėdos universitete. Baigusi studijas, 2003 m. ordinuota diakono tarnystei, o 2008 m. - kunigės tarnystei Lietuvos ev.reformatų bažnyčioje. Šiuo metu tarnauja Nemunėlio Radviliškio parapijos administratore, Biržų parapijos II dvasininke, bei Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos įsteigtų vaikų globos namų „Vaiko užuoveja" kapelione. Vaikai: dukra Skaistė ir globotinė Diana - gimnazistės, sūnus Jokūbas ir globotinė Ingrida - moksleiviai.

Namai, namučiai...

Kunigės Sigitos biografijoje, kaip matėte, yra lietuvio ausiai nelabai įprastas žodis „kapelionė". Kažkas yra pasakęs, puikų šio žodžio apibūdinimą: „kapelionas tai kunigas, kuris nežino didesnio pasiaukojimo negu paduoti ranką žmogui, kuris visiškai neteko vilties, o viltis yra geriausias gydytojas iš visų, kuriuos pažįstu". Sigita tiesia ranką tėvų ir vilties netekusiam vaikui - ne tik vaikų namuose, bet ir savo namuose, kur prie savęs glaudžia net keturis vaikus, iš kurių du - globotiniai.

Biržų rajono vaikų globos namai viešoji įstaiga „Vaiko užuovėja" buvo įkurti 2004 metų vasario mėnesį. Tada juose gyveno 18 tėvų globos netekusių vaikų iš Biržų rajono. Vaikai glaudėsi viename seno vaikų darželio pastato korpuse, susispaudę 4 kambariuose. Pastatas buvo apleistas, vienas jo korpusas buvo negyvenamas, buitinės vaikų gyvenimo sąlygos neatitiko higienos normų. Po penkerių metų, 2009-ųjų pradžioje, suremontuotoje, šviesioje „Vaiko užuovėjoje" gyveno 35 vaikai, iš kurių 15 nustatyta nuolatinė globa.

Kunigė Sigita yra iš tų žmonių, kurie nelinkę pasakoti apie gerus darbus. „Tiesiog toks mano pašaukimas ir ką čia pridurti...", atsidūsta. Tačiau supratusi, kad taip lengvai pašnekove neatsikratys, pasakoja apie vaikų namus, darbuotojus, planus. Ir beveik nieko apie save. „2008-aisiais prasidėjo sunkmetis - tų metų balandžio mėnesį Biržų rajono savivaldybė (ji yra vaikų namų dalininkė) informavo, kad ryšium su šalį užklupusia ekonomine ir finansine krize mūsų veiklos programos finansavimas bus smarkiai sumažintas. Ėmėmės drastiškų taupymo metodų, - sako kapelionė. - Smagu pasidžiaugti, kad šiuo sunkiu laikotarpiu sulaukėme kaip niekada daug paramos iš įvairių organizacijų ir privačių asmenų tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio šalių. Pirmiausia pradėjo eiti piniginė parama iš Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios parapijų Vilniuje, Panevėžyje , Kėdainiuose, Biržuose, kur žmonės rinko aukas mūsų vaikams pamaldų metu. Kai kurie mūsų tikėjimo broliai ir seserys didesnes ar mažesnes sumas pervedė tiesiogiai į mūsų paramos sąskaitą".

Aukos šiluma

Ypatinga šiluma ir gerumu vaikų namus sušildė akcija, kurią sumanė ir įvykdė Biržų ev.reformatų parapijos jaunimo grupė. Jų iniciatyva surengta paramos akcija „Rudeniški gerumo spinduliai", vyko 2009 metų rudenį. Kun. Sigitai išvykus į JAV, grupė puikiai susitvarkė su užduoties įgyvendinimu. Akcijos metu Biržų prekybos centruose žmonės pirko ir vaikų namams aukojo įvairiausius maisto produktus, higienos prekes. Iš viso suaukota prekių už 5 tūkstančius litų. „Tai labai didelė ne tik materialinė, bet ir moralinė parama, nes pajutome, kad žmonės, patys sunkiai gyvendami , remia ir palaiko mūsų įstaigą ir mūsų vaikus", - sako Sigita, kuriai pritaria „Vaiko užuovėjos" direktorė Daiva Janonienė.

Moterys pasakoja, kad namelių gyventojai išvyksta į įvairias smagias išvykas ar ekskursijas: pernai sausio mėnesį 16 vaikų buvo išvykę į Jūrmalos vandens atrakcionų parką, dažnai vykstama į Pasvalio baseiną. Už TV3 „Išsipildymo akcijos" lėšas visi vaikai važiavo į Vilnių, lankėsi TV bokšte, Katedros požemiuose bei Gedimino bokšte. 9 vaikai stovyklavo Nemunėlio Radviliškio ev.reformatų jaunimo draugijos „Radvila" organizuojamoje vaikų vasaros stovykloje. 7 vaikai važiavo į Vilniuje vykusį „Pasivaikščiojimą su dinozaurais", kiti 7 - į cirką „Aga-boom". 2010-uosius pasitiko Romualdo ir Astos Misevičių kaimo turizmo sodyboje.

„Geri mūsų vaikai. Jautrūs. Mylintys. Tik gal ne visada drįsta parodyti švelnius jausmus, - sako ponia Daiva. - Jie yra įskaudinti suaugusiųjų, palikti artimųjų, užsidėję abejingumo kaukę, kurią nuimti nuo vaiko veido ir širdies gali tik gilus pasitikėjimas ir artima draugystė. Jei vaikas neturi tikros šeimos ir tikrų namų, o tik vaikų namus, jam labai reikia gero Draugo. Suaugusio ir patyrusio, autoritetingo ir atlaidaus. Gebančio išklausyti ar tiesiog pabūti kartu. Atvažiuojančio į svečius būtent pas jį, o ne pas visus. Tesinčio pažadus. Parašančio laišką būtent jam. Pasveikinančio su gimtadieniu. Nusivedančio į gerą koncertą ar spektaklį kartu su savo vaikais. Pasikviečiančio į svečius savaitgaliui".

Kun. Sigita susimąsto. „Tai yra savanoriška globa, įsipareigojimas draugauti su tuo vienišu vaiku. Ir tai beveik nieko nekainuoja, bet labai daug duoda tiek duodančiam, tiek gaunančiam, - sako ji. - Ši draugystė su vaiku išaugina Meilės žiedą ir tai yra tikroji Dievo Meilė. Mes, evangelikų reformatų bažnyčios nariai, labiausiai esame atsakingi už šiuos vaikus, nes LERB Sinodas yra „Vaiko užuovėjos" steigėjas ir visų mūsų kartu ir kiekvieno atskirai pareiga yra ne formaliai, o realiai rūpintis šiais vaikais. Puikų pavyzdį kaip gera ir nesunku tai daryti mums rodo kunigo Tomo Šerno, žurnalisto Evaldo Tamariūno ir Palmyros Taučikienės šeimos, savanoriškai globojančios ir draugaujančios su Ugne, Titu ir Šarūne. Gera matyti pagyvėjusias vaikų akis, nes jie turi ko laukti: susitikimo, kelionės į svečius, laiško, dovanėlės, telefono skambučio" .

Dažnai, net mes, krikščionys, esame linkę teisinti savo širdies kietumą tuo, jog namuose nėra pakankamai vietos svetimam vaikui. Iš savo nemenkos motiniškos patirties galiu pasakyti: Labiausiai tos vietos nėra mūsų širdyje. Juk taip paprasta perstumdyti baldus namuose, kad tilptų dar viena lovytė, bet išties SUNKU perstumdyti vertybes savo širdyje, kad tilptų dar vieno mažo-didelio žmogaus džiaugsmai ir rūpesčiai, kad atsirastų vietos visa keičiančiai meilei. Tačiau ir šiandien, kaip ir prieš daugel metų, Jėzus mus ragina: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių , tą padarėte man..."

Noras sužinoti daugiau

- Gerbiama Sigita, ar jūsų artimųjų, giminių tarpe yra dvasininkų?
- Mano mamos giminėje yra buvę ev.reformatų kunigų. Tai kunigas Adomas Šernas. Kunigas Tomas Šernas, su kuriuo kartu studijavome teologiją Klaipėdoje, yra vienas iš tolimesnių mano giminaičių.

- Kas paskatino pasirinkti tarnystę Dievui?
- Į teologijos studijas mane atvedė noras sužinoti daugiau. Pirmaisiais atgimimo metais ėmiausi tarnystės Panevėžio parapijos sekmadienio mokykloje, taip pat pirmosiose bažnyčios vaikų ir jaunimo stovyklose. Trūko žinių, tad buvo didelis noras studijuoti. Tarnystė mane pasirinko. Man tik liko ištarti taip arba ne, sutikti su Dievo pašaukimu, arba jam priešintis. Apie tarnystės pasirinkimą kalbant plačiau, išties daug įtakos turėjo pokalbiai su ordinuotais dvasininkas, ypač dvasinė bendrystė ir draugystė su kun. Tomu Šernu bei susitikimai su europos šalių moterimis dvasininkėmis ir vyrais dvasininkais.

lgus metus pažįstu Presbiterionų bažnyčios (USA) moterį dvasininkę Jane Holslag, Klaipėdos tarptautinio universiteto (LCC) Teologijos katedros vedėją. Ji mano patarėja ir gera draugė Kristuje. Moterų kunigių sutikau lankydamasi Vokietijos, Švedijos, Čekijos, Vengrijos, Nyderlandų, Prancūzijos ev.reformatų bažnyčiose. Aišku, tai formavo mano pasaulėžiūrą ir suvokimą apie dvasinę tarnystę.

- Jūs pirma kunigė Lietuvoje?
- Reiktų patikslinti, kad esu pirma kunigė, ordinuota Lietuvos ev.reformatų bažnyčioje. Pirmoji ordinacija į diakonus vyko kartu su diakone Gitana Gasiūnaite-Demčenko. Tačiau mano žiniomis, jungtinė metodistų bažnyčia anksčiau už reformatus ordinavo moterį kunigę, nes jų bažnyčioje nėra diakono tarnystės. Aš tuo metu jau buvau ordinuota diakone.

- Koks požiūris į Jus, kaip į kunigę Lietuvoje ir užsienyje?
- Užsienyje - toks pat, kaip į visus dvasininkus, Lietuvoje - kartais dar vis šokiruojantis. 2009 m. rudenį dalyvavau presbyterionų bažnyčios JAV „Sandoros" Sinodo programoje „Misija į JAV". Iš europos reformuotų bažnyčių buvo pakviesta dešimt dalyvių, iš jų keturios buvo moterys dvasininkės. Pačioje Amerikoje (Michigan) taip pat teko laimė gyventi dvasininkų šeimoje, kur vyras ir moteris abu kunigauja. Buvo nuostabi proga susipažinti ir pasidalinti patirtimi. Ir galiu pasakyti, kad nei Amerikoje, nei Europoje, nei Lietuvoje nėra lengva moterų dvasininkių padėtis, o ir problemos daugeliu atvejų panašios. Išties pačioje parapijoje (JAV), kur tarnavau, jutau išskirtinį požiūrį, tačiau manau, kad ir pas mus atvykę kunigai sulaukia išskirtinio dėmesio.

- Kaip jus priima parapijiečiai?
- Reformatų bažnyčios tikintieji mane priima, kaip ir kiekvieną kitą dvasininką. Kartais juntu, jog parapijiečiams vis dėl to didesnis autoritetas yra dvasininkas vyras. Yra parapija, kur moterų tarnystė nėra priimtina. Stengiuosi suprasti tuos žmones ir nepriimti to asmeniškai.

Manau visi dvasininkai (tiek vyrai tiek moterys) jaučia išskirtinį aplinkinių dėmesį. Dažnai asmeninis gyvenimas stebimas pro padidinamąjį stiklą, iš vaikų tikimasi daugiau, nei iš jų bendraamžių. Manau, kad į mane, kaip į moterį dvasininkę visuomet žmones žvelgs kiek kitaip, nei į vyrus dvasininkus. Juk viskas, kas vyksta pirmą kartą kelia nerimą ir traukia žmonių dėmesį.

Kai aplinkiniai sužino, kad esu kunigė, iš karto pasikeičia jų elgesys. Atsiranda atstumas, daugiau pagarbos. Pavyzdžiui, pernai gulėjau ligoninėje, gydžiausi plaučių uždegimą ir nuolat jutau išskirtinį palatos kaimynių, jų lankytojų dėmesį. Prieš pora dienų pas mus, Biržuose, apsilankė Žydų-krikščionių draugijos nariai iš Vokietijos. Kai aš buvau pristatoma, kunigas Erchard Mische pasakė, jog esu pirmoji kunigė, ordinuota Lietuvoje. Visa grupė ėmė ploti. Tokios reakcijos nesulaukė net kartu buvęs mūsų bažnyčios generalinis superintendentas kun. Rimas Mikalauskas. Pasijutau kiek nesmagiai, juk Viešpats pasišaukia sau tinkamus tarnus ne pagal lytį, o norėdamas panaudoti jų patirtį, charakterio savybes Bažnyčios statybai.

Mane šokiruoja, kuomet dažniausiai Romos katalikų išpažinimo žmones pagarbos ženklan bando pabučiuoti man ranką. Tai mane labai glumina, nes tai ką gero esu gavusi - yra Dievo nuopelnas manyje.

Laukite tęsinio. Pradžia.