Tęsiame straipsnių ciklą iš Viktorijos Liauškaitės diplominio darbo kūrybinės dalies "Didūs tikėjimu". Tai - publikacijų ciklas apie evangelikų reformatų bendruomenę ir jos istoriją Lietuvoje.

"Radvilos" draugija: "Vienijame protestantiškai mąstantį ir šiai pasaulėžiūrai pritariantį jaunimą"

Ypatingą vietą Bažnyčios veikloje užima Lietuvos Evangelikų reformatų jaunimo draugija (LERJD) „Radvila", kurios ištakos siekia prieškario laikus. Pirmasis Lietuvos reformatų jaunimo draugijos „Radvila" skyrius įsisteigė 1931 metais gruodžio 20d. Biržuose. Steigiamajame susirinkime įsirašė 38 nariai ir Draugija ėmė sparčiai augti, plėsti savo veiklą: įsteigė kuklią skaityklą, knygynėlį, chorą, rinko aukas pavargėliams, vasarą organizavo ekskursijas, rengė prieš alkoholio vartojimą nukreiptas parodas, Lietuvos nepriklausomybės, Motinos dienos ir Spalio 9-osios minėjimus, įsigijo ir platino Vilniaus pasus, sutvarkė aplinką prie poeto St. Dagilio paminklo.

Po metų narių skaičius pasiekė beveik šimtą. Radvilėnai kreipėsi į visų parapijų klebonus, prašydami padėti organizuoti atokesnių parapijų jaunimą. 1932 metų gale įsisteigė „Radvilos" skyrius Geidžiūnuose. Netrukus buvo įsteigti skyriai Papilyje, Iškonyse, Mažutiškyje, Nemunėlio Radviliškyje, Salamiestyje. 1933 metais per Sinodą buvo suruošta pirmoji Giesmių šventė, kurioje dalyvavo Biržų, Kelmės, Papilio, Nem. Radviliškio „Radvilos" draugijos ir Biržų ev.liuteronų parapijos chorai su 200 choristų. Buvo paruošti „Radvilos" draugijos vidaus statutas ir draugijos ženklelis.

Pirmasis visuotinis „Radvilos" skyrių atstovų suvažiavimas įvyko 1934 m. sausio 21d. Biržuose. Jame buvo išrinkta pirmoji centro valdyba, kurios pirmininku tapo kun. Aleksandras Balčiauskas, draugijos garbės nariu - dr. Jokūbas Mikelėnas, Lietuvos ev. reformatų Kolegijos prezidentas. Valdybos rūpesčiu prie laikraščio „Sėjėjas" buvo pradėtas leisti dviejų puslapių skyrelis jaunimui „Jaunimo Skyrius" - redaktoriai Petras Juodgudis ir kunigai Aleksandras Balčiauskas, Fridrikas Barnelis. Valdybai taip pat teko iš Vidaus reikalų ministerijos parūpinti metinius leidimus susirinkimams šaukti. Draugija pradėjo bendradarbiauti su Klaipėdos ev. jaunimo draugija „Jaunųjų Sandora". Buvo įsteigti „Radvilos" skyriai Gerultiškyje, Juodžiuoniuose, Kadaruose, Skrebiškyje, Šlepščiuose.

1935 metais buvo įsteigti dar 4 nauji skyriai: Beržynės, Klausučių, Legailių, Nemunėlio. Draugija birželio 24 d. suruošė Biržuose pirmąją ev. reformatų jaunimo šventę. Joje dalyvavo Kelmės skyriaus 30 narių su savo choru, Klaipėdos „Jaunųjų Sandoros" triūbininkai ir choras. Šventės eisenoje žygiavo virš 300 „Radvilos" draugijos narių su savo vėliava, kainavusia net 275 Lt.
1936 m., išėjus naujam draugijų įstatymui, teko pakeisti ir papildyti „Radvilos" draugijos įstatus, tam buvo sušauktas nepaprastasis skyrių atstovų ir valdybos suvažiavimas Biržuose. Pagal naują įstatymą iš Draugijos turėjo išstoti per 100 narių, neturinčių 18 metų, nors ir konfirmuotų, tad esančių pilnateisiais Bažnyčios nariais. Teko rūpintis naujų kandidatų organizavimu, kad nesugriūtų kai kurie neskaitlingi skyriai.

Tais metais radvilėnai surengė savo skyrių chorvedžiams kurselius, o liepos 5 d. suruošė jaunimo šventę Nem. Radviliškyje, ragino skyrius būti iniciatoriais tvarkant kapines, skelbiant medelių sodinimo dienas, paruošė skaitytinų knygų sąrašą. Buvo įsteigtas „Radvilos" draugijos skyrius Švobiškyje.

1937 m. įsteigti du nauji Draugijos skyriai Svydžiuose ir Vinkšniniuose. Buvo sukviestas specialus „Sėjėjo" redaktoriaus ir leidėjų posėdis spaudos tobulinimo klausimu ir išrūpinta net 8 puslapiai jaunimui, pats skyrelis pervadintas į „Jaunųjų Pasaulį". Radvilėnai platino knygelę apie reformatorius Husą ir Viklifą, surengė Papilio jaunimo ir giesmių šventę, kurioje dalyvavo per 500 „Radvilos" narių bei ekskursantų grupė su savo choru ir orkestru iš Klaipėdos, paruošė ir išsiuntinėjo skyriams Motinos dienos ir Reformacijos minėjimui pritaikytas paskaitas. Tais metais buvo užmegzti ryšiai su Pasauline jaunųjų krikščionių sąjunga, kurios centras buvo Ženevoje, Šveicarija.

1938 m. buvo surengta jaunimo šventė Klausučiuose, kurioje dalyvavo apie 1.5 tūkst. žmonių. Prie „Sėjėjo" buvo įvestas naujas skyrelis „Mūsų jauniausiems", kurį ėmėsi tvarkyti Fr.Barnelis. Radvilėnų rūpesčiu buvo suburtas orkestras, nupirkti instrumentai, platinti Jono Kalvino portretai, knygos apie reformatorius, „Jaunųjų Sandoros" kalendoriai. Centro valdybos atstovė studentė H. Yčaitė buvo nuvykusi į Pasaulinės jaunimo sąjungos taikai tarp tautų skleisti suvažiavimą Švedijoje ir kalbėjo lietuvių vardu, o Jaunųjų krikščionių vyrų sąjungos atstovų suvažiavime taip pat Švedijoje dalyvavo studentas P.Tunkūnas, padaręs pranešimą apie Lietuvos jaunimą. Įsisteigė Draugijos skyrius Anglininkuose su 28 nariais.

1939 m. įsisteigė Lukiškių skyrius - paskutinis prieš II pasaulinį karą. 1939 metais jau veikė 22 LERJ draugijos „Radvila" skyriai su per 800 narių. Kai kurie skyriai turėjo savo chorus, orkestrus, skaityklas, tvarkė ir puošė kapines, ruošė eglutes mažiesiems, šelpė ir globojo pavargėlius, aktyviai prisidėdavo prie tautinių ir bažnytinių švenčių organizavimo.

1940 metų vasarą įžengusi Sovietų Armija nutraukė gražų, kūrybingą visos Lietuvos ir tuo pačiu reformatų gyvenimą: buvo uždarytos visos visuomeninės organizacijos, nusavintas turtas, prasidėjo trėmimai. LERJ draugija „Radvila" nutraukė savo veiklą ir po didelių vargų atsikūrė tik Nepriklausomoje Lietuvoje 2001 metais ir tęsia garbingas radvilėnų tradicijas.

Lietuvoje padvelkus laisvėjimo dvasiai, Biržuose ir kituose miestuose po evangelikų reformatų Bažnyčios sparnu ėmė burtis aktyvesnio jaunimo būrelis. Jis mokėsi, stiprėjo ir augo. Jaunimas rengė susitikimus, skaitė Bibliją, giedojo, meldėsi. Padedant vyresniems ir partneriams iš užsienio 1991 m. vasarą buvo surengta pirmoji stovykla. Jaunimo veikla pamažu plėtėsi ir kilo natūralus poreikis šią veiklą tiksliau apibrėžti, geriau koordinuoti bei aktyvinti. Po įvairių planų buvo apsistota ties Draugijos „Radvila" atkūrimo idėja.

Naujieji įstatai priimti Draugijos atkuriamajame susirinkime 2001 metų balandžio 2 dieną. Pirmąja atkurtos Lietuvos Evangelikų reformatų draugijos „Radvila" Centro valdybos pirmininke buvo išrinkta Gabija Ramšaitė. Pirmininko kadencija trunka 2 metus. 2003-2005 m. draugijai vadovavo Gitana Gasiūnaitė, o nuo 2005 pirmininko pareigas ėjo Ignas Skudrickas. 2007-2009 draugijai vadovavo Viktorija Statauskaitė, o nuo 2009 metų jos pirmininko pareigas perėmė Eglė Mekaitė .

EGLĖ MEKAITĖ: „RADVILA" SUTEIKIA GALIMYBIŲ ĮGYVENDINTI IDĖJAS

Eglė Mekaitė gimė 1983 m. rugsėjo 22 d. Vilniuje. Vilniaus universitete ya baigusi prancūzų filologijos ir teisės studijas. Ne kartą asistavo tarptautiniuose asmeninio ugdymo ir lyderystės mokymuose. Dirbo Nyderlanduose tarptatautinėje komandoje. Organizacinių gebėjimų įgijo daugelį metų dirbdama bei organizuodama vaikų ir jaunimo stovyklas, tarptautinius projektus. Dirbo įvairiose pozicijose - nuo paprasto komandos nario iki projekto organizatorės, koordinatorės, vadovės. Taip žingsnelis po žingsnelio Eglė atrado ev. reformatų tikėjimą ir „Radvilos" draugiją.

- Ar Jūsų tėveliai religingi žmonės?
- Ne, bent jau nepavadinčiau jų „praktikuojančiais". Mama kartais nueina į bažnyčią, parapijos susirinkimus. Tėvelis buvo krikštytas katalikiškai, tačiau dabar tvirtina, kad jei rinktųsi, tai tik evangelikų reformatų konfesiją. Aš jam nuolat primenu, kad dar nevėlu konfirmuotis. Tačiau augindami mane tėvai įskiepijo krikščioniškąsias vertybes, kaip ir pagarbą įvairioms religijoms ir požiūriams.

- Kaip pasirinkote ev.reformatų tikėjimą?
- Vaikystėje nelankiau tikybos pamokų (o etikos pamokos atsirado tik kokioje 6 klasėje), kadangi jos buvo katalikiškos, o tėvai buvo nusprendę, kad užaugusi pati pasirinksiu, kokį tikėjimą noriu išpažinti ir kokiai religinei bendruomenei priklausyti. Nors puikiai prisimenu, kad būtent tėvai nupirko „Bibliją vaikams", kuria be galo susidomėjau ir tuojau pat perskaičiau. Į evangelikų reformatų bažnyčią per didžiąsias šventes vesdavosi mama, jos tėvelis buvo reformatas. Mama atvedė ir į sekmadieninę mokyklelę, kuriai tuomet vadovavo Aleksandra Balčiauskienė ir kurioje susipažinau su kitais vaikais, vadovais, sužinojau apie stovyklas. Pirmą kartą nuvažiavusi į vaikų stovyklą atradau nuostabius vadovus, susiradau naujų draugų, tiesiog įsimylėjau Nemunėlio Radviliškį ir, be abejo, pačią stovyklą. Nekilo nė minties, kad kitąmet galėčiau ją praleisti! Kaip vaikas testovyklavau 2 metus (dėl amžiaus), tačiau suėjus 14-ai iškart įsiprašiau į pusvadoves ir pradėjau dirbti stovyklose vadovų padėjėja. Dalyvavau ir jaunimo stovyklose - ir kaip stovyklautoja, ir kaip vadovė. Ilgainiui stovyklų komanda tapo nepamainoma draugų kompanija, o jaunimo veikla - neatskiriama mano gyvenimo dalimi. Beje, vaikų stovykloje ir buvau pakrikštyta.

- Manau, mano pasirinkimą lėmė daug tarpusavyje susijusių veiksnių - ir mamos iniciatyva vesti mane būtent į šią Bažnyčią, ir stovyklos, žmonės, kuriuos sutikau ir kurie mane įkvėpė bei padėjo. Radau tai, ko trūko mano dvasiai, radau neišsenkantį paguodos, stiprybės, meilės šaltinį, kuris atitiko mano dvasinę būseną. Radau atvirus, nuoširdžius, žmones, stiprias asmenybes, kuriais galėjau pasitikėti, iš jų mokytis, ir su kuriais galiu kurti pasaulį, kuriame vertinami tie patys dalykai, kuriais ir aš tikiu.
Be abejo, turėjau įvairių abejonių, ir jų vis dar turiu, su kai kuriomis dogmomis, pozicijomis man sunku sutikti, bet, matyt, to neišvengia nei vienas krikščionis.

- Kodėl ir kaip atėjote į „Radvilos" draugiją?
- „Radvila" natūraliai išaugo iš žmonių, dirbusių stovyklose, aktyvių jaunimo veikloje. Kadangi aš taip pat buvau viena tokių, mano tapimas „Radvilos" nare buvo visiškai natūralus ir savaime suprantamas. Kai Draugija atsikūrė, buvau dar per jauna, kad rimtai domėčiausi pačiu atsikūrimo procesu, Draugijos valdymu ir t.t. Tiesiog ir toliau darbavausi stovyklose ir stengiausi aktyviai dalyvauti visoje kitoje veikloje.

- Esate l.e.p. pirmininkės pareigas. Kada būsite paskirta pastoviai kadencijai?
- 2010 m. kovo 27 d.buvo priimti Draugijos įstatų pakeitimai, truputį pasikeitė valdymo struktūra, buvo išrinkta nauja valdyba. Ir toliau darbuosiuos valdyboje, nežinau, ar būsiu valdybos pirmininkė, nes kol kas pirmininko dar neišsirinkome. Šiuo metu „Radviloje" yra 36 nariai.

- Kuo Jums svarbi ir išskirtinė veikla „Radviloje"?
- Dirbdama „Radviloje"galiu išreikšti, išbandyti save veikloje, kuri visiškai skiriasi nuo mano tiesioginio darbo. Tai proga pasireikšti kūrybiniams, organizaciniams gebėjimams. „Radvila"suteikia daugybę galimybių dalyvauti ar kurti įvairią veiklą, įgyvendinti savo idėjas, vykti į tarptautinius projektus. Man svarbu, kad aš galiu prisidėti prie galimybės jaunimui ir vaikams patirti tai, ką pati patyriau savo laiku, būtent, prisidėti kuriant atvirą, tolerantišką ir tvirtas moralines vertybes puoselėjančią bendruomenę, kurioje kiekvienas gali jaustis saugus ir vertinamas bei išreikšti save.

-„Radvilos"veikla įvairiapusė - vyksta vaikų, šeimų stovykos, veikia sekmadieninė mokyklėlė... Kokia veikla Jums mieliausia?
- Priminsiu, kad nuo atkūrimo pradžios Draugija jau suorganizavo keliasdešimt vaikų stovyklų, kuriuose kasmet dalyvauja ir ją pamėgo vaikai iš įvairių Lietuvos kampelių ir nebūtinai ev. reformatų šeimų. Taip pat buvo surengtos kelios puikios jaunimo stovyklos, įvykdytas projektas „Ką suprastume apie savo ateitį, jei nežinotume praeities", rengiamos jaunimo konferencijos. Taip pat organizacija buria vaikus į sekmadieninę Biblijos mokyklėlę, savo nariams organizuoja pažintines ekskursijas bei keliones. Palaikome santykius su kitų šalių reformatų bažnyčių jaunimu. Esame suinteresuota dvasiniu, kultūriniu, doroviniu bei fiziniu auklėjimu, vienijame protestantiškai mąstantį ir šiai pasaulėžiūrai pritariantį jaunimą. Nesibodime prisiminti ir reformacijos ištakų. Man labiausiai prie širdies yra Stovyklos. Labai intensyvūs potyriai, smagūs įspūdžiai, charizmatiški vadovai, įdomūs stovyklautojai... Į tą vieną savaitę telpa tiek daug! Pojūčių užtenka visiems metams ir ne tik.

- Su kokiais iššūkiais susiduria „Radvila"? Kaip sekasi juos įveikti?

- Iššūkis yra likti įdomiems ir reikalingiems jaunimui. Ypač didmiesčiuose jaunimas turi platų veiklos pasirinkimą. Siekiant pritraukti ir išlaikyti jaunimą Draugijoje, mums tenka konkuruoti su daugybe kitų organizacijų. Todėl stengiamės, kad mūsų veikla būtų ne tik įdomi, bet ir prasminga, stengiamės rasti tai, kad "užkabina" jaunimą, tuos, kuriems reikia daugiau nei tik gerai praleisti laiką. Susiduriame ir su atsakomybės stoka, kai žmonės tampa nariais, tačiau vėliau nebedalyvauja veikloje, neatvyksta į susitikimus, nemoka nario mokesčio. Galima paminėti finansinių išteklių ribotumą, patalpų neturėjimą. Tačiau manau, kad bet koks iššūkis, bet kokia kliūtis kelyje yra teigiamas dalykas, kadangi skatina pasitempti, labiau stengtis, ieškoti naujų išeičių ir visuomet tai yra proga ko nors išmokti.

- Kuo gali didžiuotis ir džiaugtis „Radvila"?
- „Radvila" gali didžiuotis ir džiaugtis daug kuo. Vien tai, kad „Radvila" buvo atkurta, kad ji veikia, yra pasiekimas - vadinasi, jaunimui tokios organizacijos reikia. Buvo įgyvendinta daugybė projektų vaikams, jaunimui, jaunoms šeimoms; išaugintos kelios jaunų žmonių su krikščioniškomis vertybėmis kartos. Džiaugiamės, kad esame ir einame į priekį, tampame vis stipresne organizacija, auginame profesionalius vadovus, nuolat augame patys Viešpaties dvasioje.

- Kokią „Radvilą" norėtumėte matyti ateityje?
- Ateityje būtų smagu „Radvilą" matyti augančią - tiek narių skaičiumi, tiek veiklos kokybe ir kiekybe, vadovų profesionalumu. Norėtųsi, kad Draugija užimtų solidžią vietą tarp kitų Lietuvos jaunimo organizacijų, kad mūsų vardas būtų žinomas ir vertinamas bei gerbiamas. Tačiau, svarbiausia, ateityje norėčiau matyti, kaip vis naujos ir naujos jaunų žmogeliukų kartos auga, mokosi vieni iš kitų, dalinasi tikėjimo dovanomis ir turtina mūsų visuomenę; norėčiau, kad „Radvila" liktų atvira įvairiausio mąstymo, pažiūrų, gebėjimų, socialinės padėties žmonėms.

- Kuo „Radvila" yra svarbi ev.reformatų bendruomenei?
- Draugija svarbi tuo, kad vienija reformatiškų pažiūrų jaunuolius ir taip stiprina bendruomenę. Pagrindinė „Radvilos"veiklos kryptis - vaikų ir jaunuolių ugdymas pasitelkiant Šventąjį Raštą, t.y., jaunųjų bendruomenės narių ugdymas. Be to, Draugija suteikia progą į evangelikų reformatų bendruomenę įsilieti naujiems nariams. Draugijos veikloje dalyvaujantys susipažįsta su evangelikų reformatų tradicijomis, istorija, konfesijos ypatumais ir t.t. Draugija skatina dialogą tarp kartų, o taip pat tarp dvasininkų ir pasauliečių. Būdama atvira kitų konfesijų atstovams, Draugija prisideda prie visuomenės informavimo apie evangelikų reformatų bendruomenę.

MERŪNAS JUKONIS: „AKCIJA, SUTEIKUSI DAUGIAU VILTIES"
Jaunimo draugijos „Radvila" valdybos narys Merūnas Jukonis sutiko pasidalinti savo kaip jaunuolio ir „Radvilos" nario mintimis apie padėtį valstybėje, tikėjimą ir Biržuose vykusią paramos akciją „Rudeniški gerumo spinduliai".

- Kokią valstybę regi šiandien?
-Nusivyliau Lietuva, jos žmonėmis ir valstybės perspektyva, šviesia ateitimi. Nežinau, kas privedė prie to: ar tik į skandalus nusitaikiusi nacionalinė spauda, lėkšto humoro ir slegiančių naujienų kupina televizija.O gal tiesiog per mažai buvo bendravimo su Lietuva..Dvasiai trūko šviesos ir išminties, sklindančios iš kitų...Tačiau džiugu, kad tikėjimas vis dėlto sugrįžo.

- Kokia priežastis, pasukusi mąstymą kita, gerokai optimistiškesne kryptimi?
- „Posūkis" laukė Biržuose, kur buvo nušvitę „Rudeniški gerumo spinduliai" - neseniai mūsų krašte įvykusi maisto paramos akcija valdžios „apkarpytiems" Medeikių vaikų globos namams.Kadangi kartu su Biržų evangelikų reformatų bažnyčios jaunimu turėjau džiaugsmo organizuoti šią akciją, mačiau visą „veiksmą" iš arti.

- Kokie buvo paramos akcijos rezultatai?
- Rezultatai buvo stulbinantys ir visiems netikėti, o ši akcija nušvietė naują kelią mintims apie žmones. Buvo gražu, kai aukojo visi - ir jauni, ir vyresni. Iš viso vos per pusdienį tokiame nedideliame miestelyje, kaip Biržai, maisto ir higienos priemonių „Vaiko užuovėjai" buvo paaukota už maždaug 6-7 tūkstančius litų! Ši akcija suteikė tiek daug džiaugsmo, kad jokiais pinigais jo nenupirksi ir nepamatuosi.
„Rudeniški gerumo spinduliai" pavirtino, kad mūsų žmonės nėra tokie „sugedę", kaip atrodo spaudoje, televizijoje ar pažvelgus į tą patį „tautos veidrodžiu" vadinamą Seimą.

Dideli rezultatai nebūtinai atspindi ir parodo tai, ką mes pajutome tuo metu būdami šalia žmonių, kai jie „atiduoda". „Atiduoda" kitam, vardan... Vardan ko? Vardan KITO. Vardan kito žmogaus, kuriam dar sunkiau. Labai skiriasi, kai kažką duodi „susiraukęs" ir grauždamasis, ir kai atiduoti su džiaugsmu! Ir tokių buvo dauguma - jie buvo laimingi, kad gali padėti kitam, bėdos užkluptam.
Tada būnant šalia žmonių galėjai justi, kad mumyse yra didelis gerų darbų potencialas! Tačiau jį kažkas slopina... Kas? Mano manymu, tai tikrų lyderių ir teigiamų pavyzdžių trūkumas. O juk galėtų tokius pavyzdžius formuoti ir „seimūnai", miestų, mokyklų ir kitų įstaigų vadovai, ar apie juos daugiau nušviesti žurnalistai. Nes juk esantis „priekyje" daugumai yra pavyzdys. Ir ypač jaunimui - Lietuvos ateičiai, ar net gi dabarčiai - reikalingi geri pavyzdžiai!

- Ką suteikė visiems ir kiekvienam atskirai įvykusi akcija?
- Biržuose vykusioje gerumo akcijoje „gavo" visi: ir aukojantys (biržiečiai), ir gaunantys (vaikų globos namų auklėtiniai), ir savanoriaujantys (jaunimas). Savanoriai buvo apdovanoti galimybe pajusti iš žmonių sklindantį gerumą ir neabejingumą, kai į juos nuoširdžiai kreipiesi (o tai suteikia labai daug jėgų ir gerų emocijų!). Vaikų namai gavo žmonių šilumą, parodytą per tokią gausią paramą. Aukojantys savo ruožtu buvo apdovanoti savanorių šypsenomis, nuoširdžia padėka ir žinojimu, kad padeda nelaimės ištiktiems (tai daugeliui nors šiek tiek dvasingų žmonių, manau, suteikia ne ką mažiau džiaugsmo).

Ir beje, ar dažnai žmonės gauna šypseną? Kai kurie ją gauna vos ne kiekvieną akimirką, kiti - kartą per dieną, o būna ir tokių, kurie išvis negauna. Kas ne(ati)duoda, tas ir negauna. Išminčių žinia - norint kažką gauti, reikia atiduoti. Štai ir Šventame Rašte rašoma, kad kaip nori, kad su tavim elgtųsi, tai ir tu pirma taip elkis. Išmintis, suteikianti galimybę būti laimingam. Bet ar mes tuo pasinaudojam? Norime, kad Lietuvoje būtų „šviesiau", o ką mes patys nesavanaudiškai gero padarėm?

Darydami ką nors neegoistiškai ir visuomeniškai, mes net nežinome, kad vis tiek mums bus kažkokia nauda, kad būsim „apdovanoti". Veikiausiai sunkiau išmatuojama nauda, kadangi ne pinigine išraiška. Todėl turbūt dauguma ir nedaro. „O kokia man iš to nauda?", - mąsto daugelis. Na, juk pinigų negausiu, o kitokia nauda - nepažįstama ir nesuprasta.

- Ką galėtum išskirti įdomesnio iš įvykusios akcijos?
Ne ką mažiau buvo keista, kai Biržuose vyko maisto paramos akcija vaikų namams ir gražu buvo žiūrėti, kaip močiutės drebančiom rankom krapštė paskutinius centus nupirkti nors vieną prekę ar nešė savo namuose virtas uogienes, kad bent kiek galėtų paremti valdžios nuskriaustus vaikų namų mažučiukus. Kai tuo tarpu Seimo nariai kelias valandas ginčijosi, ar bent penktadaliu susimažinti priedus kanceliarinėms prekėms. Ir dar atsirado tokių, kurie sakė, kad Lietuva ne kokia vargšų šalis, jog jiems (milijonieriams - kurių beveik trečdalis Seime) negali mokėt tokių, pagal juos nedidelių, išmokų. Didesnio absurdo iš jų išgirsti turbūt nebuvo galima. Tegul jie apsidairo šiek tiek aplink: juk, kaip teigia statistikai, Lietuvoje net penktadalis gyventojų gyvena už skurdo ribos.

Va, kokią stiprybę ir puikų pavyzdį parodė mūsų kraštiečiai! Taigi, kada pagaliau mūsų „viršūnėlės" taps moraliniu pavyzdžiu žmonėms? Arba, kada ateis tokie žmonės į „viršūnėles"? Sunku pasakyt ir galima ilgai diskutuoti. Bet jei jie (Seimo nariai ir kt.) netampa pavyzdžiu mums, tai gal mes tapkime jiems?

- Ką pajutai dalyvaudamas šioje akcijoje?
- Dideli rezultatai nebūtinai atspindi ir parodo tai, ką mes pajutome tuo metu būdami šalia žmonių, kai jie „atiduoda". „Atiduoda" kitam, vardan... Vardan ko? Vardan KITO. Vardan kito žmogaus, kuriam dar sunkiau. Ir - patikėkit!, - labai skiriasi, kai kažką duodi „susiraukęs" ir grauždamasis, ir kai atiduoti su džiaugsmu! Ir tokių buvo dauguma - jie buvo laimingi, kad gali padėti kitam, bėdos užkluptam. Tada būnant šalia žmonių galėjai justi, kad mumyse yra didelis gerų darbų potencialas! Tačiau jį kažkas slopina... Kas? Mano manymu, tai tikrų lyderių ir teigiamų pavyzdžių trūkumas. O juk galėtų tokius pavyzdžius formuoti ir „seimūnai", miestų, mokyklų ir kitų įstaigų vadovai, ar apie juos daugiau nušviesti žurnalistai. Nes juk esantis „priekyje" daugumai yra pavyzdys. Ir ypač jaunimui - Lietuvos ateičiai, ar net gi dabarčiai - reikalingi geri pavyzdžiai!Kaip sakė vienas garsiausių pedagogikos istorijos veikėjų čekas J. A. Komenskis, „norint jaunuomenę ko išmokyti, reikia rodyti pavyzdį". O pozityvūs pavyzdžiai dažnai paskęsta (nežinia, ar mūsų „reikalaujamu", ar spaudos brukamu) neigiamo pobūdžio informacijos jūroje. Štai nesenai mačiau linksmą, bet susimąstyti verčiantį danų filmą „Adomo obuoliai", kuriame nuskambėjo tokia frazė: „Jei pasaulyje ieškai vien blogo, tai jis ir atrodys blogas". Jeigu žmonės mato vien blogą, tai ir jiems atrodo, kad viskas blogai. Bet šįkart ne apie tai.

Mano tėtis pasakojo, jog atgavus nepriklausomybę žmonės norėjo, kad Lietuva sektų Skandinavijos pavyzdžiu. Bet, deja, tai kol kas nevyksta. Štai ir dabartiniam premjerui analitikai pasiūlė įvesti progresinius mokesčius (daugiau uždirbi, tai šiek tiek ir didesnius mokesčius moki), bet jis atsakė: „Tai biudžeto neišgelbės, neapsimoka". O jei apkarpysim vaikų ir senelių namų biudžetus, tai jau išgelbės? Hmm...

Tai kur didysis socialinis teisingumas ir bendruomeniškumas mūsų valstybėje? Seime esantys milijonieriai nenori mokėt daugiau, nes gali pritrūkti auksiniams servizams? Juk, kad ir neduos progresiniai mokesčiai „aukso puodų", bet, manau, kad pagerės socialinė situacija valstybėje, sumažės įtampa tarp žmonių.
Taigi, kada pagaliau mūsų „viršūnėlės" taps moraliniu pavyzdžiu žmonėms? Arba, kada ateis tokie žmonės į „viršūnėles"? Sunku pasakyt ir galima ilgai diskutuoti. Bet jei jie (Seimo nariai ir kt.) netampa pavyzdžiu mums, tai gal mes tapkime jiems?
Kaip sakė Žanas Žakas Ruso, „geri darbai taurina sielą ir nuteikia ją dar geresniems darbams". Tad tebūna taip ir su mumis, ir tie gerumo spinduliai mūsų - jūsų kasdienybėje šviečia kuo dažniau!

Laukite tęsinio. Pradžia.