Daiva BELIOKAITĖ

Dovilų etninės kultūros centre vyko apskritojo stalo diskusija „Klaipėdos krašto neveikiančių kapinių specifika ir problematika". Diskusiją rengė Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorija, Dovilų etninės kultūros centras, Klaipėdos rajono savivaldybė ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Kapinės ir paveldo apsaugos papročiai
Kapinės - pasaulio paveldo objektai, kapinės - parkai kaip vientisas istorijos paminklas, kapinės - kuriose alėjomis rikiuojasi žymiausių meistrų skulptūros šedevrai. Tokios kapinės aprašytos diskusijos dalyviams išdalytoje M. Felicori ir A. Zanotti knygoje „Europos kapinės - branginamos ir restauruojamos". Šios knygos įžangoje kapinės pristatomos kaip „ypatinga Europos kultūros paveldo dalis", nes tai „reikšmingi ir saviti architektūros ansambliai", „nepakartojami skulptūros meno krypčių „katalogai", „įspūdinga miestų ir tautų istorijos santrauka", pagaliau - „tarsi veidrodis, kuriame atsispindi skirtingų visuomenės sluoksnių skoniai ir papročiai". Kokie gi mūsų - Klaipėdos krašto visuomenės - papročiai atsispindi įžengus į kapines, ypač liuteronų, kurios dar prieš penkiolika-dvidešimt metų žavėjo nuostabių kaltinių ir lietinių kryžių gausa, o dabar kai kurių tokių neveikiančių kapinaičių dalį sudaro negrėbtais vėjyje šiurenančiais lapais užneštas žemės kauburėlis? Žinoma, rajone yra ir gražiai sutvarkytų kapinaičių - Kisinių, Agluonėnų, Vanagų, tačiau yra tokių, kurios tarsi laukia jau nebe talkininkų ir prižiūrėtojų, o... savo mirties.

Apie kultūros paveldą savivaldybėje
Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorė Diana Varnaitė ir Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas Naglis Puteikis tądien lankėsi savivaldybėje - susitiko su meru Vaclovu Dačkausku, mero pavaduotoja Rūta Cirtautaite, Kultūros skyriaus vedėju Gintautu Bareikiu ir šio skyriaus vyriausiąja specialiste Sonata Šmatauskiene. Kalbėtasi ne vien apie kapines. Meras trumpai papasakojo apie vertingus istorinius nekilnojamojo paveldo objektus, kurie pagal galimybes yra tvarkomi. Vienas iš jų - Ablingos memorialas. Šiam memorialui atkurti bus teikiama paraiška Žemės ūkio ministerijai. Iš viso pernai kultūros paveldo pastatams tvarkyti skirta 199 tūkst. Lt. Pirmenybė teikiama bažnyčių remonto darbams.

Didžiausia problema rajone, kaip, beje, ir visoje Lietuvoje - dvarų išsaugojimas ir atkūrimas. Daugumos dvarų savininkai, deja, asocialūs. Viename buvusiame dvare gyvena po 10-15 šeimų, dažniausiai nepajėgiančių saugoti istorinio pastato. Gauti paramos iš valstybės gali tikėtis tik tie savininkai, kurie gyvena valstybės saugomuose pastatuose, o toks Klaipėdos rajone yra tik Vėžaičių dvaras. Pasak mero, galbūt ekonominei padėčiai pagerėjus bus galima šiems žmonėms pasiūlyti kitus socialinius būstus. Klaipėdos padalinio vadovas N. Puteikis supažindino su planuojamais darbais ir pateikė informaciją dėl baudų pažeidėjams, tinkamai neprižiūrintiems kultūros paveldo pastatų. Planuojama aktyviau bendradarbiauti su savivaldybe - iš pradžių sudaryti 10-ies labiausiai nuo nepriežiūros kenčiančių pastatų sąrašą. Pasak KPD direktorės Dianos Varnaitės, tų pastatų, kurie nėra saugomi valstybės, o tik įrašyti į Kultūros vertybių registrą, savininkams taip pat atsiveria galimybės teikti paraiškas ES fondams, - pavyzdžiui, pritaikant juos rekreacijos reikmėms. D. Varnaitė pasidžiaugė, kad rajono savivaldybė yra viena iš nedaugelio savivaldybių, kurioje Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba aktyviai veikia ir realiai prisideda prie kultūros paveldo išsaugojimo.

Kapinių išsaugojimo projektas - tik darbų pradžia
Doviluose D. Varnaitė informavo susirinkusiuosius, kad prieš metus KPD buvo pateikusi šaukimą teikti projektus, ir evangelikų liuteronų bendruomenė pateikė Klaipėdos krašto istorinių kapinių išsaugojimo projektą. Bendruomenė ir toliau rodo iniciatyvą - nori padaryti dar daugiau, kad senosios kapinės būtų labiau apsaugotos, kapai suinventorizuoti ir aprašyti, apsvarstytos sutvarkymo galimybės. Pasak D. Varnaitės, vienyti jėgas - savivaldybės administracijos paveldosaugos specialistų, KPD, seniūnijų, kultūros centrų, švietimo įstaigų, gyventojų ir ypač konfesinių bendruomenių užduotis. Toks raginimas nuskambėjo visų pranešėjų kalbose. Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis pranešime „Evangelikų liuteronų materialusis paveldas ir jo išsaugojimo problemos" pabrėžė kapinių žymėjimo, akademinio fiksavimo svarbą. Deja, iki šiol tenka susidurti su vietinių gyventojų požiūriu, kad tai ne jų, o vokiečių kapinės... „Tačiau ar panaikinę tai, ko nesuprantam - sustiprinsim save?", - klausė vyskupas. Todėl reikia pabrėžti, kad šiuo metu svarbūs yra du aspektai: praktiniai veiksmai ir šviečiamasis darbas.

KPD Kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Vyšniauskienė supažindino su neveikiančių kapinių teisine baze ir realybe. 2007 m. duomenimis, Lietuvoje yra 6758 kapinės, veikiančių - 2025. Kapines saugo Žmonių palaikų laidojimo įstatymas ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Taip pat yra Vyriausybės patvirtintos Kapinių tvarkymo taisyklės. Yra galimybė įtraukti kapines į Kultūros vertybių registrą. Tačiau tiesa yra tokia, kad norint įsteigti naujas kapines reikia įveikti labai daug biurokratinių kliūčių, nors dar neseniai per statybų bumą kai kurių gyvenamųjų namų statybos bendrijos (Klaipėdos rajone - „Žaliasis slėnis") be skrupulų siekė statyti namus ant žmonių kaulų. Deja, draudžiama naikinti tik kultūros paveldo objektais pripažintas kapines.

Kokią istoriją atskleidžia senosios kapinės?
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė skaitė pranešimą „Klaipėdos krašto konfesinio ir kultūrinio paveldo specifika Lietuvos paveldo kontekste". S. Pocytė apžvelgė, kuo yra ypatinga ir reikšminga protestantiškoji tradicija, kurios bažnyčia pasižymi kaip „giedanti", - o juk ir pirmieji lietuviški raštai taip pat atsirado kaip protestantiškosios tradicijos rezultatas, nes liuteronybė pareikalavo Biblijos tiesų mokyti gimtąja kalba. Evangelikų liuteronų kapinės yra tarsi archyvas po atviru dangumi, kurio įrašuose atsispindi mažlietuvio protestanto tapatybės trys kertiniai segmentai: nuoširdus tikėjimas, pastanga išlaikyti gimtąją kalbą ir pagarba valstybei, kurioje gyvena (Vokietijai, Prūsijai). Kaltiniai kryžiai - daugiausia su porcelianinėmis lentelėmis. Įdomu, kad ant daugelio antkapių yra meistrų autorystės įrašai. Tačiau visas šis turtas negailestingai nyksta ir yra naikinamas.

Reikalingos suvienytos jėgos
Projekto vykdytojas Algis Šveikauskas, nemažą laiko dalį gyvenęs Jungtinėje Karalystėje, pristatė keletą paprastų, bet paveikių būdų, kaip būtų galima platinti informaciją apie liuteroniškas kapines ir apie tai, kad jas reikia saugoti: galima pasidaryti labai pigių, bet informatyvių stendų arba skelbti užrašus viešose vietose: „Liuteronų kryžiai - ne metalo laužas." A. Šveikauskas pasakojo, kaip jam atsitiko vienoje iš Šilutės rajono seniūnijų dėl kryžiaus vagystės. Kapinės nesaugomos, neapšviestos, kapai nesurašyti ir nesuregistruoti - taigi kryžiai yra niekieno - kaltų tarsi nėra. Kad registruoti kapus gana išsamiai gali ir mokiniai, papasakojo ir vaizdžiai parodė Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius istorikas Arūnas Grimalis. Savo patirtimi pasidalijo ir Pagėgių gimnazijos istorijos mokytojas Eugenijus Dargužas.Agluonėnų etnografinės sodybos vadovė ir Šilutės kraštotyros draugijos narė Jūratė Pancerova pristatė šilutiškių moksleivių vykdytą projektą, kurio rezultatas - nemažas albumas su suregistruotais ir aprašytais kapais. Saugų bendruomenės tarybos pirmininkas Donatas Jaunius papasakojo apie vasaros užimtumo projektą, kuriame dalyvavę vaikų globos namų auklėtiniai tvarkė ir aprašė kapinaites, darė dideles nuotraukas, kurių paroda buvo surengta bažnyčioje.

Kultūros paveldo centro specialistė Erika Borovikovaitė pristatė kaltinių kryžių konservavimo metodiką, apibūdino darbų etapus. Kaip prižiūrėti kaltinius kryžius, buvo vaizdžiai pademonstruota nuvykus į kapines. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus specialistas Dionyzas Varkalis supažindino su Mažosios Lietuvos kaltinių kryžių specifika. Po diskusijų nutarta, kad svarbiausi darbai yra sutvarkyti apsaugos teisinę bazę. Taip pat reikia kartu su Policijos departamentu nuspręsti, kokių prevencinių priemonių imtis, kad kapinės nebūtų niokojamos. Siūlyta, kad į sudarytą koordinacinę grupę įeitų seniūnijų, bažnyčių, KPD teritorinių padalinių, Klaipėdos universiteto, švietimo įstaigų ir žiniasklaidos atstovai. Normaliomis sąlygomis prie kiekvienų kapinių galėtų būti stendai su aprašais, pro kapines taip pat galėtų vingiuoti turistiniai maršrutai dviračių takais.

Diskusijos dalyviai aplankė Kisinių etnografines ir Jurjonų evangelikų liuteronų bei to paties kaimo 2-ąsias kapines, kurios yra katalikų - jau Didžiosios Lietuvos kapinės. Dovilų etninės kultūros centro darbuotojas krašto žinovas Helmutas Lotužis renginio dalyviams aprodė daugybę žinomų žmonių kapų ir įdomių paminklų. Helmutas yra iš Vokietijos atvykstančių lietuvininkų ir čia gyvenusių vokiečių palikuonių, norinčių susirasti savo protėvių kapus, nuolatinis gidas.