Praėjusi kitokia vasario šešioliktoji, artėjanti kovo vienuoliktoji ir dar daug kitų mūsų tautinę tapatybę vienaip ar kitaip liudijančių faktų skatina pamąstyti apie tautiškumo ir tikėjimo sąlytį. Tautiškumui apibrėžti apsiribosiu Mikalojaus Daukšos įvardytais trimis - tėvų žemės, papročių ir kalbos, ypač pastarosios, - kriterijais, o mano tikėjimo samprata remiasi Naujojo Testamento teiginiais. Vienas šių refleksijų polius yra lietuvybė, o kitas - krikščionybė.

Kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala - krankti kaip varnas, ožys - staugti kaip liūtas, o liūtas - bliauti kaip ožys? [...] Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. (M. Daukša, „Prakalba į Malonųjį skaitytoją").

Kalbos, ne tik kaip tautiškumo, bet apskritai kaip žmogiškumo fenomenas jau nuo seno teikė peno mąstytojams. Aristotelis teigė, jog žmogus yra gyva būtybė, turintį logosą - žodį. Tai esą ir yra skiriamasis homo sapiens ženklas, lyginant su kitomis gyvybės formomis. Pastarosios irgi sugeba komunikuoti tarpusavyje, tačiau savirefleksija, rodos, iš tikrųjų būdinga tik žmogui. Lokaliai visuotinis logosas reiškiasi skirtingomis kalbomis ir dialektais - lingvistai jų priskaičiuoja nuo penkių iki šešių tūkstančių. Būtent gimtosios kalbos dėka pradedame pažinti pasaulį, susišnekėti su savo gimdytojais, vėliau mokomės bendrauti su kitais, mokančiais tą pačią kalbą, išreiškiame giliausius savo jausmus ir mintis ne tik žmonėms, bet ir Dievui. Kalbų įvairovė suponuoja skirtingus tautinius pasaulėvaizdžius. Gimtoji lietuvių kalba yra mūsų pažinimo kalvė, atverianti pasaulį savaip. Net artimiausi mūsų kaimynai latviai, irgi baltai, į pasaulį žiūri šiek tiek kitaip. Pavyzdžiui, neparūpinę autentiškų pavadinimų mėnesiams, pasitenkina skoliniais. O mums februaris yra vasaris, marts - kovas, aprilis - balandis ir t.t. Kiek išmonės, kiek pajautos turėjo mūsų protėviai lietuviai... Tad tenka sutikti su Hansu-Georgu Gadameru, jog kalbos veidrodyje galima atpažinti tautų pasaulėvaizdžius ir net kultūrų sandaras. Iš tiesų tėvynė pirmiausia yra kalbos tėvynė. Net išvykus iš savo tėvų žemės ar praradus ją tremtyje, neprarandame savo tautinio identiteto, jei puoselėjame gimtąją kalbą. Kitų kalbų mokymasis praplečia akiratį, tačiau tautiškumo nesumenkina. Tad šiandien rūpestį turėtų kelti ne tiek mūsų tautiečių emigracija, kiek lietuvių kalbos išsaugojimas emigracijos sąlygomis. Užuot apraudoję išvykstančius (o gal greičiau save?), turėtume rūpintis gimtosios kalbos mokyklų bei tautinių bendruomenių steigimu bei palaikymu lietuvių diasporoje.

Šiame straipsnyje pažvelgsiu į kalbos, kaip vieno ryškiausių tautinio identiteto ženklų, klausimą Šventajame Rašte. Paradoksalu, tačiau būtent Biblijoje atrandame vieną išsamiausių naratyvų apie skirtingų kalbų kilmę. Tik neskubėkime atsiversti 11-ąjį Pradžios knygos skyrių, pasakojantį, kaip gerai žinoma, apie Babelės bokšto statymą ir kalbų sumaišymą. Pastebėtina, jog pirmą sykį skirtingai kalbančias tautas sutinkame neutraliame naratyve (Pradžios 10 sk.), kalbantį apie trijų Nojaus sūnų - Semo, Chamo ir Jafeto - palikuonis: „Iš šitų atsirado tautų grupės, gyvenančios savo žemėse, kiekviena su savo kalba ir pagal savo giminę savo tautose" (Pr 10, 5). Šitie - tai Jafeto palikuonys. Tas pats pasakyta ir apie Chamo atžalas: „Tai Chamo palikuonys pagal jų gentis, kalbas, šalis bei tautas" (Pr 10, 20). Galiausiai - ir apie Semo: „Šitie yra Semo palikuonys pagal jų gimines, kalbas, šalis bei tautas" (Pr 10, 31). Toliau pateikiamas trijų Nojaus sūnų genealogijų apibendrinimas: „Šitos yra Nojaus sūnų giminės pagal jų palikuonis ir tautas; iš jų atsirado tautos žemėje po tvano" (Pr 10, 32). Tad visų pirma tautiškumo kilmė yra sietina su slėpiningais ir mums iki galo nepažiniais Dievo ketinimais bei potvarkiais: „Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nors Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų" (Apd 17, 26-27). Margas pasaulis, kalbantis tūkstančiais skirtingų kalbų, yra Dievo Kūrėjo sumanymas. Apvaizdos patvarkymu esama ne tik bendrinio ir visoms tautoms suvokiamo logoso, bet ir skirtingų kalbų - gal joms tiktų pasitelkti kitą graikišką žodį rema, labiau pabrėžiantį ištartą mintį. Tik tai pripažinę, jau galime atsiversti kitą Šventojo Rašto puslapį ir leistis į jo egzegetinius tyrinėjimus, atskleidžiančius negatyvią šio klausimo pusę, - nuodėmingą mūsų protėvių siekį išgarsinti savo vardą, prisidėjusį prie skirtingų kalbų kilmės (Pr 11, 4).

Aiškumo dėlei perskaitykime visą ištrauką: „Visi žemės gyventojai kalbėjo viena kalba. Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą Šinaro krašte ir ten apsigyveno. Jie kalbėjosi: „Pasidirbinkime plytų ir gerai jas išdekime". Plytas jie naudojo vietoje akmenų, o dervą - vietoje kalkių. Jie tarėsi: „Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus!" Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė, ir tarė: „Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Jie pradėjo tai daryti ir nėra nieko, ko jie negalėtų pasiekti, jeigu nusprendžia. Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!" Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą. Todėl tą miestą praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus"  (Pr 11, 1-9).

Hebrajiškas šios ištraukos tekstas atskleidžia subtilų autoriaus santykį su pačia kalba. Čia panaudotas chiazmas pats savaime jau yra tarsi slėpininga užuomina apie stulbinančias poetinės kalbos galimybes. Iš dalies galima suprasti dvejojančius dieviška Biblijos kilme, pavyzdžiui, Paulą Ricoeurą, kuris šią ištrauką vadina Babelės mitu. Juk iš tiesų esama panašumų tarp šio Šventraščio teksto ir ankstyvųjų Mesopotamijos mitų. Štai viename šumerų epe aprašomas auksinis amžius, kai žemėje nebuvo nei gyvatės, nei skorpiono, nei bijančio, nei bauginančio, žmonės kalbėjo viena kalba, garbindami aukščiausią tarp dievų - Enlilį, kol jo varžovas, vandens ir sėklos dievas Enkis įnešė sumaištį ir skirtingas kalbas. Tikintys išskirtiniu Šventojo Rašto įkvėpimu, susidūrę su bibliniais motyvais kitų tautų legendose neturėtų sutrikti. Šumerų mitai nepaneigia išskirtinio Biblijos autoriteto ir jokiu būdu nesumenkina biblinio pasakojimo vertės, juolab, kad pastarasis pateikia kur kas daugiau detalių ir akcentus sudeda visai kitose vietose. Galbūt Penkiaknygės autorius pasitelkė gerai žinomus pagoniškus pasakojimus, idant perduotų kitą žinią. Ne dievai, o vienas Dievas, ir ne varžydamasis, o iš teisingumo sumaišė kalbas. Panašiai kaip Adomo ir Ievos mėginimas tapti tokiais kaip Dievas, taip ir Babelės projektas, kilęs iš žmogiškos puikybės, susilaukė Dievo teismo. Šią mintį ne sykį apdainuoja Izraelio išminčiai, kaip antai: „puikybė apima prieš žūtį, įžūlumas - prieš nesėkmę" (Pat 16, 18).

Priešingai negu senovinis Mesopotamijos folkloras, Biblijos pasakojimas apie kalbų kilmę implikuoja, jog kūrinijos harmoniją ir tautų vienybę sugriauna ne anapusinės jėgos, o nuodėmė, slypinti pačiame žmoguje. Nesusikalbėjimo, maištų, karų ir genocidų šaknų turime ieškoti nenukryžiuotoje žmogaus puikybėje. Nejautrumas kitokiam ir egoistinis savų gynimas mums būdingas dėl prigimties sugedimo. Būtent dėl šios priežasties Dievo įsakymuose atrandame paliepimus rūpintis imigrantais ir nešališkai ginti jų, kaip silpnųjų, teises (Iš 23, 9; Įst 1, 16-17). Galiausiai, kalbant apie kalbų sumaišymą Babelėje, verta paminėti, jog lingvistai pastebi semantinį kontrastą tarp šumerų babili, reiškiančio „dievo vartus", ir hebrajiško žodžių žaismo babel balal - praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą. Priešingai pagoniškoms Babelės asociacijoms su vartais į dangų Pradžios knyga pabrėžia arogancijos tuštybę. Toks kontrastas, rodos, patvirtina apologetinį šios istorijos pobūdį. Tad, nors Rašto tyrinėtojai nesutaria, ar Pradžios knygos autoriui šumerų mitas buvo polemikos objektas, ar tiesiog pasitarnavo kaip fonas, turime pripažinti, jog, gilindamiesi į tautiškumo ir tikėjimo sąveikos klausimus, negalime apeiti Šventojo Rašto tekstų, nes būtent juose esama vienų seniausių pasakojimų apie kalbų kilmę.

10 Pradžios knygos skyrius pabrėžia Dievo apvaizdos vaidmenį, o 11 skyriaus įžanga - žmonijos nuodėmingumą, 12 skyrius pasakoja, kaip tautos dalyvauja chronologinėje Dievo malonės ekonomijoje. Pašaukdamas Abraomą, Dievas išsirenka žmogų, pažada iš jo kildinti tautą ir per ją palaiminti visas tautas (Pr 12, 1-3). Izraelio tauta Dievo palankumo susilaukia ne dėl savo išskirtinumo ar nuopelnų, bet dėl Abraomui duoto pažado (Įst 7, 7). Anot Mozės, Toroje, o vėliau ir pranašų, istorinėse ir išminties knygose Izraeliui apreikšta Dievo valia yra didžiausias jos turtas, o sykiu ir išskirtinis tautinis bruožas: „Iš tikrųjų nėra kitos tokios didingos tautos, kuriai Dievas būtų taip arti, kaip mūsų Dievas, kai Jo šaukiamės. Kuri kita didelė tauta turi nuostatus ir įsakymus tokius teisingus, kaip šis įstatymas, kurį šiandien skelbiu jums?" (Įst 4, 7-8). Tuo tarpu kitos tautos susilaukia taip vadinamos bendrinės malonės:
„Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių. Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, Jokūbas - Jo paveldėjimo dalis. Jis ją rado negyvenamų dykumų platybėje; globojo ir rūpinosi ja, saugojo kaip savo akį. Kaip erelis moko skristi savo jauniklius, pats sklando virš lizdo ištiesęs savo sparnus ir neša juos ant savo sparnų, taip Viešpats vienas ją vedė; nebuvo su Juo jokio kito dievo" (Įst 32, 8-12).

Taigi chronologiškai Dievo valios apreiškimas užrašyto žodžio pavidalu pradžioje suteikiamas vienai tautai, kuri įpareigojama jį saugoti ir perduoti kitoms kartoms (Rom 3, 2). Tačiau, atėjus pačiam Žodžiui, dieviškajam logosui, Dievo pažinimas tampa prieinamas visoms tautoms visomis kalbomis.

Taip pat pastebėtina, jog Izraelį Dievas auklėja ne tik Toros žodžiu, bet ir pagonių rykštėmis. Ypatingi Dievo ir Izraelio tautos ryšiai Senojo Testamento metu neeliminuoja kitų tautų dalyvavimo soteriologiniame Dievo plane. Izaijo pranašystėje persų karalius Kyras, kurio įsakymu buvo pradėtas Jeruzalės šventyklos atstatymas, gan netikėtai apibūdinamas ta pačia fraze kaip Mozė (!): „Jis yra mano tarnas ir įvykdys mano valią!" (Iz 44, 28). Kadangi keliomis eilutėmis aukščiau toks pat kreipinys taikomas Izraeliui (Iz 44, 21), akivaizdu, jog jau Senojo Testamento metu takoskyra tarp Izraelio ir kitų tautų nėra tokia gili, kaip kartais traktuojama. Kiekvienas, vykdantis Dievo valią, gali tapti eschatologinės istorijos veikėju ir Dievo šeimos nariu, kaip, pavyzdžiui, moabitė Rūta (žr. Rūtos knygą). Paradoksali Jonos knyga žengia dar vieną žingsnį, atskleisdama, jog pagonys kartais noriau vykdo Dievo valią nei patys žydai. Šis įspėjimas jau atvirai suskamba Naujajame Testamente (Mt 8, 10-12; Lk 3, 7-9; 1 Tes 2, 14-16). Tikėjimas Kristumi nebeleidžia niekam didžiuotis savo etnine kilme, net Dievo įsūnystę, sandoras ir Jahvės šventyklą turėjusiems žydams (Rom 9, 4). Šią mintį geriausiai apibendrina apaštalas Pauliaus Laiške romiečiams: „Ne tas yra žydas, kuris išoriškai laikomas žydu, ir ne tas apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Bet tas yra žydas, kuris toks viduje, ir tada yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir šlovė ne iš žmonių, bet iš Dievo" (Rom 2, 28-29).

Kristuje, kaip eschatologiniame Mesijuje, žmonija sugrįžta prie savo kilmės šaknų. Sekminių dieną vėl girdime žemės gyventojus, kalbančius visiems suprantama kalba. Tačiau ja, priešingai nei Babelėje, jau aukštinama ne žmonių, o Dievo didybė (Apd 2, 1-11). Naujojo Testamento metu tautinės skirtybės vis dar išlieka, bet tautinis susipriešinimas numaldomas Dvasios pagalba. Tikėjimas Kristumi suardo bet kokias rasizmo prielaidas. Kryžius pakerta karčią tautinės puikybės šaknį. Tikėjimo dėka svetimas gali tapti artimu. Tikėjimo dėmuo svaresnis už tautinį. Dvasinė tapatybė gilesnė už nacionalinę. Tikintis Kristumi visų pirma yra krikščionis ir tik po to - lietuvis. Kita vertus, tikėjimas Jėzumi Kristumi neeliminuoja lietuvybės, bet padeda jai autentiškai reikštis. Tikras krikščionis puoselėja savo gimtąją kalbą ir myli savo tautą.