Po Kovo 11-osios jaunųjų tautininkų, spaudoje pavadintų „skustagalviais", maršo per Vilnių netyla pasmerkimai ir karštos diskusijos. Atsirado net akcija, skatinanti „nebrangiai parduoti fašistinės Lietuvos pilietybę!" Įdomu ir šmaikštu, bet žodis „nebrangiai" mane žeidžia. Man pilietybė brangiai atsiėjo, pigiai neparduočiau.

Buvo laikai, kai šalia karaliaus ir Bažnyčios, kurie viską reguliuodavo, žmonės „atrado" savo kalbą, tautą, laisvę ir nacionalinę tėvynę-valstybę, dėl kurios gyvybingumo mažesnėms tautoms reikėjo itin stengtis. Tačiau globalizacijos laikais, ir dar Europos Sąjungoje, valstybė prarado buvusį aktualumą, patriotizmas tapo nebemadingas.

Dabar pakanka kitokių idėjų ir judėjimų, už kurių spalvingų širmų yra pakankamai vietos niekšybei. Pastaroji gali atsirasti bažnytinėse struktūrose, aukštosios bei liaudiškos politikos kairėje ir dešinėje, tarp tų, kurie nenatūralią lytinę orientaciją žūtbūt nori įvilkti į ideologijos ir politikos rūbą. Tikros „homofobijos" ir niekšybės galima surasti radikaliojo feminizmo išraiškose. Ar moterys niekšybei nepavaldžios?

Niekšybė, Dievo ir žmogaus nekentimas, t.y. nuodėmė, nuo seno dangstoma jautriomis ir šventomis idėjomis. Pavyzdžiui, niekšybei labai patogu slėptis už pavadinimų - tautiškumas, holokaustas, islamas, klasių kova, demokratija, politkorektiškumas. Puikiai ją slepia paprasti žemiški interesai, „viešieji" pirkimai, neribota spekuliacija, o juodoji nafta turi išties stebuklingą savybę pačią kruviniausią niekšybę išbalinti iki sniego baltumo nekaltybės. Tokia mistinė niekšybės paslaptis.

Niekšybės galima rasti ir tarp vadinamų naujosios kairės judėjimų, kurių atstovai tvirtina, kad Sausio 13-ąją lietuviai šaudė vieni į kitus. Nors anuomet buvo filmuojama ir savo parodymus dokumentavo tūkstančiai liudininkų.

Ką tokie kairieji pasakytų apie Medininkų žudynes? Arba ko verti provokuojantys intelektualūs „grynosios" ir „naujosios" kairės apologetų straipsniai, kuriuose tiesiog šlykštimasi pirmais džiugiais Sąjūdžio mitingais. Ir kas pagaliau pavojingiau Lietuvai, - ar neonacių eitynės, ar radikalios neokairės ideologijos?

Įdomu, kad šiųmetines eitynes televizija iš pradžių parodė teigiamai, kaip taikingas, bet po išsakytų politinių susirūpinimų, iš visos nufilmuotos medžiagos buvo paimti ir demonstruojami tik „negatyvūs" kadrai, pavyzdžiui, skustagalvis jaunuolis susijaudinęs ir pasipiktinęs kažką rėkia į kamerą, atrodo, norėdamas atkreipti žurnalistų dėmesį į tai, kad kažkokie asmenys tyčia provokuoja eitynių dalyvius. Kadangi epizodas labai trumpas, galima suprasti tik tiek, kad skustagalvis, ko gero, yra agresyvus ir pavojingas.

O kaip yra iš tikrųjų? Juk lenkų ir anglų futbolo sirgaliai yra šimtą kartų pavojingesni. Sako, kad tūkstantinėje eisenoje buvo tik apie dvidešimt skustagalvių, tačiau kodėl televizijų kameros stengėsi rodyti būtent juos?

Čia jau akivaizdi kasdieninė žurnalistikos amato niekšybė - vaikytis sensacijų, iškreipti tiesą, kad būtų įdomiau ir skandalingiau. Redaktoriai puikiai išmano teisę, lietuvių kalbos subtilybes, tad apsisaugo nuo nepatenkintųjų.

Po pirmo savo parado su pasibaisėtinu ir kvailu šūkiu „Juden raus" (žydai lauk) nei tos organizacijos reputacijos atstatyti, nei tautinės-patriotinės pagarbos susilaukti neįmanoma. Nes šis šūkis istoriškai žymi milijonų įvairiataučių nukankinimo ideologiją.
Nejaugi tie „tautinio jaunimo" vadai mokykloje mokėsi dvejetais ir neskaitė jokių knygų, o atkreipti visuomenės dėmesį tegali vien tokia nesąmone? O gal jiems tiesiog trūksta gebėjimo užjausti?

Nors sukanka jau treji metai, kai judėjimas pakeitė savo retoriką, bet pastarųjų eitynių šūkis „Lietuva - lietuviams" parodė ideologinį tęstinumą (ir tęstinį idėjų ribotumą). Šūkis politiškai „vaikiškas" ir tikrai nepriimtinas, bet argi ne vaikas žinomoje pasakoje politkorektiškai miniai nurodė, kad karalius yra nuogas?

Vertėtų prisiminti, kad ES šalių gyventojų apklausos rodo didėjantį daugumos nenorą priimti vis plūstančių Trečiojo pasaulio šalių emigrantų. Tai reikštų, kad minėtų eitynių dalyviai nėra radikalai, o įdomūs tik tuo, kad garsiai išreiškia tylią daugumos europiečių nuomonę.

Radikalia mažuma, atrodo, yra ir krikščionys, kurie, nepaisant kylančių nepatogumų, privalo priimti skurstantį pabėgėlį. Šiuo atveju reikėtų nesupainioti krikščionių ir naujos, bet jau „pasižymėti" spėjusios politinės partijos, kuri registravosi „Krikščionių partijos" vardu.

Krikščioniui svarbiau dvasinės ir tikėjimo vertybės, o ne tautybė ar odos spalva. Apie tai išsamiai rašo pastorius G.Saulytis straipsnyje „Tikėjimas ir tautiškumas". Tokios pažiūros nėra būdingos vien „Tikėjimo žodžio" bažnyčiai, bet ir evangelikams reformatams, bei didžiajai daugumai tikinčių, bet ne formalių krikščionių.

Taip popiežius aiškiai nurodė Romos katalikams - negalima nusisukti nei nuo pagalbos prašančių pabėgėlių, nei nuo doro darbo ieškančių žmonių. Tačiau, sprendžiant iš europinėse apklausose pareikštų nuomonių, ne formalūs, bet tikri krikščionys sudaro kiekybinę mažumą.

Po prieštaringai vertinamų Kovo 11-osios eitynių svarbiausi valstybės asmenys išreiškė susirūpinimą. Ir ne veltui - mūsų šalyje kažkas iš ties ne taip, nes tokio pobūdžio eitynės yra tik simptomai, jos signalizuoja „garo išsiveržimą".

Turbūt šioje vietoje tiks pavyzdys apie vinį bate. Jeigu skauda koją, reikia rasti priežastį, bet iš karto neryti stiprių vaistų stengiantis pašalinti skausmą. Gal užtenka iš bato iškratyti vinį?

Tos eitynės ir provokuojantys, neteisingi paaugliški šūkiai man primena Libijos sukilėlių veiklą. Atrodo, kad neturėdami jokios aiškios politinės programos ir planų jie šaudo į orą ir rėkia visoms progoms universalų šūkį: „Alachas didis!"

Kaip ir libiai, jie jaučia pyktį dėl neteisybės, bet negali jos įvardinti, nori teigiamų pasikeitimų, bet nežino kaip tai padaryti. Vis dėlto neatrodo, kad šie jaunuoliai būtų abejingi, kad širdies dėl Lietuvos jiems neskauda.

Biblijoje, Apreiškime Jonui 3:16, yra įdomi ir baisi nuoroda į Dievo teismą: „Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos."

Dauguma Lietuvos piliečių visuomenėje stengiasi būti abejingai „drungni". Tokios laikysenos susiformavimą lėmė rūsčios istorinės priežastys.

Regis, dabar jau galėtume pasigėrėti negausiais visų rūšių naujais „karštais" piliečiais, bet visi jie, kairieji, dešinieji ar liberalai, kaip susitarę, pasirenka labiausiai nuspėjamą ir patį paprasčiausią, visiems gyvūnams būdingą gynybinės veiklos instinktą - piktą kitokių atmetimą. Tai ne tiek agresorių, kiek aukų laikysena.

Lengviausia ir juos visus atmesti, bet vertėtų pažvelgti į šią problemą plačiau ir atsakingiau. Nenorėčiau lengvai „nurašyti" porą tūkstančių neemigravusio jaunimo, kurie švenčia valstybės šventes taip, kaip sugeba, ir susirenka į eitynes niekieno nesamdyti.

Su jais reikia šnekėtis kaip lygus su lygiu ir diskutuoti apie vertybes. Lietuvių tautos išsivaikščiojimas, taip pat įsišaknijusi nepagarba vienas kitam, visuomenės abejingumas yra tyliai vykstanti mūsų tragedija. Lietuvos ateitis miglota.

„Skustagalviams" ir visiems kitiems neabejingiems piliečiams būtina ieškoti balanso, peržvelgti savo kelią, smerkti pačią niekšybę-nuodėmę, bet ne žmogų. Krikščionybėje visa tai vadinama atgailavimu ir atgimimu.

Tik ar yra kam, be policijos ir Bažnyčios, su jais šnekėtis? Tiesą sakant, aš nežinau.

Tomas Šernas