Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Kalvinizmas
Friday, 10 October 2008 13:01
There are no translations available.

Kalvinizmas (toliau - *), reformatoriaus J. Kalvino (1509-1564) mokymo pagrindu atsiradusių teol. sistemų bendras pavadinimas. Sąvoką įvedė 16 a. M. Liuterio sekėjai, polemizavę su evangelikais reformatais (U. Cvinglio ir Kalvino šalininkais) dėl šv. vakarienės bei kristologijos klausimų. Pagrindiniai * teologijos bruožai: Dievo kaip kūrėjo ir šio pasaulio palaikytojo suverenumo ir garbės akcentavimas; Šventojo Rašto laikymas svarbiausia priemone pažinti Dievą ir aukščiausiu autoritetu visuose gyvenimo klausimuose; be nuopelnų paisymo tikinčiuosius išrenkančios Dievo malonės akcentavimas. Predestinacijos Kalvinas  nelaikė pagrindiniu dalyku, tačiau vėliau * ji įgavo svarbią reikšmę. * eklesiologijai būdinga presbiterinė–sinodinė struktūra.

Po Kalvino mirties jo įpėdinis Ženevoje T. Beza (1519-1605) pagal Aristotelio filosofiją susistemino reformatų mokymą bei sukūrė pagrindą kalvinistinei scholastikai, vėliau smarkiai išvystytai F. Turrettino (1623–1687) Šveicarijoje bei F. Gomaruso (1563-1641) ir G. Voetiuso (1588–1676) Olandijoje. Aristoteliškajai minčiai priešinęsis prancūzų filosofas ir humanistas  P. Ramusas (1515–1572) nebuvo išklausytas, tačiau padarė įtaką tokiems reformatų teologams kaip vokiečiui J. Piscator (1546-1625), prancūzui M. Amyraut (1596-1664) bei daugeliui Anglijos ir Šiaurės Amerikos puritonų. Prie ramistų priskiriamas ir olandas J. Arminius (1560-1609). 1610 Arminijaus pasekėjai suformulavo savo teologines nuostatas ir pateikė jas kaip remonstranciją, tuo bandydami pakeisti reformatų predestinacijos ir laisvos valios aiškinimą . Tačiau Dordrechto sinodas 1618–1619 remonstrantų (arminijonų) idėją atmetė ir penkiais punktais suformulavo ortodoksinį * mokymą (visiškas žmogaus sugedimas; besąlgyinis Dievo išrinkimas; ribotas atpirkimas; nenugalima malonė; šventųjų išlaikymas). Svarbiausiais * išpažinimais laikomi Heidelbergo katekizmas (1563) bei Westminsterio išpažinimas (1647).

* paplito visose Europos bei Šiaurės Amerikos reformatų ir presbiterionų bažnyčiose. Žymiausiais LDK * atstovais laikomi A. Volanas (1531-1610) ir A. Rasijus (1590?-1627/1628). * smarkiai paveikė Škotijos presbiterionų bažnyčias (John Knox, 1514-1572) bei Anglijos puritonus. Žymiausi jų teologai T. Cartwright (1535-1603), W. Perkins (1558–1602) ir J. Owen (1616-1683). Skirtingo masto * įtaką patyrė ir nereformatų denominacijos kaip kongregacionistai, dalis baptistų (pvz., W. Carey, 1761–1834 ir C.H. Spurgeon, 1834-1892) bei anglikonai ir kai kurie metodistai (G. Whitefieldo sekėjai, 1714-1770). Prie žymiausių Šiaurės Amerikos kalvinistų priskiriamas J. Edwards (1703-1758). XIX a. Amerikos * teologijos atgimimo žadintojais laikomi C. Hodge (1797-1878), A.A. Hodge (1823-1886), B.B. Warfield (1851-1921), o XX a. –  J. Gresham Machen (1881-1937), L. Berkhof (1873–1957) ir C. Van Til (1885 –1987), Olandijoje – Abrahamas Kuyper (teologas, žurnalistas, politikas, 1837-1920) ir H. Bavinck (1854–1921).

* stiprų impulsą davė moderniojo mokslo (F. Bacon), kapitalizmo (M. Weberio ir R. H.Tawney‘o tezės) bei kultūros formavimosi pradžiai ir prisidėjo prie Vakarų visuomenės demokratizacijos bei individualizavimo. Šiuo metu ypač Europoje vietoj * dažnai linkstama vartoti sąvoką „reformatų“.

                                                                                                                                                           H.L