Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Fundamentalizmas (protestantų)
Friday, 10 October 2008 13:12
There are no translations available.

Fundamentalizmas (protestantų)[toliau-*] – tai teologiškai konservatyvi protestantizmo srovė.  Atsirado 19 a. pabaigoje Amerikoje pasipriešinimo teologiniam liberalizmui bei kitoms modernistinėms tendencijoms kontekste. Teologinis * tikslas – išsaugoti tradicinį, apaštalinį, reformatorišką mokymą. Todėl * paskelbtos „5 nuostatos“ akcentuoja pagrindinių krikščioniško tikėjimo elementų teisingumą: Jėzaus dieviškumo ir gimimo iš mergelės, jo kūniško prisikėlimo ir antrojo atėjimo, Jėzaus atperkamosios aukos bei Biblijos neklystamumo. Tokį pavadinimą ši protestantizmo srovė gavo nuo leidinio „The Fundamentals“ (pagrindai, fundamentaliosios nuostatos), kurį 1910–1915 metais išleido 12 numerių su 90 straipsnių ir išplatino anglosaksiškose valstybėse.

Straipsnių autoriai iš įvairių denominacijų, tarp kitų nuomonių, pasisakė prieš darvinizmą, liberalizmą, Romos teologiją, Biblijos kritiką bei prieš „socialinę evangeliją“. Tačiau fundamentalistais šios srovės atstovai ėmė vadintis tik nuo 1920-ųjų, ir pirmiausia tai siejama su Curtiso Lee Jameso vardu. Trečiąjį dešimtmetį prasidėjęs fundamentalistų išėjimas iš tradicinių protestantų bažnyčių ir kūrimas naujų, „švarių“ denominacijų, suformavo negatyvistinį *  įvaizdį, kuris šiam judėjimui primetamas iki dabar. Tą įvaizdį sudaro kultūros neigimas, socialinio bei visuomeninio bažnyčių angažuotumo atmetimas, elitiškumas, įstatymiškumas, karingumas, siauras bei vienpusis Biblijos supratimas, priešiškumas bet kokiai ekumeninei veiklai, perdėtas separatizmas. Šioje terpėje po II pasaulinio karo atsirado ir evangelikalų (evangelicals), arba naujųjų evangelikalų srovė. Būdama * dalimi, ji pritariamai akcentavo Evangelijos tiesas, Biblijos autoritetą, teologinio liberalizmo atmetimą, misionierišką veiklą,  sąmoningai atkreipdama dėmesį į teologines * šaknis, tačiau atmesdama visus jo ribotumus ir sąmoningai vengdama to pavadinimo. * sąvoka šiandien vartojama gana nevienareikšmiškai, ir beveik visai nevartojama asmeniniam apibūdinimui. Lietuvoje *  plačiaja prasme galima priskirti keletą denominacijų (evangelikalus): baptistus, sekmininkus, „Tikėjimo žodį“, kitas laisvąsias bažnyčias bei kai kuriuos naujus religinius judėjimus; siaurąja prasme – tik kelias nepriklausomas baptistų ir sekmininkų bažnyčias.

                                                                                                                                                                       H.L.