1991 m. liepos 31-osiois naktį Medininkų pasienio poste buvo nužudyti muitininkai Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, policijos „Aro" pareigūnai Algimantas Juozakas, Mindaugas Balavakas, kelių policininkai Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas bei policininkas Ričardas Rabavičius, miręs po kelių dienų ligoninėje. Išgyveno tik muitininkas Tomas Šernas, visam gyvenimui likęs invalidu. Tačiau jam tekę išbandymai nepalaužė jo dvasios, tikėjimo ir vilties. Šiandien T.Šernas - mūsų tikėjimo brolis, Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas.

Šiemet, liepos 31-osios, sekmadienio, rytą Medininkų tragedijos 20-mečio minėjimo renginių programa prasidėjo Vilniaus arkikatedroje, kur buvo aukojamos šv. Mišios. Po jų iškilmingas minėjimas tęsėsi Medininkuose, į kuriuos atvyko Prezidentė D.Grybauskaitė, Seimo vicepirmininkas Č.Stankevičius, eurokomisaras A.Šemeta, europarlamentaras V.Landsbergis, finansų ministrė I.Šimonytė, užsienio šalių ambasadoriai, Seimo nariai. Tarp susirinkusiųjų buvo ir gausus evangelikų reformatų būrys, atstovęs Vilniaus ir Panevėžio parapijoms.

Svečius pasitiko atnaujinta Medininkų vagonėlio ekspozicija: nuotraukos, kuriose sustabdytos žuvusiųjų pareigūnų asmeninio gyvenimo akimirkos. Ekspozicijos pradžioje - Tomo Šerno stendas, kuriame garbingiausią vietą užima Ordinacijos aktas, skelbiantis, kad 2002 m. birželio 30 d. Lietuvos Evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo Biržuose nutarimu T.Šernas, evangeliškosios teologijos bakalauras ir religijos studijų magistras, ordinuotas kunigo tarnystei.

Giliai sujaudino Prezidentės D.Grybauskaitės, signataro, europarlamentaro V. Landsbergio, vidaus reikalų ministro R. Palaičio, superintendento kunigo T. Šerno ir kt. kalbos, o Evaldo Janonio priesaika tėvelio žūties vietoje būti geru kelių policijos specialistu tik paliudijo kunigo Tomo Šerno pasakytus žodžius, kad tėvų žygdarbius tęsia ir jų vaikai, mūsų jaunoji karta.

Prezidentė D.Grybauskaitė, pradėdama savo kalbą, priminė Medininkų tragedijos priešistorę - žudynes prie Televizijos bokšto ir Seimo, sudegintas pasienio užkardas ir tų pačių 1991-ųjų gegužės 19-ą dieną Krakūnų užkardoje Šalčininkų rajone nušautą pasienietį Gintarą Žagunį. „Šie įvykiai glaudžiai susiję - taip siekta įbauginti tautą, priverčiant ją suabejoti laisve ir šio siekio atsisakyti. Tačiau šių nusikaltimų sumanytojų tikslams nebuvo lemta išsipildyti, nes įvykiai mus dar labiau sutelkė ir užgrūdino, - kalbėjo Prezidentė. - Laisvė nebuvo dovanota, ją apgynėme savo krauju. Medininkų, taip pat ir Sausio 13-osios tragedija - skaudi žaizda ne tik mums, bet ir visai laisvai Europai. Tą parodė ir nesenų įvykių atgarsiai, kai įtariamasis šiais nusikaltimais išvengė perdavimo Lietuvos teisėsaugai. Nors tąkart susidūrėme su apmaudžia kliūtimi, svarbiausia, kad per pastaruosius metus padaryta daug - vienoje byloje nuosprendis, nors ir negalutinis, jau priimtas, kitų atžvilgiu padaryti svarbūs žingsniai perduodant bylas teismui ir siekiant galutinių sprendimų. Medininkų įtariamieji žinomi visi, tačiau neminėsiu jų pavardžių. Jos nevertos skambėti šioje Lietuvos laisvei svarbioje vietoje. Tikiu, kad teisingumas išsipildys. To reikia ne tik Lietuvos žmonėms. To reikia visai pažangiai žmonijai, mylinčiai laisvę. Šiandieninis tragedijos paminėjimas - tai kovos už laisvę ir teisingumą tąsa. Tai žuvusiųjų didvyrių aukos įprasminimas. Tegu šios tragedijos prisiminimas ir tikėjimas teisingumu, kaip ir anuomet, sutelkia mus vienybei".

Vienintelis gyvas Medininkų tragedijos liudininkas, kunigas Tomas Šernas, kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė: „Šiandieną minėdami laisvės kovas atsimename tuos jaunus žmones, kurie tapo karinio nusikaltimo aukomis. Minėjimas reikalingas daugiau mums, nei jiems, žuvusiems. Žodis „minėjimas" reiškia prisiminimą, tad prašau prisiminkime juos ir pačius save.

Prieš 20 metų tapau šio nusikaltimo liudininku. Tačiau šiandieną yra verta prisiminti, kad daugumas iš mūsų buvo unikalaus proceso liudininkais ir dalyviais, kai tiesiogiai dalyvavome ar stebėjome kaip atsikuria valstybė. Taip dažnai juk nebūna...

Šiandieną yra gana sunku patikėti, kad idealo siekdami iniciatyvūs ir drąsūs žmonės sugebėjo padaryti didžių dalykų. Nes daug dirbo ir rizikavo gyvybe. Lietuva pakilo ir atsikūrė ne kaip kitaip, bet kaip tautos vykdomas ir visuomenės apgintas viešasis interesas.

Jeigu mes, minėdami žuvusius ir atmindami save pačius, tuo iš tiesų tikėsime, tai Lietuva dar liks mūsų visų ginamas viešasis interesas. Jeigu netikėsime tuo, ką patys matėme ir išgyvenome, tai skirtingų šalių istorikai, žveldami iš skirtingų atskaitos taškų, savaip įvardins mūsų laisvės priežastis. O gal tai net nėra laisvė? Įvardins ir dar paaiškins mūsų jaunajai kartai. Ar mes dar tikime, žvelgdami į visuomenės dabartinę situaciją, kad patys, sekdami tam tikromis vertybėmis ir su Dievo pagalba tai padarėme? Lietuvą atkūrėme? Ne mažiau ir ne daugiau...

Medininkuose žuvę tikėjo laisve ir tuo, kad žmonės turi teisę į valstybę - viešajį visuomeninį interesą. Valstybę, kurioje galima sulaukti teisingumo. Ir paprasčiausio teisingumo - kad prie valstybinių įstaigų nebūtų užimtos invalidų vietos automobiliui pastatyti.

Minėdami žuvusius prisiminkime ne tik jų pavardes, bet ir idealus. Prisiminkime ir save , jaunus, prieš dvidešimt metų. Prisiminkime dabartinius save ir jaunąją kartą, kuri bus mūsų ateitis ir kuri mokosi iš mūsų darbų".

Daugiau nuotraukų: