Biržai
Kada tik tenka
Į Biržus važiuoti,
Atgyja vaikystė,
Keleliai žvyruoti.
Tas pats ežerėlis,
Ta pati Agluona.
Lelijom pasipuošus
Žalsva Apačia.
Dvi bažnytėlės
Tarp savęs šnairuoja.
Astravo rūmai
Toly raudonuoja.
Gimnaziją pilką
Akimis lankau.
Tas pats stadionas –
Ir aš čia žaidžiau.
Senų tik griuvėsių
Pilies nerandu:
Žvilga iš tolo
Pilis Radvilų.
Skrenda virš aikštės
Antelių poris.
Žvelgia į tolį
Julius Janonis.
Išaugo, išsiplėtė
Biržai gimti.
Tiek laiko prabėgo –
Vis tiek jie savi.
Tada, kai namolei
Vėl grįžti turiu,
Aš kepalą duonos
Biržiečių perku...
1988.04.09
|
Vaikystė
Kaip gelsva pienė tu, vaikyste,
Kaip lėktuvėlis – gandras debesy.
Kaip mokyklėlė ta auksinė
Saldus medus bičių kory!
Žalia spalva – jaunystė mano.
Žalia spalva – knyga, žinia.
Žalia spalva – draugystė mano,
Žalia spalva – mano tauta.
Rausva spalva – kai gyvenu
Aistrom, ieškojimais kelių,
Kai širdį gelia, kai baugu,
Kai baisiai gera, kai verkiu...
Dar mėgstu aš labai mėlynę,
Kaimenes debesų pilkų.
Brangi brangi mano Tėvynė,
Nes joje yra visų spalvų
Aš ne raudonas, ne, oi ne!
Ir baltas angelas taip pat nesu…
Norėčiau žemę apkabinęs
Vaivorykštės keliaut taku…
1989.08.19
|