Prieš smurtą šeimoje Lietuvoje kovojama įstatymais. Ir tik tie, kas juos kuria, stebisi, kad smurtas kažkodėl neišnyksta. Valstybėje, kurios kaime naikinamos mokyklos, bibliotekos, o kultūra raunama su šaknimis tarsi didžiausias blogis, nejauku ne tik aukoms, bet ir smurtautojui - puolusiesiems nepalikta jokių galimybių atsitiesti. Apie tai, iš kur atsiranda smurtas, kodėl Lietuvoje jo tiek daug ir ką su juo daryti, „Respublika" kalbėjosi su Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupu Mindaugu SABUČIU.

- Aną savaitgalį Jonavos rajone vyras mirtinai peiliu subadė savo žmoną, trijų vaikų motiną. Jam buvo uždrausta artintis prie savo šeimos, saugant ją nuo smurto. Kaip matome, ši užkarda - Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas - neveikia. Atskirtas nuo namų smurtautojas koks buvo, toks ir liko. Ar apskritai įstatymas gali pakeisti žmogų?

Autorius yra Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae Sinodas generalinis superintendentas.

Estijos valdžia nevaržė homoseksualų dėl jų eitynių. Kodėl? Turbūt todėl, kad „Estijos nacionalinėje tvarios plėtros strategijoje" iki 2030 metų raštiškai įtvirtinta tai, kas daugeliui estų ir taip buvo seniai aišku - vienintelis nacionalinės estų valstybės tikslas yra estų tautos bei kultūros tvarumas, estiškumo tvirtinimas ir sklaida. Tai ir kultūros stiprinimas, ir ekonominio augimo sąlygojama visuomenės gerovė, ir solidari, tarpusavyje susieta, gintis galinti tauta. Kodėl gi nebuvo varžomos homoseksualų eitynės? Nes protingi žmonės, prieš akis turėdami tautinius strateginius tikslus, suprato, kad estiškumo tvarumui nepakenks visais laikais ir visose visuomenėse esantys keli procentai homoseksualų. Nedžiūgauju dėl estų homoseksualų, bet liūdžiu dėl lietuvių politikų ir intelektualų, kurie viešai vengia net ištarti žodžius „lietuviškumas", „tautiškumas", nes dėl savo provincialumo ir netikro politinio korektiškumo baiminasi, jog juos gali ne taip suprasti, jie bijo pasirodyti nešiuolaikiški, populistiški bei neeuropietiški.