Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Ar galėtume užtikrinti ateitį, jei neturėtume praeities
Penktadienis, 10 Spalis 2008 08:51

 

Projektas “Ar galėtume užtikrinti ateitį, jei neturėtume praeities”

 

Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo draugija “Radvila” dalyvauja Švietimo ir mokslo ministerijos remiamoje “Pilietinio ir tautinio ugdymo projektų rėmimo 2008 metais programoje” ir šiais metais ėmėsi vykdyti projektą  “Ar galėtume užtikrinti ateitį, jei neturėtume praeities”.

 

Projekto tikslas - stiprinti ir puoselėti Lietuvos Reformacijos idealų atmintį.  

 

                              Giesmių šventė Rusnėje 

 

Pirmas projekto renginys – vilniečių išvyka  į Giesmių šventę Rusnėje birželio 7 dieną

 

Kol choristai repetavo, gausiai į šventę atvykę vilniečiai susipažino su Rusnės salos istorija, svarbiausiomis lankytinomis vietomis.

Rusnė minima nuo XIV a. Tai buvo žvejų gyvenvietė, kurioje gyveno lietuvininkai ir kuršiai. 1414m. čia jau stovėjo medinė bažnyčia.

Vietovė virš Kuršių marių iškilusi daugiausia 1,5 m, todėl čia kasmet būna potvyniai. Pavasarinių potvynių metu Nemuno vandenys pakyla beveik 3 m aukščiau jūros lygio. Jau XIX a. buvo įrengti polderiai – nusausintos ir pylimu atskirtos žemumos.

Dabartinis Rusnės miestelis įsikūręs didžiausioje Lietuvos saloje, Nemuno deltoje. Pavadinimas kildinamas nuo vienos Nemuno atšakos – Rusnės vardo. Ji skyla į Atmatą ir Skirvytę, apglėbiančias salą. Kitapus Skirvytės – jau Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis. Salos plotas – 45,2 kv. km, gyvena apie 2,1 tūkst. gyventojų, iš kurių etninių rusniečių - mažuma.

Rusnėje galima pamatyti tik pamariui būdingų XIX a. pab. – XX a. pr. medinių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, susipažinti su šio krašto architektūra ir etnografija.

Be Rusnės miestelio saloje yra Uostadvario, Vorusnės, Šyskrantės kaimai bei etnografinis Skirvytėlės kaimas. Rusnės apylinkėmis galima grožėtis iš Regioninio parko administracijos pastangomis pastatytų apžvalgos bokštelių. Iš Uostadvario apžvalgos bokštelio atsiveria ne tik plačios apylinkes, bet ir Kuršmarės. Svečiai, keliaudami po salą pėsčiomis, užsuko į Kazimiero Banio įkurtą etnografinę žvejo sodybą – muziejų, kurio eksponatai supažindina lankytojus su XIX –XX a. pr. vietos gyventojų buitimi, aplinkos apsauga ir jos problemomis, pasisupo ant per Pakalnės upę permesto kabančio pėsčiųjų tilto, rusniečiu praminto „beždžionių tiltu“. Rusnės saloje išliko senųjų vietinių gyventojų kapinaitės, deja, jau gerokai apleistos. Pirmosios kapinės buvo greta bažnyčios. Dabar jų vietą žymi XX a. pradžioje pasodinti medžiai.

Šventės kulminacija – koncertas vyko prieš 199 metus paskutinį kartą perstatytoje masyvioje raudonų plytų bažnyčioje. Šioje XVIII evangeliškų parapijų giesmininkų šventėje dalyvavo 9 chorai iš Vilniaus, Marijampolės, Klaipėdos, Šilutės, Tauragės ir Žemaičių Naumiesčio, ansambliai iš Šilutės ir Žemaičių Naumiesčio, pučiamųjų orkestrai iš Klaipėdos ir Plikių Dovilų, solistai Vytautas Bytautas iš Klaipėdos bei Ieva ir Martynas Paliokai iš Kauno.

Liko puikūs prisiminimai ir tikimės kada nors dar čia sugrįžti.

 

Dalyvių įspūdžius apibendrino Viktorija Liauškaitė

 

                                                    Žemaitijoje prisiliesta prie praeities

 

Ankstų liepos 12-osios rytą keturios dešimtys  Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios-Unitas Lithuaniae narių, atstovavusių Panevėžio, Kėdainių ir Vilniaus parapijoms, išvyko maršrutu Vilnius-Kėdainiai-Lyduvėnai-Šiluva-Tytuvėnai-Kelmė ir atgal.

Kelionės metu pamatytas didžiausias Lietuvoje Lyduvėnų geležinkelio tiltas, kuris Vyriausybės  nutarimu prieš penkis mėnesius paskelbtas kultūros paminklu.  Tilto ilgis – 599 metrai, aukštis ties Dubysos upe 42 metrai. Išklausę labai įdomios tilto istorijos, kurią įvairiose bibliotekose surinko žurnalistė Aurelija Arlauskienė, pavaikščioję tilto papėdėje bei nusifotografavę sukome Šiluvos link.

 Šiemet Lietuvos Romos katalikai mini savo religinę šventę - Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejų. Romos katalikams  Lietuvoje, jų tikėjimui ir pasaulėžiūrai, ši šventė yra svarbi. Tačiau Šiluva svarbi ir reformatams, nes joje buvo evangelikų reformatų centras Žemaitijoje. Kas atsitiko Šiluvoje prieš 400 metų, ką mini ir švenčia Romos katalikai? Kaip turėtų elgtis reformatai, o gal ir kiti protestantai? Į šiuos klausimus išsamiai atsakė Vilniaus parapijos klebonas, kunigas Tomas Šernas, rekomendavęs paskaityti Jurgio Jašinsko straipsnį „Fanatizmas ir tolerancija" iš 1980 metais išleisto JAV Lietuvių reformatų bažnyčios periodinio žurnalo „Mūsų Sparnai", Nr.48, taip pat Dvasininkų sesijos komentarą Šiluvos tema (ww.ref.lt).

 

Iš Šiluvos keliavome į Tytuvėnus. Gidė Rūta Krencienė vedžiojo po Tytuvėnų bažnyčią ir vienuolyną, pasakojo įdomią šių pastatų istoriją bei supažindino su unikaliais eksponatais. Vaikščiodami  po vienuolyną netekome žado – unikalūs eksponatai sudėti ant žemės, pakampiuose, neįkainojamas vienuolio abitas kabo ant pakabos ir jį kiekvienas turistas gali liesti, tampyti. Nukištas į apmusijusį kampą unikalus umbrakulis sudraskytas, suniokotas, nors neseniai apie ansamblį išleistoje knygoje jis puikuojasi visu gražumu… Ant turistų kelio padėtas ir labai retas antipedijus (jų Lietuvoje, sako, yra vos keletas), jau nulupinėtais kampais. O juk pernai rugpjūtį Vyriausybė  patvirtino Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir jo objektų pritaikymo piligrimų ir turizmo reikmėms 2007–2013 metų programą. Joje numatoma sutvarkyti ir į vieną maršrutą sujungti aštuoniolika sakralinių objektų, kuriuos 1993 metais aplankė Lietuvoje viešėjęs popiežius Jonas Paulius II. Viena iš šio kelio stotelių turėtų būti turtingos istorinės praeities ir reto grožio Tytuvėnų Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčia ir vienuolynas. Būtų gerai, kad kol valdininkai ruošis šį istorijos ir religijos paminklą prikelti, negrįžtamai nedingtų unikalūs eksponatai…

Vienuolyno kieme sugiedoję giesmę “Dieve, Tėve mielas”, išvykome į Kelmę.

 

Kelmės dvaro sodyboje mus pasitikęs gidas Rimantas Serva sakė, kad tai - retas Lietuvoje baroko stiliaus provincijos dvaras. Čia yra įdomus dviaukštis pastatas - 1668 m. pastatyti, o XVIII a. rekonstruoti vartai. Kelmės dvaras įvairiais istorijos laikotarpiais buvo švietimo ir kultūros židinys. Gruževskiai buvo aktyvūs reformacijos šalininkai. Jie 1596 m. Kelmėje įkūrė protestantų parapiją, 1622 m. pastatydino mūrinę bažnyčią. Kelmėje kurį laiką buvo įsikūrusi net Vyriausioji Žemaitijos reformatų dvasininkų rezidencija. Gruževskiai Kelmėje įsteigė pirmąją mokyklą. Jie buvo stambūs Kelmės apylinkių žemvaldžiai, iki 1927 m. dvarui priklausė apie 306 ha. žemės. Dvaras suvaidino istorinį vaidmenį per 1831 metų sukilimą, kuris prasidėjo Kelmės dvare anksčiau negu buvo numatyta. Julius Gruževskis savo lėšomis sudarė Pirmąjį ulonų pulką, kuriame buvo 400 dalgininkų bei 50 raitelių. Daug medžiagos apie XVI - XX a. Gruževskių šeimos istoriją pateikta Boleslovo Gruževskio (1848-1922) istoriniame veikale „Kosciol Ewangelicko - Reformowany w Kielmach”, parašytame 1912 m. Varšuvoje.

 Apžiūrėję Kelmės dvare įsikūrusį vienintelį Lietuvoje Indėnų muziejų, pasėdėję vigvame ir atidžiai akimis patyrinėję muziejaus eksponatus (ypač visiems patiko sapnų gaudyklės), skubėjome į 1615 metais reformato Jurgio Gruževskio pastatytą bažnyčią, kuri yra vienas seniausių miestelio pastatų. Lietuvos evangelikų liuteronų Kelmės bendruomenės pirmininkas Helmutas Efromas supažindino su turtinga jos istorija. Čia nuo 1582 iki 1700 metų buvo laikomi pamokslai lenkų ir vokiečių kalbomis, o nuo 1920 metų – vokiečių, lietuvių ir lenkų kabomis. Parapija per lietuviškas pamaldas naudojo lietuvišką maldyną, išleistą Lietuvos Evengelikų Reformatų Sinodo Vilniuje ir atspausdinto Biržiuose 1915 metais. Bendruomenėje buvo 400 narių, dauguma jų gyveno Kelmėje. Prie bažnyčios laikėsi ir keletas šimtų liuteronų, kurie gyveno Kelmėje, taip pat jos apylinkėse. Reformatai ir liuteronai ėjo prie šv.Vakarienės kartu ir jiems buvo dalijama pašventinta Duona ir ostijos iš to paties indo. Toks paprotys tebuvo tik vienoje Lietuvos parapijoje. Kelmėje.

Iš Kelmės per Pakražantį, kur ant svetingų šeimininkų Danutės ir Rastido Genučių sodybos žolyno išsipurtėme savo lauknešėlius, pasukome į Vilnių.

 

Dalyvių įspūdžius apibendrino  Auksė Skiparytė

 

 

 

Rugpjūčio 9 dieną  Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios-Unitas Lithuaniae nariai iš visos Lietuvos, prie kurių prisijungė Kilučių, Varniūnų, Šimpeliškių ir kitų Biržų rajono vietų gyventojai bei būrys Medeikių globos namų „Vaiko užuovėja" jaunimo, susitiko prie Kilučių kaimo kapinių.

Kilučių ev. reformatų seniūnijos seniūnė Irena Narvidienė priminė, jog Kilučių kalnelyje žmonės imti laidoti dar XVII amžiuje. Kapeliuose ilsisi net dvidešimt vienerius metus trukusio didžiojo Šiaurės karo aukos. Pasak vietos senolių, Kilučiuose amžiną poilsį surado Biržų pilį susprogdinę švedai. Ten suguldyti ir po 1812 metų per Lietuvą į Prancūziją keliavusios Napoleono kariuomenės kariai. Šiose kapinėse yra ir pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos ministrų - Martyno ir Jono Yčų - artimųjų kapai.  I.Narvidienė priminė Yčų giminės istoriją, o renginio dalyviai sugiedoję keletą giesmių, ant garbių kraštiečių artimųjų kapų padėjo gėlių.

 Iš Kilučių ilga automobilių virtinė pasuko į Šimpeliškius – Šiaurės Lietuvos Veneciją, kurioje sodybos išsidėsčiusios abiejose Apaščios upės pusėse. Vienintelė galimybė susisiekti yra senas, griūnantis tiltas, kuriam lėšų remontuoti valdžia, deja, neskiria, nes tiltas neįtrauktas nei į istorinio, nei į kultūrinio paveldo sąrašus.

Širvėnos seniūnijos seniūnė Gražina Samulionienė tilto papėdėje pasveikino visus kaimo gyventojus. Garbingo amžiaus sulaukusiems senbuviams - Emilijai Burbulienei, Alenai Pelanienei, Jonui Burbuliui, Danutei Macienei - buvo įteiktos atminimo dovanėlės. Prie Apaščios skambėjo ir senosios giesmės, kurias čia gyvenę evangelikai reformatai giedojo prieš porą šimtų metų.

Prie gimtosios Martyno ir Jono Yčų gimtosios sodybos, suniokotos gaisro, įvyko konferencija, kurioje pranešimą skaitęs Biblijos draugijos pirmininkas, kuratorius dr. Mykolas Mikalajūnas priminė visų reformatų nuopelnus Lietuvos tautiniam atgimimui nuo Radvilų laikų. Pasak M. Mikalajūno, Rusijoje mokslus baigę broliai Yčai net dirbdami Rusijos imperijoje nebijojo prisipažinti esantys lietuviai. Vėliau pirmojoje Lietuvos vyriausybėje ėję švietimo ir mokslo, finansų, susisiekimo ir pramonės ministrų pareigas Yčai suspėdavo gerų patarimų padalyti ir atvykę į evangelikų reformatų bažnyčios sinodus Biržuose.

Alės Burbulienės sodyboje vyko renginys “Giedu giesmele su močiute”. „Tai labai prasmingas renginys, kai kartu pabuvo, pagiedojo, istoriją prisiminė ne tik senoliai, bet ir gausus jaunimo būrys", - sakė Vilniaus ev. reformatų Seniūnų Tarybos pirmininkė dr.Renata Bareikienė.

Reformatus už organizuotumą ir gražias idėjas gyrė bei sveikinimo žodį tarė Biržų rajono tarybos narys Valdemaras Valkiūnas.

 

     Pagal dalyvių įspūdžius ir laikraščio “Šiaurės rytai” inf. parengė Arūnas Mildžius

 

 
 
 

Po pamokos Medininkuose - varžybos turistinėje trasoje

Gražų spalio 4-osios rytą ketvirtasis projekto “Ar galėtume užtikrinti ateitį, jei neturėtume praeities” renginys prasidėjo senajame Medininkų poste, kuriame dabar aukų atminimui įrengtas memorialas. Muitinės muziejaus vyriausiasis muziejininkas Arvydas Pranevičius gausiai susirinkusiems reformatams, atstovavusiems Klaipėdos, Kauno, Biržų, Panevėžio, Vilniaus parapijoms, taip pat Medeikių vaikų namų “Vaiko užuovėja” auklėtiniams papasakojo apie Medininkų tragediją. Pakvietė į šiandien šiurpią muitininkų ir teisėsaugos pareigūnų žūtį primenantį Vilniaus – Minsko kelio 37 kilometre po stikliniu gaubtu stovintį vagonėlį, kuriame tą kraupų liepos 31–osios rytmetį omonininkų suguldyti ant grindų ir šūviais į galvą buvo išžudyti naktinio budėjimo išvarginti pareigūnai. 

Kun. Tomas Šernas, atidiems klausytojams, papasakojo apie tą baisiąją naktį, prisiminė savo tarnybos draugus. Visi pagerbė OMON'o  smogikų nužudytus Lietuvos pareigūnus: Lietuvos-Baltarusijos pasienio muitininkus Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių, Ričardą Rabavičių, greitojo reagavimo būrio „Aras“ pareigūnus Mindaugą Balavaką ir Algimantą Juozaką, policijos darbuotojus Juozą Janonį ir Algirdą Kazlauską.

Kiekvienais metais, liepos 31 – ąją, prie memorialo prasideda tradicinė estafetė Medininkai – Vilnius (iš viso 35 km). Bėgimo finišas - prie Antakalnio kapinių, kur palaidoti žuvusieji pareigūnai. Padėję gėlių, uždegę žvakeles, išklausę kun. Sigitos Švambarienės žodžio bei sugiedoję reformatų giesmę apie 100 keliauninkų pasuko link Medininkų pilies. Jos kieme sužinojo, jog tai - didžiausia gardinė pilis Lietuvoje, pastatyta XIV amžiuje. Ji užima apie 2 ha plotą (su apsauginiais grioviais ir pylimais - 6,5 ha). Šiaurėje ir vakaruose ją saugo pelkė. Aplink pilį buvo dvigubas griovys, o tarp griovių – medinė siena. Pilis turėjo aukštas sienas, kurių aukštis buvo 14-15 m. Svarbiausias Medininkų pilies įrenginys – bokštas stovėjęs gynybinės sienos kampe. Bokšto būta penkių aukštų. Iki šios dienos išlikusi tik siena.

Sužavėti buvusios didybės ir įtaigaus pasakojimo nei jauni, nei vyresni renginio dalyviai nenorėjo skirstytis, tačiau pradėjęs krapnoti lietutis ginė į automobilius. Pakeliui į Buikų kaimą, kuris yra šalia nuostabių Merkio kilpų, aplankyta sena Vilkiškių dvarvietė. Čia tebestovi prie 161 metus statyti Domochovskių mediniai dvaro rūmai, kuriuos puošia grakščios medinės kolonos. Gaila, jog šis statinys – vienas iš nedaugelio išlikusių medinių dvarelių sparčiai nyksta, smenga.

Po pietų prasidėjo antroji renginio dalis, skirta Derliaus padėkos šventei, kurią koordinavo kun. Raimondas Stankevičius. Pliaupiantis lietus ne slopino, o priešingai – kėlė dvasią. Iš anksto kun. Raimondo apgalvoti, suplanuoti labai įdomūs sportiniai žaidimai, liūties mazgojami prizai bei kiekviename iš mūsų tūnantis kovotojas vertė stoti prie starto linijos. Sportinėse turistinėse varžybose dalyvavo net 8 komandos, sudarytos iš Vilniaus, Biržų, Medeikių, Panevėžio parapijų atstovų. Geriausiai pasirodė vilniečių komanda “Urvas”, kurios lyderis Alvydas Verbickas laimėjo dvi rungtis. Jis buvo geriausias Dviračių slalomo ir Kalnų technikos rungtyse. Antroji komandinė vieta atiteko "Biržų" komandai, gerai pasirodžiusiai visose rungtyse. “Bobutės pasaką” teisingiausiai iššifravo "Reformatų" komanda. Trečioji  vieta jiems ir atiteko. Kai kurie varžybų dalyviai labai puikiai atliko užduotis, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėjo būti iki galo. Todėl ir nesulaukė apdovanojimų, bet istorijai paliekame jų vardus – tai “Nikos” ir “Cezario” komandos iš Vilniaus. Varžybose taip pat rungėsi ir Medeikių "Vaiko užuovėja”, Vilniaus ir Biržų jungtinė komanda "Išdykėliai“ (užėmė trečią vietą orientacinėse varžybose), Panevėžio "Nevėžis". Iš viso varžybose dalyvavo daugiau kaip 40 dalyvių, kurių amžius svyravo nuo 6 iki 70 metų. Nugalėtojų ir sirgalių laukė prizai bei dovanos iš bedugnio krepšio.

Sukalbėję maldą ir sugiedoję dar vieną giesmę keliauninkai ruošėsi namo. Nors dangus tądien nepagailėjo lietaus, niekas ant jo nepyko. Nes visi buvo pakilios nuotaikos.

 Auksė Skiparytė

nuotraukos autorės