Pokalbis su Lietuvos Evangelikų reformatų Bažnyčios -Unitas Lithuaniae- generaliniu superintendentu kunigu Rimu Mikalausku.

Pradžioje gal galėtumėte trumpai pristatyti Lietuvos evangelikus reformatus? Ar daug evangelikų reformatų Lietuvoje?

Tradiciniai jūsų centrai tikriausiai yra Biržai ir Kėdainiai?

Kai prieškariu Vilnius buvo okupuotas, pagrindiniai mūsų centrai buvo Vilnius - labiau lenkiška bendruomenė, ir Biržai - lietuviška pusė. Dar anksčiau, kai Lietuvoje buvo distriktai (vyskupijos), Kėdainiai buvo vienas iš distriktų centrų - Žemaitijos distrikto, Biržai - Užnerio distrikto, o Vilnius - Vilniaus distrikto. Dar trys distriktai buvo Baltarusijoje. Tai buvo katedralinės bažnyčios, kuriose reziduodavo vyresnysis kunigas, kitaip vadinamas superintendentas.

Vėliau, kai buvo nubrėžta demarkacinė linija ir Bažnyčiai sumažėjus, liko tik Vilniaus ir Biržų distriktai, kurie veikė gana savarankiškai. Jie abu deklaravo, kad sudaro vieną Lietuvos Evangelikų reformatų Bažnyčią. Abu distriktai aiškiai deklaravo vienybę, vykdavo vieni pas kitus anapus demarkacinės linijos, net sukeldami Lietuvos tautininkų vadovybės nepasitenkinimą.

1939 m. Vilnius grįžo Lietuvai, o 1940 m. pradžioje įvyko neeilinis Sinodas, kurio metu buvo priimta, kad Biržai lieka pagrindiniu centru. Tai yra Biržuose priimti kanonai turi aukštesnę galią negu Vilniaus distrikto. Buvo pradėtas sunorminimas, tačiau karas viską nutraukė.

Kaip Lietuvos reformatai išgyveno sovietmetį?

Sovietmetis buvo didelis smūgis, nes karo pradžioje iš Lietuvos į emigraciją pasitraukė beveik visa Bažnyčios vadovybė, žinodama, kas jos gali laukti. Iš vyresniųjų kunigų liko tik superintendentas Adomas Šernas, dirbęs Nemunėlio Radviliškyje, prie Biržų. Buvo uždarytos beveik visų parapijų bažnyčios, išskyrus Biržų krašte, kur dauguma tikinčiųjų buvo kaimo žmonės. Valdžia nedrįso jų kiršinti. Taip sovietmečiu išliko penkios bažnyčios: patys Biržai, Nemunėlio Radviliškis, Papilys ir Švobiškis, Salamiestis.

Kun. Adomo Šerno likimas buvo tragiškas. Kartu su kitu katalikų kunigu jie esą atsižadėjo kunigystės. Šiandien, tiriant jo testamentą, matyti aiškios teologinės klaidos - ženklas, kad ne tas žmogus jį parašė. Tikėtina, kad atsižadėjimas buvo suklastotas. Po atsižadėjimo jis staiga mirė. Bendruomenei tai buvo labai stiprus smūgis.

Mirus labai tikėjimui atsidavusiems pokario kunigams Aleksandrui Balčiauskui ir Mykolui Frankui, Biržuose liko vienas kunigas Povilas Jašinskas. Jis kiek galėdamas palaikė tiek Biržų, tiek visą išsklaidytą po Lietuvą evangelikų reformatų bendruomenę. Kun. P. Jašinskas pats parengė į diakonus Petrą Čepą. Vėliau jį, pabaigusį teologinius kursus Rygos evangelikų liuteronų mokykloje, sovietų valdžiai leidus, į kunigus ordinavo į Lietuvą atvykęs Vengrijos reformatų vyskupas Totas. Sinodui susirinkti neleista. Sunkūs tikėjimui buvo laikai.

P. Čepui teko didelė atsakomybė. Reformatų bendruomenėje jau sovietmečiu buvo mėginama sukelti konfliktų, intrigų. Biržų komunistinė valdžia buvo labai agresyvi ypač evangelikų atžvilgiu. Kėsinosi nugriauti evangelikų reformatų bažnyčios bokštą, pačią bažnyčią apkasė dainų estrados pylimais, norėjo paversti kultūros centru. O labai gražią, architektūros saugomą paminklą - evangelikų liuteronų bažnyčią miesto centre nugriovė... Visi Bažnyčiai priklausę pastatai buvo nacionalizuoti, bendruomenei buvo leidžiam tik pasinaudoti pačios bažnyčios patalpomis.

Mirus paskutiniam prieškario kunigui P. Jašinskui, o kun. P. Čepui dėl intrigų laikinai nebevykdant kunigo pareigų, bendruomenė kreipėsi į Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupą Joną Kalvaną vyresnįjį. Šis 1982 metais atsiuntė savo kraštiečiams evangelikams reformatams patarnauti kunigą-diakoną Reinholdą Morą iš Klaipėdos krašto. Pastarasis ėmėsi darbo ir sujudino visą bendruomenę. Taip sulaukėm 1988 metų.

Politiniams orams atšilus, 1988 metais per Jonines susirinko Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas. Deja, visi senieji evangelikų reformatų teologai - jau išmirę, likęs vos vienas kitas Sinodo narys pasaulietis ir dvasininkas, parapijų senosios kartos vyresnieji. Sunku sudaryti nuolat veikiančią kompetentingą bažnytinę vadovybę. Tačiau išreiškiama aiški valia: reikia teologiškai parengtų dvasininkų, reikia siųsti teologijos studijoms gabius ir pašaukimą turinčius jaunuolius. Ta proga aš pats išvykau studijuoti į Varšuvą.

O kaip jūs pats tapote Reformatų Bažnyčios nariu?

Užaugau nekrikštytas ir religiškai nebuvau auklėjamas. Motina buvo mokytoja, o tėvas - tremtinys, grįžęs iš Sibiro. Taigi, visa šeima - politiškai nepatikima. Motinos senelis buvo laisvamanis, bet močiutė giliai tikinti katalikė, kaip ir tėvo šeima. Tad neišvengiamai kildavo konfliktų, tačiau motina mums sakydavo, kad užaugę patys apsispręsime.

Kai prasidėjo Sąjūdis, susitikau su Biblija, su Dievo Žodžiu ir tai mane stipriai paveikė. Pirmoji bendruomenė, į kurią atėjau, buvo Vilniaus evangelikų reformatų. Šiai bendruomenei patarnauti iš Biržų jau atvykdavo kun. R. Moras. Jis mane ir pakrikštijo, jau suaugusį žmogų, nes išpažinau krikščionišką tikėjimą evangelikų reformatų išpažinime. Vėliau viskas labai greitai vystėsi. Bendruomenės vyresnieji pakvietė per pamaldas skaityti Šventąjį Raštą. Vėliau, sekmadieniais, kai nebūdavo kunigo, tekdavo vesti pamaldų liturgiją, perskaityti kunigų paruoštus pamokslus. Vieną dieną kun. R. Moras manęs paklausė, ar nenorėčiau studijuoti teologijos ir rinktis dvasininko kelio. Pagalvojau ir, pabaigęs Vilniaus universitete Istorijos fakultetą, apsisprendžiau vykti studijuoti evangeliškąją teologiją į Varšuvos krikščionišką teologijos akademiją.

Tikėjimo tradicijos bei kultūrine prasme tai buvo artima aplinka Lietuvai. Ten studijuodamas aktyviai gyvenau Varšuvos reformatų bendruomenėje, kuri mane globojo. Šioje bendruomenėje dar sutikau išeivių iš prieškario Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenės ir net turėjau galimybę su prieškario Bažnyčios kuratoriaus Černockio dukra bendrauti lietuviškai! Per vasaros atostogas Lietuvoje talkinau dvasininkams pamaldose, o labiausiai įsimintina tarnystė ir praktika buvo evangelikų reformatų vaikų ir jaunimo stovyklose. Jose tarnavau stovyklų direktoriaus, vėliau dvasinio vadovo pareigose.

Didelę praktinės teologijos patirtį gavau iš mūsų Bažnyčios partnerių presbiterionų kunigų iš Amerikos kun. Charleso Mendenholo, Donaldo Bobbo, Endi Dearmano, Davido Evanso, Jane Holslag bei mūsų Bažnyčios garbės kuratoriaus Johno Gillieso (Jono Gylio). Teologijos studijų metais turėjau neilgą, bet labai vertingą teologijos studijų ir praktikos patirtį JAV Presbiterionų bažnyčioje bei Lietuvių evangelikų reformatų bendruomenėje Čikagoje. Varšuvos krikščioniškoje teologijos akademijoje įgijau evangeliškosios teologijos magistro laipsnį apgynęs darbą evangelikų reformatų bažnytinės teisės srityje apie bažnytinę discipliną, darbo vadovas - prof. habil. dr. J.T. Maciuszko.

Koks išsilavinimas reikalingas norint tapti reformatų kunigu? Kiek kunigų turite šiuo metu?

Kunigui privalomos universitetinės evangeliškos teologijos studijos. Nuo 1993 m. Klaipėdoje veikia Evangeliškosios teologijos katedra, kuri rengia reformatų ir liuteronų kunigus. Akademinių studijų metu susipažįstama taip pat ir su kitų denominacijų teologijomis: katalikų, ortodoksų, sentikių... Magistro laipsnio studijoms kunigai vyksta į užsienį. Pirmieji studijas užsienyje baigėme kartu su dabar jau su mano kolegomis dr. K. Daugirdu, G. Gasiūnaite. Vėliau studijas baigė Klaipėdoje ir magistro studijas kitur baigė kolegos kunigai Tomas Šernas, Tomas Sakas. Yra dar keletas kunigų, įgijusių tik teologijos bakalauro laipsnį, bei formalaus teologinio laipsnio neturintis, tačiau daugiau nei dešimt metų evangelikams reformatams ištikimai patarnavęs Panevėžio evangelikams reformatams kunigas-diakonas Julius Norvila. Jis šiuo metų evangelikų reformatų parapijose aktyviai nebetarnauja.

Šiuo metu aktyviai dirba penki dvasininkai: du - Vilniuje, du - Biržuose ir Kaune. Šiems dvasininkams tenka daug keliauti aptarnaujant parapijas Klaipėdoje, Panevėžyje, Kėdainiuose, kitose Lietuvos vietose. Keli Lietuvos evangelikų reformatų dvasininkai šiuo metu gyvena užsienyje dėl šeimyninių priežasčių. Be to, liuteronų kunigas R. Pukys, pagal seną tarpusavio susitarimą, patarnauja Šiauliuose taip pat ir reformatų bendruomenei, ir visomis teisėmis dalyvauja Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo kasmetiniuose eiliniuose suvažiavimuose Biržuose, dalyvauja Dvasininkų sesijose.

Gana artimi santykiai jus sieja ir su Liuteronų Bažnyčia?

Taip, mus sieja vadinamoji „stalo ir sakyklos bendrystė". Stalo bendrystė - tai Komunijos bendrystė, nepaisant to, kad liuteronai tiki konsubstanciją. Išpažįsta, kad duonoje ir vyne yra tikras Kristaus Kūnas ir Kraujas. Reformatai tokios minties nepriima: bendruomenė yra tas Kristaus Kūnas. Nors U. Cvinglis šiuo teologiniu klausimu buvo kategoriškesnis, tačiau J. Kalvinas mokymą apie Šv. vakarienę išdėstė nuosaikiau M. Liuterio teologinio mokymo atžvilgiu: Dievas Šventojoje Dvasioje yra toje Komunijoje, o ne duonos gabalėlyje. Liuteronai ostiją priima atsiklaupę iš kunigo rankų. Reformatai Komunijai vartoja duonos gabalėlį ir priima ją atsistoję, o kunigas ją įdeda į rankas - kaip ženklą, kad tu pats esi atsakingas už savo sielovadą. Lygiai taip pat ir taurė su vynu, kurią kunigas tik prilaiko, o tikintysis turi pats iš jos priimti vyną. Komunija dalijama dviem pavidalais - duona ir vynas visiems komunikatams, kurie yra patvirtinę savo krikščionišką tikėjimą (po konfirmacijos, ne jaunesni nei 14 metų).

1570 metais buvo sutarta, kad Helvetinė konfesija tampa evangelikų reformatų konfesija Lenkijoje ir Lietuvoje. Jos tekstas buvo adaptuotas išverčiant į lenkų kalbą, prie jo buvo pridėtas Saksų išpažinimas. Buvo pasiektas susitarimas, kad kiekvienas komuniją priima pagal savo tikėjimą. Eucharistijos Šventos vakarienės metu sakome liturginius žodžius: „Tai yra Kristaus Kūnas, tai yra Kristaus Kraujas" - ir kiekvienas priima Komuniją pagal savo išpažinimą. Taip buvo panaikinti teologiniai ginčai.

Sakyklos bendrystė - tai kunigų šventinimai. Liuteronų Bažnyčios kunigas gali tarnauti ir reformatų bendruomenėje, ir reformatų  liuteronų. Kunigai gali susilaikyti nuo mokymo, kuris prieštarauja jų sąžinei, tačiau turi mokėti paaiškinti skirtingas doktrinas, jų kilmę. O tikinčiuosius rengti konfirmacijai pagal jų pasirinktą šeimos tradiciją, jei vienoje ar kitoje bendruomenėje yra kitos evangeliškos konfesijos tikintieji. Pavyzdžiui, Šiauliuose pamaldos vyksta netgi bendrai dviem evangelikų bendruomenėms: liuteronams ir reformatams. Tačiau jos išlaiko savo atskirą administraciją, veda atskiras bažnytines metrikų knygas ir finansinę apskaitą. Kartu pagal susitarimą išlaiko bažnyčios pastatą.

Pereikime prie subtiliausio klausimo: Lietuvoje egzistuoja dvi evangelikų reformatų tradicinės bendrijos juridinių asmenų pavadinimais: „Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia" ir „Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios - Unitas Lituaniae - Sinodas". Kas trukdo abiejų bendrystei?

Kalbant šia tema, svarbu pabrėžti, kad Bažnyčios suverenumas ir autoritetas kyla iš bažnytinės teisės veikimo pačioje bendruomenėje ar bendrijoje, o ne iš valstybės sprendimų. Kai imama manipuliuoti faktais, kas pirmas ar kokiu pavadinimu įsiregistravo, tai nedaug ką tepasako. Taip pat juridinio asmens registravimo faktas nereiškia Bažnyčios įkūrimo, bet tam tikrų Bažnyčios santykių su valstybe nustatymą. Jei žiūrėtume, kokie buvo reformatų Bažnyčios pavadinimai nuo XVI a., matytume, kad jų būta įvairių. Svarbiausia juk yra tradicijos tęstinumas, kuris išlaikomas bažnytinėje teisėje.

Jei nebūtų eskaluojamas konfliktas tarp šių juridinių asmenų, nebūtų į jį įtraukiamos valstybinės institucijos, abu juridiniai asmenys kuo puikiausiai egzistuotų savarankiškai ir bendradarbiautų. Lietuvos evangelikų reformatų tikrai bendrystei iš tiesų trukdo bažnytinės teisės nesilaikymas. Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas yra aukščiausia Bažnyčios vadovybė. Jį sudaro kunigai, bažnyčių vyresnieji (kuratoriai), kuriuos renka pats Sinodas ir parapijų delegatai. Bažnytinė teisė nustato, kaip susirenka Sinodas; apibrėžia žemesnių bažnytinių institucijų veiklą: Konsistorijos arba Sinodo kolegijos bei generalinio superintendento ir jo raštinės, tai yra įgaliojimus institucijų, kurios veikia tarp Sinodo eilinių suvažiavimų. Konsistorija, sudaryta iš keturių pasauliečių ir keturių dvasininkų, renkasi kas mėnesį į eilinius posėdžius. Tarp Konsistorijos susirinkimų Bažnyčiai atstovauja generalinis superintendentas, tai - vyresnysis kunigas, einantis vyskupo pareigas. Bažnytinės teisės požiūriu egzistuoja viena Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia. Tai, kad yra žmonių, kurie save vadina evangelikais reformatais ir nesilaiko Bažnyčios teisės - čia jau Bažnyčios ir tų žmonių problema. Deja, per juridinio asmens dokumentų užvaldymą Sinodo neįgalioti asmenys, o tiksliau vienintelis šiame juridiniame asmenyje veikiantis buvęs evangelikų reformatų kunigas-diakonas šią problemą paverčia valstybinių institucijų ir net visuomenės problema.

Kritiniai metai buvo 2000-ieji, kai dėl įvairių priežasčių Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas neįvyko. Jis įvyko 2001 metais, kaip ir dera, tačiau į jį neatvyko Algimantas Kvederavičius, tuomet jau kunigas-diakonas. Po mėnesio jis sukvietė sau palankius arba nesiorientuojančius bažnytinėje teisėje žmones ir Kaune surengė neva „Sinodo suvažiavimą". Jis visiškai nepaisė teisėto Sinodo suvažiavimo Biržuose. Tad 2002 m. Sinodui teko A. Kvederavičių suspenduoti. Deja, problemos nesibaigė. Dar 1995-1998 m. A. Kvedaravičius pasisavino Sinodo kolegijos ir visų parapijų valstybės išduotus juridinio asmens pažymėjimus, ėmė kalbėti visų Lietuvos evangelikų reformatų vardu.  Todėl Sinodas 2002 m. ėmėsi aktyvių veiksmų santykiuose su valstybe ir įregistravo juridinį asmenį, kuris ėmė atstovauti aukščiausiai Lietuvos evangelikų reformatų vadovybei - Sinodui, juridinio asmens pavadinimu: „Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios - Unitas Lithuaniae - Sinodas". Į tai reaguodamas 2003 m. A. Kvedaravičius įregistravo naują juridinį asmenį, pavadinimu: „Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia". Berods, nuo 2007 metų, ieškodamas sau paramos užsienyje, jis įsijungė į ortodoksinių reformatų tarptautinę draugiją (World Reformed Fellowship). Po truputį teisiniu keliu yra atgaunami evangelikų reformatų parapijų juridinių asmenų pasisavinti pažymėjimai. Akivaizdu, kad šis procesas užtruks, bet vienaip ar kitaip, bažnytinės administracijos egzistuojanti problema yra laiko klausimas.

Ar egzistuoja kažkokie teologiniai ginčai, ar tai vien administraciniai nesutarimai?

Neįžvelgiu čia jokių teologinių ginčų. Matau tik didelį konkretaus asmens norą savo „purvinus marškinius paslėpti po gražiomis teologinių doktrinų vėliavomis". Esmė ta, kad tuo sudėtingu laikotarpiu A. Kvederavičius prisiėmė sunkias bažnytinio turto administravimo pareigas, kurių niekas Bažnyčioje per daug nenorėjo. Manau, jis todėl ir neatvyko į 2001 m. Sinodą, nes turėjo pateikti ataskaitą. Nors tas turtas nėra kažin koks: vienas namas Pylimo gatvėje, Vilniuje. Kitas, mano žiniomis, jau beveik nugriuvęs, antstoliams perduotas. Tai ne asmenų konfliktas, o konkretus su turtu susijusios bažnytinės atsakomybės klausimas. Matyt, pastaruoju metu jį siekiama „teologizuoti".

Neseniai išplatintas pranešimas apie Rygos Baltijos reformatų seminarijos ekspertų sprendimą dėl to, jog esą A. Kvedaravičiaus vadovaujami reformatai turėtų vieninteliai atstovauti evangelikų reformatų tradicijai Lietuvoje.

Lietuvos reformatų Bažnyčios ryšiai su pasaulio reformatais nebuvo visiškai nutrūkę net sovietmečiu. Prisimename vien Vengrijos vyskupo Toto atvykimą į Biržus. Nuo 1988 m. ėmė lengvėti sąlygos tarptautiniam bendravimui. Tų pačių metų vasarą į Pasaulinio reformuotų bažnyčių aljanso suvažiavimą Seule, Korėjoje, išvyko delegatas iš Lietuvos. Vėliau mezgėsi ir konkrečių tarpbažnytinių partnerysčių tinklas, aktyviai buvo palaikomi ryšiai su Lietuvos evangelikų reformatų tradicijas tęsusia Lietuvių evangelikų reformatų Sinodo kolegija Čikagoje. Iš ten dar į Lietuvą 1993 m. metais buvo atvykęs generalinis superintendentas kun. Povilas Dilys, tais pačiais metais, kai Lietuvoje lankėsi popiežius, lankėsi Lietuvoje ir Pasaulio reformuotų bažnyčių aljanso generalinis sekretorius čekas kun. dr. Milanas Opočenski. Pirmųjų teologijos studentų studijas užsienyje rėmė emigracijoje veikianti Lietuvių evangelikų reformatų Bažnyčios vadovybė - Kolegija išeivijoje, JAV ir Pasaulio reformuotų bažnyčių aljansas. Pasaulinio reformatų aljanso pilnateisiu nariu Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas yra nuo 1924 metų. Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia aktyviai palaikė ir palaiko ryšius su savo tikėjimo broliais ir sesėmis pasaulyje ir Europoje. Nebuvo atsitiktinumas, kad kritiniu Bažnyčia momentu, 2001 metų Sinode Biržuose dalyvavo daug atstovų iš partnerinių evangelikų reformatų bažnyčių bei Pasaulinio reformuotų bažnyčių aljanso atstovas ir vykdomojo komiteto Ženevoje įgaliotas bažnytinės teisės hab. Dr. H.Ehnes. Po Sinodo jis taip pat konstatavo, kad viskas įvyko pagal bažnytinės teisės normas ir Pasaulinis reformatų aljansas bei jo vadovybė neturi abejonių kas yra įgaliota Lietuvos evangelikų reformatų vadovybė Lietuvoje. Kai buvo Sinodo atkurta paskutinė Bažnyčios institucija - generalinio superintendeto pareigos, į jas laikinai ėjusį pareigas kunigą į superintendentus įšventino atvykę trijų Lietuvai artimiausių evangelikų reformatų Bažnyčių dvasiniai vadovai: Vokietijos Lippes krašto generalinis superintendentas, Lenkijos bei Vengrijos vyskupai. Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia taip pat yra atstovaujama kasmetiniuose Europos evangelikų reformatų Bažnyčių vadovų suvažiavimuose, bei yra narė ekumeninės tarptautinės evangelikų Leuenbergo konkordijos, kuri jungia didelę dalį Europos Reformacinių Bažnyčių: reformatų, liuteronų ir jungtinių.

Po suspendacijos 2002 m. A. Kvederavičius, matyt, intensyviai mezgė ryšius su radikalios krypties reformatais. Tai yra naujosios ortodoksijos, apie ketvirto dešimtmečio viduryje atsiradusios teologinės srovės JAV reformatais. Jie nuo 1990 metų aktyviai vykdo misijas į buvusias Tarybų Sąjungos žemes. Tai - negausios bendruomenės, kilusios iš protestantiškų kraštų, daugiausia JAV ir Britanijoje. Jos griežtai nusistačiusios prieš ekumenizmą, moterų ordinaciją ir t. t. 1993 m. misija Rygoje įsteigė pirmą naujų ortodoksų reformatų bendruomenę. Nuo 1998 metų Rygoje ėmė veikti Baltijos reformatų seminarija. Puoselėjami planai ir Vilniaus pedagoginiame universitete atidaryti radikalios krypties reformatų teologijos centrą, teko girdėti apie pasirašomas sutartis. Deja, Lietuva yra taip pat potarybinis kraštas, kur nėra aukštas religinis išprusimas ir funadamentalistinės krypties, radikalūs religiniai misionieriai suranda sau prieglobstį net pedagoginiuose universitetuose. Jau per Lietuvą nuskambėjo libertinistinių pažiūrų diegiamos programos. Nebuvo stebuklas, kai per žiniasklaidą nuskambėjo ir religinio fundamentalizmo kraštutinumus išpažįstančių reformatų ekspertų balsai. Būtent šios negausios radikalios reformatų šakos atstovai ir išreiškė savo nuomonę, kurios noriai klausosi ir, matyt, jų nuomone ėmė vadovautis ne bet kas, bet pats Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetas! Tuo tarpu Lietuvos evangelikų reformatų ir liuteronų ilgametė dvasininkų kalvė - Klaipėdos universitete veikianti Evangeliškos teologijos katedra kaip galimas ekspertas yra ignoruojamas, o juridinis asmuo tradicinė religinė bendrija Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - Sinodas apie save stulbinamas naujienas sužino tik iš žiniasklaidos...

Kuo šiandien gyvena Reformatų Bažnyčia? Kas svarbaus įvyko pastaruoju metu?

Šiandien mes stengiamės, kad bendruomenės kuo greičiau galėtų naudotis savo bažnyčiomis. Deja, tenka daug laiko spręsti konfliktams su žmonėmis, kurie ne tik nesilaiko Bažnyčios teisės, bet ir apgaule kontroliuoja maldos namus, trukdydamos vietinėms bendruomenėms.

Taip pat daug dėmesio skiriame dvasininkų rengimui, siekiame, kad jie būtų brandūs, jau susiformavę, turintys šeimas ir išbandyti bendruomenėse. Itin svarbus žingsnis įvyko 2005 m. Bažnyčioje buvo atlikta ekonominio dvasininkų išlaikymo reforma: gavus auką, ji nešama tiesiai Bažnyčiai. Iki karo ir vokiečių okupacijos metais kunigai buvo išlaikomi valstybės, šalia to - parapijoje buvo surenkamos aukos. Tarybiniais metais, kai viskas buvo nutraukta, netgi kunigui nebebuvo galima viešai ruošti vaikų tikybai, prasidėjo „kišeninis dvasininkų rėmimas" - už patarnavimą kunigas gaudavo auką, kuria įvairiai disponuodavo. Taip tęsėsi iki 2005 metų, kai buvo pereita prie to, kad visos kunigų surinktos aukos perduodamos į Sinodo kasą.

Sinodas garantuoja pastovų kunigo išlaikymą, kad šiam nereikėtų dirbti papildomo darbo. Norintis dirbti dar ir kitą darbą, privalo gauti Bažnyčios vadovybės leidimą. Tokiu būdu didelė bendruomenė tampa atrama misijoms, išlaiko platesnę kunigų veiklą. Džiaugiamės, kad esame pajėgūs dvasininkus išsilaikyti. Be abejo, bažnyčių ir sugrąžinto bažnytinio nekilnojamojo turto remonto nepajėgtume suremontuoti taip greitai kaip dabar, įsigyti gan gerų tarnybinių automobilių dvasininkams be užsienio tikinčiųjų paramos, aukų. Šiuo metu viskas vyksta per konkrečius projektus, kurie iš dalies finansuojami užsienio fondų, iš dalies mūsų pačių. Tokiu būdu jau ne vieną bažnyčią ar parapijos namus atnaujinome.

Kita svarbi veiklos dalis - bendruomenės projektai. Tai ir ekskursijos, kelionės, kursai, paskaitos, vaikų - jaunimo stovyklos, žodžiu, darbas su žmonėmis.

Be to, jau keletą metų veikia vaikų namai Biržų rajone, Medeikiuose. Tai vienas gero bendradarbiavimo su valstybe, šiuo atveju - savivaldybe, pavyzdžių. Dirbame kartu jau penkeri metai: mes teikiame žmones, personalą, atsakome už įstaigos veiklą. Be abejo, pritraukiam lėšų ir iš mūsų partnerių užsienyje. Be to, veikia Olgos Milienės vardo senelių globos namai Nemunėlio Radviliškyje, kuriuos kartu įsteigė vietos evangelikų reformatų ir katalikų parapijos. Jau žvalgomos dar vienų senelių globos namų įkūrimo galimybės Biržuose. Mums tai naujas iššūkis. Norimai veiklai vystyti reikia žmonių, kurie būtų atsidavę tarnauti. Esame dėkingi mūsų tikėjimo broliams ir sesėms už maldas ir aukas, taip pat visiems geros valios žmonėms, be kurių pagalbos evangelikai reformatai šiandien tikrai negalėtų džiautis laimėjimais, nepaisant senų vis dar neįveiktų negandų. Gera atminti Šventojo Rašto žodžius, kad Dievą mylintiems - viskas į gera! (Rom.8,28).

Dėkojame už pokalbį.

Kalbino A. Navickas ir S. Žiugždaitė

Bernardinai.lt