Prisijungimas redaktoriams
Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.
Pirties kūrenimo diena pas bažnyčios varpininką |
Wednesday, 17 August 2011 13:18 |
There are no translations available. Praėjusio trečiadienio vakaro pamaldos Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje buvo pirmos per daugiau nei penkerius metus, kai varpu neskambino varpininkas Gediminas.
Šeštus metus bažnyčioje patarnaujantis biržietis neslėpė nesuspėjęs laiku atvažiuoti, nes naikino širšes, kurių ne vieną geluonį ir pačiam teko išsitraukti. Nesulaukęs itin paslaugaus ir darbštaus bendruomenės nario kunigas Rimas Mikalauskas ir parapijiečiai susirūpino, ar jam nieko nenutiko. Sulaukę žinios, kad jis paprasčiausiai vėluoja, ramiau atsikvėpė. Tačiau pats varpininkas sakė besijaučiantis itin nesmagiai, kad nesuspėjo atlikti savo pareigos. Bendruomenės nariai jį pažįsta kaip labai darbštų, kuklų ir pagalbos neprašantį žmogų. Todėl jį kalbinti, o juolab fotografuotis - sudėtinga. Pokalbio metu Gediminas nenustigo vietoje - jam reikėjo prižiūrėti kūrenamą pirtį, skubėti į daržą rauti piktžolių ir atlikti dar visokiausių neatidėliotinų darbų. Nežiūrint vargo, Gediminui malonu pro kapinių vartus matyti ošiant savo būsimą mišką. Aukščiausi medžiai jau siekia keturis metrus. Jie mena buvusią tėviškę. Gedimino tėvelis buvo turtingas ūkininkas, turėjo 38 hektarus žemės. Mamytė - siuvėja. Jis gimė 1932 metų lapkričio 10 dieną. Tačiau tėvai norėjo, kad sūnus „peršoktų" į kitus metus. Tad buvo pajaunintas ir metrikuose įrašytas sausio 10 dieną. Dar po mėnesio jis buvo pakrikštytas kunigo A. Balčiausko. Pokario metais Gedimino tėveliai nuo tremties išsigelbėjo, nes dalį turimos žemės suspėjo užrašyti senelio vardu ir Šileikos buvo išbraukti iš didžiažemių sąrašų. Tiesa, matydami tremiamus kaimynus buvo pasiruošę lauknešėlius, susidžiovinę duonos. Gediminas nakvodavęs krūmuose. Taip išvengti tremties pavyko. Tačiau anksti neteko motinos - ją, keturiasdešimtmetę, pakirto turberkuliozė. G.Šileika valdė kombainą. Tais laikais kombainu per dieną buvo galima nukulti 15 hektarų javų. Gediminas J. Janonio vardo kolūkyje dirbo kombainininku, brigadininku. Vyras didžiuodamasis rodo išsaugotą diplomą. 1965 metais LTSR Žemės ūkio ministro jam, Biržų J. Janonio vardo kolūkio kombainininkui, už aukštus gamybinius rodiklius, pasiektus nuimant grūdinių kultūrų derlių, suteiktas LTSR žemės ūkio pirmūno garbės vardas. Tokie vardai tais metais buvo suteikti tik dešimčiai šalies mechanizatorių. Po skyrybų vyrui sušlubavo sveikata. Sako, jei ne pažįstamas, 1978 metais pasiūlęs važiuoti į Birštono sanatoriją, gal būtų ir neišgyvenęs. Vėliau G. Šileika dirbo įvairiose įmonėse, o penkiolika metų iki pensijos - vairuotoju „Naftotiekyje". Jis džiaugiasi buvusiu draugišku kolektyvu, linksmomis kelionėmis. Dabar savo name G. Šileika gyvena vienas. Jo suaugę sūnūs - tolimųjų reisų vairuotojai. Dvi anūkės gyvena užsienyje - Italijoje ir Airijoje. Dar vienas anūkas, 25 metų Marius Šileika - motokrosininkas. Daugelis jo artimų žmonių taip pat gyvena užsienyje. Tetos - Amerikoje, pusseserė -Australijoje. Susitikus su kunigu, šis apie tai, ką reikės daryti, Gediminui pasakojo dvi valandas... Jei reikėtų konkrečiai apibūdinti, ką jis bažnyčioje veikia, nežinotų, ką pasakyti. Jis susiranda daugybę darbo. Sako, net jei į parduotuvę važiuoja apsipirkti, vis vien užsuka iki bažnyčios. Tai jam koks popierėlis šventoriuje užkliūva, tai kurmiarausis, tai kokia šakelė. Gėles karštą vasarą reikia laistyti kasdien, žiemą takelius nuo sniego išvaduoti. „Niekas ant kulnų nesėdi, bet man pačiam neramu. Kartais galvoju, ar verta draskytis, to grožio juk niekas nemato. Bet namie būti negaliu", - kalba varpininkas. Gediminas neslepia, kad norint, jog vaizdas prie evangelikų reformatų bažnyčios būtų gražus, reikia nušienauti pusantro hektaro teritoriją. Bažnyčia traktoriuko neturi, gera žoliapjovė buvo pavogta. Vyras nesiskundžia šalia bažnyčios, miesto estradoje, vykstančių švenčių dalyviais. Tiesa, kai kurie į šventorių primėto butelių, vėjas atpučia šiukšlių. Tačiau visa tai sutvarkyti įmanoma. Nepriimtini jam ir iš Darbo biržos atsiunčiami bedarbiai. Daugelis pageidauja būti aprūpinti sudėtingiausiais įrankiais, apmokyti. Kiti pageidauja lengvų darbų. Vienas jaunas vyras tikino negalįs sunkiai dirbti, nes neturi trijų stuburo slankstelių. Tad varpininkui labiau patinka dirbti vienam, o ne vesti derybas ir pirštu rodyti. Sako, kas paties padaryta - tas jo. Kol kalbėjomės, jis skubėjo namuose kūrenti pirtį, nes sutartu laiku turėjo ateiti pasikaitinti kelios pažįstamos moterys, o vakare po pamaldų - ir kunigai. Vyras tiki, kad karšta pirtis stiprina sveikatą. Savo didžiulio dviejų aukštų namo saloną pensininkas pavertęs medaus saugykla. Medų iškopia iš šešių bičių avilių, kuriuos laiko netoli Ožkiniškio. „Žiemai palieku kelis avilius, sujungiu šeimas, nes didesnės geriau žiemoja", - bitininkystės paslaptimis dalinasi Gediminas. Vyras kviečia į šalia jo namų esantį sodą. Rodo paties sodintas pušis, kurias atsivežė iš Latvijos, kitokius nematytus augalus. Sako, išpuoselėtame sode yra buvę svečių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Gediminas kalba ir apie tai, kad daugelį dalykų darant reikia vadovautis ne mokslu, o gyvenimo praktika. Todėl jis nevengia ir pasiginčyti, kai kalbama apie praktinius bažnyčios remonto reikalus. „Darau viską, kad būtų patogiau ir praktiškiau. Net jei manęs ir nebus, lengviau bus dirbti tam, kuris patarnaus po manęs", - sako G. Šileika. Varpininkas užsimena, kad per tuos tarnystės metus kunigas ne kartą pamokslų metu jam yra padėkojęs. Apie tai kalbant jo akys sudrėksta. O svajonės jo - nedidelės. Sulaukti naujo ryto. Tiki, kad jis ateis. Jurgita Vitkauskienė |