Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Praeities duris pravėrus: įstabūs faktai ir nerimą keliantys vaizdai
Trečiadienis, 19 Lapkritis 2008 11:30
Praeities duris pravėrus: įstabūs faktai ir nerimą keliantys vaizdai

Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo draugija „Radvila" dalyvavo Švietimo ir mokslo ministerijos remiamoje „Pilietinio ir tautinio ugdymo projektų rėmimo 2008 metais programoje" ir šiais metais ėmėsi vykdyti projektą „Ar galėtume užtikrinti ateitį, jei neturėtume praeities". Liepos 12 d. vykusi kelionė į Žemaitiją buvo vienas šio projekto renginių.

Ankstų liepos rytą keturios dešimtys Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Unitas Lithuaniae narių, atstovavusių Panevėžio, Kėdainių ir Vilniaus parapijoms, išvyko maršrutu Vilnius-Kėdainiai-Lyduvėnai-Šiluva-Tytuvėnai-Kelmė ir atgal.

Kelionės metu aplankytas didžiausias Lietuvoje Lyduvėnų geležinkelio tiltas, kuris Vyriausybės nutarimu prieš penkis mėnesius paskelbtas kultūros paminklu. Tilto ilgis - 599 metrai, aukštis ties Dubysos upe - 42 metrai. Keliautojai sužinojo, jog pirmojo pasaulinio karo metu kaizerinė Vokietija pradėjo tiesti geležinkelius, jungiančius Vokietiją su fronto linija. Svarbiausias jų buvo 1915 metų rugpjūčio mėnesį pradėtas tiesti geležinkelis, jungiantis Prūsiją su Jelgava. Tiesiant Lauksargių-Šilėnų geležinkelio ruožą, vokiečių kareiviai per Dubysos upę pastatė laikiną 42 m aukščio ir 670 m. ilgio medinį tiltą. Tai buvo didžiausia statyba Rytų fronte, kuriai mediena kirsta iš Lyduvėnų apylinkių miškų bei gabenta iš Suvalkų, žvyras vežtas iš Šilutės ir Tauragės. Tiltas, pastatytas per 8 su puse mėnesio, buvo pavadintas Vokietijos vado feldmaršalo Paulio fon Hindenburgo vardu. Kadangi medinis tiltas nebuvęs saugus, 1916 -ųjų rudenį už 20 metrų pradėtas statyti naujas plieninis ant betoninių atramų tiltas, baigtas statyti 1918 metais. Tada medinukas ir buvo išardytas. Iki Antrojo pasaulinio karo eismas Lyduvėnų tiltu buvo labai intensyvus: keleiviniai traukiniai per metus perveždavo 5-12 tūkstančių keleivių. Juo zujo prekiniai traukiniai iš Sovietų Sąjungos į Vokietiją ir atgal. Tilto, kaip technikos stebuklo, atvykdavo pažiūrėti labai daug smalsuolių. Senesni Lyduvėnų gyventojai dievagojasi matę, kaip 1937-aiais lėktuvu ANBO-41 karo lakūnas, jaunesnysis leitenantas Vladas Murmulaitis, pažeisdamas visas aviacijos taisykles, praskrido pro tilto apačią.
1944 metais besitraukianti hitlerinė armija tiltą susprogdino, bet sovietinės armijos inžinerinis padalinys, karo belaisvių vokiečių ir vietinių moterų jėgomis, per 29 dienas medinį tiltą atstatė ant naujų atramų. Po karo pradėtas statyti naujas gelžbetoninis tiltas. Jis baigtas 1952 metų gegužės 1 dieną. Dabar tiltu per parą pravažiuoja vidutiniškai 5-6 traukiniai. 2001- 2005 metais AB „Panevėžio keliai" atskirais etapais suremontavo šį istorijos - technikos paminklą. Pavaikščioję tilto papėdėje, nusifotografavę, sukome Šiluvos link.

Šiluva ir reformatai

Šiemet Lietuvos Romos katalikai mini savo religinę šventę - Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejų. Romos katalikams Lietuvoje, jų tikėjimui ir pasaulėžiūrai, ši šventė yra svarbi. Tačiau Šiluva svarbi ir reformatams, nes joje buvo evangelikų reformatų centras Žemaitijoje. Kas atsitiko Šiluvoje prieš 400 metų, ką mini ir švenčia Romos katalikai? Kaip turėtų elgtis reformatai, o gal ir kiti protestantai? Į šiuos klausimus išsamiai atsakė kun.Tomas Šernas, rekomendavęs paskaityti Jurgio Jašinsko straipsnį „Fanatizmas ir tolerancija" iš 1980 metais išleisto JAV išeivijos lietuvių reformatų bažnyčios periodinio žurnalo „Mūsų Sparnai", Nr.48, taip pat LERB Dvasininkų sesijos komentarą Šiluvos tema internetinėje svetainėje www.ref.lt.

Nykstantys Tytuvėnų eksponatai

Gidė Rūta Krencienė vedžiojo po Tytuvėnų bažnyčią ir vienuolyną, pasakojo įdomią šių pastatų istoriją bei supažindino su unikaliais eksponatais. Vaikščiodami po vienuolyną netekome žado - unikalūs eksponatai sudėti ant žemės, pakampiuose, neįkainojamas vienuolio abitas kabo ant pakabos ir jį kiekvienas turistas gali liesti, tampyti. Nukištas į apmusijusį kampą unikalus umbrakulis sudraskytas, suniokotas, nors neseniai apie ansamblį išleistoje knygoje jis puikuojasi visu gražumu ... Ant turistų kelio padėtas ir labai retas antipedijus (jų Lietuvoje, sako, yra vos keletas), jau nulupinėtais kampais. O juk pernai rugpjūtį Vyriausybė patvirtino Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir jo objektų pritaikymo piligrimų ir turizmo reikmėms 2007-2013 metų programą. Joje numatoma sutvarkyti ir į vieną maršrutą sujungti aštuoniolika sakralinių objektų, kuriuos 1993 metais aplankė Lietuvoje viešėjęs popiežius Jonas Paulius II. Viena iš šio kelio stotelių turėtų būti turtingos istorinės praeities ir reto grožio Tytuvėnų Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčia ir vienuolynas. Būtų gerai, kad kol valdininkai ruošis šį istorijos ir religijos paminklą prikelti, negrįžtamai nedingtų unikalūs eksponatai ...
Vienuolyno kieme sugiedoję giesmę „Dieve, Tėve mielas", išvykome į Kelmę.

Vigvamas reformatų dvare

Kelmės dvaro sodyboje mus pasitikęs gidas Rimantas Serva sakė, kad iš 1591 metų turto pirkimo-pardavimo akto žinoma, kad sodyba buvo toje pačioje vietoje, kur ir dabar. Gruževskių šeimai šimtmečius priklausę rūmai pastatyti apie 1780 m. Nepakito išplanavimo struktūra, pagrindinių pastatų ir kelių išdėstymas, parko ir sodo vieta. 1892 m. buvo parengtas Kelmės dvaro rūmų perstatymo (architektas F.Lemanas (Lehmann)), o 1898 m. - parko įrengimo projektas. Buvusi Kelmės dvaro sodyba - retas Lietuvoje baroko stiliaus provincijos dvaras. Čia yra įdomus dviaukštis pastatas - 1668 metais pastatyti, o XVIII a. rekonstruoti vartai. Pirmojo aukšto patalpose buvo laiptai ir baudžiauninkų kalėjimas, antrajame aukšte - biblioteka su siaura, atvira arkada orkestrui. Čia XVIII a. buvusi biblioteka garsėjo savo turtingumu, joje tuometinis dvaro savininkas Jurgis Gruževskis buvo surinkęs apie 5 tūkst. tomų knygų. Bibliotekoje taip pat saugota daug vertingų rankraščių, retų spaudinių įvairiomis kalbomis. Dvare buvo daug unikalių numizmatikos kolekcijų. Vertingiausia iš jų - monetų kolekcija su graikų, romėnų, monetomis. Kelmės dvarą apie 350 metų valdė Gruževskių (Gruzewski) giminė. Giminės šaknys - Lenkijoje, Lomžos srityje. Kelmės dvaras įvairiais istorijos laikotarpiais buvo švietimo ir kultūros židinys. Gruževskiai buvo aktyvūs reformacijos šalininkai. Jie 1596 m. Kelmėje įkūrė protestantų parapiją, 1622 m. pastatydino mūrinę bažnyčią. Kelmėje kurį laiką buvo įsikūrusi net Vyriausioji Žemaitijos reformatų dvasininkų rezidencija. Gruževskiai Kelmėje įsteigė pirmąją mokyklą. Jie buvo stambūs Kelmės apylinkių žemvaldžiai, iki 1927 m. dvarui priklausė apie 306 ha. žemės.
Kelmės dvaras suvaidino istorinį vaidmenį per 1831 metų sukilimą. Tuometinis dvaro savininkas Julius Gruževskis buvo Raseinių apskrities sukilėlių komiteto narys. Šis komitetas nutarė sukilimą pradėti rekrūtų pristatymo į Raseinius dieną - kovo 26-ąją - ir parašė sukilimo aktą. Sukilimas prasidėjo Kelmės dvare anksčiau negu buvo numatyta. Tai lėmė aplinkybės - kovo 23-ąją Kelmėje kulkas beliejančius sukilėlius užklupo caro valdininkas rotmistras Poplonskis. Tada komitetas nutarė sukilimą pradėti nedelsiant. Sukilėlių būrys, vadovaujamas matininko K.Jautoko, 1831 m. kovo 25 d. rytą užėmė Kelmę, išvaikė carinę administraciją, paleido rekrūtus ir sukvietęs miestelėnus paskelbė, kad prasidėjo sukilimas. Kovo 26 d. ryte jungtinės sukilėlių pajėgos staiga užpuolė Raseinius. Puolime nuo Kelmės ir Nemakščių pusės dalyvavo Juliaus Gruževskio vadovaujami sukilėliai. Julius Gruževskis savo lėšomis sudarė Pirmąjį ulonų pulką, kuriame buvo 400 dalgininkų bei 50 raitelių. Vėliau Julius Gruževskis buvo Raseinių sukilėlių laikinosios apskrities vyriausybės narys. Po sukilimo numalšinimo dvarininkas emigravo į Prancūziją, vėliau apsigyveno Šveicarijoje, Ženevoje. Ten ir mirė. Daug medžiagos apie XVI - XX a. Gruževskių šeimos istoriją pateikta Boleslovo Gruževskio (1848-1922) istoriniame veikale „Kosciol Ewangelicko - Reformowany w Kielmach", parašytame 1912 m. Varšuvoje.

Apžiūrėję Kelmės dvare įsikūrusį vienintelį Lietuvoje Indėnų muziejų, pasėdėję vigvame ir atidžiai akimis patyrinėję muziejaus eksponatus (ypač visiems patiko sapnų gaudyklės), skubėjome toliau.

Bažnyčioje skambėjo reformatų giesmė

Lietuvos evangelikų liuteronų Kelmės bendruomenės pirmininkas Helmutas Efromas atrakinęs 1615 metais reformato Jurgio Gruževskio pastatytą bažnyčią, kuri yra vienas seniausių miestelio pastatų, pakvietė į vidų. Pasakojo turtingą jos istoriją. Čia nuo 1582 iki 1700 metų pamaldos buvo laikomos lenkų ir vokiečių kalbomis, o nuo 1920 metų - vokiečių, lietuvių ir lenkų kabomis. Parapija per lietuviškas pamaldas giedojo iš lietuviško giesmyno, išleisto Lietuvos Evangelikų Reformatų Sinodo Vilniuje ir atspausdinto 1915 metais Biržuose. Bendruomenėje buvo 400 narių, dauguma jų gyveno Kelmėje. Prie bažnyčios laikėsi ir keletas šimtų liuteronų, kurie gyveno Kelmėje, taip pat jos apylinkėse. Jų sielovada rūpinosi reformatų kunigas. Jis krikštijo jų vaikus, laidojo, dalijo Šv.Komuniją pagal liuteronų liturgiją. Statistiškai jie priklausė Tauragės parapijai. Prof. dr. Konstantinas Kurnatauskas liepė įrengti šalia Viešpaties stalo ir altorių su ant jo stovinčiu krucifiksu. Reformatai ir liuteronai ėjo Šv.Vakarienės kartu, jiems buvo dalijama palaiminta duona (reformatams) ir ostijos (liuteronams) iš to paties indo. Toks paprotys tebuvo tik vienoje Lietuvos parapijoje, Kelmėje.

Per karą ši bažnyčia labai nukentėjo. „Su Dievo palaima 1989 m. vėl buvo atkurta evangelikų liuteronų ir reformatų bendruomenė", - baigė pasakojimą H.Efromas, su susižavėjimu išklausęs dar vienos keliauninkų giedotos giesmės.

Iš Kelmės per Pakražantį, kur ant svetingų šeimininkų Danutės ir Rastido Genučių sodybos žolyno išsipurtėme savo lauknešėlius, pasukome į Vilnių. Nors kelią ir sukorėme gana ilgą - 530 kilometrų, tačiau ir garbaus amžiaus Zelma Jodinskienė iš Kėdainių, ir jauniausias ekskursantas Nojus Stankevičius bei visi kiti keliauninkai liko labai patenkinti.

Aurelija Arlauskienė, kelionės į Žemaitiją koordinatorė