Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Kodėl Radvilos nevalgė cepelinų?...
Montag, den 07. Mai 2012 um 11:56 Uhr
There are no translations available.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas Rimvydas Laužikas.                            Gražinos Dagytės nuotraukaTokio intriguojančio pavadinimo renginys balandžio 21 d. sukvietė biržiečius - „Krivulės" narius į Vilniaus karininkų ramovę.

Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotoju dirbantis Gaudentas Aukštikalnis tęsia biržiečių tradiciją: 1939 m. Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių pirmuoju Vilniaus įgulos ramovės viršininku buvo paskirtas biržietis mjr. Jokūbas Dagys. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos valstybę, ištrėmus ir sunaikinus Lietuvos kultūros elitą, kurio nemažą dalį sudarė ir Lietuvos karininkija, buvo likviduotos ir karininkų ramovės Vilniuje, Kaune. 1991 m. atkūrus Lietuvos kariuomenę, kartu su įvairių krašto apsaugos tarnybų steigimu buvo rūpinamasi ir ramovėmis. Karininkų ramovė Vilniuje įsikūrė buvusiuose sovietų karininkų namuose Pamėnkalnio gatvėje. Čia dažnai vyksta biržiečių klubo „Krivulė" renginiai.


Papasakoti apie maistą, valgymo kultūrą didikų Radvilų rūmuose tą šeštadienio popietę sutiko turintis sąsajų su Biržais Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas Rimvydas Laužikas. Apie tai, ką valgė valstiečiai, miestiečiai žinome kur kas daugiau, o apie valdovų dvaro valgį, tradicijas žinome mažiausiai. Paskaitoje buvo įdomu sužinoti, kas didikams gamino, iš kokių indų, kaip valgė, kas tiekė, kiek kainavo maistas. Kasinėjimai Dubingių dvarvietėje, archeologiniai radiniai daug atskleidė naujo ne tik istorijos mokslui, bet ir besidomintiems didikų valgymo kultūra. Pradėdamas pasakojimą, doc. Laužikas priminė XIII a. garsaus asirų rašytojo, mokslininko G. J. Bar Ebrajos sentenciją, kad turtingieji valgo tada, kai nori, ir tai, ką nori, o neturtingieji - tada, kai turi, ir tai, ką turi. Biržų-Dubingių Radvilų maisto racione buvo daug mėsos, užaugintos Lietuvoje: kiauliena, jautiena, aviena, vištiena, mažiau: kalakutienos, žąsienos. Daug vartojo miltų: kvietinių, ruginių. Beveik nevalgė kiaušinių. Iš užsienio atsiveždavo prieskonius: razinas, šafraną, imbierą, muskatą, pipirus, alyvuoges. Mėgo gerti kavą, per šventes skanauti iš Prancūzijos atvežtas gyvas austres. Sužinojome, kad Žygimanto Senojo žmona, italė Bona Sforca, Vilniuje įkūrusi karališką dvarą, išmokė vietos didikus valgyti šakute. Tuomet buvo priimta į puotą atvažiuoti su savo valgymo įrankiais, kurie buvo įpakuoti gražiose dėžutėse kiekvienam asmeniui individualiai.

Daugumai susirinkusiųjų užkliuvo paskaitos pavadinimas: „Kodėl Radvilos nevalgė cepelinų?" Atsakymas gan paprastas: bulvės į Lietuvą buvo atvežtos ir išplito pirmiausia dvaruose tik XIX a. pradžioje. Dubingių Radvilų laikais bulvė nebuvo atkeliavusi net į Europą. Bulves, kaip retą ir rafinuotą patiekalą XVII a. pradžioje pateikdavo tik Paryžiuje karaliaus stalui. Apie 1770 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones auginti bulves.

R.Laužiko pateiktame Nesvyžiaus dvaro meniu nebuvo žvėrienos, labai mažai žuvies ir grybų patiekalų. Žinome, kad Mikalojus Radvila Rudasis buvo aistringas medžiotojas, ir žvėrieną kaip dovanas siųsdavo karaliaus dvarui, savo motinai Barborai Radvilienei ir kt. Matyt, vėlesnieji Radvilos - Mikalojaus Radvilos Juodojo palikuonys - Nesvyžiaus Radvilos nemėgo šios „sporto šakos".

Diduomenė, dvariškiai, taip pat miestiečiai, daugiausia gėrė alų, midų. Atvežtinį raudoną vyną pradėjo gerti tik didikai, nusižiūrėję į su karaliaus dvaru atvykusius italus, vokiečius. Degtinė pradėta gerti tik XVII amžiuje, greičiausiai atvežta iš Rusijos.
XVII - XVIII a.a. gyvenusių kunigaikščių Radvilų dvare buvo laikomasi iki šiol Biržų krašte išlikusios vaišinimo tradicijos: jei svečias išeis savomis kojomis - gėda šeimininkui...
Antrasis popietės lektorius prof. Libertas Klimka pasakojo apie senovėje kaime pavasarį prasidėdavusius darbus ir malonią jaunų vyrų pareigą - naktigones.

Renginio pabaigoje Vilniaus reformatų parapijos narys Alfredas Naktinis pristatė savo naujausią dainų rinkinį, išleistą kartu su Pranu Škimeliu, „Mūsų širdys uždainuos". Popietėje solo dainavo kitas parapijietis - bosas Valdas Striužas.

D.Gudliauskienė

Gražinos Dagytės nuotrauka