Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Kantrybės ir vilties namai
Tuesday, 10 November 2009 15:25
There are no translations available.

vaikai_v-uz_m-1Kaip ir kituose šalies miestuose ir miesteliuose, Biržuose yra bažnyčių, parduotuvių, bankų, kirpyklų, turgus... Čia galima suremontuoti automobilį, pasidaryti šukuoseną, pasivaikščioti po pilies parką, pažvejoti. Kaip ir kituose šalies miesteliuose, pirmadieniais dauguma miestelėnų eina į darbus, o sekmadieniais,- gausiau nei kituose, - žingsniuoja į bažnyčią. Žodžiu, Biržuose rasime visa (ar beveik visa), ko reikia daugiau kaip keturiolika-tūkstantinio miestelio gyventojų būtiniems poreikiams patenkinti. Čia, tiesa, dar galima įsimylėti ir sukurti šeimą, o vėliau auginti naujas biržiečių kartas.

Biržuose taip pat gausu kažkokio ypatingo, tik Lietuvos šiauriečiams būdingo gerumo ir atsakomybės, kurio spinduliai iki šių dienų šildė evangelikų reformatų Bažnyčios įsteigtus ir miesto savivaldybės remiamus vaikų namus. „Vaiko užuovėja" iki šiol buvo ramybės ir dėmesio užutekis visiems vaikams, netekusiems paklydusių tėvų globos. „Buvo" nes atėjo Krizė, - tokia pikta ekonominė giltinė, be jokio gailesčio šienaujanti ir darbo vietas, ir žmonių santaupas ir vietos savivaldybės vaikų globos namams žadėtus pinigus.

Ten, kur mūsų kaimynų, giminaičių ar pažįstamų vaikais bėdoje buvo pasirūpinta ir mums, piliečiams, nebebadė akių vaikų vargas, krizė sujaukė tą patogią ramybę. Užgulę sunkumai atskleidė skaudžią tiesą, kurią iki tol tušuodavo ramus įsitikinimas - visko ten jiems pakanka; socialiniai darbuotojai dirba savo darbą ir visuomenei ramu, nes tų vaikų likimai lyg ir nebe mūsų reikalas...

Pirmoji atšipinti giltinės dalgį stojo Bažnyčia, Reformatų Bažnyčia, ir visoje Lietuvoje. Žmonių surinkime per pamokslus vis dažniau skambėjo žodžiai „mažutėliai",- kaip juos vadino Jėzus Kristus, ir raginimai pasirūpinti jais. Reformatų bendruomenė per pamaldas Biržuose, Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Panevėžyje ir kituose miestuose rinko aukas „Vaiko užuovėjai" paremti. Žmonės, - kas maišais, kas nedideliais parduotuvių maišeliais nešė, ką tik galėjo: cukrų, uogienes, rūbus, dantų šepetukus, muilą, pinigus. Nemenką gausaus derliaus dalį negandų paliestiems vaikų namams paaukojo Biržų ūkininkai. O štai jaunimas surengė akciją penkiose Biržų parduotuvėse, kurios metu „Vaiko užuovėjai" surinko maisto ir higienos prekių už daugiau kaip 5000 litų.

Ir Biržų žiniasklaidą užplūdo pagalbos prašymai  - „Vaiko užuovėją" spaudžia finansinės problemos! Žurnalistai šaukte šaukė apie tai, kad Lietuvoje krizė, kad Valstybė įsiskolino savivaldybei ir rajono biudžete nebepakanka lėšų socialinių paslaugų įstaigoms tinkamai finansuoti. Žiniasklaida ėmė garsiai kelti skaudžius, „nepatogius" klausimus: kas dedasi tuose vaikų namuose? Gal jie iš vis nereikalingi? Ar tai džiaugsmo, ar skausmo namai? Ką jaučia čia gyvenantys vaikai ir dirbantys žmonės? Kaip vaikai atlaiko jiems tekusius ne pagal amžių sunkius išbandymus? Kaip gyvena, kai šalia nėra pačių artimiausių žmonių? Kaip ištveria paauglystės laikotarpį? Ar iš vaikų namų jie išeina neatsigręždami? Ar jie nebijo dar kartą netekti šių, jau savais tapusių namų? Kaip jiems sekasi užaugus? Kokie  jie žmonės - nelaimingesni, piktesni, nusikaltėliai? O gal „Vaiko užuovėjos" auklėtiniai, kaip ir visi kiti vaikai, tiesiog skirtingi ir labai nepanašūs vieni į kitus?

Štai kiek daug klausimų kyla eiliniam mūsų visuomenės piliečiui, su vaikų globos namų problema susiduriančiam tik rudens vakarais televizoriaus ekrane šmėkščiojant eiliniam Nomedos „Išsipildymo akcijos" anonsui ar vietos laikraštyje aptikus paramos prašymą.

Vaiko užuovėjos" darbuotojams, geriau nei kam kitam žinomi šių vaikų džiaugsmai ir rūpesčiai. Tik jie, nuolatos gyvenantys kartu, gali pasakyti - čia nei skausmo, nei didelio džiaugsmo, bet didelės kantrybės ir šviesios vilties namai! Tai namai, kuriuose lyg saviems vaikams atleidžiamos išdaigas, džiaugiamasi net ir mažiausiais pasiekimais tikima, kad tas murziukas, nemokantis batų raištelių užsirišti, atsidavusių darbuotojų palaikomas, užaugs visaverčiu žmogumi.

Šių vaikų negalima išduoti antrą kartą! Visi „Vaiko užuovėjos" darbuotojai -  nuo valytojos iki direktorės, kaip ir anksčiau, pasirengę daryti viską, kad vaikams čia būtų jauku ir sava, kad jie čia gautų visko tiek, kiek reikia: ir meilės, ir griežto žodžio. Kad jiems, atstumtiems savo šeimų, rastųsi galimybė užaugti čia visaverčiais žmonėmis. Kad padedant geriems žmonėms, galėtų ištverti šį sunkmetį ir netektų uždaryti vienintelių jiems likusių namų!

Todėl, kad dar negreitai ateis laikas, kai vaikų namų Lietuvoje išvis nebereikės. Tas nuostabus metas išauš kartu su pilietine sąmone, leidžiančia suvokti, kad vaikas iš vaikų namų savo šeimoje yra ne tik didelė atsakomybė, bet ir didelė meilės dovana!

O kol kas... čia auga ir užauga visų mūsų vaikai. Kiekvieno „Vaiko užuovėją" palikusio likimas geriausiai liudija, kad šie namai iš tiesų ir buvo, ir  yra šviesios vilties namai. Tai liudija ir vaikų gyvenimo istorijos.

Skirmantas
Prasiveria direktorės kabineto durys. Skirmantas, plačiai šypsodamasis, gera nuotaika užpildo visą nedidelę erdvę. „Kaip gyvenate, kas naujo, kaip sekasi?" - klausimas veja klausimą. Nesinori vaikino užversti kasdieniškomis ir nekasdieniškomis vaikų namų problemomis, tad tradicinį „viskas neblogai" užgožia jaunuoliui bumerangu grįžtantys klausimai: „O tau kaip sekasi, pasakok, ką veiksi po gimnazijos?" Skirmantas globos namuose nuo 7 metų, čia sulaukė ir pilnametystės. Mažas simpatiškas berniukas vaikų namuose per 11 metų išaugo į tvirtą, sportišką vyrą, kuris, nebodamas visų jam tekusių išbandymų ir pagundų, tvirtai žengia savarankiško gyvenimo keliu. Jau globos namuose vaikinas nenorėjo laiko leisti vėjais. Pasirinko sporto mokyklą, užsispyręs lankė treniruotes,- ne tiek dėl sportinių rezultatų, kiek dėl savęs.

Berniokiškoms išdaigoms likdavo ne tiek jau daug laiko. Nekreipdamas dėmesio į „vaiknamiečio" etiketę, sau ir kitiems įrodė, kad vaikų namai neuždėjo nelemto ženklo, bet suteikė visas galimybes pasiekti visko, ko pats galėjo ir norėjo. Sėkmingai baigė pagrindinę mokyklą, po to gimnaziją, tęsė mokslus politechnikos mokykloje bei svajojo apie aukštąjį mokslą - kiekvieną mamą ar tėtį džiugintų tokie vaiko pasiekimai ir ateities siekiai!

Mus, globos namų darbuotojus, džiugina kiekvienas Skirmanto apsilankymas vaikų namuose, jo šiltas atviras žvilgsnis, patarimo ar pagalbos prašymas. Norėtųsi viską jam duoti, visko ko geriausio palinkėti nelengvame gyvenimo kely. Skaudu, kad nelemtas paaugliškas nuotykis ir, regis, toks nedidelis susidūrimas su teisėsauga atėmė galimybę studijuoti išsvajotoje policijos akademijoje, - policijos komisariatas neparašė rekomendacijos.

Tačiau Skirmantas nenusimena ir nekeikia likimo. Jis tiki, kad jam lemta būti puikiu sporto pedagogu. Ir mes visi tikime - jam pasiseks. O aš niekaip nedrįstu paklausti: „ O kokie  dabar Tavo santykiai su nemenku būriu artimų ir tolimų giminaičių, kuriems niekada nebuvai reikalingas ir kurių namų durys niekada Tau nebuvo atvertos?"...

Karolina
Karolinos eilėraščiai šaukte šaukė apie meilę, skausmą ir neapykantą. Vaikų namuose jos kambario durys, sienos, netgi baldai buvo aprašinėti meilės žodžiais. Meilės, kurios jai niekas nedavė ir kurios ji nenuilsdama ieškojo, reikalavo, priekaištavo tučtuojau negavusi. Artimųjų išdavystė ir abejingumas, paauglystės sumaištis, mamos nebuvimas greta mergaitei kėlė didžiausią gėlą, - tokią, kurios neįmanoma išlaikyti savyje. Vidiniai išgyvenimai išsiliedavo baisiais jausmų ir poelgių fontanais. Ją būtų buvę labai lengva atstumti. Ją buvo labai sunku suprasti ir priglausti. Karoliną supantys globos namų darbuotojai kaip žaibolaidžiai sugerdavo jos pykčio žaibus ir meilės bei gerumo proveržius. Išklausydavo, kalbėdavosi, nesmerkdavo. Tūkstantį kartų atleisdavo. Priėmė ją tokią, kokia ji buvo...

...Sužybsi žalia lempelė kompiuterio ekrane - Karolina prisijungė prie „Skype". Iš užjūrio liejasi meilės ir gerumo pilni žodžiai. „Kaip man buvo nuostabu vaikų namuose. Jūs visi man buvote tokie geri...". Tarsi nebūta piktų žodžių, ašarų ir nuoskaudų, tarsi lietum nuplauta!

Viskas pamiršta, išskyrus jausmą, kad šie namai nesugniuždė ir neatstūmė, gydė  žaizdas ir skausmą. Išėjusią iš globos namų, kaip ne vieną lietuvį, emigracijos banga nunešė Karoliną į Airiją. Dabar Karolina jau turi ką mylėti: savo sūnų, dėmesingą vyrą, jo tėvus. Ji pagaliau turi tai, ko labiausiai troško - ji turi savo šeimą ir namus.

Arūnas
Arūnas į vaikų namus atvažiavo sunkiai sirgdamas. Mokykloje jis buvo keliais metais atsilikęs nuo bendraamžių. Smulkutis, mažutis, silpnas ir nedrąsus vaikas ilgai nepasitikėjo savimi ir aplink esančiais svetimais žmonėmis. Arūnas nuolat graužė save, kad jis niekam tikęs, nes niekam nereikalingas. O jeigu niekam nereikalingas, tai ir bus niekam tikęs. Nesimokys, neklausys, niekuo netikės. Brangiausias žmogus - mama jį tiesiog užmiršo vaikų namuose ir niekada neaplankė.

Broliai ir seserys gyveno savo gyvenimus, o jis, mažiausias, kabinosi į gyvenimą vaikų namuose. Ačiū Dievui, nepasitikėjimą savimi ir ligas pavyko nugalėti, tačiau pilnametystės vaikinas sulaukė vos įpusėjęs aštuntą klasę. Kur dėtis, ką veikti su tokiu išsilavinimu? Ir šiais laikais būna stebuklų: prieš pat išeinant Arūnui iš vaikų namų, atsirado globėjai. Kantrūs, palaikantys, atleidžiantys jaunystės blaškymąsi.

Pirmieji savarankiško gyvenimo metai sudėliojo vertybes į vietas. Nuobodžiai sunkus darbas tolimo miesto prekybos centre neteikė džiaugsmo. Iš praeities vis išnirdavo pamilta globėjų šeima, jau savais tapę Biržai bei kažkada vaikų namuose įkyriai jam kartoti žodžiai: „Be mokslo nieko nepasieksi!" Globėjai priėmė grįžusį Arūną kaip savo sūnų ir vėl juo patikėjo. Antraisiais namais vaikinui tapo Bažnyčia, o vakarinė suaugusiųjų mokykla - laipteliu į tolimesnį mokslą. Pamilta mergaitė tapo žmona, kuri, pati siekdama aukštojo mokslo, skatina ir palaiko Arūną siekti didžiosios jo svajonės - kada nors dirbti socialiniu darbuotoju vaikų namuose. Juk už Arūną niekas negali geriau žinoti, ko labiausiai reikia berniukui, augančiam vaikų namuose.

Auksė
Auksė labai mylėjo savo mamą. Deja, mamos rūpesčio mergytei užteko labai trumpam. Klastinga liga graužė mamos protą ir jausmus, vis dažniau namų duris varstė šalti skersvėjai ir svetimi vyrai. Tėvas sukūrė kitą šeimą, neilgai trukus mirė. Mama ilgam pateko į ligoninę, nebemokėjo ir nebegalėjo rūpintis savimi ir dukra. Mergytė skausmingai išgyveno atskyrimą nuo mamos ir, gyvendama vaikų namuose, visą laiką svajojo kuo greičiau užaugti, turėti savo šiltus namus, į kuriuos galėtų nors trumpam iš pensionato parsivežti savo mamą.

Auksė ištekėjo būdama 17 metų. Mažai kas tikėjo, kad mergaitė tikrai subrendo šiam žingsniui. Atkalbinėjo: „Na, kam tau „ženytis", juk nesilauki, pirma mokslus baik". Bet Auksė nieko nebijojo. Ji nenorėjo „ženytis iš reikalo". Ji tik norėjo turėti savo namus, mylėti ir būti mylima. Juk tai toks teisėtas kiekvieno žmogaus noras.

Nebijodami skeptiškų žvilgsnių, abu su vyru kibo kurti savo namų. Mokslus gimnazijoje teko trumpam atidėti. Negąsdino nė sunkus fizinis darbas fermerio ūkyje užsienyje, - juk viskas dėl savo namų, savo didžiosios svajonės! Pilkas, aptriušęs medinis namelis netoli vaikų namų pamažu sušvito perdažytomis sienomis, naujais langais. Palangės ir vejos prie namų pražydo gėlėmis. Auksės namai ypatingai traukia akį pravažiuojant pro juos sutemus: iki pat kelio vidurio pro kambario langą jaukią šviesą skleidžia ir užeiti kviečia didžiulis spalvingas akvariumas. Auksė dažnai aplanko vaikų namus, čia dar dirba jos mylima auklėtoja, dažnai atstojusi jai mamą. Reikia gi pasiplepėti, džiaugsmais ir rūpesčiais pasidalinti, parodyti kiek paaugo jos didžiausias turtas - pati nuostabiausia pasaulyje dukrytė.

Ritutė
Ritutė - aštuntas savo biologinės motinos kūdikis. Ji gimė purviname ir šaltame kaimo daugiabučio namo bute. Ji daugiau niekada nematė savo mamos, nes iškart atsidūrė kūdikių namuose.

Sulaukus vienuolikos mėnesių , teismo sprendimu ji pateko į „Vaiko užuovėją". Mergytė buvo kaip Coliukė, svėrė vos 5 kilogramus. Nesėdėjo, nesirėmė kojytėmis, neėmė žaisliuko, nemokėjo kramtyti. Beveik neverkė ir nesijuokė. Nors, keistas dalykas - ji greitai tapo visų numylėtine!

Mažąją Ritutę kiekvienas norėjo panešioti, myluoti, kalbinti, juokinti. Mūsų namuose ji pasijuto mylima ir saugi - tai buvo geriausias vaistas nuo visų vaiko raidos sutrikimų. Na, žinoma, taip pat ir mankšta, masažai, vitaminai, pilnavertis maistas...

Coliukė džiugiai keliaudavo iš glėbio į glėbį, tačiau labai gerai atskirdavo svetimus žmones ir, skirtingai nei kiti vaikų namų mažyliai, kategoriškai atsisakydavo su svečiais artimiau susipažinti. Iš Amerikos atvažiavę galimi įtėviai taip ir nesulaukė Ritutės dėmesio. Amerikiečiai išvažiavo, Ritutė liko, o visi vaikų namai dėl to ir liūdėjo, ir džiaugėsi...

Tada dar labiau norėjosi patiems ją mylėti ir ja rūpintis, matyti, kaip ji auga ir nenusakomu greičiu vejasi savo bendraamžius. Vienas nuolat liūdnas berniukas pasakė: „Kai užaugsiu ir išeisiu iš vaikų namų, įsivaikinsiu Ritutę". Na, to jam nebeteks padaryti, nes Ritutė su savo vyresne sesute jau turi ir tėtį, ir mamą, ir brolį, ir mylinčius senelius Švedijoje! Šie žmonės suprato, kad vaikų namai Ritutei - vienintelis saugus ir jai pažįstamas pasaulis, tad jiems reikės laiko ir didelės kantrybės, norint pelnyti mergytės pasitikėjimą ir meilę.

Dabar, praėjus daugiau kaip pusmečiui nuo įvaikinimo, Ritutės mama rašo mums elektroniniame laiške iš Švedijos: „Aš rašau jums laišką, o dukrytė žaidžia prie manęs. Aš jos paklausiau :kaip tu jautiesi?", Ritutė švediškai man atsakė: „ Jag är glad (aš esu linksma)...". Iš tiesų - argi svarbu, kokia kalba buvo ištarti šitie žodžiai?

Ugnės laiškas
„Miela direktore, aš noriu paklausti... vaikai sakė, kad uždarys šituos vaikų namus. Labai nenoriu patekti į kitus vaikų namus. Manau, kad gal nebankrutuos? Šiuos vaikų namus labai myliu. Ugnė"

Direktorė
Sunkmetis švystelėjo tokių gerumo ir jautrumo spindulių, kad sunku buvo net įsivaizduoti, jog mes dar galime būti tokie geri. Tarsi prieblandoje saulė nušvito ir sušildė visus, tiek gaunančius, tiek duodančius. Nuoširdus ačiū visiems, aukojusiems ir parėmusiems mūsų vaikų namus. Jūsų kiekvieno parama po trupinėlį subyra į nemažą kalną ir padeda taupyti lėšas vaikų poreikiams, o iš sutaupytų lėšų apmokėti įstaigos komunalines išlaidas.

Alis Gricius