Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Išaugę iš gimtosios žemės syvų - Jonas ir Martynas Yčai (2)
Mercredi, 17 Novembre 2010 13:57
There are no translations available.

Tęsinys mokslo_lietuva_logo

Jonas Yčas Savo poetinių nuopelnų Stanislovas Dagilis nepervertino. Viename eilėraštyje yra pasakęs: „Aš prastas Dagilis, bebalsis, besylis...". Tai perdėtas kuklumas. Giedojo Lietuvą kaip mokėjo ir dažnai labai gerai jam išeidavo. Tuo metu tokių Dagilių Lietuvai labai reikėjo, gal net labiau negu puošniomis plunksnomis pasidabinusių povų. Juozas Tumas-Vaižgantas, būdamas katalikų kunigas, nepasibodėjo pagerbti 1915 m. mirusio S. Dagilio atminimo, kai 1923 m. Biržai minėjo poeto 80-ąsias gimimo metines. Atidengiant paminklą Dagiliui (skulpt. Nina Gronskienė), J. Tumas-Vaižgantas taip apibūdino Dagilio atliktą Konrado Valenrodo vertimą: „kai kurios vertimo vietos yra net prašokusios originalą, nes lietuvių kalba hegzametriniam ūpui yra nesulyginti tinkamesnė už slavų kalbas". O kad taip, tai „pats autorius Mickevičius pabučiuotų mūsų senelį vertėją ir pasakytų: vertimas yra tikras brolis originalui." Katalikų bažnyčios kunigas J. Tumas-Vaižgantas nepasididžiavo pagerbti evangelikų reformatą Dagilį, lygiai kaip ir kiti šalies šviesuoliai.

Kaip galima pamiršti, kad paminklo Dagiliui Biržuose įsteigėjas buvo jo sūnėnas Martynas Yčas, kuris per atidengimo iškilmes pasakė, kad šį paminklėlį statęs visai Lietuvai, ne tam vienam geram jos sūnui dainiui, vienam pirmųjų Lietuvos atgimimo pionierių.

Štai tam kukliam romantiškos sielos seneliui turime būti dėkingi, kad Lietuva įgijo du puikius vyrus - Joną ir Martyną Yčus, kokių ne tiek daug mūsų žemelėje ištarpsta. Būtent Dagilis paskatino Joną Yčą rinktis studijas Peterburgo istorijos-filologijos institute, kurį ir pats buvo baigęs. Šis faktas savaip koregavo abiejų sūnėnų likimus. Pagerbdami Stanislovą Dagilį pakankamai plačiu pristatymu turime pasiteisinimą: be šios asmenybės būtų sunkiau suvokti visus Šiaurės Lietuvos šaltinius, kurie subėgo į dvi mums rūpimas asmenybes, kad per jas išsiveržtų nuostabia versme.

Pasuko dėdės, o ne tėvo siūlomu keliu

1898 m. Jonas Yčas sidabro medaliu baigė Slucko gimnaziją ir buvo priimtas į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Tačiau studijuoti neišvyko, nes stigo lėšų. Po metų įstojo į Peterburgo istorijos ir filologijos institutą, kuris materialiai išlaikydavo savo auklėtinius. Tą patį institutą buvo baigęs ir brolių Yčų dėdė Stanislovas Dagilis. Galima sakyti, Jonas Yčas pasuko dėdės, o ne tėvo siūlomu keliu. Tėvas Amerikoje dirbo kalnakasyboje, tad savo sūnus svajojo matyti kalnakasybos inžinieriais. Vyresniajam Jonui primygtinai siūlė stoti į Kalifornijos politechnikos institutą. Tačiau nei Kalifornija, nei technikos ar inžinerijos mokslai Jono Yčo netraukė. Jis studijavo istoriją, senąsias (graikų ir lotynų) kalbas ir jautė pasitenkinimą humanitariniais mokslais. Aiškiai ėjo savo dėdės nubrėžtu keliu. Tėvas nerimo, laiškuose grasino neremti jaunėlio Martyno mokslų gimnazijoje, bet sūnų nukreipti į inžineriją jam taip ir nepavyko.

1900 m. Jonas į Peterburgą atsivežė ir brolį Martyną, parengė stojimui į gimnaziją. Tad 1903 m., baigęs Biržų pradžios mokyklą, Martynas įstojo į Pernu gimnazijos trečiąją klasę Estijoje, ten ir tęsė mokslus. Rašė korespondencijas į lietuvišką spaudą apie Pernu lietuvių bendruomenės gyvenimą.

Abiejų brolių biografijas sunku nagrinėti atskirai, tad konferencijoje viena iš pranešėjų, doktorantė Vilma Bukaitė jas susiejo į vientisą biografinių įvykių seką. Vargu ar 1903 m. sėkmingai baigęs Peterburgo istorijos ir filologijos institutą J. Yčas būtų rinkęsis darbą mokytoju gimnazijoje Tomsko mieste, jei ne brolis. Jono diplominis darbas apie Lietuvos miestų atsiradimą buvo labai gerai įvertintas, ir jis gavo kvietimą toliau rengtis disertacijos rašymui. Jo laukė profesoriaus karjera, bet... teko atsisakyti. Reikėjo rūpintis brolio Martyno mokslais, o lėšų stigo. Čia dar piktoki nepatenkinto tėvo laiškai, kuriuose jis žadėjo nutraukti paramą Martynui.

J. Yčas apsisprendė: pasirinko Sibirą, kurio tėvas išvengė emigruodamas į Ameriką. Sibiro gimnazijose mokytojams buvo mokami didesni atlyginimai, antra vertus, Tomskas buvo universitetinis miestas, tad J. Yčas galvojo ir apie tolesnes istorijos studijas ir mokslinį darbą. Jame jau tūnojo istorikas, bet turėjo ir pedagogo pašaukimą. Ir, aišku, atsakomybė už brolį, kurį dar reikėjo pastatyti ant kojų.

Tomskas nenutolino nuo lietuvybės reikalų

1903-1908 m. J. Yčas mokytojauja Tomsko gimnazijoje, o 1904-1906 m. vadovauja privačiai Tomsko gimnazijai. Mat Tomsko visuomenės elitas savo vaikams nori užtikrinti gerą išsilavinimą ir ateitį, tad tam lėšų negailėjo. J. Yčui pakako metų, kad spėtų gerai užsirekomenduoti ir, matyt, ne vien tarp gimnazijos sienų, tad jam ir buvo pasiūlyta vadovauti privačiai gimnazijai. Jo amžiaus vyrui tai buvo sėkmingas karjeros laiptelis. 1906 m. į Tomską atvyksta Martynas, metus mokosi privačiai, o 1907 m. išlaiko abitūros egzaminus ir pradeda teisės studijas Tomsko universitete. Brolių gyvenimas klostėsi pagal numatytą scenarijų.

Kompozitorius ir dainininkas Mikas Petrauskas, režisierius ir lietuvių kultūros veikėjas Gabrielius Landsbergis Žemkalnis, Martynas Yčas ir akompaniatorės Julija ir Elena Neimanaitės ne tik koncertavo, bet ir dalyvavo 1912 m. rinkimų į IV-ąją Rusijos Dūmą kampanijoje Vasaros atostogoms broliai atvykdavo į Lietuvą, 1906 m. rugpjūčio 19 d. Biržuose jie organizavo pirmą viešą lietuvių vakarą. 1907 m. J. Yčas tapo pradėjusios veikti Lietuvių mokslo draugijos nariu, susirašinėjo su draugijos įkūrėju Jonu Basanavičiumi, per atostogas atvykdavo į draugijos susirinkimus., kurie vykdavo kartą per metus, vasarą, į juos atvažiuodavo ne tik draugijos nariai, bet ir šviesuomenė, net labiau prakutę ūkininkai. Daugiausia buvo kalbama apie Lietuvos istoriją ir lietuvių kalbą, jos norminimo būtinybę, archeologiją, etnografijos dalykus, liaudies muziką, papročius, draugijos leidinio svarbą, būsimus leidinius ir t. t. Pranešimai ir aptariamų klausimų temos priklausė ir nuo asmenybių, kurios sudarė draugijos branduolį - J. Basanavičiaus, E. Volterio, J. Jablonskio, K. Būgos, A. Voldemaro, A. Janulaičio, M. Biržiškos, A. Sabaliausko, M. Gustaičio ir kitų. Į tą gretą turime pilną teisę įrašyti ir J. Yčą, kuris taip pat buvo labai aktyvus narys, skaitė pranešimus, dalyvaudavo diskusijose. J. Yčas buvo tikro tautinio lietuviškojo elito aplinkoje, jeigu apskritai šiuo atveju sąvoka elitas nesukelia tam tikros dviprasmybės: mat ne aristokratišką tų asmenų kilmę turime galvoje, bet nuopelnus lituanistikai, kultūriniam ir tautiniam lietuvių judėjimui. Tai asmenybės, kurios svarstė ne vien mokslinius klausimus, bet ir visai lietuvių tautai svarbius dalykus, o vėliau daugelis draugijoje iškeltų ir diskutuotų idėjų buvo įgyvendintos. Jau ir tada kelta mintis dėl Lietuvos žemėlapių ir lietuviškos enciklopedijos leidybos, universiteto atkūrimo. Lietuvių tautos šviesiausi protai per Lietuvių mokslo draugijos veiklą skleidė ilgus dešimtmečius slopintas savo vertybes, ryžtingai siekė pasivyti kitas, gerokai toliau pažengusias tautas.

1908 m. J. Yčas skiriamas mokytoju ir inspektoriumi į Semipalatinsko berniukų gimnaziją, ten dirba net aštuonerius metus. Brolių keliai išsiskyrė, bet tik geografine prasme, nes interesai daug kur sutapo. Jaunėlis Martynas dalyvauja Tomsko lietuvių gyvenime, įkuria Lietuvių studentų draugiją, į lietuvių spaudą rašo korespondencijas. Jo „Laiškus iš Siberijos"spausdino laikraštis „Viltis". Tomsko katalikų parapija, kurioje buvo apie 5 tūkst. tikinčiųjų, savo plotu pralenkė Prancūziją, bet M. Yčo dideli nuotoliai nebaimino: jis važinėjo į lietuvių susibūrimus, bendravo. Nesibodėjo katalikų kunigais, nes jie ir buvo bene labiausiai išsilavinę, inteligentiškoji rišamoji grandis su tėvyne. Atrodo, kad Sibire pakako erdvės išsiskleisti įvairiapusiškiems M. Yčo gabumams ir visuomeniškumui.

Vyresnysis Yčas per vasaros atostogas dalyvaudavo Evangelikų reformatų bažnyčios sinoduose, o 1908 m. Papilio evangelikų reformatų bažnyčioje susituokė su kunigo ir vertėjo Adolfo Neimano dukra Ona. Daug laiko J. Yčas skyrė ir svarbiems istoriniams tyrinėjimams: Krokuvos universiteto bibliotekoje rinko medžiagą apie Žalgirio mūšį. Šiai temai skirtus straipsnius spausdino 1907 m. įsteigtame J. Basanavičiaus Lietuvių mokslo draugijos leidinyje „Lietuvių tauta". 1911 m. buvo išspausdinta atskira J. Yčo knyga „Žalgirio mūšis", kurioje pirmą kartą istoriografijoje į Žalgirio mūšį buvo pažvelgta lietuvio tyrinėtojo akimis, iš lietuviškų pozicijų, nes ligi tol rašę autoriai reiškė lenkiškas arba vokiškas nuotaikas ir tendencijas. Kartu tai buvo ir pirma Žalgirio mūšio tematikai skirta lietuviška studija, grindžiama istoriniais šaltiniais.

Lietuva traukė vis labiau, bet prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas privertė J. Yčą savo planus atidėti. Kaip paaiškėjo - iki Lietuvos valstybės paskelbimo ir karo pabaigos.

Per meną įsitraukė į politiką

O kaip aptariamu metu jautėsi Martynas Yčas? 1911 metais labai sėkmingai užbaigė studijas Tomsko universitete. Jo diplominis darbas „Evangelikų bendruomenės atsiradimas ir organizacija Lietuvoje ir kunigo padėtis joje" buvo įvertintas aukso medaliu. M. Yčui pasiūlyta rengtis profesūrai. Vėrėsi puikios akademinio darbo perspektyvos, atrodytų, apie ką dar buvo galima svajoti? Bet Martynas savyje, matyt, jautė dar aukštesnio skrydžio galias. Darbą pasirinko tėvynėje, tapo advokato Petro Leono padėjėju Kaune, o kartu įsitraukė ir į vietos lietuvių visuomeninį judėjimą.

1912-ieji M. Yčui atnešė labai svarbių permainų. Kaune lietuviai sukruto ruoštis rinkimams į IV Rusijos Valstybės Dūmą. Tautininkai buvo nusižiūrėję jauną ir labai veiklų M. Yčą, kuris energingai ėmėsi rengtis prasidėsiančiai rinkiminei kampanijai. Šiam reikalui pasitelkė vasarą iš užsienio sugrįžusį vargonininką, kompozitorių, pirmosios lietuviškos operos „Birutė" autorių Miką Petrauską. 1911-1912 m. M. Petrauskas Italijoje pas A. Mezini studijavo dainavimą, dalyvavo ir italų operos spektakliuose, o vasarai grįžo į Lietuvą. M. Yčo planas buvo labai išradingas: Mikas Petrauskas būsimus rinkėjus žavės savo tenoru, o jam akompanuos Papilio evangelikų reformatų kunigo A. Neimano gražuolės dukros Elena ir Jadvyga Neimanaitės. M. Yčas važinės kartu kaip impresarijus, per koncertus įsiterps su platesniais paaiškinimais, bet labai atsargiai, kad rusų administracija neįtartų politikuojant.

Tokia buvo sumanyta rinkiminė kampanija su dainomis ir muzika, bet dar reikėjo gauti Kauno gubernatoriaus P. Veriovkino leidimą. Šį reikalą sutvarkyti apsiėmė pats impresarijus M. Yčas. Nuvykęs į Kauną gavo leidimą surengti dešimt koncertų. Pradėjo nuo Rokiškio, o toliau arklių traukiamais vežimais politikuojantys artistai apkeliavo Biržus, Panevėžį, Linkuvą, Kėdainius, Ukmergę, Zarasus, Raseinius, Telšius ir Šiaulius. Visur buvo sutinkami labai šiltai ir net entuziastingai, nes M. Petrausko pavardė jau buvo gerai žinoma. Po koncerto, kol jaunimas šokdavo ir šėliodavo, M. Yčas su būreliu vietos žmonių susėsdavo rimtam pokalbiui, aptardavo artėjančius rinkimus į Dūmą ir lietuvių reikalų atstovavimo svarbą.

Taip kompozitorius ir solistas Mikas Petrauskas per meną įsitraukė į politiką, o teisininkas Martynas Yčas politikai gudriai pritaikė muziką ir meną. Agitacinė kampanija vyko pakiliai ir labai išradingai. Šiandien galėtume pasakyti, kad M. Yčas buvo tas politikas, kuris pirmasis iš lietuvių panaudojo tuo metu visai neįprastas ir akivaizdžiai pasiteisinusias rinkimines technologijas. Dvidešimt šešerių metų M. Yčas iš Kauno gubernijos buvo išrinktas Rusijos IV Dūmos deputatu. Įdomu, kad tiek pat kartų - dvidešimt šešis - Dūmos plenariniuose posėdžiuose jis kalbėjo apie lietuviškus reikalus karštai gindamas lietuvių tautos teises. Dūmoje buvo konstitucinės demokratų (kadetų) partijos narys, tad Lietuvos reikalams ginti užsitikrindavo ir kadetų paramą. Kaip Dūmos deputatas su delegacijomis lankėsi JAV, Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vatikane, Šveicarijoje, Švedijoje. M. Yčas visur būdavo pristatomas kaip Lietuvos reikalų atstovas Rusijos Dūmoje. Jis pasireiškė kaip puikus politikas ir diplomatas, sugebėdavo parūpinti Lietuvai pašalpų ir tarptautinių užtarimų. Pasak prof. Stanislovo Masioko, M. Yčo prakalbos Rusijos Dūmoje neprarado aktualumo ir šiandien, skamba nūdieniškai ir pamokomai, todėl profesorius ir siūlo jas išleisti atskiru leidiniu - tai pavyzdys, kaip reikia atstovauti savo kraštui ir tautai.

Svaiginantis skrydis aukštyn

1913 m. su J. Basanavičiumi M. Yčas išvyko į JAV rinkti lėšų Tautos namų statybai. Amerikoje M. Yčas susipažino su Jonu Šliūpu ir jo dukterimi Hipatija, kuri po trejų metų tapo M. Yčo žmona. Deja, surinktas lėšas Tautos rūmams pražudė Pirmojo pasaulinio karo metais ir revoliucijų metu Rusijoje kilusi infliacija - pinigai padėti į banką visiškai nuvertėjo.

1914 m. M. Yčas Vilniuje įsteigė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti, tapo jos Centro komiteto pirmininku. Jis, dalis draugijos ir Centro komiteto narių su besitraukiančiu frontu pasitraukė į Peterburgą, kita dalis, vadovaujama A. Smetonos, liko Vilniuje ir rūpinosi vokiečių okupuotos Lietuvos nukentėjusiais lietuviais. Taigi veikė du draugijos komitetai. Peterburge ėjo laikraštis „Lietuvių balsas", kurio vyriausiuoju redaktoriumi buvo M. Yčas. Rusijoje Lietuvių draugija turėjo 254 skyrius, pranešėjos V. Bukaitės pateiktais duomenimis, draugija globojo daugiau nei 200 tūkst. pabėgėlių iš Lietuvos. Šis skaičius didėjo Vokietijos kariuomenei užimant vis naujas teritorijas. Draugija per savo atstovus Skandinavijoje ir Šveicarijoje rūpinosi ir lietuviais belaisviais Vokietijoje. Šie faktai rodo, kokią energingą veiklą išvystė: į JAV nusiųsti Komiteto atstovai skatino ten gyvenančius tautiečius rinkti aukas nuo karo nukentėjusiems lietuviams, o JAV prezidentas Vilsonas net skyrė atitinkamą dieną rinkliavai.

Didelę finansinę paramą Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti suteikė caraitė Tatjana, kas mėnesį lietuviams skirdama po 10 tūkst. rublių, taip pat ir solidžių vienkartinių dotacijų.

Su Rusijos Dūmos delegacija lankydamasis Romoje M. Yčas 1916 m. birželio 11 d., kaip Lietuvių draugijos pirmininkas, gavo popiežiaus Benedikto XV audienciją. Jos metu prašė paremti lietuvių siekius išsivaduoti iš tautinės priespaudos ir per pasaulio katalikų bažnyčias rinkti aukas nukentėjusiems nuo karo lietuviams. Po audiencijos M. Yčas paskubėjo spaudos agentūroms pranešti, kad 1917 m. sausio 20-oji popiežiaus skelbiama Lietuvių diena, kurios metu bus renkamos aukos nuo karo nukentėjusiai Lietuvai. Atrodo, bus įvykęs nesusipratimas. Popiežius tik žadėjo palaikyti ir paremti lietuvius, tačiau nelabai skyrė lietuvius nuo lenkų, tad visa parama būtų nuplaukusi lenkams. Lankydamasis pas popiežių Benediktą XV nesusipratimą ištaisyti pabandė kun. dr. V. Bartuška. Supažindintas su ganėtinai subtiliais skirtumais tarp lietuvių ir lenkų Šventasis Tėvas pažadėjo bažnyčiose paskelbti naują Lietuvių dieną ir aukų rinkimo datą - 1917 m. gegužės 20-ąją.

Prof. Jonas Aničas – monografijos „Jonas ir Martynas Yčai“ autorius (pristatyta 2008 m. balandžio 11 d.) Ir kitose išvykose į užsienio šalis M. Yčas sumaniai rasdavo būdų kaip aktualinti Lietuvos ateities klausimą tarptautinėje politikoje, skatino ir kitų kraštų lietuvius kuo energingiau prisidėti prie šių klausimų kėlimo ir sprendimo. Nuo 1916 m. lapkričio iki 1917 m. vasario M. Yčas antrą kartą lankėsi JAV, kur ne tik išvystė plačią aukų rinkimo veiklą, bet ir dalyvavo įvairiose diskusijose, kur buvo svarstoma Lietuvos ateitis. Tos kelionės metu jis vedė Hipatiją Šliupaitę.

Grįžęs į Rusiją, pateko į politinių ir karinių virsmų verpetą - 1917 m. Vasario revoliucijos įvykius. Revoliucija atnešė M. Yčui naujus įgaliojimus: Valstybės Dūmos Vykdomasis komitetas lietuvį paskyrė vyriausiuosju švietimo reikalų komisaru, o Laikinoji vyriausybė pasiūlė švietimo viceministro postą. Svaiginantis skrydis aukštyn. Tačiau Lietuvos reikalų M. Yčas niekados nepamiršo, kad ir kaip aukštai sklęsdamas. 1917 m. gegužės-birželio mėnesiais Rusijos lietuvių seime jis gina Lietuvos nepriklausomybės reikalus, padeda organizuoti lietuvių tautinius dalinius Rusijos armijoje. Toliaregiškas apsisprendimas: kai Lietuva skelbs nepriklausomybę, tie daliniai net ir labai pravers.

Bėgimas iš bolševikų pragaro

Lietuvos Valstybės Taryba. Iš kairės, sėdi: J. Staugaitis; A. Smetona; K. Olšauskas. Stovi: J. Šernas; J. Šaulys; J. Prunckis; V. Gaigalas; M. Yčas; A. Voldemaras. Kaunas, 1918 m.Mes Sibiro gilumoje palikome Joną Yčą, bet pats laikas jį susigrąžinti. Pirmasis pasaulinis karas gerokai atplėšė Joną Yčą nuo Lietuvos, bet ne nuo lietuviškų reikalų. Brolio padedamas 1916 m. jis iš Semipalatinsko persikraustė į Voronežą, kuris tuo metu buvo tapęs gan lietuvišku miestu. Mat ten buvo įsikūrusi didelė pabėgėlių iš Lietuvos kolonija, veikė dvi lietuvių gimnazijos. Abi įsteigė Martynas Yčas, kuris veikė kaip Valstybės Dūmos narys. Turėjo erdvės reikštis ir Jonas Yčas, jis buvo paskirtas rusų gimnazijos direktoriumi, o 1917 m. įkūrė pirmąją lietuvių pedagogų rengimo ir tobulinimo įstaigą - Lietuvių mokytojų institutą. Tik prisiminkime, kas skaitė paskaitas - Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis ir kiti puikūs savo dalyko išmanytojai. Jau pirmais mokslo metais institute paskaitų klausėsi geras pusšimtis klausytojų. Tai, kas Lietuvoje prieš karą atrodė nelengvai įgyvendinama svajonė, karo metais toli nuo tėvynės buvo pradėta įgyvendinti. Voroneže atsidūrusių lietuvių indėlis į nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą yra itin svarbus, nes, kaip teisingai pastebėjo Arnoldas Piročkinas, tame mieste buvo parengti pirmieji tautiniai 1918 m. susikūrusios Lietuvos kadrai.

1918 m. birželį su karo pabėgėlių ešelonu J. Yčas grįžo į karo nualintą, bet naujam nepriklausomos valstybės gyvenimui pasirengusią Lietuvą. Nežiūrint visų materialinio gyvenimo sunkumų, tauta jautė didelį pakilimą. Lietuvoje J. Yčas rado brolį Martyną, kuris čia gyveno nuo 1918 m. balandžio. M. Yčui pasisekė, o galėjo būti visai riesta. Po bolševikų 1917 m. spalio perversmo M. Yčas ir kiti lietuvių veikėjai buvo suimti ir įkalinti Voronežo kalėjime. Pasisekė ištrūkti, bet teko slapstytis. Vis dėlto Angelas sargas savo numylėtinio nebuvo apleidęs: M. Yčui pavyko slapta pereiti sieną ir atvykti į nepriklausomybę 1918 m.Vasario 16-osios Aktu paskelbusią, bet vis dar vokiečių okupuotą Lietuvą.

Lietuvos Taryba M. Yčą paskyrė savo atstovu Ukrainoje, kur jam teko rūpintis pabėgėlių grįžimo į tėvynę reikalais. 1918 m. liepos 13 d. M. Yčas buvo kooptuotas į Lietuvos Valstybės Tarybą. Jo brolis Jonas pradėjo vadovauti Švietimo komisijai, rengė švietimo sistemos metmenis realios nepriklausomybės dar neturinčiai valstybei. Tų pačių metų pabaigoje tapo Augustino Voldemaro vadovaujamos pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės Švietimo ministerijos valdytoju. Martynas Yčas toje vyriausybėje buvo Finansų ministras. Labai aukštas Biržų krašto sūnų skrydis jaunos ir tik dar ant savo kojų stojančios valstybės hierarchijoje.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:
1. Jonas Yčas
2. Kompozitorius ir dainininkas Mikas Petrauskas, režisierius ir lietuvių kultūros veikėjas Gabrielius Landsbergis Žemkalnis, Martynas Yčas ir akompaniatorės Julija ir Elena Neimanaitės ne tik koncertavo, bet ir dalyvavo 1912 m. rinkimų į IV-ąją Rusijos Dūmą kampanijoje
3. Prof. Jonas Aničas - monografijos „Jonas ir Martynas Yčai" autorius (pristatyta 2008 m. balandžio 11 d.)
4. Lietuvos Valstybės Taryba. Iš kairės, sėdi: J. Staugaitis; A. Smetona; K. Olšauskas. Stovi: J. Šernas; J. Šaulys; J. Prunckis; V. Gaigalas; M. Yčas; A. Voldemaras. Kaunas, 1918 m.