Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Vlado Jakubėno giminaitis Biržuose pasijuto lyg namuose
Dienstag, den 26. Juli 2011 um 14:23 Uhr
There are no translations available.

siaures_rytai_logo



Edis Brooks sako, kad mama būtinai liepusi aplankyti muzikos mokyklą, kuri pavadinta jo dėdės vardu.
Pirmą kartą savo protėvių šalyje apsilankęs amerikietis labiausiai rūpinosi išpildyti mamos prašymą - aplankyti dėdės vardu pavadintą Biržų Vlado Jakubėno vaikų muzikos mokyklą.

Biržuose, evangelikų reformatų bažnyčios klebonijoje, kelias savaites gyvenęs Amerikos lietuvis 31 metų Edis Brooks kartais sukeldavo šypseną, kai ištardavo senoviškus ir šiandienos kasdieninėje kalboje beveik nebevartojamus lietuvių kalbos žodžius.

Jis kalba taip, kaip Amerikoje kalbėjo jo seneliai ir tėvai.

Edis, vyriausias brolis šešių vaikų šeimoje, Lietuvą aplankė pirmą kartą. Šeimoje tokia tradicija - baigus gimnaziją vaikui apmokama kelionė į Lietuvą. Jo broliai ir seserys čia jau buvo, tačiau E.Brooks dėl didelio užimtumo dar nebuvo suspėjęs to padaryti.

Edžio mama - JAV Čikagos miesto evangelikų reformatų parapijos kunigė Erika Dilytė - Brooks. Jos tėvai, kunigas Povilas Dilys ir Halina Jakubėnaitė - Dilienė.

Edžio mama Erika Brooks yra kompozitoriaus Vlado Jakubėno, kurio vardu pavadinta Biržų vaikų muzikos mokykla, dukterėčia.

Edis Brooks į Biržus atvyko, kad Biržų evangelikų reformatų bažnyčios jaunimui padėtų dirbti vaikų dienos stovykloje. Taip sutapo, kad bendruomenė tuo pat metu turėjo budėti, kad nebūtų uždaryta bažnyčia.

Vos pasibaigus stovyklai Edis skubėjo apžiūrėti Vlado Jakubėno vaikų muzikos mokyklą. Juokavo, kad mama liepusi negrįžti, jei čia nepabuvos.

Erika Brooks - Dilytė Biržuose lankėsi prieš keletą metų. Muzikos mokyklai įteikė dovaną - kompozitoriaus V. Jakubėno portretą, kuris kabojo jo darbo kabinete. Tokia buvusi mirusios mamos Halinos Dilienės valia. Ji mokyklai padovanojo ir skulptūrą.

Erika Brooks yra įsteigusi fondą, kuris skirtas populiarinti kompozitoriaus Vlado Jakubėno kūrybą bei skatinti gabius moksleivius.

„Šiaurės rytai" pakalbino garsaus kompozitoriaus Vlado Jakubėno giminaitį.

Dėdei būtų patikę

- Kokie įspūdžiai, apsilankius mamos dėdės Vlado Jakubėno vardo muzikos mokykloje?

- Mane palydėjo direktoriaus pavaduotoja Ramutė Petronytė. Ji viską parodė - sales, kur vaikai mokosi, net kavinę, kur pietauja. Buvo malonu salėje matyti V. Jakubėno paveikslą, kurį dovanojo mama, ir dar vieną, labai didelį, nutapytą vietos dailininko. Gaila, kad nebuvo mokinių, būčiau paprašęs pagroti.

Prieš kelias dienas buvome Biržų pilyje, kur koncertavo choras iš Kauno. Buvo sugrota viena mano dėdės kompozicija. Vėliau dirigentas man prisipažino, kad šios kompozicijos itin sudėtingos, todėl jas atlikti gerai labai smagu.

- Ką galėtum papasakoti apie V. Jakubėną?

- Manau, jam patiktų, kad mokykla pavadinta jo vardu. Smagu, kad žmonės žino ir mini tą vardą Biržuose. Mano daugelio draugų tėvai buvo jo mokiniai. Jis buvo labai geras mokytojas, bet mokiniai turėjo daug dirbti. Fortepijonas ir pianinas jam buvo ne žaislai, o gyvas menas. Jis nebuvo griežtas, turėjo daug kantrybės.

Minėtame koncerte jo kompoziciją atlikęs dirigentas man sakė - žmonėms sunku, bet malonu gerai atlikti tokį sudėtingą kūrinį. Kai solistai dainavo, man net plaukai šiaušėsi.

Čikagos simfoninis orkestras groja V. Jakubėno kompozicijas, jas atlieka kiti chorai.

- Koks buvo įspūdis, kai pirmą kartą išvydai Lietuvą?

- Jaučiuosi, kad sugrįžau į namus. Pirmą kartą po skrydžio nusileidęs Kopenhagoje jaučiausi amerikiečiu. O čia jaučiuosi sugrįžęs į namus. Žinoma, esu amerikietis, bet - lietuvis. Čia mano šaknys. Kai atvažiavau į Biržus ir pamačiau evangelikų reformatų klebonijos pastatą, jį iškart atpažinau. Jo nuotrauka visuomet kabojo mūsų namuose - juk čia gimė mano močiutė Halina Jakubėnaitė - Dilienė. Vaikštau vietomis, kur buvojo mano mama, močiutė, prosenelis. Buvau Palangoje, prie jūros. Ten kitokia vieta. O čia, Biržuose, labai miela. Net oras kitoks - labai geras. Ne tik todėl, kad šalia - Širvėnos ežeras. Gaila, kad apie tai, ką mačiau ir jaučiau, negalėsiu papasakoti jau mirusiai močiutei H. Dilienei, Vlado Jakubėno seseriai. Jie norėtų išgirsti mano pasakojimus, o gal ir duotų patarimų.

Stebisi, kad dirba ne už atlyginimą

- Ar teko pajusti sovietinio palikimo?

- Draugai mane buvo įspėję, kad Vilniaus oro uoste taksistai bando apgauti užsieniečius. Tad pirmi du, su kuriais kalbėjau angliškai, mane siūlėsi nuvežti į miestą už 100 litų, o aš įsėdau į automobilį, nuvežusį mane už 25. Buvo labai juokinga, kai pirmieji du supyko supratę, kad juos pergudravau.

- Ar Amerikoje daug pažįsti lietuvių?

- Kiekvieną šeštadienį Čikagoje, lietuvių jaunimo centre, savanoriškais pagrindais mokau vaikus. Esu jūrų skautų vadovas. Dirbu brokerių firmoje biržos makleriu, o šeštadienius praleidžiu su skautais. Vaikų skaičius yra didelis, nes centre lankosi ir senųjų išeivių, vadinamų „dipukų", anūkai, ir trečiosios kartos emigrantų vaikai. Senoji karta atsargiai žiūri į atvykėlius, bet juk taip buvo, ir kai į Ameriką atvyko mūsų seneliai. Mano ir mano mamos pozicija - nesvarbu, kada tu atvykai ir kas esi. Mes visi žmonės, visi lietuviai. Tik gal atvykėliai dažniau nustemba, kai sužino, kad su skautais dirbu savanoriškais pagrindais, be jokio atlyginimo.

Kardo ir vėliavos nešti nebūtina

- Ar vaikai Amerikoje ir Lietuvoje skiriasi?

- Lietuvoje vaikai labai aktyvūs, atvirai pasako savo nuomonę. Amerikoje yra kitaip. Vaikai nuolat sėdi prie kompiuterių ir televizorių. Kai mes augom, kompiuteris mums buvo daugiau įrankis, o ne žaislas. Dabar yra kitaip. Tėvai vaikus palieka prie televizoriaus, o kai jie užauga, nustemba - o kur vaikai?

- Biržuose dažnai diskutuojama apie būtinybę pritraukti kuo daugiau turistų. Ko reikėtų, kad šis rajonas taptų jiems patrauklesnis?

- Biržuose yra didelis pliusas, kad čia daug alaus daryklų. Manau, galėtų būti dar viena (juokiasi). Užsieniečiai tikrai važiuotų. Tik nesuprantu, kodėl firmos nesurenka savo plastikinių atliekų - Čikagoje labai populiaru rūšiuoti šiukšles, jų ateina tiesiai į namus. Bet žmonės čia kultūringi, gatvėje šiukšlių ir nuorūkų nemėto kaip pas mus.

Jei Biržus būtų bandoma padaryti kaip Palangą, tai sudraskytų Biržų aurą. Biržai - miestelis, jis yra gražus, nereikia išardyti jo natūralumo, gal tik labiau išryškinti privalumus.

Sakoma, kad čia žmonėms sunku gauti darbo. Liko daugiausia vaikai ir pensininkai, mano metų žmonės išvažiavę dirbti kitur. Tai negeras dalykas, bet geriau, nei priklausyti Rusijai. Kai būdami Amerikoje sužinojome, kad Lietuva atgavo nepriklausomybę, mes ten visi labai džiaugėmės. O kai kalbuosi su jaunimu, matau, kad patriotizmas silpnėja. Liepos 6 dieną mačiau, kad ne visiems svarbu giedoti Lietuvos himną. Nebūtina nešti kardo ir vėliavos, bet truputį laiko Lietuvai atiduoti derėtų. Kita vertus, žmonės čia kultūringesni, labiau vertina meną, kultūrą, humanitarinius dalykus. Daugeliui amerikiečių svarbu tik tiek, kiek buvo pelnyta taškų kokiose nors varžybose. Čia svarbesni kiti dalykai - priklausyti šeimai, gyventi bendraujant kartu.

Lietuvoje žmonės anksčiau tuokiasi. Aš Lietuvoje pagal savo amžių jau būčiau senbernis. Amerikoje per vestuves dovanojami parduotuvių čekiai. O čia žmonėms svarbu surengti didelį balių, pakviesti gimines, draugus ir švęsti kelias dienas. Nežiūrint, kiek tai kainuoja.

- Ar skiriasi didmiesčiai nuo provincijos?

- Su jaunimu viskas gerai, randame bendrą kalbą. Vilniuje žmonės gatvėje, kavinėse nedraugiški. O čia - ne, net svetimi žmonės su manimi maloniai bendrauja, kalbasi. Biržiečiai skiriasi ir nuo vilniečių. Gal gražesni. Ir gražiau elgiasi. Tik stebina, kad visi labai mėgsta greitį. Mieste laksto su dviračiais, motociklais. Keturračiai turėtų lakstyti kaime, o ne mieste.

- Kaip po Lietuvos krepšininkų pergalės išgirdęs sprogdinant petardas atpažinai, kad tai ne šūviai, o pirotechnika?

- Mūsų tėtis visus vaikus išmokė, kaip elgtis su ginklais. Tai buvo jo darbas. Todėl pažįstu visus ginklus ir jų garsus. Manau, tai irgi pažinimo dalis.

Norėčiau likti Lietuvoje ilgiau, bet turiu reikalų - artėja draugo vestuvės, dalyvausiu bernvakaryje. Bet į čia sugrįšiu būtinai ir ilgesniam laikui. Noriu surengti skautų stovyklą - galbūt saloje.

- Ar tavo veiklai pritaria mama, kunigė Erika Brooks? Ar tau neatrodo per sunki jos veikla?

- Buvau bažnyčioje, kai senelis ją ordinavo. Ji dirbo su tėvu, generaliniu superintendentu Povilu Diliu. Jam buvo nesvarbu, kad moteris nori būti kunige. Svarbu, kad žmogus nori dirbti šį darbą ir tai daryti sugeba. Biblijoje nėra parašyta, kad moterys negali būti kunigėmis. O gal tie, kas tam prieštarauja, tiesiog pavydi, kad jos dirba geriau? Mano mamą kviečia kaip dvasininkę ir į jaunimo stovyklas. Ji stengiasi dirbti ekumeniškai, bendrauti su įvairių tikėjimų žmonėmis.

- Amerikos lietuviai, tarp jų ir jūsų pusbrolis Paulius Slavėnas, ilgus metus atstovavo pasaulinėse organizacijose ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai. Taip sutapo, kad, atvykęs į Lietuvą, evangelikų reformatų bažnyčioje išvydote, pavadinkime, krizę. Ar nenusivylėte?

- Pinigai nėra gyvenimas. Dirbdamas tokį darbą esu matęs, kaip žmonės, turėję viską, staiga to neteko. Žmonės yra turtas, parapija, kuri išlaiko bažnyčią. Matau, kaip žmonės - ir jauni, ir seni - atvažiuoja be ginklų budėti - kaip sausio 13 - ąją - ir melstis. Jiems nesvarbu, kas bus. Gaila, kad ši situacija šiek tiek pakeitė stovyklos planus. Vaikai galėjo suprasti, kad ne viskas gerai. Bet baigiantis stovyklai jaučiau, kad vaikams sunku grįžti į namus - atsivėrė net tie, kurie buvo uždari.

Kiekvienai kartai - savo išbandymas. Kai prisistačiau, kieno esu sūnus, visiems buvo malonu mane matyti. Manyje žmonės mato gyvą istoriją.

Biržiečiams norėčiau padėkoti, kad jie prižiūri tokį gražų miestelį. Ir kad mūsų raudona bažnyčia dar stovi, ji pilna žmonių. Ir kad žmonės čia budi, neskaičiuoja laiko. Smagu, kad bažnyčia išsaugojo net tikrą, senąjį, varpą, kuriuo man buvo labai smagu paskambinti...

- Dėkoju už pokalbį. Linkiu saviškiams Amerikoje perduoti šilčiausius biržiečių sveikinimus ir sugrįžti į ten, kur visada galėtumėte jaustis esąs namuose.

Jurgita Vitkauskienė