Reformacija neturi nei dienos, nei metų istorinės pradžios. Niekas už ją negavo autoriaus honoraro ir nesaugomos jos autorinės teisės. Ir ji negali būsi susieta su jokia istorinio herojaus pavarde. Reformacijos Dieną minint galime minėti tik vieną svarbiausią vardą - Jėzaus Kristaus vadą. Ir kalbėti tik apie vieną Kristaus Surinkimą - Bažnyčią, jo nuotaką. Nes tik viena yra jėga, pajėgianti išlaikyti ją skaisčią ir vertą savo jaunikio - tai Šventoji Dvasia. Ją Viešpats panorėjo apgyvendinti, per savo Žodį, moliniuose induose - mirtingųjų kūnuose. Jų prote ir širdyse. Tuomet jų tikėjimo liepsna tapo kaitresnė už viduramžių laužų liepsnas. Jų valia virto kietesnė už riterių kalavijus. Tarsi smauglys, piktasis nepaliovė tykoti net Viešpaties išrinktųjų: jėga ar vilionėmis- viduramžių persekiojimais, vėliau, švetimo amžiaus svaigulio ir socialinių utopijų sapnais. Kodėl jis turėtų ir šiandien liautis toliau vilioti Dievo žmones patogumų ir gerbuviško savivartojimo iliuzijomis? Jei jis negali nuversti pamato, tai ką gali toks neprietelius padaryti? Pabandyti nuo jo nutempti naivų šio laikmečio - gyvenimo keleivį!

Pastaruoju metu daug kalbama apie vienos iš tradicinių religinių bendrijų - Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios susiskaldymą. Būtent tą priežastį ir nurodo oficialūs valstybės asmenys, paklausti, kodėl perlaidojant kunigaikščių Radvilų atstovų, išpažinusių reformatų tikėjimą, palaikus Dubingiuose atlikti religinių apeigų nebuvo pakviesti čia pat buvę Lietuvos reformatų bažnyčios dvasininkai, taip pat kunigai iš Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, Prancūzijos, JAV. Apie tai, kas iš tikrųjų šiandien vyksta šioje negausioje, tačiau gilias tradicijas turinčioje religinėje bendruomenėje žurnalistė Aurelija Arlauskienė kalbėjosi su Lietuvos evangelikų reformatų generaliniu superintendentu kun. Rimu Mikalausku