Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Pranešimas Sinodui. 2005 m. birželis
Antradienis, 17 Lapkritis 2009 13:48
Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento
pranešimas Sinodui 2005-06-22, Biržai

Dvasininkų tarnystė. Per 2004 metus pastoviai tarnavo 5 dvasininkai: kunigai R.Mikalauskas, T.Šernas, diakonės G.Gasiūnaitė, S.Švambarienė ir Šiaulių reformatų parapiją aptarnaujantis liuteronų kun. R.Pukys. Dvasininkams talkino teologijos neakivaizdinio skyriaus studentas, Sinodo paskirtas lektorius R.Stankevičius. Iki šiol tik R.Mikalauskas ir T.Šernas visą savo darbingą laiką gali paskirti dvasiniam tarnavimui. Ir tai reiktų sakyti: "sąlyginai". Kun. T.Šernas didele dalimi yra priverstas aukotis "savanoriškam" darbui, nes pragyvena iš valstybinės pensijos ir, kaip visuomenės garbės asmuo, yra įtrauktas į daugelį visuomeninių įsipareigojimų. Tai atima laiko ir jėgų. Bažnyčios gyvenimas intensyvėja ir keleto žmonių jėgos yra per mažos aprėpti visus darbus. Jei klebono pareigose teikiami patarnavimai gali duoti pragyvenimą per surenkamas aukas, tai superintendento pareigos buvo iš vis finansiškai Sinodo neišlaikomos. Superintendento darbą didžiausia dalimi išlaikė ...Biržų klebonas. Gerai, kad tarnybinėms Sinodo išlaidoms Konsistorijos sprendimu skiriamos lėšos didžia dalimi padengė automobilių remonto kaštus ir išlaidas dėl Sinodo reprezentacijos.

Visiškai neaiški dvasininkų socialinių garantijų padėtis. Nors ligos atveju Bažnyčios tarnautojai turi minimalias valstybės garantijas (nereikės mokėti už gydymą). Tačiau, jokios galimybės gauti išlaikymą (biuletenį). Taip išeina, kad sirgdamas dvasininkas turi pasninkauti, o kartu su juo ir šeimos nariai, neturintys išlaikymo. Arba maldauti Konsistorijos, parapijos Tarybos/Valdybos malonės. Taip pat dvasininkui "nepriklauso" išlaikymas atostogų metu. Kokios perspektyvos dvasininkui ateityje? Kuomet jis atiduos savo geriausius gyvenimo metus Bažnyčioje arba praras sveikatą ir nebetiks patarnauti, kas jį išlaikys? Apie pensijų fondą dvasininkams kalbama nebent Konsistorijos lygmenyje, tačiau konkrečiai dar neteko girdėti, kad bent vienas privatus asmuo paaukotų bent dešimt litų dvasininkų pensijų fondui. Aukojami dideli pinigai pastatų remontams, bet kas iš jų, jei nebus dvasininkų? O jų tikrai nebebus, nes Dievas neleidžia tyčiotis iš jo tarnų. Šie žodžiai nėra tušti: "Kas gi tarnauja kariuomenėje už savo paties pinigus?" arba "Neužrišk snukio kuliančiam jaučiui! Bet argi Dievui terūpi jaučiai? O gal jis iš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį. Jei jums pasėjome dvasinių gėrybių, tai argi didelis dalykas būtų pas jus pjauti medžiaginių?" (1 Kor.9,7.9-11) taip pat "Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui. Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tada jie tai darys su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga" (Hebr. 13,16-17). Pastabos, kurias parašiau yra rimtas signalas visai Bažnyčiai. Ne kas kitas, o dvasininkai pradėjo kelti šiuos klausimus. Bažnyčiai tikrai nenaudinga, kad dvasininkai dūsautų. Nuo 2001 metu Sinodo praėjo 5 metai- pakankamas laikas įrodyti, kad dvasininkai dirbo ne dėl asmeninio pelno, aukojo savo ne tik darbo bet ir savo asmeninio poilsio, šeimos laiką ir santaupas. Neatsakinga Sinodo ir parapijų, manau, kad nesąmoninga politika dvasininkų atžvilgiu, yra ne kas kita kaip dvasininkų ekonominė diskriminacija. Atsiranda labai rimtas pagrindas teigti, kad Sinodui ir parapijoms nėra reikalingas pastovus dvasininkų darbas. Yra reikalingi tik žmonės, kuriuos prireikus laidotuvių, krikštynų ar kitų patarnavimų atveju galima būtų "pasamdyti" už asmeninę auką. Matomai, sunkiai suvokiama, kad norint turėti pastovią dvasinę tarnybą, reikalinga ištisus metus šią tarnystę ekonomiškai išlaikyti.

Ligšiolinės bažnytinės politikos pasekmės: S.Švambarienė ir G.Gasiūnaitė buvo įsidarbinusios kitose darbovietėse, kuriose gaudamos atlyginimus pragyvenimui, privalėjo skirti esminę savo darbingo laiko dalį. Nepaisant to, vertinu, kad jos nuveikė labai didelį dvasinį darbą. Suprantama, kad tai darė daugiausia savo laisvo laiko ir asmeninių lėšų sąskaita. Labai gaila, kuomet išlavinti ir turintys dvasinio darbo dovaną asmenys priversti dirbti ne pagal savo pašaukimą. Greit tokie žmonės yra nualinami, kaip yra nualinama žemė vien tik paimant iš jos derlių, bet netręšiant ir neduodant jai pailsėt.

Aukščiau išsakytos mintys yra generalinio superintendento pastebėjimas ir įspėjimas visai Bažnyčiai, kad gavę išsilavinimą, pašaukti dvasinei tarnystei žmonės pasiliktų tarnystėje. Jei jie nereikalingi Lietuvoje, reformatų Bažnyčioje, juos suras tie, kuriems jie reikalingi užsienyje arba ir Lietuvoje, kitose dvasiniuose pašaukimuose: ekumeninėje tarnystėje. Vienas iš Sinodo delegatų taikliai pastebėjo rašydamas man dar prieš Sinodą, kad yra daug organizacijų kurios stengiasi visais būdais pasinaudoti galimybe turėti finansinį pagrindą savo darbuotojams: Biblijos draugija, Biblijos skaitymo draugija, Vaikų globos organizacijos ir pn. Šios organizacijos rūpinasi savo administraciniais ir dvasiniais darbuotojais.

Vizitacijos. Buvo atliktos šiemet Šiauliuose, Vilniuje ir Panevėžyje. Parodė, kad iš esmės šiuo klausimu situacija nepasikeitė. Parapijos pergyvena sunkumus, bet nėra arba pajėgios, arba nelinkusios pačios išspręsti juos. Dažniausiai girdimi skundai, kreipimaisi spręsti jų problemas, bet ne mintys ir pasiūlymai kaip konkrečiai pati parpija galėtų iškilusias problemas išspręsti. Manau, kad laikas suprasti, jog niekas kitas mūsų problemų neišspręs. Kiekvieno uždavinio sprendimas prasideda nuo nuoširdaus pasitikėjimu Dievo veikimu ir jo valios ieškojimo. Kartu asmeninio bei bendro visų parapijiečių konkretaus finansinio ir tarnystės laiko indelio - darbo.

Vizitacija Panevėžyje suteikė vilčių, kad parapija siekia spręsti iškilusias problemas ir vienybės su Sinodu klausimą. Kaip man žinoma buvo atlikti konkretūs žingsniai pagal bažnytinę teisę iškeliant ir renkant parapijos seniūnus. Deja, matyt, dar reikalinga laiko visus sumanymus įgyvendinti. Nematėme Panevėžio parapijos delegato priešsinodinėje sesijoje birželio 11 dieną Biržuose ir parapija šiam Sinodo suvažiavimui svarstyti nepateikė savo siūlymų, kaip buvo tikimasi. Tikėkimės, kad žengiant iš lėto, bet viena kryptimi, mes vis vien susitiksime Dievo Karalystėje. Duok Dieve, kad ja galėtume džiaugtis dar šioje gyvenimo padangtėje!

Neatliktos vizitacijos Klaipėdoje ir kitur: Kaune, Papilyje. Iš esmės dėl per didelio krūvio ir lėšų trūkumo. Vis dar lieka vakuojančios parapijos gen. superintendento atsakomybėje Kėdainiuose, Švobiškyje. Nuo šių metų gegužės mėn. vėl prisidėjo N.Radviliškis. Ar bereikia aiškinti, ką gali padaryti šiose parapijose vienas dvasininkas ir taip perkrautas darbais? Atlaikyti pamaldas kartą per mėnesį, susitikti su parapijiečiais, kurie ateina ir pasilieka pabendravimui po pamaldų.

Dėl įvairių, ne tik aukščiau išvardintų priežasčių, per 2004 metus mes neturėjome galimybės pilnai išnaudoti dvasinio tarnystės potencialo jau ordinuotų dvasininkų: kun. K.Daugirdo, diak. T.Sako, diak. G.Gasiūnaitės, diak. S.Švambarienės. Matomai tokios galimybės didžia dalimi neturėsime ir ateinantiems metams.

Dvasininkų sesijos. Galiu pasidžiaugti pastoviais Dvasininkų sesijos suvažiavimais: Vilniuje, Biržuose, Klaipėdoje. Jų metu turėjome gerą progą palaikyti vieni kitus, svarstyti dvasinio darbo galimybes ir ieškoti sprendimų jam pagerinti. Paskutinė sesija įvyko Klaipėdoje, kur priėmėme labai svarbių pasiūlymų Sinodui: iš esmės keisti dvasininkų išlaikymo principus. Per officio et beneficio trišales sutartis tarp dvasininko, Sinodo ir parapijos nustatyti kiekvienos pusės pareigas ir atsakomybę. Dvasininkai įsipareigotų visas surenkamas aukas perduoti Sinodo sąskaiton, o šis garantuoti dvasininkų algas, parapijos prisiimtų savo dalį dėl dvasininkų išlaikymo. Taip pastovios dvasinės tarnystės išlaikymas iš esmės priklausytų ne tik nuo dvasininkų, bet nuo visos Bažnyčios.

Dvasininkų ruošimas. Priklauso nuo visų bažnytinio tarnavimo grandžių. Pradedant nuo dvasininkų darbo parapijose pastebint ir ruošiant kandidatus, eilinių parapijiečių nuostatos išlaikyti dvasininkus, Sinodo politikos kuriant paramos fondus ir teisinę bazę bei aukštųjų mokyklų, Lietuvoje iš esmės - Klaipėdos universiteto, teologijos katedros. Pastaroji yra jau paruošusi mums dvasininkų ir yra linkusi toliau bendradarbiauti su Sinodu. Bandymai oficialiai įteisinti Sinodo bendradarbiavimą su Universitetu buvo svarstomi praėjusiuose Sinodų suvažiavimuose ir nurimo įsitikinus, kad sutartis su Valstybe yra vienintelis veiksmingas bendradarbiavimo dokumentas, naudingas abiem pusėm. Savo ruoštu sutartis su Valstybe per daug sudėtingas klausimas, kad jį išspręsti greitai.

Šiuo metu oficialiai Klaipėdoje studijuoja vienas Sinodo remiamas studentas - lektorius Raimondas Stankevičius. Sinodo parama jam nesuteikia jokių išskirtinių teisių universitete prieš kitus studentus. Tai tik mūsų nuostata jį remti Sinodo ir aukotojų lėšomis, siekiant turėti paruoštą dvasininką. Tikėtina, kad nuo rudens turėsime dar vieną Sinodo remiamą studentą: Vladą Verkelį iš Biržų. Jo pareiškimas Sinodui jau įteiktas.

Jei Sinodas pritars Dvasininkų sesijos rekomendacijai perkelti diak. S.Švambarienę administratorės tarnystei N.Radviliškyje ir kapeliono tarnystei vaikų namuose Medeikiuose, Klaipėdos parapija lieka vakuojanti. Iš anksto buvo numatomas diak. T.Sako sugrįžimas į Klaipėdą, bet dėl nenumatytų anksčiau aplinkybių jo studijos Vokietijoje prasitęsė. Klaipėdos parapijos vyresnieji turi rimtą priežastį ieškoti konkrečių bendradarbiavimo formų su Klaipėdos universiteto teologijos katedra. Prašyti katedros vadovybės dėl studentų laikino patarnavimo pamaldose jų vakuojančioje parapijoje. Tam nereikalingos lėšos ir Klaipėda turi unikalią galimybę. Geras pavyzdys Klaipėdoje suteiktų vilčių kitoms vakuojančioms parapijoms Kėdainiuose, Švobiškyje. Būtų realus pagrindas ieškoti lėšų kelionėms. Tikiuosi visiško palaikymo šios problemos sprendimui iš mūsų Sinodo kuratoriaus ir kartu teologijos katedros vedėjo dr.A.Baublio. Jo rekomendacijų parapijai apie labiau išlavintus pažangius studentus, jų praktikai šioje parapijoje.

Administracija. Administracinė tarnystė yra taip pat dvasinės tarnystės dalis. Be geros organizacijos negali funkcionuoti jokia visuomeninė institucija. Reformatų Bažnyčioje didelė administracinio darbo dalis turėtų būti atliekama per pasauliečių tarnystę. Deja, dėl lėšų stygiaus ar dėl nesupratimo, kad ir šiai tarnystei reikalinga skirti lėšų, beveik visas bažnytinio administracinio darbo krūvis užkrautas ant dvasininkų pečių. Maža to, dvasininkai nesąmoningai prisiimdavo papildomų administracinių funkcijų (seminarų, konferencijų, stovyklų organizavimas, paraiškų fondams ruošimas ir t.t.). Tai buvo pastebėta ir Dvasininkų sesijose nutarta, kad dvasininkams draudžiama apsiimti ne su Bažnyčios administracija susijusius organizacinius darbus. Deja, nevisuomet šis draudimas vykdomas. Bažnytinėje administracijoje dvasininkas privalo atlikti vykdyti iš esmės administracinio darbo priežiūros, mokymo, o ne pildymo funkcijas.

Pasauliečių tarnystė. Pernai metų Sinodo suvažiavime buvo pasirinkta tema, skirta pasaulietinei bažnytinei tarnystei. Deja, nieko esminio šioje srityje nepasiekta. Nebūtų teisinga nepaminėti parapijose seniūnų darbo. Manyčiau, kad tokiose parapijose kaip Vilnius ir Biržai jie dirba pagal savo sugebėjimus petys į petį su dvasininkais. Norėčiau išskirti Kėdainių, N.Radviliškio parapijos vyresniuosius, kurie pakankamai savarankiškai ir gerai tvarko gausius ūkinius parapijos reikalus. Reikalinga daugiau skirti dėmesio parapijų vyresniųjų dvasiniam mokymui, parapijos administracijos paruošimui. Taip pat praverstų reformatų parapijų seniūnų darbo užsienio partnerių Bažnyčiose pavyzdys: Vokietijoje, Švedijoje, Amerikoje. Viena didžiausių problemų tokiai tarptautinei pasauliečių tarnystės patirčiai - kalbos barjeras. Jei dar Vilniuje yra kiek kalbančių angliškai, tai Biržuose nei vieno!

Šiandien jau niekam nekyla kausimas ar reikalinga turėti parapijoje profesionalų buhalterį. Jau nekalbant, kad buhalteris reikalingas Sinodo sąskaitai aptarnauti. Tačiau, dar sunkokai suvokiama, kad bent jau Sinodo raštinei reikalingas samdomas tarnautojas- raštvedys. Tokio žmogaus įdarbinimas nuimtų darbo krūvio didelę dalį nuo gen. superintendento pečių. Apskritai, intensyvūs tarptautiniai ryšiai, plaukiančios skaitlingos tikslinės aukos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje reikalauja palaikyti korespondenciją. Siųsti padėkas, patvirtinimus ar informaciją apie Bažnyčios konkrečius projektus. Tam nėra reikalinga užimti dvasininko laiką, o dvasininkas visuomet rastų laiko tokius laiškus reikalui esant paredaguoti. Kiek tai sutaupytų laiko grynai dvasiniam darbui! Suprantama, kad raštinės darbuotoją reikia išlaikyti ir skirti jam atlyginimą, mokėti "Sodros" mokesčius. Tam reikalinga ieškoti aukų ir tai nėra tik dvasininko darbas, bet visos Bažnyčios rūpestis. Savanoriška parama, darbas yra tik pagalba pvz.: konferencijų, Sinodo suvažiavimų metu. Norint auginti Bažnyčią, savanoriško darbo nepakanka.

Svarbu suprasti, kad Bažnyčioje yra įvairių tarnysčių, kurias puikiai gali išpildyti pasauliečiai. Taip pat, kad tam turi būti asmuo paruoštas, apmokytas. Tai kainuoja laiką ir pragyvenimo sąnaudas. Reikalinga atskirti tarnystės funkcijas ir jas naudoti pagal paskirtį: sprendžiamąsias ir vykdomąsias. Pastarosios paprastai būna arba apmokamas, arba savanoriškas darbas.

Vaikų ir jaunimo tarnystė. Dvasinio ir pasaulietinio Bažnyčios darbo "poligonas" yra jaunimo ir vaikų misija. Kaip pačios moderniausios technologijos yra pirmiausia išbandomos pratybose, taip mes iš jaunimo tarnystės vaisių galime matyti pastarųjų dešimtmečių dvasinį įdirbį. Biblijoje dvasinis darbas dažnai lyginamas su žemdirbio darbu. Mūsų krašte tam tiktų palyginimas su darbu miške. Kaip geram vynuogynui ar miškui subręsti iki vaisių reikia dešimtmečių. Per paskutinius 15 metų mūsų visuomenė labai sparčiai keičiasi. Labiausiai šios permainos paliečia augančius ir bręstančius žmones. Atgimusios Bažnyčios jaunimo tarnystės pradžioje iš kart turėjome gražių stovyklų Papilyje, Būtingėje, N.Radviliškyje, Joniškėlyje, Švobiškyje. Jų atgarsiai dabartinių 30-mečių atsiminimuose labai šilti. Išreiškiamas noras pakartotinai išgyventi paauglystės patirtį, vėl susitikti. Nemažai "išaugę" šiose stovyklose kiekvienais metais palieka jose savo laiko ir finansų "duoklę". Taigi, jau neša derlių Dievo garbei. Yra galimybė patikrinti stovyklautojų sąrašus ir palyginti, ar buvo sėkminga sėja prieš dešimtmetį ir daugiau. Vertėtų pastebėti, kad neviskas pavyko sėkmingai. Daug jaunų žmonių, gavę nuoširdaus Dievo tarnautojų dėmesio, Viešpaties malonės pamokų, išsibarstė po pasaulį. Vienam Dievui žinoma, kiek iš jų jaučia skolą Dievo garbei ir kiek iš jų ateis savo laiku arba ekonomine paspirtimi pasitarnauti Bažnyčios šios dienos misijai. Suprasti, kad vadintis evangeliku reformatu, reiškia prisiimti savo dalį visoje Bažnyčios misijoje per konkretų aukojimą ne tik kuomet ateina "mano" šeimos įvykis: laidotuvės, sutuoktuvės ar krikštynos. Gal būt daugeliu atveju esame praleidę progą mokyti jaunimą, kad Dievo palaiminimas tolimesnei jauno žmogaus ateičiai priklauso nuo jo paties kasdienio aukojimo savo laiko, pajamų kitų labui. Kristaus misijai, kurios dalis yra ir mūsų mažutė Bažnyčia. Lengvai gautos lėšos jaunimo ir vaikų darbui, dažnai atveda jaunus žmones prie pigios Dievo malonės supratimo. Labai rekomenduoju visiems dvasiniams ir pasaulietiniams Bažnyčios jaunimo tarnautojams vertinti savo laiką ir darbą. Nebijoti garsiai pasakyti apie dvasinio mokymo kainą. Ji nėra įvertinama stovyklos mokesčiu. Dvasiškumo, kaip visų kitų pasaulio gerybių, nenupirksi. Jam auginti reikalingas visas gyvenimas ir visos žmogaus pajamos. Ir žmogų reikia auklėti mokėti tas pajamas tinkamai padalinti: savo šeimai, poilsiui, savišvietai ir Bažnyčios misijai.

Per praėjusius metus pagrindinis dvasininkas jaunimo tarnystėje buvo diak. G.Gasiūnaitė. Jai išvykus, bus rimta problema rasti tinkamą pamainą. Tikėkimės, kad jos įdirbis neš savo vaisių ir bus perimtas "pasaulietinių jaunimiečių". Be kokiu atveju, dvasinis jaunimo reikalų kuratorius labai reikalingas ateičiai.

Neturėtų mūsų labai sužavėti galimybės įvairiems jaunimo projektams gauti vien valstybinius finansavimus. Visuomet turi išlikti svarbiausia- Kristaus misija, kuri iš esmės išlaikoma per konkrečių Bažnyčios narių finansinę auką ar tarnystei paskirtą savanoriško darbo laiką.

Bažnyčios spauda. Internetas. Džiaugiuosi pavykus išspręsti bažnytinės spaudos klausimą. Tai buvo vienas iš Sinodo prioritetų. Tam buvo reikalingi susitikimai ir intensyvus bendravimas spaudos reikalais besidominčiais parapijiečiais. Kunigo Tomo Šerno ir kelių Vilniaus parapijiečių dėka "Apžvalga" įgavo naują kvėpavimą. Trūksta spaudos bendradarbių ir leidinys išeina kas ketvirtis. Vis tik jaučiasi, kad į darbą įsijungė naujos jėgos. Nesustoja tikinčiųjų aukos spaudos fondui, po truputį stiprėja platinimo tinklas ne tik Biržų, Vilniaus bet ir kitose parapijose. Gaunami gražūs atsiliepimai ir iš užsienio. Tikiuosi, kad šis darbas nenutrūks. Dvasinė tarnystė turi įvairias formas ir viena jų - spauda. Spausdintas žodis ne tik vykdo savo tiesioginę evangelizacinę, šviečiamąją misiją, bet ir liudija apie nuveiktus darbus, pastiprina silpnuosius, stiprina bendruomenės ryšius.

Internetinė Sinodo svetainė http://www.ref.lt jau kurį laiką teikia pagrindinę informaciją apie Bažnyčios gyvenimą. Dar reikalinga daug darbo joje patalpinant pastovią informaciją ir nuolatinio darbo ją nuolat atnaujinant. Kurį laiką jos atnaujinimas sustojo vienam mūsų svarbiausių internetinės svetainės kūrėjui Justui Brazauskui išvykus dirbti į Japoniją. Tikiuosi, kad per vasaros atostogas Justas talkins ir bus gerai padirbėta svetainę atnaujinant. Labai reiktų pastovaus darbo joje. Kviečiu tuo suinteresuotus tikinčiuosius savo darbu arba tikslinėmis aukomis ją paremti.

Ekumenija arba Lietuvos ev. ref. Bažnyčia tarptautinėje bendrystėje. Bažnytiniai, krikščioniški arba kitaip kalbant ekumeniniai santykiai su broliškomis bažnyčiomis yra mums labai svarbūs. Tęsiasi strateginė partnerystė su Lippės Bažnyčia ir Vokietijos reformatų aljansu. Kunigas E.Mische kas ketvirtis į metus atvyksta ir puikiai savarankiškai dirba visą mėnesį Lietuvoje, padėdamas prižiūrėti vykdomus projektus arba kurti naujus. Šią vasarą Lippeje vyksta gen. sinodas, kurio metu turi būti išrinktas naujas šios Bažnyčios vadovas. Gen. superintendentas kun. G.Noltensmeieris, mūsų nuoširdus ilgametis bičiulis šiemet pabaigia 7 metų kadenciją ir išeina į pensiją. Esu pakviestas rudenį dalyvauti naujojo Lippes Bažnyčios gen. superintendento ordinacijoje.

Pernai liepos 2-4 Vokietijoje vykusiame Lippės Bažnyčios visuotiname partnerių susitikime, kartu su liuteronais iš Šiaulių ir Kelmės dalyvavo diak. T.Sakas, teologijos studentas R.Stankevičius, diak. S.Švambarienė. Lippėje taip pat bus svečių iš Lenkijos, Afrikos, Vengrijos ir Rumunijos, Čekijos ir Slovakijos. Buvo gera patirtis mūsų dvasininkams.

Lippės Bažnyčia yra pagrindinė iniciatorė trišalių bažnytinių konsultacijų: Lippės, Lenkijos ir Lietuvos reformatų Bažnyčių. Jos vyksta kas keli metai kiekvienoje šalyje. Pernai rudenį įvyko jubiliejinis susitikimas Zeliowe. Jame be manęs mūsų Bažnyčią atstovavo dar teol. stud. R.Stankevičius, dr.R.Bareikienė ir L. Kėželytė.

Santykiai su Lietuvių evangelikų reformatų Sinodo Kolegija - JAV, Čikaga išliko pastovūs ir nuoširdūs. Iš esmės esame viena ir ta pati istorinė Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Unitas Lithuaniae. Gauti nuoširdūs sveikinimai Sinodo suvažiavimo, generalinio superintendento ordinacijos progą. Palaikome pastovius ryšius su Sinodo Kolegijos prezidentu kurt. dr. Pauliumi Slavėnu ir iždininke kurt. M.Neimanaitė.

Švedijos Misijos Sandoros Bažnyčia- WARC narė yra mūsų artimiausi užjūrio partneriai. Jos atstovai: kun. G.Bondesson, kun. E.Sundsrom jau puikiai pažįstami ir daugkartiniai mūsų Sinodų svečiai, aktyvus partneriai jaunimo stovyklose, dvasinėse konferencijose. Prieš keletą metų kun. R.Mikalauskas ir diak. G.Gasiūniatė šios Bažnyčios oficialiu kvietimu dalyvavo Stokholme generaliniame Sinode. Antrą kart jame dalyvavau prieš savaitę. Ilgus metus šios Bažnyčios gen. superintendentas kun. Andersonas buvo WARC Europos regiono vadovas. Nuo pernai gen. superintendento pareigas eina kun. Goran Zettergren, prieš tai buvęs Goteborgo distrikto superintendentas. Jau ne viena mūsų Bažnyčios įvairaus lygio delegacija svečiavosi Švedijoje ir į Lietuvą parsivežė gražių įspūdžių bei vertingos patirties. Ypač konkretus bendradarbiavimas vyksta jaunimo tarnystės srityje tarp jų jaunimo centro SMU bei mūsų Radvilos bei jūrų skautų. Pernai kovo mėnesį Biržuose įvyko konsultacijos, kuriuose dalyvavo Švedijos reformatų atstovas iš Nacionalinio Sinodo lygmens, pietų distrikto lygmens ir pagrindinės parapijos partnerės Vaxjo mieste. Kurios iniciatyvos dėka ši partnerystė išsivystė. Pernai lapkričio mėn. Biržuose mūsų Bažnyčios jaunimo konferencijoje lankėsi Švedijos pietų distrikto jaunimo (SMU) vadovė kun. M.Grundstrom.

Gustav Adolf Werk -(GAW) yra protestantiška Vokietijos organizacija į kurią įeina reformatų, liuteronų bažnyčios ir atskiros parapijos. Ji yra viena iš didžiausių mūsų rėmėjų per daugelį metų. Jiems mes esame labai daug dėkingi. Konkretus pavyzdys Biržų parapijos/klebonijos kapitalinis remontas. Be jų pagalbos mūsų darbai būtų kur kas kuklesni. Šių metų spalio pabaigoje esu pakviestas apsilankyti Bremeno reformatų Bažnyčioje, kuri per GAW skaitlingai parėmė Biržų klebonijos remonto darbus.

Bendradarbiavimas su Presbiterionų Bažnyčia JAV, Mission Presbytery, Texas nebuvo intensyvus. Formaliai buvo apsikeičiama informacija, sveikinimais.

Frankfurto evangelikų reformatų nepriklausoma parapija per šiuos metus praktiškai jokių ryšių nepalaikyta išskyrus sveikinimai švenčių progomis.

Apsikeista informacija su Škotijos presbiterionų Bažnyčia, kuri formaliai mus visuomet pakviečia apsilankyti jų metiniuose generaliniuose sinoduose.

Pasaulio Reformuotų Bažnyčių Aljansas (WARC). 2003 metų vasarą diak. G. Gasiūnaitė dalyvavo Pasauliniame WARC suvažiavime - Generalinėje Asamblėjoje, kuri įvyko Afrikoje, Ganoje. Pasaulinė reformatų asamblėja vyksta kas 7 metai. Esu pakviestas į WARC Europos regiono Bažnyčių vadovų suvažiavimą šių metų rudenį Šveicarijoje, Berno mieste. Vyksta Europos reformatų jaunimo koordinaciniai susitikimai. Pernai rudenį- Prahoje, kur dalyvavo diak.G.Gasiūnaitė. Kito Europos reformatų jaunimo suvažiavimo vieta numatoma Edinburge arba Biržuose.

Pernai, rugpjūčio mėn. įvykusioje Lietuvos evangelikų reformatų gen. superintendento ordinacijoje dalyvavo visų Europos senųjų artimiausių Lietuvai reformatų Bažnyčių atstovai ir trijų Bažnyčių gen. superintendentai iš Vokietijos, Lenkijos ir Vengrijos. Tai liudija apie mūsų Bažnyčios tarptautinę fizinę ir dvasinę vienybę su Europos senosiomis evangelikų reformatų Bažnyčiomis. Tai svarbu žinoti, kuomet į Rytų Europos valstybes ėmė atvykti istoriškai naujos reformatų misijos šiame regione. Paprastai jos labai stipriai akcentuoja reformatų tradiciją, bet iš tiesų yra angliškai kalbančių nedidelių regioninių ir uždarų reformatų, nepriklausančių WARC, Bažnyčių naujos misijos. Manyčiau, mums vertą užmegzti su jomis ryšius, nes mūsų vardu su jomis kalba save vadinantis "generaliniu superintendentu", mūsų 2002 metais Sinode suspenduotas diakonas A.Kvedaravičius. Kiek man yra žinoma jis, kartu su R.Šiaučiūnu, yra vieni žymiausių reformatų lietuvių šios angliškai kalbančios misijos įsteigtos Baltijos reformatų seminarijos Rygoje teologijos studentų.

Neįmanoma viename pranešime visko aprašyti (pvz.: santykių su evangelikais ar kitomis konfesijomis Lietuvoje, Bažnyčios atstovavimo santykiuose su Valstybe.) Tikiuosi, kad parapijų pranešimai ir neformalus bendravimas Sinode atskleis daug daugiau pasiekimų, kaip ir vis dar neišspręstų rūpesčių. Dar daug kur esame reikalingi pasistengti. Nuoširdžiai dėkoju visiems bendradarbiams Kristaus vynuogyne ir meldžiu Dievo išminties, sveikatos ir palaimos tolimesniame mūsų bendrame tarnavime evangelikų reformatų Kristaus misijoje Lietuvoje.


Kun. Rimas Mikalauskas
Biržų ev. reformatų parapijos klebonas,
Generalinis superintendentas, Biržai 2005 m. birželis