Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Keletas protestantų įvaizdžių Lenkijos–Lietuvos valstybėje ir jų reikšmių rekonstravimo bandymas II
Lundi, 13 Octobre 2008 15:16
Index de l'article
Keletas protestantų įvaizdžių Lenkijos–Lietuvos valstybėje ir jų reikšmių rekonstravimo bandymas II
Page 2
Toutes les pages
There are no translations available.

Tiriamasis p. V.Savukyno darbas mūsų svetainėje talpinamas autoriui maloniai sutikus. (kun.T.Šernas)

Erdviniai atidalijimai
Trumpai pasekę pokyčius chronologinėje tiesėje, dėmesį sukoncentruokime į erdvę. Modernizmas priveligijavo laiką, istoriją, užmiršdamas erdvę. Susiformavę humanitariniai ir socialiniai mokslai savo tyrinėjimuose aktualizavo laiką, o ne erdvę. Šiandien ši situacija keičiasi. Erdvė tampa svarbi, norint suvokti kultūros reiškinius[1]. Prieš pradėdamas analizuoti kitatikių įvaizdžius, pradėsiu nuo tam tikrų erdvinių koreliacijų. Norėčiau pateikti šį žemėlapį[2].

Reformatų bažnyčios ():

1.Vilnius 4.Klaipėda 7.Kurkliai (Anykščių r.) 9.Biržai 10.Papilys (Biržų r.) 16.Ašmenėlė (Baltarusija) 21.Kėdainiai 22.Mantviliškis (Kėdainių r.) 23.Šėta (Kėdainių r.) 24.Kelmė 26.Kolainiai (Kelmės r.) 27.Salamiestis (Kupiškio r.) 28.Skapiškis (Kupiškio r.) 30.Seirijai (Lazdijų r.) 32.Šventežeris (Lazdijų r.) 33.Griežė (Mažeikių r.) 34.Dubingiai (Molėtų r.) 35.Arnionys (Molėtų r.) 36.Žeimelis (Pakruojo r.) 38.Naujamiestis (Panevėžio r). 40.Švobiškis (Pasvalio r.) 46.Jieznas (Prienų r.) 56.Rykantai (Trakų r.) 57.Deltuva (Ukmergės r.) 59.Gelvonai (Širvintų r.) 60.Musninkai (Širvintų r.) 61.Plungė 62.Šiluva (Raseinių r.) 64.Pivašiūnai (Alytaus r.) 68.Radviliškis 75.Goiceniškės (Baltarusija) 76.Vija (Baltarusija) 80.Lebedžiai (Baltarusija) 81.Smurgainys (Baltarusija) 82.Žiupronys (Baltarusija) 89.Gėluva (Raseinių r.)

Švnč. Mergelės Marijos šventų paveikslų vietos ()
2.Alytus 3.Kaunas 5.Pivašiūnai (Alytaus r.) 6.Troškūnai (Anykščių r.) 8.Surdegis (Anykščių r.) 11.Valkininkai (Varėnos r.) 12.Liškiava (Varėnos r.) 13.Virbalis (Vilkaviškio r.) 14.Alvitas (Vilkaviškio r.) 15.Šumskas (Vilniaus r.) 17.Rukainiai (Vilniaus r.) 18.Zarasai 19.Paparčiai (Kaišiadorių r.) 20.Pagynė (Kauno r.) 25.Kražiai (Kelmės r.) 29.Šimonys (Kupiškio r.) 31.Teizai (Kryžiai) (Lazdijų r.) 37.Rozalimas (Pakruojo r.) 39.Krekenava (Panevėžio r.) 41. Plungė 42.Alsėdžiai (Plungės r.) 43.Žem. Kalvarija (Plungės r.) 44.Kuliai (Plungės r.) 45.Tverai (Plungės r.) 47.Radviliškis 48.Raseiniai 49.Ugioniai (Raseinių r.) 50.Šiluva (Raseinių r.) 51.Telšiai 52.Varniai (Telšių r.) 53.Trakai 54.Aukštadvaris (Trakų r.) 55.Kazokiškės (Trakų r.) 58.Labanoras (Švenčionių r.) 63.Kaunas-Pažaislis 65.Rykantai (Trakų r) 66.Vilnius-Aušros vartai 67.Vilnius-Verkiai 69.Gelvonai (Širvintų r.) 70.Vosyliškės (Baltarusija) 71.Gardinas (Baltarusija) 73.Žirmūnai (Baltarusija) 74.Asava (Baltarusija) 77.Vija (Baltarusija) 78.Subatninkai (Baltarusija) 79.Barūnai (Baltarusija) 83.Astravas (Baltarusija) 84.Vyšniavas (Baltarusija) 85.Gudagojis (Baltarusija) 86.Brėslauja (Baltarusija) 87.Liubavas (Marijampolės r.) 88.Seinai (Lenkija)

Iš karto reikia pasakyti, jog šis žemėlapis yra provizoriškas. Jį būtinai reikia tobulinti ir tikslinti. Mes paėmėme tik vieną aspektą (t.y. stebuklingus paveikslus). Galima ir būtina sužymėti švč. Marijos vardo bažnyčias.

Iš kitos pusės iškyla reformatų bažnyčių klausimas. Jų tikslus skaičius įvairiais istoriniais laikotarpiais nežinomas. Tad patikimiausias kelias būtų peržiūrėti kiekvieno stebuklingo paveikslo atsiradimo istoriją, bei tų apylinkių istoriją. Aišku, tai reikalauja didžiulio darbo. Kartu nebūtinai turime žvelgti tik į koreliaciją su reformatų bažnyčiomis. Galbūt galima aptikti, kad švč. Marijos figūra iškildavo ir šalia kitų ne-katalikiškų bažnyčių.

Taigi darbo empiriniame lauke dar daug. Tačiau manome, kad ir toks žemėlapis[3] pakankamai iškalbingai rodo egzistavus koreliaciją tarp švč. Mergelės Marijos paveikslų ir reformatų bažnyčių. Taigi stebuklingi paveikslai atsirasdavo ne atsitiktinėse vietose[4]. Stebuklingi paveikslai paskelbiami tie, kurie turi tam tikros galios šiame pasaulyje: jie padeda pabėgti nuo priešų, stebuklingai išgydo etc. Jie rodo būtent šios, o ne kitos, konfesijos “praktiškumą”, t.y. jos veikimą šiame pasaulyje. Per stebuklus anapusinės jėgos (nesvarbu kas jos bebūtų: švč. Marija baroko epochoje, džinai musulmonams ar skraidančios lėkštės mūsų epochoje,- pasirinktos figūros, įdiskursyvinančios mums nesuprantamus reiškinius, rodo kultūros tipą, arba kitaip tariant, kaip mes suvokiame šiuos reiškinius) įsikiša į šio pasaulio reikalus ir juos efektyviai išsprendžia.

Tad nuostabu pastebėti, jog tokie stebuklingi paveikslai iškyla kitatikių - reformatų - bažnyčių pašonėje. Taigi taip erdvė ne tik susakralinama, bet ji ir atidalijama, atskiriant savas erdves nuo svetimų. Mūsų teritoriją reikia atskirti nuo kitų teritorijos. Ir ne tik atskirti: savoji riba yra markiruota, t.y. ji pažymėta tam tikru pranašumo, “praktiškumo” ženklu. Taigi erdvių padalijimas žymi ir identiteto slinktis. Semiotiškai kalbant ši stebuklingų švč. Marijos paveikslų topologija rodo kultūros ribas, kurios dalija, atskiria mūsų erdvę nuo kitos erdvės. Riba yra labai svarbi, nes tai sąlytis su kitu/kitokiu universumu. Būtent todėl ji šiuo atveju yra markiruota: šalia reformatų bažnyčių iškyla stebuklingi švč. Marijos paveikslai.

Priklausomai nuo to, pagal kokius kriterijus kultūra save atskiria nuo ne-kultūros, iškyla ir atitinkama riba. Dabar tai yra lingvistinis kriterijus (būten todėl rūpinamasi Vilniaus krašto likimu, t.y. jo atlietuvinimu[5]), o anksčiau – religinis. Būtent todėl ir buvo sureikšminami religiniai skirtumai, apibrėžiant bendruomenę. Šiame kontekste reikia dar prisiminti vieną faktą, mūsų manymu, susijusį su šiais erdvės ataidalijimais: būtent reformatų bažnyčios iškėlimą už Vilniaus miesto vartų. Matome, kaip išstumiamama kitas iš bendros erdvės. Tačiau ką tai duoda mūsų temai? Mano manymu, protestantų įvaizdžių negalima pilnai suprasti, neatsižvelgiant į bendresnius vaizduotės klodus. Jau sakėme, kad identitetas gimsta santykyje su Kitu. Todėl svarbu analizuoti ne tik Kito įvaizdžius, bet ir tapatybė užtikrinančius simbolius. Man regis, ir tai laikau, vienu iš šio darbo tikslų, parodyti, jog šie du poliai yra tarpusavyje susiję. Galvojimas apie save ir kitus tėra vieno ir to pačio proceso du poliai. Štai čia ir išryškėja, jog analizuodami protestantų įvaizdžius mes turime lygia dalimi domėtis ir švč. Mergelės Marijos įvaizdžiais, funkcionavusiais ano meto visuomenėje. Švč. Mergelės Marijos kultas Lietuvoje buvo/yra labai stiprus. Šiandien mes turime 21% visų bažnyčių Lietuvoje, paskirtų švč.Marijos garbei[6]. Kartu tai buvo ne vien tik “nuleistas” iš viršaus kultas, bet jis kilo ir iš “apačių”.

Kaip pasirodo, švč.Marijos, (o ne Rūpintojėliai, kaip yra plačiai palitę mūsų masinėje sąmonėje!) statulos labiausiai buvo mėgstamos liaudies skulptorių. Ignas Končius yra suskaičiavęs Žemaitijos 2424 km. pakelėse esančius 3234 sakralinius paminklus. Jis rado, kad įvairių kryžių yra 1509, o likusieji yra Rūpintojėliai, įvairios šventųjų statulėlės. Jų tarpe švč. Marijos Skausmingosios statulėlės sudaro 42% visų statulėlių[7]. Tad nenuostabu, kad šis kultas susilaukė didelio istorikų[8] ir menotyrininkų[9] dėmesio. Mes visiškai netyrinėsime jo reikšmių ankstyvaisiais krikščionybės laikais Lietuvoje, nors tai labai įdomi ir perspektyvi tema. Žinoma, kad ir anuomet švč. Marijos kultas buvo stiprus: Vytauto statytos bažnyčios jos garbei ar Žalgirio mūšio epizodas, kada abi pusės – Ordinas ir lenkai su lietuviais - giedojo giesmę, skirtą švč. Marijai.

Čia galime prisiminti Vytauto Kavolio tyrinėjimus[10]. Jis pastebi labai įdomių dalykų. Pasirodo, kad ankstyvojoje lietuvių krikščioniškoje sąmonėje opozicija pagoniška vs. krikščioniška buvo perkoduota opozicija moteriška vs. vyriška. Pagoniški dievai būdavo įvardijami “deivėmis”. Tai iš dalies paaiškintų didesnį skaičių kaltinimų moterims raganavimu (beje, ir vėlesniais laikais moterys buvo siejamos su tradicine kultūra). Iš kitos pusės, švč.Marija nesunkiai priima iš liaudies mitologijos ir tautosakos ateinančius augalinius epitetus. Taigi matome įdomų procesą: iš vienos pusės pagoniška kultūra atmetama charakterizuojant ją kaip moterišką, o iš kitos pusės, švč. Marijos vaizdinys (moteriškas!) absorbuoja tam tikrą senosios kultūros dalį[11]. Tačiau visa tai atskirų studijų reikalas. Dabar įveskime chronologinę dimensiją: švč. Marijos kultas ypač sustiprėjo reformacijos, o tiksliau kontrreformacijos metu.[12] Tai regis, yra natūralu: reformatai atmetė švč. Marijos garbinimą. Tad jos įvaizdis padėjo stiprinti katalikškas pozicijas. Kitaip tariant, galima manyti, kad katalikybė, siekdama atsiriboti nuo protestantizmo tai galėjo padaryti ne tik abstrakčiame (tarkim, teologiniame) lygyje, bet ir figuratyviniame. Šiuo atveju jie turėjo gana palankią situaciją: protestantai kaip tik pasižymėjo ikonoklastiškumu. O švč. Marijos figūra buvo pakankamai “materiali” vaizduojamumuo tuo pačiu patraukiant ir į religingumą. Štai ką rašė Romai 1629m. Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius:

Dievas suteikė daugeliui vyskupijos bažnyčių Dievo Motinos Mergelės Marijos stebuklingų pavekslų, pagarsėjusių daugybe stebuklų, ypačiai Trakuose, pasižymėjusį savo senumu, kur Marijos šventėse pastebimas nepaprastas žmonių gausumas ir nuoširdus pamaldumas.[13]

Taigi švč. Marijos figūra akivaizdžiai prisidėjo prie katalikiškumo įtvirtinimo Lietuvoje. Verta pastebėti, jog tuose kraštuose, kuriuose nugalėjo reformacija, ten švč.Marijos kultas nuėjo į liaudies lygį, t.y. vis tiek išliko nors ir pusiau oficialiomis formomis[14]. Taigi šiuo atveju turime reikalą su apskritai figūratyviškumo potencialumu, jo gebėjimu atsilaikyti ideologinėm ir religinėm srovėm[15].

Iš kitos pusės, nereikia manyti, kad kažkas specialiai sugalvojo “daryti” stebuklus: ši koreliacija tarp stebuklinigų švč. Marijos paveikslų ir reformatų bažnyčių atskleidžia gilius mentaliteto klodus. Daugelio švč.Marijos paveikslų garbinimas, jų laikymas šventais kaip tik ir kilo iš “apačių”. Bažnyčios hieharchai tik vėliau kanonizuodavo. Jeigu galima taip formuluoti, stebuklai ateidavo iš apačių, o ano meto elitui belikdavo tik tai pripažinti. Taigi jau turime pirmus duomenis, nuo kurios gali atsispirti mūsų interpretacija. Pirmas klausimas, kuris paprastai kyla, kodėl egzistuoja tokia koreliacija ir, - o tai mums svarbiau, - ką reiškia? Atsakydami į šį klausimą turime savo dėmesį nukreipti į ano meto visuomenės mentalitetą. Kitaip tariant, iš tekstų bandyti išskaityti tas reikšmes, kurios įgalino ir grindė šią koreliaciją. Taigi po ilgų ekskursų analizuosime tam tikrus protestantų įvaizdžius.

“Tikra” religija vs. “Netikra” religija

Kiekviena kultūra pasiūlo savus identifikacijos tipus. Kartu su jais kyla ir pseudo-identitetai, apsimestiniai identitetai. Kito identitetai yra kvestionuojami, jais nepasitikima. Tačiau reikia pastebėti, jog šie Kito identitetų kvestionavimai priklauso nuo kultūros tipo. Nacionalizmo epocha kvestionuoja tautinių mažumų identitetus[16]. Tai ryškiai galime matyti lietuvių kultūroje, stebėdami lenko stereotipo mutacijas. Iki XIX amžiaus pabaigos vyravo teigiamas lenko įvaizdis, tačiau kada pasikeitė identiteto tipas, neleidžiantis egzistuoti vienai bendruomenei, lenkai tapo svetimi. Jų identitetas buvo kvestionuojamas. Tokie patys mechanizmai veikė ir mūsų laikotarpiu, tik čia kvestionuojamas buvo kito religinis identitetas. Kita konfesija buvo kvestionuojama. Ji nėra neutrali. Situacijoje, kada tapatybę apibrėžia religinis identitetas, kita konfesija yra pavojinga, nes perėjimas į ją reiškia tapimą ne-savu, svetimu. Būtent todėl kitos konfesijos yra paverčiamos “neigiamomis”, jos ne tiesiog kitos konfesijos, bet anti-religijos. Jų atstovai tarnauja ne Dievui, bet šėtonui. Iš čia kyla stebuklų ir burtų priešprieša. Stebuklai ateina iš Dievo, bet šiame pasaulyje taip pat veikia ir šėtonas, kurio veiksmai laikomi burtais. Kada siekiama aiškiai atsiriboti nuo kito, nesunkiai tas kitas virsta velnio pasiuntiniu žemėje, t.y. tik atrodo, kad jis meldžiasi Dievui, iš tikrųjų jis garbina šėtoną, t.y. anti-dievą. Taip įvedami tiesosakiniai modalumai. Bet kaip tai atsispindi empirinėje medžiagoje?

Pradėsiu nuo Lukaszewicz’iaus pateiktos istorijos savo veikale Dzieje kosciolow wyznania helweckiego w Litwie[17]. Jis perpasakoja gana ilgai Lietuvoje, Vilniuje, gyvenusio reformato, matyt, vokiečio patirtus įspūdžius apie Rykantų bažnyčią.

Ta bažnyčia yra per tris mylias nuo Vilniaus, šalia vieškelio ant kalnelio, gražiai sumūryta pono Talvošo ir jo žmonos, kurie mirė circa annum 1630, kur jie abu po choru iki dabar gulėjo ir taip sudžiūvo, kad jų kūnus galima perkelti jų pačių nesužalojant. Po to ta bažnyčia su turtais atiteko į popiežininko pono Oginskio rankas, kuris mirdamas šį turtą ir bažnyčią perleido domininkonams. Bet įdomu tai, kad jie savų apeigų negali čia laikyti laikyti. Ir taip stovi tuščia, visada atidaryta, o domininkonai dvare mišias laiko, nes kas iš jų toje bažnyčioje mišias laiko, kiekvienas po to pasimiršta.Aš apie tai būdamas vaikas daug kartų girdėjau, o kada iš Lietuvos išvažiavau anno 1696 specialiai ten užsukau. Bažnyčią radau atidarytą, rūsys taip pat be durų, ir tie du kūnai ne karste, o prie karsto guli, bet jau be galvų ir be vienos kojos (nes dažnai pravažiuojančių yra judinami), kurią pakėlęs įdėjau į karstą, kuris tuo metu vienas buvo. Pažvelgiau į sienas, kuriose daug vardų raudona kreida išrašyta ir geležimi išraižyta. Visi buvo evangeliški vardai, ypatingai kunigų, nes yra toks įprotis: pirmą kartą pro šalį važiuojant šią bažnyčią aplankyti; taip ir aš savo vardą parašiau. Iš ten paraukiau į karčemą, kurią valdė popiežininkai. Klausiu: “kodėl toje bažnyčioje mišių nelaiko? aš, sakau, maniau, kaip pakeleivis pataikysiu į mišias”. Atsakė man šeimininkė: “į mišias reikia važiuoti į dvarą.” “Bet kodėl, sakau, bažnyčia tuščia?” Iš karto nenorėjo nieko sakyti, bet kada pamatė, kad aš į mišias labai noriu (nes tai labai rodžiau) ir kad labai stebėjausi, kad domoninkonai, turėdami greta bažnyčią, dvare mišias laiko, po kiek laiko ji man pasakė:”ta bažnyčia eretikams priklausė, kurie iš ten vijami, užkerėjo, kad kas nors iš mūsų kunigų ten mišias laiko, tai neilgai po to gyvena. Gavęs tokią žinią išvykau. Dabar neseniai, o tiksliau 1713 metais, kada pro ten važiavau su vienu evangeliku šlėkta, su juo taip pat užsukau į tą bažnyčią; radau in eodem statu atidarytą. Tik rūsys buvo užkaltas, ir altorius pastatytas, bet popiežininkams neįprastas, nes tik iš paprastų lentų, mėlyna spalva nudažytas, o virš jo buvo krucifiksas ar kažkas kita, buvo nupieštas didelis dvigalvis erelis. Spintelė, kurioje savo sakramentus laiko, taip pat tuščia ir atidaryta buvo. Norėjau nueiti į karčemą, kad paklausčiau apie šį naują paprotį, bet mano kompanjonas skubėjo, nenorėjau jo trukdyti.

Mūsų amžininką pirmiausiai nustebina artimas santykį su mirtimi. Tai Philipe’o AriÀs aprašytas “artimos mirties” tipas. Legenda tapo turizmo prielaida. Užsieniečiai, o ypač liuteronai ir reformatai, laiko pareiga ne tik pamatyti šią savaip garsią vietą, bet ir įsiamžinti - įrėžti sienoje savo vardą. Sakrali vieta (bažnyčia) jau buvo paversta ne tik anti-sakralia (burtų veikimo vieta), bet tiesiog ne-sakralia, profaniška. Dar daugiau - žmonių palaidojimo vieta tapo lankymo vieta. Tai šiuolaikinio turizmo priešaušris: pamatyti, palikti savo vardo įrašus, pajudinti lavonus. Čia netgi nematome mūsų visuomenei būdingos pagarbos mirčiai, ar tiesiog jos išstūmimo iš mūsų kultūros. Tai mūsų akimis keista šiuolaikinio turizmo ir mums svetimos mirties - artimos mirties - sampratos samplaika. Sakrali baimė išliko tik vietos gyventojams. Pasakotojas, ar perpasakotojas Lukaszewiczius, siekia išlikti neutralus šių įvykių atžvilgiu. Jis nesako, ar tai tikėtina istorija, ar neįtikima. Tačiau mums žymiai įdomiau klausti, o kodėl ši istorija galėjo funkcionuoti ano meto visuomenėje, t.y. kaimo, miestelio bendruomenėje? Taigi paseksime vieną pasakojimo leitmotyvą: reformatai (būtent jie valdė šią bažnyčią) moka kerėti ir jie “užbūrė” bažnyčią - kiekvienas kunigas miršta, jei laiko mišias.

 

Kodėl reformatai yra tokie galingi, jog sugeba užburti bažnyčias. Tai nėra vien tik tikėjimo, vaizduotės dalykas - bet ir praktikos arba tiksliau, praktikos nebuvimu: mišios nebelaikomos. Matome, jog tam tikros mentalinės struktūros veikia veiksmus, persiduoda praktikoms, kitaip tariant, įgyja galios matmenį. Ir visa tai kelia klausimą - kodėl? Prisiminkime, XVII amžius Lietuvoje yra raganų amžius, t.y. laikas, kada raganos šiame pasaulyje įgyja didžiausią galią, kada jų praktikos tampa pačiomis efektyviausiomis, galinčiomis paveikti šio pasaulio eigą. Tačiau kuo čia dėti reformatai? Kodėl jie yra laikomi burtininkais ir raganiais? Šis pasakojimas kaip tik ir keltų mintį, ar šie du fenomenai nėra susiję. Kitaip tariant, ar raganų suaktyvėjimas šiame pasaulyje nekilo iš religinių kovų ir diskusijų, kuriose buvo konstruojamas kito įvaizdis. Be abejo, tiesioginė koreliacija čia netiktų, bet ar nebuvo tam tikrų bendrų ryšių?

Raganavimas vien formaliu aspektu sukuria distanciją – raganius, nesvarbu kokiomis konotacijomis jis apdovanotas - teigiamomis ar neigiamomis - yra kitas, svetimas bendruomenei. Jis turi ne šio pasaulio galių, net jeigu jis jas naudoja geriems tikslams, tada jis yra “savas svetimas”, bet niekada “vienas iš mūsų”. Raganius niekada negali būti “savas”. Raganiaus figūra sukuria kitoniškumą, o ne tapatumą[18]. Čia galima apversti šį teiginį: o gal kaip tik tapatinimosi ir išskyrimo žaismas sukuria raganiaus figūrą? Apibrėžiant savus identitetus - nesvarbu kokius - lyties, tautybės, socialinius, profesinius - mums visada reikalingas kitas, kitoniškumas. Ir labai dažnai kitas yra demonizuojamas[19].

Be abejo, būtų labai įdomu, jei rastumėme daugiau dokumentų kalbančių apie šią bažnyčią. Tada mes galėtumėme pilniau atskleisti šią istoriją.Tačiau šio pasakojimo tikrumu nereikia abejoti: tolimesni surinkti duomenys tik patvirtina egzistavus panašius tikėjimus. Kartu manome, kad ir dabar turima šaltinių bazė yra pakankama kelti interpretacijas ir leidžia daryti tam tikras išvadas. Tolimesnės analizės procedūros bus tokios: atsiremdami į šio pasakojimo pateiktus faktus bandysime surasti panašios medžiagos, kuri patvirtintų šį pasakojimą ir tuo pačiu atskleistų mums rūpimo mentaliteto klodus.

Mums rūpimi klausimai bus tokie: ar tikėjimas, kad reformatai moka kerėti, yra čia išimtis ar tai patvirtina ir kiti duomenys. Antrasis: kodėl ir kaip buvo “pašalinti” burtai? Pažvelgus į žemėlapį interpretacijos rėmai ryškėja: čia buvo stebuklingas švč. Marijos paveikslas.

Pagonys ir burtininkai

Abipusių kaltinimų “pagoniškumu”, “paklydimu”, bendravimu su velniu galima rasti jau XVI amžiuje. 1575m. vasario 9d. datuotame laiške, Vilniaus Katedros kapitulos prelatų ir kanauninkų siųstam kardinolui Alessandro Farnese’i, tuometiniam Popiežiaus Valstybės vicekancleriui bei Žečpospolitos globėjui prei Šventojo Sosto, rašoma:

Iš tiesų, praeito spalio mėn. 3d. minėto pono [Jurgio Radvilos.- V.S.] bei jo vyresniojo brolio - pono Mikalojaus Kristupo Radvilos, šventos karališkosios didenybės dvaro maršalkos - dėka bjaurūs ir nuo dievo bažnyčios pabėgę žmonės, t.y. kalvinai, buvo priversti palikti eretiškąją savo bažnyčią, tą senąjį prieglobstį, kur paprastai rinkdavosi klausytis šėtono žodžio, ir sugėdinti išsikelti; o tai nemažai prisidės prie to, kad visi, įskaitant ir jų šalininkus, ims kur kas mažiau jais gėrėtis ir gerbti[20].

Matome, jog kalvinistai savo bažnyčiose ne meldžiasi, bet klausosi velnio “pamokymų”. Kitaip tariant, jie konstruoja anti-religiją. Ir tai yra pavojinga mūsų tikėjimui, todėl reikia juos išvyti. Kaip matome, pirmiausiai tai padaroma savo valdose. Sūnūs pirmiausiai išvalo “nuo kenksmingo maro”[21] savo valdas, tėvo bažnyčią, atiduotą reformatams, jie sugriauna:

Mirusiųjų mano tėvų - kurių dėka išvydau pasaulį - palaikai palaidoti toje bažnyčioje, iš kurios prieš pora metų buvo išvaryti eretikų tarnai ir kuri jau pastatyta jau mano paveldėtuose šeimos rūmuose. Aš nusprendžiau ją sugriauti iki pamatų, kad neliktų nei jos pėdsako, nei jos atsiminimo[22].

Svarbu ne tik išvaryti kitatikius, bet ir sugriauti bažnyčią, kad niekas jos neprisimintų. Svarbu kovoti ir su kolektyvine atmintimi. Iš pradžių tai vyksta tik agresyviai nusiteikusių kunigaikščių valdose (tikriausiai panašūs procesai vyko ir tuo metu, kada didikai perėjo į Reformaciją). Vėliau tokie erdvės “švarinimai” vyks didesniu mastu: 1641 metų reformatų bažnyčia iškeliama už miesto vartų. Tai rodo, jog kita religija - šiuo atveju reformatų yra laikoma “pavojinga”. Januszas Tazbiras teigia, kad jau XVII amžiuje katalikai raganavimo argumentą naudojo kovai su kitomis konfesijomis t.y. kitatikiai būdavo apkaltinami raganavimu. O Daukša savo postilėje rašė, turėdamas omenyje protestantus:

... tokie turi būti išmesti iš bažnyčios visatinės ir šventųjų bendraties, ir neišvys nė vieno čiudo tiesos ir nieko daugiau neišmanys, ką velnias liepia ir daro per ministrus savus, kurie est melagiu nasruose kiekvieno pranašo falšivo.[23]

Protestantai (tarp jų ir kalvinistai) buvo laikomi visokiausių žavėjimų ir burtų mokytojai, lenkų broliai buvo atvirai kaltinami, kad savo bažnyčiose garbino ne Dievą, bet velnią[24]. Šai Fabianas Birkowski 1632 rašė, kad Liucipierius yra protestantų religijos profesorius. Toliau teigė:

Jūsų vadai, kurie jums, ponai disidentai, šį tikėjimą primetė, su velniu broliauja, čia žemėje ir pragare[25].

Prisiminkime stebuklingus švč. Marijos stebuklingus paveikslus. Tai “geri” stebuklai. Juos išvysti trokšta kiekvienas katalikas (Daukša). Tačiau šioje žemėje veikia ne tik Dievas, bet ir šėtonas, kuris taip pat turi galią, bet ji vadinama burtais, vyliais. Ir tai paliekama kitatikiams (šiuo atveju kalvinistams). Matome, kaip iškyla opozicija stebuklai vs. burtai. Ją tolimesnėje analizėje laikome labai svarbia. Mūsų manymu, tokios koreliacijos iš dalies lėmė raganų deginimo fenomeną. Žvelgiant iš semiotikos taško stebuklai ir burtai suponuoja tiesosakos problemą (prisiminkime, jog visų amžių teologams vienas iš svarbiausių uždavinių buvo tai, kaip atpažinti Dievo stebuklus nuo velnio vylių, kitaip tariant, kurie stebuklai yra tikri, o kurie ne). Todėl nenuostabu, kad epochoje, kurioje burtai įgauna galios šiame pasaulyje, turi veikti ir stebuklai (arba vice versus, mums nustatyti kauzalinius ryšius ne taip svarbu ir tieiog nebūtina, nes neturime tam patikimų kriterijų). Kitaip tariant, kada religiškai kitas demonizuojamas, turi būti kažkaip patvirtinamas mūsų legitimumas. Taip ir iškyla opozicija burtai vs. stebuklai. Kito demonizavimas yra išlikęs ir XVIII amžiuje. Štai Troškūnų klebonas Kiprijonas Lukauskas savo pamoksluose, kuriuose, kaip teigia Artūras Tereškinas, vyrauja homo rationalis savivoka, vertinanti prigimtimi ir protu besiremiančius įstatymus, atsisakanti iracionalaus, fantastiško, mistiško prado ir ieškanti astpirties kasdienybės akipločiuose[26], aprašė istoriją apie tai, kaip Mikalojus Mieleckas, Waywada Podolskas, Hetmonas didzias Karunos, bet Heretikas, pietums pasikvietė katalikų kunigą. Pietų metu heretikai bandė išprovokuoti religinį ginčą, tačiau katalikų kunigas visąlaik tylėjo. Po pietų jis taip pasakė:

Dieł Wardon Diewa Tiewa yr Sunaus yr Dwasias Szwętos, galibiu yr waldziu to Diewa, kurio esmi negadnu tarnu yr kunigu, isakau tau pikta Dwasia, idunt nutiłtumi, yr per burna to Predikanta, nieka, ne priesz Bazniciu Ryma, ney priesz Dwasiszkus, ney priesz Wiera ne kałbietumi, stojos teyp; nes tujaus anas Predikantas nutiła. Dabar tare Kunigas kaypo Źmogus kałbiek prisz Wiera mana, Stonuy mana Kunigiszkam, nes insiduoty nenoriejau kałbon su tu piktu dwasiu, kuri tawi apziois per tawi kałbieje, dabar kałbiek: Bet Predikantas yr zodzia isztaryti ne galiedamas, bubsieie tiktay, atłayky su giedu iszbiega. Ką regiedamas anas Ponas pamete Heretikiszkus kliedesius, yr su ciełu sawa Familiju ing awiniciu Crystusa pagriza[27].

Kitos konfesijos kyla net ne iš žmogaus blogos valios, bet iš velnio velniškų darbų šiame pasaulyje. Kitos konfesijos atstovai dara tay Dwasiu welniszku[28]. Susiejimas su velnio sfera yra aiškus. Todėl tampa aišku, kodėl kitatikiai gali būti burtininkais, t.y. velnio bendradarbiais. Įdomu ir tai, jog panašių kaltinimų galima sutikti XIX amžiuje. Pradėsiu nuo Motiejaus Valančiaus Palangos Juzės. Bekeliaudamas po Lietuvą, Juzė prieina Biržų kraštą ir ten suranda esant daugiausiai pagoniškų papročių. Štai kaip rašoma:

Mūsų senoliai, dar pagonimis, tikėjo tą naktį [Joninių.-V.S.] plaunantis dieves, laumes, tų tai laumių paprotį tebepildo mergelės apie Biržus ir Pabiržę, ko Žemaičiuose nuo seno nėra.[...] Apie Biržus yra dar bobelės, sugebančios varduoti gumbus, skaudulius, lekiančią ugnį ir taip toliau.[...] Aš visa tai girdėdamas, tariau vienam išmintingam žmogui: ”Pasakyk man, tėvai, dėl ko taip daug prie jūsų tebėra burtų ir žmonių pagoniškų?” Tas man atsakė: ”Dėl to:1) jogei arti yra Kuršas, sėdynė visokių netikėjimų, juk ir mūsosios bobelės ten mokosi varduoti; 2) dar dėl to, jogei čia daug yra kalvinų, kurių bambizai nepeikia tų papročių; 3) dėl to, jogei ir mūsų katalikų kunigai niekuo tame dalyke lig šiolei nesakė[29].

Lietuvių senosios religijos ir mitologijos likučiai (tikėjimas apie laumių plovimasi upėse) yra siejami su kalvinizmu. Etnografai negali patvirtinti šios koreliacijos: Biržų kraštas šiuo požiūriu niekuo neišsiskiria iš kitų regionų. Greičiau jau atvirkščiai - kaip tik Dzūkijoje ar net pačioje Žemaitijoje (kurią Valančius priešpastato “paklydusiam” Biržų kraštui) galima kaip tik daugiau užfiksuoti archaiškesnių tikėjimų, atspindinčių senąją lietuvių religiją ir mitologiją. Taigi tokiu atveju šis tvirtinimas nesiskaito su realybe. Kad tai Valančiaus atveju neatsitiktinumas, rodo ir papildomi duomenys. Motiejus Valančius savo raštuose senosios lietuvių religijos kulto tarnus vadino “bambizais”[30]. O juk “bambizais” buvo paprastai vadinami reformatai[31]. Taigi pagonybė ir kalvinizmas yra susiejami, reformatai yra laikomi pagonimis, jų konfesija yra diskretituojama, laikoma “paklydimu”. Čia galime prisiminti ir Dionizą Pošką, kuris 1823 metais rašydamas darbą Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose skundėsi, jog sunku gauti žinių apie pagoniškus papročius iš kunigų: Bet mano atminime, kada tik susidomėję literatai tuo reikalu į juos [kunigus - V.S.] kreipdavosi, norėdami kai kurių žinių gauti, jie visad ir nuolat atsakydavo :”Mūsų krašte nieko pagoniška nėra”. Ši savanoriška ir skrupulinga nežinia, man rodos, yra atsiradusi dėl to, kad kaimiečiui krikščioniui apie pagonybę ne tik kalbėti, bet ir pamąstyti nelabai galima.[32]

Ši citata rodo, jog pagonybės tema dar nėra grynai mokslinis projektas. ”Pagonybės” konotacijos yra svarbios - nes kam antraip reiktų taip griežtai jas neigti. Tai tampa suprantama, vėl prisiminus religinį identitetą: religiškumas vs. pagoniškumas opozicija veiksmingiausiai gali veikti tik tokioje situacijoje. Juk toliau Poška priduria: ...antra, dėl to, jog atsargiai krikščionių dvasiškijai senųjų pagonybės papročių priminimas kelia teisingų būkštavimų, kad lengvatikėje ir prietaringoje liaudyje tie papročiai neatsinaujintų, nes, kaip sakoma, dulcis recordatio praeteritorum.[33]

Kaltinimų pagoniškumu galia dar gyva. Juk vėliau kunigai galės rinkti medžiagą apie pagoniškus dievus, nebijodami, kad jų tikintieji pradės jais tikėti.Tačiau tam reikėjo naujos situacijos, kada “pagoniškumas” tapo vienu iš tautinių simbolių. Šiame kontekste tampa aiškesni Poškos minimų kunigų nuogastavimai. ”Pagoniška” gali būti tik kita konfesija t.y. “paklydimas”. Tad tarp “tikrąjį” tikėjimą išpažįstančių negali būti pagoniškų liekanų. Lygiai taip pat buvo demonizuojami ir latviai. Latviui liuteronui, panorusiam pasišaipyti iš Strazdo, šis taip atkirto:

O taip, buvau pradėjęs klausyti (išpažinties - V.S.), bet sužinojęs, kad esanti kilusi iš liuterių, pamečiau, nes tai yra velnio valdžioje[34].

Vėliau jau modernizacijos paveikta Latvija irgi buvo apibūdinama kaip “pagoniškas” kraštas:

Rygos žmonės kaip pagonys
Fabrikuose, bravoruose
Šventos dienos nedaboja;
Dirb nedelion mišparuose[35].

Labai įdomu pažvelgti į lietuvių tautosaką, kur kalbama apie burtininkavimą, raganavimą. Čia irgi atrandame tas pačias konfigūracijas. Ryškėja, kad kaltinimai raganavimu, ryšiais su velniu, mokėjimu burti, nužiūrėjimu, turėjimu aitvaro, “juodųjų knygų” ir t.t. yra kaltinami daugelis kitų tautybių/konfesijų žmonių: vokiečiai[36], latviai[37], rusai[38], žydai[39]... Štai vienas liudijimas:

Suvalkuose prieš karą evangelikų vargonyko duktė turėjo tokias knygas ir sėdėdama ant lango skaitė tas knygas. Ir kų tai perskaitė, kad pajuodo visa, o namiškiai pamišo, bet nebuvo kam atskaityt atgal, kad atburtų. tai tie vokiečiai vis vien viskų galėjo[40].

Vilkaviškio apylinkių žmonės tikėjo, jog Vokietijoje buvo raganysčių mokykla[41]. O kaip žinia, raganos tarnauja velniams[42], su jais gyvena kaip vyras su žmona[43]. Nors burtininkų santykiai su velniu ir šiek tiek kitokie[44], tačiau jie taip pat savo sielą užrašo velniui, kad įgytų antgamtinių sugebėjimų[45]. Taigi ir liaudyje raganavimo fenomenas buvo aiškiai siejamas su velnio sfera.Iš kitos pusės, reikia pasakyti, jog tai nėra koks nors išskirtinis lietuvių kultūros reiškinys. Ignalinos rajono sentikiams rusams tik lietuviai užkalbėdavo rožę[46].

O reformatai, kaip teigia katalikai, tiki, kad katalikai gali užpirkti “juodas” mišias, t.y. paprašyti, kad kam nors bloga atsitiktų[47]. Taigi šie duomenys rodytų, kad demonizacijos procesas yra būdingas visoms grupėms: ir vieni ir kiti kaltina, kad yra burtininkai, susidėję su velniu etc.Čia reikia pasakyti, kad etnologai jau seniai yra pastebėję šį reiškinį: paprastai kitos bendruomenės nariai, kurie iškyla kaip svetimi, yra demonizuojami[48].

Laikoma, kad jie yra pikti burtininkai, t.y. turintys atgamtinių galių ir taip galintys pakenkti mūsų bendruomenės nariams. Jie ne patys dirba, bet turi, tarkim, aitvarą, kuris jiems neša turtus. Jie atiminėja pieną. Jie sukelia audras ir perkūnijas, kurios išmuša derlių. Tačiau peržiūrint Lietuvių pasakomosios tautosakos rankraščių katalogą ryškėja įdomus rezultatas: lenkai nėra kaltinami šiomis “nuodemėmis”. Tokių pasakojimų (lenkai nužiūri gyvulius ar moka burti) yra tik vienetai. Iš karto kyla klausimas: kodėl? Lietuvius ir lenkus jungė bendra katalikų religija. Vadinasi, priklausantys katalikų konfesijai nebuvo laikomi svetimais.

Religijos pagrindu suvokiamas bendrumas buvo svarbiausias. Todėl lenkai ir nebuvo demonizuojami[49]. Einant jau iš kitos pusės, galima manyti, kad šis demonizavimo procesas, pastebėtas tautosakoje, ir kyla iš religinio identiteto. Visų pirma buvo velnio sferai priskiriama kita konfesija, o ne tautybė. Jeigu mūsų akcentuotas teiginys, kad kalbiniai skirtumai šiuo atveju nevaidino didesnio vaidmens - svarbiausia buvo religiniai skirtumai, yra teisingas, jis turėtų pasitvirtinti ir kitu atveju: Lietuvos reformatų.

Šiuo atveju Lietuvos reformatai (omenyje turiu valstiečius) ir katalikai kalbėjo lietuviškai. Skyrė juos tik konfesija. Tad jei šiuo atveju irgi galime pastebėti tą patį demonizavimo procesą, tai būtų solidus argumentas mūsų hipotezei. Reformatų atvejis mums yra tuo patogus, kad skiria tik konfesija: kalbiniai skirtumų nėra. Todėl, konstatavus tą patį reiškinį, galima būtų manyti, kad ir analogiškais kitais atvejais svarbiausią vaidmenį vaidina religinis kriterijus (žinoma, tai neatmeta kalbinio ir kitų diferencinių požymių). Taigi, ar empiriniai duomenys tai patvirtina? Laikydamiesi tos nuostatos, kad laikotarpis nuo XVII vidurio iki XIX amžiaus pabaigos (datavimas yra apytikslis) sudaro vieną epochą, duomenis galime rankioti iš viso šio laikotarpio.O kad pagoniškumas (kuris taip pat siejamas su paklydimu, t.y. velnio sfera) yra siejamas šiuo atveju su kalvinizmu matyti iš šio dokumento:

Kai Lietuvoje lenkai užvedė krikščionybę, Vencavuose gyveno kalvinai. Jie buvo pagonai ir turėjo daug dievų. Kalvinai buvo augaloti. Ūgis jų buvo daugiau sieksnio. Matydami, kad ir jiems reiks garbinti Jėzų, kalvinai susirinko ant Vencavų kalno, papjovė didelį jautį ir aviną, jų kūnus sudegino ir pelenus užkasė į žemę. Paskui jie pasodino ąžuolą, kuris ir dabar toje vietoje yra labai didelis užaugęs.[50]

Matome, jog mitologiniai vaizdiniai yra sumišę su istoriniais faktais. Kada Lietuvoje buvo įvesta krikščionybė 1387 metais, jokių kalvinistų negalėjo būti, nes Reformacija vyko XVI amžiaus pradžioje. Tačiau tai nesvarbu: kadangi masinėje sąmonėje kalvinistai asocijuojasi su pagonimis, vadinasi jie turėjo būti Lietuvoje dar prieš krikštą. Realūs įvykiai yra pertvarkomi, atsižvelgiant į mentaliteto struktūras. Štai kitas tautosakos gabaliukas, liudijantis reformatų “raganavimą”:

Ant reformatės sakydavo, kad ji raganauja. Sakydavo, kad ji nukerpa avelės vilnas nuo kaktos ir su tais plaukais nežnia ką darydavo[51].

Taigi, manau, kad galime daryti išvadą, jog pateiktas pasakojimas apie Rykantų bažnyčią šiuo atveju visiškai pilnai įsirašo į bendrą kontekstą, kuriame reformatai laikomi pagonimis ir burtininkais. Kitaip tariant, šis pasakojimas nėra išimtinis. Tai, beje, galime laikyti vienu iš šio šaltinio patikimumo įrodymu. Kartu tampa suprantama, kodėl reformatai galėjo “užburti” bažnyčią ir kodėl tuo taip atkakliai buvo tikima. Kita konfesija priklauso velnio sferai, o tai reiškia, jog jie gali burti, paveikti šį pasaulį, naudodamiesi piktų, nelabų jėgų pagalba. Tačiau neverta sustoti ties keleto dokmentų, fiksuojančių tam tikrą kito įvaizdžio konstrukciją, pacitavimu. Klausimas iškyla kitas: kiek šios konstruojamos ideologinės opozicijos įgijo galios? Būtent galios sferos dabar domins mus. Ir čia iškyla ryškių poslinkių XVII amžiuje. Iškalbingiausiai tai galima parodyti per ateizmo, bedieviškumo - tikro ar tariamo - fenomeną. Bedievis XVII amžiuje nėra bedievis ir ateistas šiuolaikine prasme: netikintis anapusine tikrove, nepripažįstantis Dievo egzistavimo. Konstantinas Sirvydas savo žodyne duoda tokį termino beзboзnie vertimą: Impie. Bedieviškas, be baymes Dievo, o termino beзboзnośc - Impietas Deum non credem ant non colens. Bediewiςςte[52].

Taigi matome, jog pats tikriausias bedievystės įrodymas yra baimės neturėjimas. Bedieviu gali gal net vadintis ir tas, kuris tiki Dievo buvimu, tačiau nepaiso jo galios. Tuo pačiu jis atmeta pasaulį aiškinančią hierarchiją: Dievo veikimas jo požiūriu yra ribotas, todėl neverta jo bijoti. Taip jis atmeta visų pripažįstamą autoritetą, iš kurio kyla ne tik anapusinio, bet ir šio pasaulio tvarka.

Būtent baimės neturėjimas tradicinėse visuomenėse asociavosi su esamos tvarkos nepripažinimu ir paneigimu.Ir tai jau nėra privatus reikalas. Nepaklusimas, baimės neturėjimas, griauna nustatytą socialinę tvarką, todėl reikalauja žmonių galios įsikišimo,- bedievių išvijimo, sudeginimo, nukankinimo. Tačiau tokie radikalūs veiksmai galimi situacijoje, kada religinis pasaulį aiškinantis matmuo yra labai stiprus, užgožiantis kitus, kitaip šie veiksmai nepasiteisintų. Ir tai mes matome dviejų ateistų pavyzdžiu. Bajoras Stefanas Lowejko iš Gomelio buvo kaltinamas bedievyste ir ateizmu. Tačiau tai buvo 1591m., ir jis jokių teisinių sankcijų nesusilaukė. Tik katalikas Stanislavas Reszka parašė, kad jam mirus žemė nenorėjo priimti jo kūno[53].

Tuo tarpu po 100 metų reikalai klostėsi kitaip. Čia galime prisiminti Lietuvos Brastos pavieto teisėjo, Vyriausiojo tribunolo nario Kazimiero Liščinskio byla. Jis buvo apkaltinamas netikėjimu į Dievą ir 1687m.suimtas. Karalius Sobieskis 1688 6 10 bajorų delegacijai taip atsakė:

po tokios plačios, visame pasaulyje išgarsėjusios šlovės, po tokių pergalių ir triumfų, mus įamžinančių, pasigailėk Dieve, ištiko gėda ir neapkartojama žala.[54]

Karalius kalbėjo apie Vienos mūšį, kurį, kaip jau žinome, padėjo laimėti švč. Marija. Įdomu, jog čia vėl pamatome opoziciją, kurią sukonstravome erdviniu pavidalu (žemėlapis). Sulaukus pagalbos iš anapus, būtina suteikti dovaną čia. Ir tai iškyla kaip kito, šiuo atveju radikaliai religiškai kito - ateisto, nesvarbu, kiek jis tikėjo ar netikėjo Dievo buvimu, svarbu, kaip jo mintis interpretavo jo teisėjai. Kijevo vyskupas Andrius Zaluskis nurodė, kad už Liščinskio padarytas nuodemes visiems galinti kristi Dievo bausmė, jei šis nebus tinkamai nuteistas. Jis nurodė pavyzdį. Paryžiaus garsiojoje katedroje kalvinistas kirto ostiją laikusiam kunigui. Mieste žmonės nuliūdo, varpai be perstojo skambino, buvo atgailaujama, pasninkaujama ir meldžiamasi, kad ant Paryžiaus nekristų Dievo rūstybė. Liščinskį buvo siūloma sudeginti, – taip vėliau ir buvo padaryta, – o jo pelenus iššauti iš patrankos, atsuktos į turkų žemę. 1689m. kovo 6d. Varšuvoje švč.Jono bažnyčioje-katedroje vyko pamaldos, į kurias atvyko karalius ir šeima, senatoriai. Visa Varšuva turėjo melstis, kad Dievas nenubaustų Žečpospolitos.[55]

Sunaikinimas bedievio nėra vien tik religinis veiksmas, tačiau ir socialinis: taip pašalinama visuomenei iškylanti grėsmė. Būtent taip visuomenė rūpinasi savo išlikimu. Ir tai iškyla XVII amžiuje. Kitaip tariant, nors ideologinis “netikros”, “velniškos” religijos pagrindas buvo padėtas jau XVI amžiuje, tačiau tik XVII amžiuje jis įgauna galios visuomenėje. Galbūt tokiame kontekste galima kiek kitaip pažvelgti ir į kaltinimo raganavimu fenomeną. Ar jis nebuvo susijęs su religiniu identitetu[56]?

Raganavimas buvo siejamas su velniu[57]. Demonas išmokydavo įvairiausių burtų[58]. Kaip žinia, pirmoji moteris apkaltinta raganavimu ir už tai sudeginta buvo 1566m. Iki 1613m. žinomi du raganų sudeginimai, 1614-1629m. - septyni, 1630 1649m. - šešiolika, 1650 - 1699m. - dvidešimt vienas, 1700-1749m - aštuoniolika[59]. Taigi matome, kad raganų procesai suintensyvėja XVII amžiuje. Iš kitos pusės, nereikia manyti, kad tai grynai susiję su katalikybe ir tik vieni katalikai degino (ir tikėjo egzistuojant) raganas. Ir patys reformatai dalyvaudavo raganų procesuose. Taip 1614m. Šiaulėnų reformatų bažnyčios kunigas Petras Marcijonas liudijo, kad Ščasna Rokickienė raganauja[60]. O 1595m. Šiluvos kalvinų kunigas pats tardė moterį, kuri neva apraganavo jo žmoną[61].

Kitas svarbus faktas yra tas, jog velnias pradedamas sieti su kita konfesija ir etnosu. 1691m. Žemaitijoje buvo sudeginta ragana prisipažinusi turėjusi ryšių su velniu, kuris atrodė kaip vokietis[62]. Taigi pamažu raganavimas tampa, demonai įgyja šalia gyvenančių bendruomenių narių pavidalus. Įdomus ir kitas dalykas: viduramžiais velnias buvo “kosmopolitiškas”, t.y. visur jis pasirodydavo vienodas (nuogas, juodas ir apžėlęs), tai vėliau jis įgavo tautinį atspalvį, pavyzdžiui, olandų velnias pasirodydavo ispaniškais drabužiais, vokiškas velnias su švedų apdarais, o rusų - lenkų etc.[63]

Ligtolinis vieningas krikščioniškas universumas suskyla. Religiškai kiti buvo kažkur toli, Europos pakraščiuose: Ispanijos pietuose musulmonai, prie Baltijos jūros pagonys baltai. Dabar jie yra čia pat: liuteronai, katalikai, reformatai, arijonai... Todėl taip lengvai velniai gali įgyti tautinių bruožų. Taigi matome tokį dalyką: iš vienos pusės konstruojamas kitos konfesijos velniškas įvaizdis, ir tuo pačiu stiprėja velnių, raganų ir raganių veikla šioje žemėje. Iš čia ir plaukia galios, veikiančios prieš juos ir bedievius: inkvizicija, laužai. Ir ar nebus šie reiškiniai susiję: juk Rykantų istorija prikišamai tai rodo. Be abejo, aš neteigiu, jog visos raganų gaudynės buvo nukreiptos prieš kitatikius. Ryšys tarp šių dviejų fenomenų, mano nuomone, slypi giliau: tai sukūrimas bendrų galios vektorių, padarančių įtikinamais raganas ir jų veikimą šiame pasaulyje. Kada mes teigiame, jog esame apsupti velnio tarnų, mes juos lengvai atrandame: juo gali būti kiekvienas. O prie šėtono pagalbininkų įvaizdžio sukūrimui daug prisidėjo kitos konfesijos demonizavimas, tiesiogiai susijęs su religinio identiteto konstravimu. BUS DAUGIAU



[1] Soja E. History: geography: modernity in The Cultural Studies Reader. Edited by Simon During. – London and New York: Routledge, 1993.

[2] Šis žemėlapis sudarytas techniškai talkininkaujant archeologui Vykintui Vaitkevičiui. Už tai labai dėkoju.
[3] Šis žemėlapis sudarytas remiantis šiais šaltiniais: J. Vaišnora, Marijos garbinimas Lietuvoje.- Roma, 1958; ir J. Gimbutas, Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika// Lietuvos Katalikų mokslų akademijos metraštis.- Roma, 1970, t.5, p.228-246.
[4] Šią koreliaciją yra pastebėję ir kiti mokslininkai: Kosman teigia, jog garsiausios Švč.Marijai skirtos šventovės iškilo reformatų ir stačiatikių apsuptyje: M.Kosman, Drogi zaniku paganstwo u Baltow.- Wroclaw, 1976, s.163.

[5] Plačiau: V. Savukynas, Kaip galvojame apie KITUS?// Kultūros barai, 1998, nr. 7, p.

[6] J. Vaišnora, Marijos garbinimas Lietuvoje.- Roma, 1958, p. 227.
[7] I. Konėjus, Žemaitijos kryžių statistika// Gimtasis kraštas, 1943, p.170.
[8] Didžiausia studija šiuo klausimu: J. Vaišnora, Marijos garbinimas Lietuvoje.- Roma, 1958; taip pat yra rašęs Zenonas Ivinskis: Z. Ivinskis, Marijos garbinimas Lietuvoje// Rinktiniai raštai.- Roma, 1987, t..4; Janusz Tazbir: J. Tazbir, Róýnowiercy wobiec kultu maryjny // J. Tazbir, Swiat panow Paskow. Eseje i studia. - Warszawa, 1985, s. 242-264 ir kt.
[9] Čia galime paminėti Marijos Matuškaitės darbus: Prakalbintas XVIIa. Kūrinys// Naujasis židinys, 1991, nr.6, p. 28-33; Unikalus radinys Laukžemės bažnyčioje// Naujasis židinys, 1991, nr. 15-211; Trys Žemaitijos altoriai// Naujasis židinys, 1993, nr.12, p.27-34. Taip pat: B. Ruzgienė, Marijos išaukštinimas. Pažaislio freskų ikonografinė programa// Naujasis židinys, 1992 nr. 2, p. 57-66; R. Stankevičienė, Kai kurie Lietuvos XVII-XIXa. religinės dailės sąlyčio taškai su Europos krikščioniškąja kultūra aspektai// Europos dailė. Lietuviškieji variantai. - V., 1994, p. 139-172. Tačiau čia paprastai aptariama meninė švč. Marijos paveiksløų pusė nekreipiant dėmesio juos supusiom reikšmėm bei simboliams.
[10] V. Kavolis, Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. - V., 1993, p. 21-40.
[11] Beje, įdomu - ir tai būtų dar vienas argumentas mūsų hipotezei - jog gana nemaža dalis stebuklingų švč. Marijos paveikslų yra atsiradę tose vietose, kur anksčiau buvo lietuvių alkvietės. Šios koreliacijos nustatymas yra tolimesnis darbas.
[12] Z. Ivinskis, Marijos garbinimas Lietuvoje// Rinktiniai raštai. - Roma, 1987, t..4, p.579-601; M. Skrudlik, Krolowa korony Polskiej. - Lwow, 1930, s.112.
[13] Cit. pagal: J. Vaišnora, Marijos garbinimas Lietuvoje. P. 239.
[14] J. Tazbir, Swiat panow Paskow. Eseje i studia. - Lodz, 1986, s. 250.
[15] Galbūt čia slypi viena iš slaptų mitologijos galių: kodėl jos vaizdiniai/figūros taip ilgai išliko. Figūratyviškumas į tai atsako.
[16] V. Savukynas, Kaip galvojame apie KITUS (lenkų ir rusų atvejai)// Kultūros barai, 1998, nr. 7, p.
[17] J.Lukaszewicz, Dzieje kosciolow wyznania helweckiego w Litwie. - Poznan, 1843,t.2, s.64.

[18] Čia galime priminti Jos¾ Carlos Gomes da Silva tyrinėjimus. Remdamasis antropologine medžiaga jis yra parodęs karaliaus ir burtininko figūrų opoziciją. Jeigu karaliaus figūra sukuria tapatumo efektą, iškyla kaip visuomenę jungiantis kūnas, tai burtininkas kaip tik sukuria kitoniškumą, svetimumą. Žr.: L’identitÀ volÀe. Essais d’anthropologie sociale, Edition de l’Universit¾ de Bruxelles, Bruxelles, 1989, p.78-106.

[19] Plačiau Žr.: W. C. Booth, Pasakojimas kaip dvasinė paieška// Kultūros barai, 1997, nr.12, p.56-62. Jis rašo: vaizduoti nedorėlius ir apskritai nedorybæ ten, išorėje, o mus išlaisvintus čia, viduje, reiškia pavojingai poliarizuoti. Taigi demonizavimas dažnai yra susijęs su tuo, kad yra tiesiog kitas, o ne todėl, kad jis yra blogas, negeras ar panašiai.

[20] G. Michelini, Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnų veikla prieš kalvinus (pagal Parmos Archyvo dokumentus)// Kultūros barai, 1993, nr.7, p.69.

[21] Ten pat. P. 68.

[22] Ten pat. P.69.

[23] Daukšos potilė. Fotografuotinis leidimas. - Kaunas, 1926, p.371.
[24] J. Tazbir, Procesy o czary// Odrodzenie i reformacja w Polsce. - 1978, t.XXII, s.155.
[25] Cit. Pagal: J. Tazbir, Obraz heretyka i diabla w katolickiej propagandzie XVI - XVII w. S.945,

[26] A. Tereškinas, “Mielas mums gyvenimas...”// K. Lukauskas, Pamokslai. - V., 1996, p. 327

[27] K. Lukauskas, Pamokslai. - V., 1996, p. 196-197.

[28] Ten pat. P. 195.

[29] M. Valančius, Raštai. - V. 19, p. 262-263.
[30] Didysis lietuvių kalbos žodynas.
[31] Etnografinėse ekspedicijose pavyko užfiksuoti tokias šios pravardės variacijas: “bambizas”, “bumbizas”, “bimbizas”.
[32] D. Poška, Raštai. - V.,p.331.
[33] Ten pat, p.331.
[34] J. Basanavičius, Rinktiniai raštai. - V., 1970, p. .677.

[35] Ten pat. P. 459.

[36] LTR 4220 (56).
[37] LTR 1208 (498); 3665 (262); VUB RS F 81, 1994, 5, 19, 22; 1995, 40.
[38] LTR 2088 (182).
[39] LTR 4551 (180); 1657 (240).
[40] LTR 4575 (389);

[41] LTR 325 (47).

[42] LTR 940 (28).

[43] LTR 894 (30); 1304 (103); 194 (276).

[44] Apie šiuos skirtumus plačiau žiūrėk: N. Vėlius, Mitinės lituvių sakmių būtybės. - V., 1972, p.238-239.

[45] LTR 905 (36); 1627 (159).

[46] Lietuvių sentikių konfesinis identitetas. Etnografinė medžiaga rinkta 1996 Salake. Rinko Evaldas Grigonis. P.15. Medžaga saugoma Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Etnologijos kabinete.
[47] VUB RS F. 81, 1995, Nemunėlio Radviliškis, p.1.
[48] Bystron, Megalomania narodowa. -Warszawa, 1935, s.433-70.
[49] Čia galima pridėti ir tą faktą, kad lenkai lietuvių liaudies dainose vadinami “broleliais”. Plaèiau apie lenkų-lietuvių vienybės jausmą žr.:
[50] LTR 2088 (61).
[51] LTR 2185 (55).

[52] Pirmas lietuviø kalbos þodynas. -V., 1979, p.108.

[53] J. Tazbir, Spotkania z historià.- Warszawa, 1979, s.21.

[54] Cit. pagal: J. Jurginis, Istorija ir poezija.- v., 1969, p.119.

[55] Ten pat. P. 128.

[56] Jokūbas Kregždė nurodo, jog buvo sudegintas reformatų kunigas Martynas Dičiūnas iš Baltruškės bažnytkaimio, Antalieptės valsčiaus. J. Kregždė, Reformacija Lietuvoje. - Chicago, 1980, p. 236. Tačiau niekur neteko užtikti dokumentų tai patvirtinančių. Juos atradus, ryšys tarp religinio identiteto ir raganų deginimo dar sustiprėtų.
[57] Iš kitos pusės, krikščioniškoje visuomenėje senosios lietuvių religijos ir mitologijos likučiai buvo siejami su velnio sfera. Žr.: A.J. Greimas, Apie folkorą, religiją ir istoriją// Metmenys. - 1970, nr.19, p.43.; N. Vėlius, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. -V., 1987, p. 246-247.
[58] Apie lenkiško velnio, kuris tikriausiai buvo artimas lietuviškajam, įpročius, jo darbus Žr.: Z. Kuchowizc, Obyczaje starapolskie XVII-XVIII wieku. - Lodz, 1975 s.132-142.
[59] V. Kavolis, Žmogus istorijoje. - V., 1994, p.390.
[60] Raganų teismai Lietuvoje. Parengė: J.Jablonskis, R. Jasas. - V., 1987, p.95.
[61] Ten pat. P. 82.
[62] J. Tazbir, Obraz heretyka i diabla w katolickiej propagandzie XVI - XVII w.// Kwartalnik historyczny, 1981, nr. 4., s. 945.

[63] J. Tazbir, Obraz heretyka i diabla w katolickiej propagandzie XVI - XVII w. S.944.