Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Kun. Tomas Šernas. Valstybė dar tik mokosi gerbti bažnytinę teisę
Vendredi, 21 Octobre 2011 17:31
There are no translations available.


Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linijabernardinai_logoJau kuris laikas buvo juntama tam tikra įtampa tarp atskirų Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios narių ir štai šiais metais ji pasiekė kulminaciją: dvi reformatų bendruomenės bylinėjasi teisme dėl išparduodamų Bažnyčiai priklaususių pastatų. Valstybės akimis - viskas vyksta teisėtai.

Kunigą Tomą Šerną ne vienas pažįstame kaip buvusį Vilniaus evangelikų reformatų parapijos kleboną. 2010 m. Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas jį išrinko Bažnyčios vadovu - generaliniu superintendentu. „Bernardinai.lt" skaitytojams kun. T. Šernas sutiko plačiau pakomentuoti šiuo metu Lietuvos reformatų Bažnyčioje vykstančius procesus.

Gal galėtumėte „Bernardinai.lt" skaitytojams dar kartą trumpai pristatyti dabartinę Lietuvos reformatų padėtį?

Lietuvos evangelikai reformatai, kaip ir kiti krikščionys, susiduria su daugeliu šio laikmečio sunkumų. Po dvidešimties metų vis stipriai jaučiame sovietmečiu patirtų nuostolių pasekmes. Mokslininkai tvirtina, jog, kalbant apie religines grupes, matyti, kad įvairūs istoriniai kataklizmai, karas, gyventojų migracija, pokario kovos, draudimai, ateistiniai persekiojimai, nuoseklus konfesinis priešiškumas ir nemažėjanti konfesinė konkurencija daugiausiai žeidžia religines mažumas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prasidėjo restitucijos procesas, kuris tapo nelengvu išbandymu religinėms mažumoms, ypač toms, kurios atmeta vienasmenį savivaldos modelį. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje išaugo kelios kartos, kurios neturi demokratijos patirties ir įgūdžių. Demokratinės Lietuvos teisinė sistema tik formuojasi, nėra aiškių valstybės ir religinių bendruomenių santykių bendravimo nuostatų. Valstybės atstovai sugeba derėtis ir tartis su tarptautiniais subjektais, tačiau šalies viduje dialogo ir santykių kultūra dar tik formuojasi.

Piliečiai mokomi gerbti valstybės įstatymus, tačiau ir pati valstybė pagaliau turėtų išmokti gerbti piliečių atstovaujamų bendrijų teisinius aktus.

Visi šie procesai vyko ir dabar vyksta istoriniame fone, kurį sudaro kardinalūs pokyčiai visuomenėje: privatizacija, grupuočių kovos dėl galios ir resursų ir pan. Nenuostabu, kad visa tai paveikia ir religines bendrijas.

Kai kalbame apie Bažnyčią, dažniausiai turime mintyje dieviškąją malonę, slėpinį ir aukštus idealus. Tačiau neretai užmirštame, jog Bažnyčią sudaro ne tik idealų ir slėpinių sistema, bet ir skirtingi žmonės, kurie neišvengiamai klysta, privalo apsispręsti ir viską daryti patys. Lietuvos evangelikų reformatai auga ir bręsta kartu su visa Lietuvos visuomene. Tai ne visada lengva.

Kaip nutiko, kad Bažnyčioje įvyko skilimas? Kaip manote, nesutarimus sužadino praktinio pobūdžio sprendimai ar labiau skirtingas požiūris į reformatų tapatybę?

Mes manome, kad skilimo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje (LERB) nėra. LERB - viena bei nedaloma tikinčiųjų bendruomenė, veikianti pagal savo kanonus, kuriuos pripažįsta ir valstybė. Juk Bažnyčios skilimą turi sąlygoti išpažinimo skirtumai. Arba, pavyzdžiui, naujos konfesijos paskelbimas. Šiandien veikia 3 juridiniai asmenys, kurie savo pavadinime turi Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vardą. Tai nieko ypatinga, nes Bažnyčia gali turėti tiek juridinių asmenų, kiek jai reikia. Visiems jiems galioja ta pati Lietuvos evangelikų reformatų Bažnytinė teisė.

Bažnyčios vientisumą sąlygoja teologinės tiesos bei bažnytinės teisės nuostatos. Visa tai galima įvardyti kaip bažnytinę tradiciją. LERB teisė aiškiai nusako, kas yra įgaliotoji bažnytinė vadovybė.

Deja, institucijos, atsakingos už Bažnyčios ir valstybės santykius, nepaiso bažnytinės teisės, nors būtent ji apibrėžia tikrąją padėtį. Valstybė linkusi į LERB žiūrėti tarsi į „uabą", ir jos atskirus juridinius asmenis laiko „atskiromis bažnyčiomis", neva privalančiomis turėti „savo atskiras bažnytines teisines sistemas". Dėl tokios valstybės institucijų pozicijos randasi situacija, kai bažnytinį juridinį asmenį ima valdyti Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo - vyriausios kolektyvinės savivaldos institucijos -neįgalioti fiziniai asmenys.

Šios bažnytinės problemos ištakos siekia porą dešimtmečių. Atgavus nepriklausomybę, mūsų Bažnyčiai vadovavo žmonės, neturintys tinkamo teologinio išsilavinimo. Vieni buvo nuoširdūs, kiti ambicingi, dar kiti - siekiantys asmeninės naudos. Kaip viskas prasidėjo?

LERB valdo Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas. Jis nustatyta tvarka kasmet susirenka į suvažiavimus. Sinodas sprendžia svarbiausius klausimus, išleidžia potvarkius ir bažnytinės teisės aktus.

Tarp Sinodo suvažiavimų veikia jam pavaldi Kolegija, išrenkama nustatytai kadencijai. Aiškumo dėlei Sinodą galima palyginti su Seimu, turintį įstatymų leidimo funkciją, o Kolegiją - su Vyriausybe.

Numatyti teisinius padarinius jaunos valstybės sąlygomis yra sunku, gal todėl evangelikų reformatų bažnyčią valstybėje kažkodėl atstovavo ne mūsų „Seimas", bet „Vyriausybė" - Kolegija, kuri buvo registruota kaip juridinis asmuo. Niekas net nesusimąstė, kad gali nutikti, jog reformatų „Vyriausybė" visiškai ignoruos reformatų „Seimą".

Konflikto priežastys labai banalios - 2-3 Kolegijos žmonės suprato, jog turi labai mažai galimybių būti perrinkti kitai kadencijai per 2001 metų Sinodo suvažiavimą. Tada jie pradėjo ieškoti įvairiausių galimybių išlaikyti savo pozicijas. Neverta visų minėti, nes skaitytojams būtų sunku gilintis į mūsų respublikoniškos bažnytinės teisės niuansus. Vienas iš bandymų - prašymas atidėti Sinodą, esą dėl kelionės į užsienį. Todėl negalėsią atsiskaityti Sinodui už nuveiktus darbus. Į užsienį jie neišvažiavo. Tikėtina, ir neplanavo. Į Sinodą, žinoma, taip pat neatvyko. Lietuvos evangelikų reformatų religinei bendrijai, valstybės pripažintoje tradicine, pradėjo atstovauti kanoniškai neįgalioti asmenys.

Valstybė į mūsų bėdą nereagavo - „jūsų reikalas, jūs teismuose ir spręskitės". Niekam neįdomu. Valstybė ir Bažnyčia yra atskirtos. Žmonės, disponuojantys konfesijos juridinio asmens rekvizitais mūsų valstybėje vertinami kaip teisėta religinės bendrijos vadovybė. Keistoka, kad valstybei yra nesvarbu, ką ir kokiu būdu pripažinti. O juk tradicinės religijos turi specialų statusą valstybėje, naudojasi mokesčių lengvatomis, jų hierarchai gali naudotis diplomatiniais pasais ir pan.

Sinodo, t.y. organizuotos ir teisėtos reformatų daugumos situacija tapo grėsminga. Neįvaizdavome, kad valstybiniuose teismuose galima ir netgi teks teistis dėl bažnytinių reikalų. Tai - gėdinga nuodėmė. Kita vertus, net peržengę šį etinį barjerą, 2001-aisiais negalėjome imtis jokių juridinių veiksmų: Sinodas nebuvo registruotas, o išrinktoji Kolegija negalėjo dirbti, neturėdama sąskaitos banke, gauti korespondencijos ir t. t. Mūsų bandymai tartis buvo nevaisingi. Kadangi „Vyriausybė" jau buvo juridinis asmuo, mums nebeliko kitos išeities, kaip registruoti LERB „Seimą".

Tokios šio „skilimo" priežastys. Daugybę kartų bandėme inicijuoti derybas, siekdami praktinio kompromiso, bet tuščiai. Susidūrėme su logika ir laikysena, visai skirtinga nei mūsų - nenorima tartis, nes priimti susitarimai suvaržytų jų - tiksliau, ne jų, bet vieno piliečio - veiksmus.

Pasirodė pranešimų apie tai, kad tarsi nesutariama dėl Reformatų bendruomenei priklausančios nuosavybės: štai žmonės vis dar budi Biržų bažnyčioje, kalbama ir apie Sinodo rūmų Vilniuje bei kitų pastatų pardavimą.

Norisi kalbėti tik faktais. Situacija tęsiasi - neįgalioti asmenys pusvelčiui pardavinėja istorinį visų Lietuvos reformatų turtą, tuo padarydami didelę žalą visai Lietuvos evangelikų reformatų bendrijai. Registruota 14 sandorių. Tai yra neteisėta.

Verta pabrėžti, kad, prieš pradedant minėtus turto pardavimo sandėrius, buvo bandyta uždaryti didžiausios mūsų parapijos bažnyčią Biržuose. Neva remontui. Kažkodėl pasitelkus privačią saugos firmą. Net ir pašaliniams tapo aišku, kad pasitelkus ginkluotą apsaugą veikiančios bažnyčios remontui neuždarinėjamos. Tai didžiulė neteisybė ir absurdas. Parapijiečiai pradėjo nepertraukiamą maldos budėjimą bažnyčioje.

Aš pats pasijutau tarsi grįžęs į nepriklausomybės kovų laikus, kai būdamas Sąjūdžio savanoriu saugojau svarbius Lietuvos objektus. Taip ir Biržuose: naktį bažnyčioje meldžiasi žmonės, liūdni, bet ryžtingi veidai, budinčiųjų sąrašai, Instrukcijos, termosai su arbata, telefonų numerių sąrašai X valandai, kunigas liturginiais rūbais nepatogiai įsitaisęs ant siauro kieto suolo zakristijoje. Jeigu naktį ateis valanda X, kai jėga bus bandyta užimti bažnyčią, iš karto bus galima pradėti begalines pamaldas. O pamaldų pagal mūsų valstybės įstatymą negalima nutraukti.

O tuo metu, kai žmonės su ašaromis akyse meldėsi ir budėjo bažnyčioje, kol kreipėmės į teismą, buvo sudaromi bažnyčios turto pardavimo sandoriai. Tai įrodo sandorių datos. Turiu informacijos, kad tuo metu buvo pradėti ir operatyviniai veiksmai prieš kai kuriuos bažnyčios vadovybės narius, pasiklausomi jų telefonai. Verta paaiškinti - pradėtas pasiklausymas tų, kurie budėjo bažnyčioje, o ne tų, kurie pradėjo turto pardavimą.

Kokius žingsnius darote jūs, kaip išrinktasis Reformatų Bažnyčios - Unitas Lithuaniae - vadovas šiuo metu?

Darau, ką vadovas turi daryti. Vyksta bylinėjimasis, bandome apginti Bažnyčią, jos turtą ir teises. Šiuo metu dedamos pastangos sustabdyti neteisėtą veiklą bei pripažinti turto pardavimo sandorius neteisėtais.

Ar manote, kad dialogas absoliučiai neįmanomas?

Yra įmanomas. Dialogas neįmanomas tik tuomet, kai viena iš pusių jo nenori. Mes visada buvome ir esame atviri bendravimui.

Jūsų nuomone, kokią žinią neša susidariusi situacija reformatų bendruomenei ir visai Lietuvos visuomenei?

Susidariusi padėtis yra nemaloni ne tik mums, bet ir tarptautinėms reformuotų bažnyčių organizacijoms, kurios mus palaiko. Kita vertus, vakariečiai mūsų liūdnoje padėtyje mato gana tipišką posovietinę-postkomunistinę istorinę situaciją, visuomenės politinio brandumo ir valstybės atsakomybės trūkumą, spec. tarnybų šleifą ir panašiai.

Kalbėti apie Lietuvos visuomenę yra keblu, nes ji yra labai nevienalytė. Lietuvos evangelikai reformatai taip pat yra visuomenės dalis, kuri, šiuo atveju, labai kenčia. Nežinome, tiesa, ką apie tai galvoja ateistai ar pagonys. Mums svarbesnė Lietuvos krikščionių nuomonė, stebime jų reakciją. Esame sulaukę paguodos ir palaikymo iš skirtingų krikščioniškų konfesijų atstovų. Už tai nuoširdžiai dėkojame.

Įsitikinau, kad esama skirtingo krikščionybės suvokimo. Vieni krikščionys ambicingai tapatinasi su didinga bažnytine praeitimi, žymiais jos veikėjais, raštingumo ar blaivybės puoselėtojais, bažnytiniais jubiliejais ar stebuklingų įvykių vietomis. Toks Bažnyčios paveikslas yra gražus, tačiau nevisas, ar net iškreiptas. Taip ir mūsų valstybė įvardija krikščionybę - kaip tam tikrą įstorinį-kultūrinį valstybės paveldą. Tačiau yra ir kitoks suvokimas. Mano nuomone, tarp reformatų nuolatos daugėja tokių, kurie vis giliau suvokia, kad krikščionybė ir Bažnyčia yra ne tik ten, kur šlovė ir didybė. Bažnyčios gyvybė ir jėga koncentruojasi ten, kur dėl Kristaus reikia kovoti ir asmeniškai kentėti.

Religiniai vadovai ir visuomenės lyderiai gerai žino, kad Bažnyčia, visuomenė ir valstybė, net ištisos finansinės sistemos visada balansuoja ir laikosi tik ant „garbės žodžio". Kitų garantijų nėra. O visi įstatymai, kanonai ir kiti „saugikliai" yra tiesiog bandymas apsisaugoti. Vos tik atsiranda galimybė nebaudžiamai nesilaikyti „garbės žodžio", tuoj randasi žmonių, kurie taip ir pasielgia. Vėliau kitiems tenka visa tai ilgai taisyti. Todėl žodžiai iš Evangelijos pagal Morkų yra nuolatos aktualūs visai krikščionijai: „Žiūrėkite, budėkite ir melskitės, nes nežinote, kada ateis laikas! (Mk 13,33)

Kokie Jūsų lūkesčiai?

Noriu ramybės ir Dievo palaiminimo evangelikams reformatams bei visai Lietuvos krikščionijai.

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė
Bernardinai.lt