Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Kun. Virginijus Kelertas. Kaip pagerbti mirusįjį, arba Amžinybės sekmadieniui prisiartinus
Monday, 21 November 2011 14:16
There are no translations available.

bernardinai_logokun.v.kelertasLietuvos evangelikai - liuteronai ir reformatai - paskutinįjį liturginių metų sekmadienį mini Amžinybės šventę. Neseniai viename internetiniame puslapyje buvo aptariamos laidojimo tradicijos: kaip jos keičiasi, kaip į šiuos pokyčius reaguoja Bažnyčia, kokie skirtumai tarp miesto ir kaimo mirusiųjų pagerbimo ir koks pagerbimas yra tinkamiausias. Straipsnyje buvo aptarta daugybė dalykų. Nuo aksominių batelių ar gedulingų pietų patiekalų kainų iki urnų ir būsimų kremavimo paslaugų įkainių.Beskaitant beveik galima susiskaičiuoti, kiek kainuoja mirtis. Norintys atrodyti modernūs taip pat galėjo rasti įvairiausių patarimų ir nuorodų, kas yra miestiečiams aktualu, ar tinkama, madinga, o kas labiau primena kaimietiškas - archaines tradicijas. Smagu, kad bent skambantys bažnyčios varpai buvo prisiminti. Nors tikriausiai irgi tik kaip tuoj nebeaktualia tapsianti tradicija.

Besiartinant Amžinybės sekmadieniui, pakalbinome ir Šakių bei Sudargo evangelikų liuteronų parapijų kleboną Virginijų Kelertą, prašydami pasidalyti mintimis apie laidojimo tradicijas Lietuvoje.  Ar tikrai jos taip sparčiai keičiasi ir ar kaina yra svarbiausias dalykas?

Aš nepastebiu didelių laidojimo tradicijų pokyčių, arba tiksliau tariant, esami nedideli pokyčiai yra neesminiai. Liuteronų Bažnyčia, atsiliepdama į Dievo meilę, visais laikais ir visais gyvenimo atvejais stengiasi būti artima žmogui, taip pat palydint ir atsisveikinant su mirusiaisiais, paskutinį kartą jiems patarnaujant bei stengiantis paguosti gedinčius artimuosius. Giesmės, maldos, Dievo Žodis, paguodos homilija, iškeliaujančiojo ir pasiliekančiųjų palaiminimas - tai Bažnyčios tikrovė, kuri jau keli šimtai metų nesikeičia, kaip ir nesikeičia Dievo žodis ir Jo meilė kiekvienam žmogui.

Mūsų Bažnyčioje yra gyva graži tradicija, kada mirus tikinčiajam, jį pašarvojus, parapijos žmonės susirenka ne beviltiškai liūdėti, o giedoti giesmes apie gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, apie Kristaus pergalę prieš mirtį, dažnai giedamos Velykinės, Prisikėlimo šventės giesmės ir nuostabu yra tai, kad liuteronų tikintieji yra išsaugoję bendruomeniškumą, tikintieji ateina į liūdesio namus su giesmynais ir liūdesio tylą sklaido vilties giesmėmis ir tai būna ne kokie nors pasamdyti giesmininkai, o mirusįjį pažinoję parapijos žmonės. Džiugu, kad daugelyje parapijų ši tradicija gyva.

50 sovietinės okupacijos metų padarė didelę žalą Bažnyčiai. Iš Bažnyčios, turėjusios apie 10 proc. visų Lietuvos gyventojų, mes tapome Bažnyčia su 0,6 proc. visų Lietuvos gyventojų. Tai ilgų persekiojimų, tremčių ir emigracijos (bandymo pabėgti nuo persekiojimų) padarinys. Vien iš Šakių krašto, kuriame aš tarnauju, 1945 metais komunistai ištrėmė apie 2200 tikinčiųjų į Tadžikistaną, į komunistų įrengtą koncentracijos stovyklą, iš kurios gyvi tesugrįžo apie 200... Bažnyčios buvo atimamos, jas komunistai pavertė traktorių dirbtuvėmis, sporto salėmis, kino teatrais ar grūdų sandėliais. Šiandien daugelis bažnyčių jau atstatytos, tačiau daugelyje vietų dar ilgai užtruks žmonių, tradicijų ir krikščioniško bendruomeniškumo atgaivinimas. Kur sovietmečiu parapijos buvo sunaikintos, ten šiandieną skurdesnės ir tradicijos, ir bendruomeniškumas. Tai atsispindi ir giedojimo atsisveikinant su mirusiuoju tradicijoje.

Kalbėdamas apie miesto ir kaimo skirtumus, juokaudamas pasakysiu, kad skirtumo nėra, miršta ir kaimo, ir miesto žmonės. Na, o jei rimtai, tai gal skirtumas tik tas, kad kaime, kalbu apie kaimą, kuriame yra tikinčiųjų ir gyva Bažnyčia, yra išlikęs didesnis bendruomeniškumas. Žinoma, yra kaimų, kuriuose stovi penki namai ir alaus kioskas, ten jau kitoks bendruomeniškumas ir laidojimo tradicijos jau kitokios.

Kartais manęs žmonės paklausia, kaip tinkamiausiai pagerbti mirusįjį. Atsakau, kad svarbiausia neužmiršti gerbti žmogaus, jam esant gyvam. Su mirusiu žmogumi galime tik pagarbiai atsisveikinti, padėkoti jam už jo nueitą kelią, išdalintą meilę, atliktus darbus ir buvusią bendrystę. Atsisveikinant su mirusiu, kunigas primena, kad tie, kurie mylėjome jį ir juo rūpinomės, turime toliau per gyvenimą nešti meilę ir dėmesingumą. Kas gyvam esant patyrėme jo meilę, dėkojame už ją, esame įpareigoti tą meilę toliau nešti per gyvenimą. Tie, kas likome mirusiajam skolingi mintimis, žodžiais ir darbais, prašome Dievo atleidimo. Jeigu mirusysis kieno širdyje yra palikęs kokią nuoskaudą, jam atleidžiame, kaip ir Dievas mums atleidžia. Mirusysis jau yra namuose, o mes dar pasiliekame svečiuotis.

Kiek laiko gedėti, Bažnyčia nenurodo, o Mišios už mirusiuosius mūsų Bažnyčioje nėra aukojamos.  Mirusieji yra prisimenami su Dievo žodžiu, malda ir giesme, dėkojant Dievui už tai, ką Jis dėl to žmogaus yra padaręs jo gyvenimo kelyje, jam žinant ir nežinant, ir dėkojama Dievui už tai, ką per užmigusįjį Viešpatyje, esant jam gyvam, esame patyrę, supratę, išgirdę. Savo mirusiuosius žmonės prisimena įvairiai, kartais tai būna mirusiojo gimimo diena, kartais - mirimo, kartais - santuokos. Čia kaip kieno širdis padiktuoja, tas laikas ir yra teisingas. Turime dar vieną gražią tradiciją - tai Amžinybės sekmadienis, paskutinis bažnytinių metų sekmadienis. Asmeniškai aš būtent tada stengiuosi aplankyti artimųjų kapus, sukalbėti ,,Tėve mūsų" maldą ir uždegti žvakę, kaip Kristaus šviesos simbolį, buvusį kape atgulusiojo žmogaus.

Dažnai, prisimindami savo mirusiuosius, tikintieji palieka auką bažnyčios išlaikymui, kunigo tarnystei ar diakoninei veiklai. Aukojant žmonėms yra primenami Šventojo Rašto žodžiai: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją (2 Kor 9, 7). Prisimenant mirusiuosius, kaip ir visais kitais atvejais, mes prekybos nevystome ir kainų pas mus nėra. Liuteronų Bažnyčioje yra priimtas savanoriškas aukojimas.  Per savo 18 tarnystės metų esu sutikęs įvairių aukotojų, kartais auka būna obuolių maišelis, o kartais keli šimtai tūkstančių litų. Jei aukojama su meile, vadinasi, aukojama teisingai.

„Lietuvos evangelikų kelias" 2010 Nr.2