Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Galvos nukirtimas - Puslapis 2
Šeštadienis, 18 Spalis 2008 07:55
Straipsnis
Galvos nukirtimas
Puslapis #
Visi puslapiai

Mirė vienas ponas. Nuo to laiko visi mato, kad naktį bažnyčioj šviesu. Zakristijonas apie tai pranešė klebonui. Klebonas sako: “Kai ateis vakaras, pasistatyk kopėčias ir žiūrėk pro langą, kas toj bažnyčioj darosi”. Zakristijonas taip ir padarė. Pasiėmė kopėčias ir žiūri: tas ponas, kurs neseniai mirė, užsidegęs visas žvakes ant altorių ir laksto, šokinėja po bažnyčią. Apie tai pranešė zakristijonas kunigui. Kunigas liepė paimti bažnyčios raktus, pats pasiėmė kamžą, stulą, krapylą su švęstu vandeniu, ir nuėjo į bažnyčią. Vos zakristijonas atidarė duris, gi kad atlekia nuo altoriaus ponas, kad atlekia - tiesiai į zakristijoną. Bet kunigas iš užpakalio pakrapino švęstu vandeniu - ponas trinkt ir negyvas. Kad nebesivaidintų, kunigas liepė ponui nukirsti galvą. Žmonės taip ir padarė, ale vaidinosi ir gana. Tada galvą padėjo tarp kojų, kad vaiduoklis rankomis jos nepasiektų. Ir nuo to laiko nebesivaidino.[2]

Panašūs pasakojimai yra gana populiarūs. Iš jų aiškėja, kad visiems besivaidenantiems numirėliams reikia nukirsti galvas. Dažnai pasirodo, kad numirėliai iš tikrųjų yra velniukai įlindę, blogo žmogaus ar šiaip užrašiusio savo sielą velniui, buvusio burtininko odą. Kitaip tariant, šie visi “nenormalumai” yra laikomi velnio, šėtono žinioje. Tad galima manyti, kad buvusieji šios bažnyčios statytojai Talvošai irgi buvo laikomi susidėję su velniu. Kitaip tariant, jie buvo laikomi “vaikščiojančiais numirėliais”. Būtent todėl jiems ir buvo galvos nukirstos. Taip jie buvo “nukensminti”. Tai dar vienas argumentas dėl reformatų demonizavimo.

Be abejo, ši interpretacija yra paremta netiesioginiais duomenimis (dokumente neminimos jokios kirtimo žymės, nors ir neaiškinama galvų nebuvimo priežastis). Tačiau jie būtent paaiškina, kodėl tų galvų nėra.

Bažnyčios “apvalymas”

Net jeigu mūsų intrepretacija dėl galvos nukirtimo ir teisinga tai Rykantų atveju visų problemų neišsprendė: reformatų burtai buvo “stipresni”. Tačiau, kaip liudija istorijos tęsinys, bažnyčia buvo “nukenksminta”. Gaila, kad neturime daugiau duomenų spręsti šią problemą. Nežinome, kokie buvo atlikti ritualai, kaip velniai buvo išvyti. Tad per daug negalime išsiplėsti. Tačiau manome, kad šioje bažnyčioje stebuklingo švč. Marijos paveikslo atsiradimas yra reikšmingas. Kaip jau matėme, švč. Marijos stebuklingi paveikslai iškilo šalia reformatų bažnyčių ir kitose vietose. Kitaip tariant, švč. Marijos figūra buvo laikoma apvalanti nuo reformatų burtų ar tiesiog jų velniškos įtakos. Tiesa, čia neturime tiesioginių duomenų, kurie tai patvirtintų, tačiau yra vienas įdomus užfiksuotas faktas, kuris leistų tokias sąsajas: keliautojas pamini, kad altorius yra nudažytas mėlynai. O krikščioniškoje simbolikoje mėlyna spalva yra siejama su švč. Marija: ji paprastai vaizduojama apsirengusi mėlynais drabužiais[3].

Ir čia svarbu ne tik rekonstruoti kito, bet ir savo įvaizdį, kuris su pirmuoju yra betarpiškai susijęs. Taigi jeigu mes kitą konfesiją laikome demoniška, velnio darbų šiame pasaulyje pasekme, - ir todėl ją reikia sunaikinti, - tai sava konfesija bus vienintelė “tikra”. Tai ne šiuolaikinės religinės tolerancijos situacijoje gimstantis savos religijos tikrumo tikėjimas. Nyderlandų evangelikų teologas Riemer’is Roukeme rašo: Apskritai turime suprasti, kad pagarba kitom religijoms neprieštarauja įsitikinimui, jog mūsų tikėjimas yra tikrasis[4].

Tuo tarpu šiuo laikotarpiu. Įrodinėjimas savos religijos tikrumo reiškė kitos konfesijos atmetimą: Jau minėtas Kiprijonas Lukauskas rašė: Wiena tiktay Baznicia Katalikiszka Rimiszka, turia tikrus yr neapwiltus zinklus, kuriu niejokia Wiera pasawinty sau ne gale[5]. Ir kaip konstruojamas savo suvokimas? Čia paseksiu švč. Marijos įvaizdžio kai kuriuos niuansus. Ji padeda katalikybei atsispirti “erezijoms”. Štai kas sakoma, kreipiantis į švč.Mariją: Duok katalikų vierai platintisi,O už tėviškę tvirtai jiems stotisi.[6]

Potridentinėje Bažnyčios liturginėje kalboje švč.Marija yra vadinama Klaidų Nugalėtoja - omenyje turint protestantizmo sukeltas “erezijas: “Gaude, Maria Virgo, cunctas haereses sola intermisti in universo mundi.[7]

Tokių dokumentų galime surasti ir daugiau. Štai švč.Marija gina kartu ir nuo velnio, kuris, kaip jau išsiaiškinome, gali būti ir kitatikio sinonimas, pinklių:

Gink mani grisznika

Nug welny bjaurynika, [...]

Yr wilus attolinty,

Teykias yr welny spanslus suminty,

O mani grieszna nug jo apkinty,

Kayp nakti teyp diena,

Gielbek žmogu kiekviena[8]. ,

velnių vylių. Būtent todėl ji geriausiai “tiko” kaip apvalytoja nuo reformatiškų burtų. Stanislovas Radvila aprašinėja stebuklingą paveikslą Romoje “Madonna de Vittoria”, kuriam Vokietijoje eretikai akis išlupo. O dabar šis pavekslas garsėja daugybe stebuklų[9].

Taigi stebuklai kyla tam tikrais atvejais: kada kitatikiai išniekina mūsų tikėjimą. Ir vėl čia iškyla švč. Marijos figūra. Taigi matome vėl tą pačią opoziciją: stebuklai vs. burtai. Stebuklai priklauso mūsų bendruomenei (šiuo atveju, katalikų), o burtai - kitatikiams. Lukauskas rašo:

Daliu, dieł Stabukłu, kureys Diewas patwirtina wieninteley tiesiu yr sweyka Wiera tos Baźnicios, ko niejokia Herezya ne turia, yr turiety ne gale[10].

Vėlgi čia mes darome tik prielaidas, nes neturime tam tiesiogiai patvirtinančių dokumentų, tačiau manome, kad tokio konteksto aktualizavimas tai leidžia. Taigi matome tokį mechanizmą: kitatikiai griauna šį pasaulį, ir tik švč. Marijos pagalba jis išlaikomas. Švč. Marija gelbsti nuo velnio vylių, o juos šiame pasaulyje laido kitatikiai. Taip kaip kitatikiai kenkia, taip švč. Marija taiso jų klaidas. Jos daromi stebuklai priešpastatomi kitatikiams (koreliacija tarp stebuklingų švč. Marijos paveikslų ir reformatų bažnyčių). Kada ji įvykdo stebuklą (mūšis prie Vienos), reikia tikėjimo tyrumui sunaikinti bedievį (Liščinskio atvejis). Lig šiol mes visą laiką kalbėjome apie švč. Marijos įvaizdį XVII-XVIII amžiuose tik kaip apie skiriamąjį nuo kitatikių. Vėl prisiminus semiotinę terminologiją, akcentavome jos, kaip kultūrinės ribos, skiriamąją funkciją. Tačiau tai yra vienpusiška. Ribos funkcijos kultūroje yra ambivalentiškos. Riba ne tik skiria, bet ir jungia skirtingas kultūras (semiotine prasme), kultūrą su ne-kultūra. Kitaip tariant, riba yra ir aktyvios komunikacijos, mainų, pasikeitimo vieta[11]. Analizuodami švč. Marijos įvaizdžius mes galime sutikti ir tokių, kurie patvirtina šią ribos funkciją. Kitaip tariant, švč. Marija ne tik skiria katalikus nuo ne-katalikų, bet ji kartais globoja ir kitatikius. Tomas Korsakas aprašo “eretiko” istoriją: jis susirgo ir ištarė žodžius Mater Jesus assiste mibi.

Jis pasveiko ir perėjo į katalikų tikėjimą. Toliau sakoma: Visa tai atsitiko ir įvyko per dvi valandas. Tokia gera ir mielaširdinga Dievo Motina savo neprieteliams, kurie jos nesveikina[12]. Arba:Gailestingoji Motina, padaryk malonę eretikams, jog tie sugrįžtų, būk jiems, Motina, gyvenime ir mirties valandą gailestinga[13]. Ji ir buvo gailestinga.

Toliau šis autorius aprašo kitą atvejį, kada mirštančian liuteronui švč. Marija liepia pereiti į katalikų tikėjimą, kad išganytų sielą. Šis taip ir padaro: jis z dobrą dyspozycyą umarl - su gera nuotaika numirė[14]. Taigi matome, kad švč. Marija padeda ne tik katalikams, bet ir kitatikiams. Be abejo, jos pagalba reiškia katalikybės triumfą, t.y. perėjimą į ją. Tai dar vienas aspektas, leidžiantis suprasti, kodėl stebuklingi švč. Marijos paveikslai atsirasdavo šalia reformatų bžnyčių. Taip ne tik atskirdavo sava nuo svetimo, bet ir sukurdavo pereinamą erdvę tarp šių dviejų polių. Šie paveikslai ne tik išskirdavo religiškai kitus iš bendruomenės, bet ir sudarydavo sąlygas (švč. Marijos kultą supusios reikšmės) kitiems tapti savais. Be abejo, kito atžvilgiu, tai reiškė jo identiteto atsisakymą. Matome, kaip sukuriama bendravimo erdvė tarp mūsų, kurių išpažįstama religija laikoma tikra, ir kitų, kurių religija yra velnio “išmisla ".

Komparatyvistiniai duomenys

Nedaugelis istorikų tyrinėdami Lietuvos kultūrą įveda europietišką medžiagą. Paprastai ji tarnauja kaip fonas. O dar dažniau remiantis vakarų Europos empirine medžiaga išdirbti teoriniai modeliai panaudojami tyrinėjant lietuvišką medžiagą. Tačiau kartais galima klausti, o ar nebūtų galima pasielgti atvirkščiai. Ar Europos teikiama medžiaga nepatvirtintų mūsų konstruojamo modelio? Čia trumpai pabandysiu panagrinėti raganvimo fenomeną.

Chronologiniai rėmai

Tyinėtojai jau seniai atkreipė dėmesį į tai, jog raganų medžioklė sutampa su reformacija ir po jos sekusiais religiniais karais. Prancūzijoje religiniai karai įsižiebia 1560-1630. Vokietijoje beveik tas pats laikotarpis. O patys didžiausi ir gausiausi raganų laužai, imant bendrai visą Europą, liepsnojo kaip tik 1580 – 1630 m. Koreliacija daugiau negu akivaizdi. Čia tik reikia priminti, jog akstesnės studijos, kuriose teigiama, kad masiškai raganos buvo deginamos XIII ar XIV amžiuje, nėra dokumentiškai patvirtinamos, nes šių autorių naudojami šaltiniai tėra XV, XVI ir XIX amžiaus pradžios falsifikatai[15]. O apie Xva. Raganų laužus kalbėsiem aptardami šio reiškinio geografines ribas. Tad galima sutikti su garsaus rusų medievisto Arono Gurevičiaus nuomone, jog “gaudymai (raganų. – V.S.), prasidėjęs Reformacijos epochoje, buvo beprecedentinis reiškinys, kurį reikia aiškinti būtent šio laikotarpio sąlygomis, o ne nurodyti į daugiaamžę tradiciją[16].” Tačiau klausimai iš karto iškyla, kaip galima susieti Reformaciją su raganų gaudymu? Juk negalima surasti tiesioginės koreliacijos, kad katalikai degino tik protestantus, o pastarieji – katalikus. Galbūt tai tyrinėtujus atbaidė nuo ieškojimų panašių koreliacijų. Minėtasis Gurevičius raganų deginimo procesą aiškina kaip “aukštosios” kultūros lemiamią žygį prieš “populiariąją kultūrą”, liaudies kultūrą. Kartu reikia prisiminti ir baimės įsivyravimą XVI amžiuje. Šio aiškinimo neatmetame, tačiau galime paklausti, kodėl buvo suformuluota raganos figūra? Kodėl šiuo laikotarpiu?

Geografinės ribos

O kaip raganavimas, o tiksliau baudimas raganų pasiskirsto geografiškai? Robertas Muchembledas apibendrindamas išskiria tokius regionus:

Apibendrinant, raganų Europa puikiai koreliuoja su anuomet tankiausiai apgyvendinta Europa, Škotija čia sudaro išimtį. Ji yra labiau urbanizuota, įtraukiant ir Italijos šiaurę, tai būtent ta Europa, kuri pažino didžiuosius religinius karus ir politines suirutes: Reformos pasėkmės, paskui Trisdešimties metų karas Vokietijoje ir Šveicarijoje, Nyderlandų sukilimas prieš Ispaniją, anglikonų Reformos įtvirtinimas, XVI amžiaus antros pusės gausūs sukilimai ir revoliucijos Anglijoje, kova prieš kaimynus anglus ir reiklaus protestantizmo įtvirtinimas Škotijoje; alinantys religiniai karai, nesibaigiantys valstiečių sukilimai ir maištai Prancūzijos Frondoje[17].

Šią citatą pateikėme tik tam, kad sugriautumėme Lietuvoje keletą mitų, kurių niekaip nepaiškinsi kaip tik visišku nežinojimu ir absoliučiu diletantizmu. Juk nesibodima viešai pareikšti, kad raganų deginimas buvo labiau paplitęs grynai katalikiškose ir agrarinėse valstybėse, žodžiu atsilikusiose valstybėse. Deja, tokių teiginių nei vienas, nors truputį susipažinęs su Europos istorija mokslininkas nedrįstų teigti. Lucienas Febvre’as straipsnyje Raganavimas: kvailystė ar posūkis sąmonėje[18] rašo: liuteroniškoje Vokietijoje XVIa. pab.-XVIIa. pr. buvo tiek pat burtininkų, kiek ir katalikiškoje Liudviko XIII Prancūzijoje[19].

Nei katalikybė, nei protestantizmas kaip toks “negamina” sruktūrų, kurios galėtų paaiškinti raganų medžiokles. Negalima paaiškinti nei protestantiška (ar katalikiška) dvasia ar mentalitetu, nei juo labiau teologija. Tačiau palikime lietuviško nežinojimo dirvonus, – galima padaryti tik vienintelį dalyką, tai tikėtis, jog kada nors tokie teiginiai, nežinia iš kur išštraukti, nebus kartojami, – ir tęskime toliau. Čia galime pasiremti Guy Bechtelio skirstymu. Jis išskiria dvi teritorijas:

1. Homogeniškos teritorijos, labai protestantiškos arba labai katalikiškos, kurios mažai pažino religinius karus, t.y. kuriose jie nevyko arba kuriose jie buvo greitai užgesinti. Tai Ispanijos atvejis, labai katalikiškos šalies, kur protestantizmas niekuomet rimtai neįsitvirtino: raganų gaudynės ten bus taip pat labai menkos, o kada jos ir vyksta, tai santykinai trumpai (Baskų kraštas 1520m., paskui 1610–1614m.).2. Konfesiškai mišrios teritorijos, kurios buvo siaubiamos religinių karų baisumų ir kurios buvo taip pat siaubiamos tuo pačiu laiku, truputį vėliau arba alternatyviai raganų medžioklių. Kaip pavyzdys galėtų būti Škotija, bet ypatingai senieji ispanų Nyderlandai , Lorena (la Lorraine), Švedija, Šveicarija, šalys daugiausiai susijusios su Šventąja Imperija[20].

Taigi matome, jog mūsų atveju skirtis tarp religiškai mišrių ir religiškai homogeniškų zonų yra relevantiškas. Taigi visiškai galime sutikti su šio autoriaus teiginiu, jog yra labai sunku nesusieti tam tikrų religinių karų epizodų su raganavimu arba raganų medžioklių su fanatizmo ir netolerancijos klimatu, kurį atnešė karai tarp protestantų ir katalikų[21].

Tačiau klausimas išlieka, o ką tai reiškia? Kaip paiaškinti tą “fanatizmo ir netolerancijos klimatą”?Čia pora žodžių galima tarti dėl ankstesnių kaltinimų raganavimu. Sallmannas teigia:

Šiandien manoma, kad represijos preiš raganystę Europoje prasidėjo apie 1420-1430 metus labai aiškiai apibrėžtoje geografinėje zonoje, į kurią įėjo Dofinė, prancūziškosios ir šveicariškosios Alpės, Jura kalnai, kitaip tariant, regionas, kur nuo XIII amžiaus buvo įsikūrusios valdensų kolonijos[22].

Taigi jau savo genezė pradžioje kaltinimas raganavimu buvo susijęs su kitu, kitokia religine praktika. Ir šis ryšys kaip tik išryškės Reformacijos laikotarpiu. Religiškai mišriuose regionuose raganų laužai degė itin kaitriai. Čia galima prisiminti, jog raganų puotai žymėti dokumentuose prancūzų kalba buvo vartojamas šabo terminas arba jo sinonimas sinagoga. Tai yra akivaizdus žydų demonizavimas. Kitos religijos terminai tampa priemone įvardinti mūsų pavojus, mūsų bendruomenėje veikiančius demonus ir velnius.

Raganos ir kitatikiai

Nuo XVI amžiaus pabaigos raganavimas buvo siejamas su erezija[23]. Iš kitos pusės, raganavimas buvo pavojingas todėl, kad jis yra susijęs su velnio, šėtono sfera. Būtent todėl raganos yra pavojingos: ne vien jų atnešama žala (gyvulių užkerėjimai, sveikatos atėmimai), bet ir pasipriešinimas dieviškai tvarkai, jos griovimas (Reformacija buvo suvokiama taip pat kaip dieviškos tvarkos griovimas). Per raganius ir raganas velnias veikia šiame pasaulyje. Jis taip pat veikia per kitatikius. Ligtolinis vieningas krikščioniškas universumas suskyla. Todėl taip lengvai velniai gali būti tapatinami su kitu etnosu. Religinis kriterijus tampa geru diferenciniu požymiu skirstant savus ir svetimus. Ir tuo pačiu religiškai kitas gali lengvai virsti burtininku, raganiumi, velnio tarnu. Čia galime pateikti ir daugiau empirinių duomenų. Teisėjas Pierre de Lancre savo raporte iš pietvakarių Prancūzijos 1612 metais rašė:

Visi protestantiškojo Navaro gyventojai yra burtininkai[24].

\Labai dažnai apsėstieji teigė, jog juos apsėdo ne bet koks velnias, bet protestantiškas[25]. Lygiai taip pat protestantai žvelgė į katalikus. Conradas Badius 1562 metais teigė, jog popiežius išsaugojo savo sostą tik padedamas velnio[26]. Mes taip pat galime pastebėti panašų stebuklų ir burtų priešpriešą. Pasirodo, jog kaltinimų burtininkavimu ir stebuklingų iššgijimų Prancūzijoje sumažėja vienu ir tuo pačiu metu. Robertas Mandrou tyrinėjęs kaltinimo raganavimu fenomeną, teigia, jog jau nuo 1660 metų išryškėja naujas požiūris į šį reiškinį[27]. J. de Viguerie pastebėjo, jog kaip tik nuo 1660 metų sumažėja stebuklingų išgijimų, o nuo 1680 jie tampa apskritai labai reti[28].

Matome, jog savi stebuklai reikalauja kitų burtų. Šie du fenomenai yra susiję. Dar daugiau, kitas istorikas Louis Chatellier teigia, jog būtent stebuklai “pasirodo” kaip tik tose zonose, kur katalikiškumas susikerta su kitomis konfesijomis[29]. Taigi tiek stebuklai, tiek burtai, magija gimsta įtampos zonose. Santykis su kitu - šiuo atveju religiškai kitu – gimdo šiuos du fenomenus, ar bent jiems padeda tarpti. Jeigu homogeniškose zonose šis klausimas gali būti tik potencinis, o ne aktualizuotas, tai mišriuose regionuose jo apibrėžtys tampa ypač svarbios. Matome tokį dalyką: iš vienos pusės konstruojamas kitos konfesijos velniškas įvaizdis, ir tuo pačiu stiprėja velnių, raganų ir raganių veikla šioje žemėje. Kada mes teigiame, jog esame apsupti velnio tarnų, mes juos lengvai atrandame: juo gali būti kiekvienas. O prie šėtono pagalbininkų įvaizdžio sukūrimui daug prisidėjo kitos konfesijos demonizavimas, tiesiogiai susijęs su konstravimu savų bendruomenės, paremtos religiniu kriterijumi. Iš čia ir plaukia galios, veikiančios prieš juos: inkvizicija, laužai. Mano keliama mintis būtų ta, jog šie fenomenai buvo bent jau iš dalies nulemti identiteto apibrėžimo taisyklių.

Taigi šie surinkti duomenys, man regis, iškelia daugiau klausimų ir nužymi gaires tolimesniems tyrinėjimams. Tik tai galėtų patvirtinti ar atmesti pasiūlytą hipotezę. Matėme, kaip religijos lauke, per opoziciją tikra religija vs. netikra religija yra diskretituojama kita religija (šiuo atveju - reformatų). Tai buvo vienas kopleksas figūrų, kiuriomis buvo diskretituojami kitatikiai, tačiau tirdami minėtą laikotarpį randame ir kitokių įvaizdžių, kuriuos reikia paiškinti.

Antivalstybiški” protestantai

Vėlgi pradėti norėčiau nuo dar vienos legendos, kurios herojus yra taip reformatas. Tai garsusis Čičinskas/Sicinski. XVIIIa. jis buvo apkaltintas neva pirmas pavartojo liberum veto teisę 1652m., atvedusią prie valstybės žlugimo. Tad čia plačiau panagrinėsimee šį plačiai žinomą mitą: juk apie Čičinską yra rašę Adomas Mickiewiczius, Maironis, Jonas Marcinkevičius. Prieš pradėdami analizuoti Čičinsko mitą, pasielkime kaip tikri istorikai: tai kaip gi ten buvo? Čičinsko legendos gyvybingumas jau seniai ne vieną Clio tarną skatino sklaidyti archyvo rankraščius, kad būtų nustatyta, “kaip iš tikrųrjų buvo”[30].

Taigi vargu, ar ką dar galima nauja pasakyti šioje plotmėje. Tad mes pasinaudoję triūsu, trumpai atpasakosime, kaip ten buvo. Vladislavas Viktorinas Sicinskas ( taip jis vadinamas istoriniuose šaltiniuose) pirmą kartą minimas 1649 metais kaip Upytės pavieto mokesčių mokėtojas.Manoma, kad gimė tarp 1614 ir 1621 metų. Buvo Upytės apskrities žemės teisėjas, o vėliau ir teisėjas. Paskutinį kartą dokumentuose sutinkamas 1673 metais. Dalyvavo tuometiniuose įvykiuose: jis pasirašė garsiąją Kėdainių sutartį, o vėliau ir Olyvos, galutinai užbaigusią XVII amžiaus vidurio pakrikimus.O išgarsėjo per 1652 metų seimą. Tuo metu Lenkijos ir Lietuvos valstybėje buvo susiklosčiusi sunki situacija. 1648 metais buvo prasidėjęs ir jau penkis metus alinantis Bogdano Chmelnickio vadovaujamas sukilimas, kuris galiausiai privedė prie Ukrainos netekimo. O tuo tarpu Lenkijoje nerimą sėjo Lenkijos vicekancleris Radziejowski, kuris už karaliaus įžeidimą ir kriminalinius nusikaltimus buvo apkaltintas ir nuteistas infamija (garbės atėmimu) ir banicija (išvarymu iš šalies). Lietuvoje prieš karaliaus valdžią purkštavo Jonušas Radvila. Susirinkęs seimas turėjo nuspręsti dar ir mokesčių klausimą, norint pasmdyti kariuomenę ir apsiginti. Visi suprato padėties rimtumą - kazokai artėjo - tačiau niekas nesutiko balsuoti už naujų mokesčių rinkimą. Seimo laikas ėjo į pabaigą, ir karalius paprašė prolongatos. Vėliau tam buvo pritarta, tačiau tūlas Magdalenskis vakare pareiškė neleisiąs spręsti jokių klausimų, kol jam nebus atiduota seniūnija. Karalius paprašė naujos prolongatos. Tada Sicinskas sušuko, kad neleis naujos prolongatos ir išėjo iš seimo. Kadangi buvo vėlus šeštadienio vakaras (11 valanda), tad buvo nutarta sekmadienį surasti, kad jis atėjęs savo veto atšauktų. Taip ir buvo padaryta. Jis sutiko, tačiau naktį išvažiavo. Taip seimas ir iširo.

Istorikai čia įžiūri Jono Radvilo veiklą: seimo nutraukimas jam buvo naudingas. Šie dalykai mūsų nedomina. Žymiai įdomiau tai, kad Čičinskas nebuvo pirmasis, kuris išardė seimą. Pirmasis Lenkijos seimas iširo dar 1536 metais. Iki Liublino unijos iširo dar 7 seimai. 1569-1652 laikotarpiu iš šešiasdešimt su viršum seimų iširo trylika. O 1639m. seimas nutrūko tokiomis pačiomis sąlygomis dėl vieno Krokuvos atstovo Jerzy Liubomirskio balso. Nieko keisto Čičinsko atveju nematė ir amžininkai. Antai Kurfiursto rezidentas nusistebėjo tik tuo, kad seimas po prolongatos buvo nutrauktas. Kiti amžininkai (tarkim, Kochanowskis) minėję šį įvykį net Čičinsko vardo nežinojo. Tai nė kiek nėra nuostabu: juk žinome, kad seimai jau gerą šimtą metų iro dar prieš Čičinską. Tad ir jo veiksmai neturėjo sukelti didelio netikėtumo. Vadinasi, vėlesni gandai apie jo beprecendentinį išsišokimą,- perfrazuojant garsiąją frazę,- buvo smarkiai perdėti. Istorikai netgi aiškina, kad ir vėliau nebuvo galima vienam nutraukti seimą: tokius drąsuolius bajorai su kardais išvydavo iš salės. Reikėjo tam tikros koalicijos, kuri būtų reali jėga, kad seimas iširtų.

Legendos istorija

Tačiau kodėl Čičinskui buvo priskirta garbė kaip pirmajam nutraukusiam seimą, jeigu jis anaiptol nebuvo pirmasis? Kodėl buvo laikoma, kad Čičinskas pirmasis įvedė liberum veto ? Klausimas dar labiau aštrėja: ir ankstesni seimų ardytojai buvo žinomi, bet kodėl būtent Čičinskui buvo suversta visa kaltė? Kitaip tariant, kodėl kolektyvinė atmintis sureikšmino vieną atvejį pamiršdama kitus. Būtent čia iškyla kolektyvinių istorijos mitų problema. Mums nesvarbu, kaip kad šauniems XIX amžiaus pozityvizmo įkvėptiems istorikams parodyti legendos “legendiškumą”, jos neatitikimą ‘tikrovei’. Kaip teigia tie patys istorikai, Čičinsko legenda užgimė XVIII amžiaus pabaigoje. Pirmasis pamini Braunas, o išpopuliarino Stanislovas Konarskis veikale O skutecznym rad sposobie albo o utrzymywaniu ordynarnych seymow. Tai galima sieti su Apšvietos idėjomis pasiekusiom jau savo saulėlydį išgyvenančią Lenkijos -Lietuvos valstybę. Pradėjus bandyti tvarkyti valstybės valdymą, reikėjo surasti kaltus dėl tokios apverktinos būklės. Juo ir tapo Čičinskas. Štai kokį pijoras nupina jausmingą diskursą, pasiremdamas Ovidijumi, švč.Augustinu:

Bet tik nuo 1652 metų vienas pasiuntinys Sicinski pirmasis Seimą savo protestu suardė. Pirmas to pavyzdys lengvai užkrėtė ir užkrečia daugelį.Prakeiktas tas, kuris Ponų papirktas Tėvynę pražudė; greitai jam Tėvą, Motiną ir seserį perkūnas užmušė, o jis gyvas žiūrėjo į šią nelaimę.Bet įprotis nuo mažos pradžios prasideda, o paskui apleistai nesunaikintas įgauna jėgų; iki to prieinama, kad didžiausioms ir baisiausioms nuodemėms, įpročiu tapus, nieko paskui negalima padaryti.Dabar ardyti Seimus Sicinskio pavyzdžiu dorybe laikoma, kaip kad kurie prie nuodų taip priprato, jog jiems tai skaniausiu maistu atrodo; nes nieko už įprotį stipresnio nėra.[31]

Jau šis gabalėlis gali duoti mus vertingos informacijos. Kaip matome, - ir tai reikia įsidėmėti gerai, - Čičinskas yra kaltinamas valstybės pražudymu. Bajoriškos kultūros retorikoje valstybingumas, rūpinimąsis valstybės gerove turi galios. Šios jo nuodemės yra pačios svarbiausios. Nutraukdamas seimą ir tuo duodamas precedentą tolimesniems tokiems veiksmams, jis sugriovė valstybės pamatus, atvedė prie visiško kracho. Bent taip atrodė XVIII amžiaus veikėjams. Taigi bajorų sluoksniui svarbus politinis aspektas. Tačiau ir prieš Čičinską iro seimai ir tokiomis pačiomis sąlygomis. Tačiau jis buvo “patogus” esamai kultūros logikai. “Svetimi” yra disidentai, todėl jie ir trokšta valstybės pražūties. Čičinskas turi ir savo prototipą: Jonušą Radvilą. Henrikas Wisneris teigia, kad Radvilos elgesys XVIIa. vidurio sumaištyje pasiduodant švedams nieko nesiskyrė nuo katalikų.[32] Tačiau padėčiai išsisprendus teigiamai karalius Jonas Kazimieras tik jį vieną paskelbė išdaviku. Ir ne tik ano meto visuomeninėje sąmonėje Radvila neabejotinai buvo išdavikas. Štai kaip rašė Mikalojus Šemeta Reliacijoje:

Pirmą tos bjaurios išdavystės žingsnį

Radvila Josvainiuose žengė, davęs

Patartį nuo šiol neklausyti

Karaliaus

Švedams paklusti.[33]

Papildomi duomenys rodo, kad kitaip negalėjo būti.P. Skarga, universiteto rektorius, skelbė, kad erezija yra pavojinga valstybei, ją griauna. Todėl katalikams yra nuodemė toleruoti disidentus.[34]

Albertas Stanislovas Radvila Pamaldžiame diskurse” antrina: katalikai, nuolaidžiaudami eretikams, daro nuodemę ir taip žudo valstybę.[35] 1627 metais Žemaičių seniūnas J. Valavičius seime teigė, kad kiekvienas disidentas gali būti G. Adolfo rėmėjas ar net šnipas. Teismo procesuose kartais buvo teigiama, kad disidentai savo bažnyčiose meldėsi už G. Adolfo ir B. Gaboro karinius laimėjimus.[36]

Juliuszas Tazbiras yra taikliai pastebėjęs, kad XVIa. disidentai buvo kaltinami už tariamą polinkį į anarchizmą, norą sugriauti esmą tvarką, o XVIIa. prie šio nuodemių sąrašo buvo dar pridurtas kaltinimas tėvynės išdavimu[37] Visa tai rodo, kad disidentai katalikiškoje sąmonėje buvo ne tik kitatikiai, bet tapo tėvynės išdavikais. Jie buvo išstumti iš tautos sampratos ir padaryti priešais valstybinėje plotmėje. 1718 metais vyskupas Bžostovskis teigė:

Saugok Dieve, kad Jūs, gerbiamieji ponai, turėtumėte dabar įsileisti kurį nors iš jų mylistų ponų disidentų į bendrus seimų pasitarimus, ypač suteikdami jiems atstovų pareigas; kada teks tartis dėl visuotinio labo, argi disidentai gali paremti visuotinę taiką?”[38]

Tad logiška, kad Lenkijos-Lietuvos valstybėje 1733 ir 1736 metais seimai atėmė iš disidentų politines teises[39]. Tačiau mums tai visiškai nesuprantama. Kodėl disidentai, kaip jie tuomet buvo vadinami, “turėjo” būti valstybės išdavikai? Kodėl taip buvo galvojama?

Kad atsakytumėme į šį klausimą, pasekime kitus įvaizdžius – būtent švč. Marijos.

Lenkijos ir Lietuvos karalienė

Vienas svarbių senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės vaizduotės bruožų yra tas, jog buvo tikima, kad ši valstybė yra betarpiškai globojama Dievo, o dar tiksliau -švč.Marijos. 1656 balandžio 1 dieną švč. Marija buvo paskelbta Lenkijos karaliene; taigi religinė retorika buvo perkelta į valstybinio diskurso plotmę. Šis atvejis nėra vienintelis Europos valstybių istorijoje. Taip pat švč. Marijai buvo paaukota Vengrija. Vengrijoje baroko laikotarpiu buvo paplitusi Regnum Marianum teorija: švč.Istvanas atidavė šalį švč. Marijos globai (tai buvo vienas populiariausių tapybos siužetų). O 1693m. Leopoldas III paaukojo Vengriją švč.Marijai[40].

Švč.Marijai dėmesys buvo skiriamas ir anksčiau. Štai 1624m. Zigmantas Vaza rašė popiežiui Urbonui VIII raštą, prašydamas leisti įsteigti Marijos Nekalto Prasidėjimo arkibroliją. Tačiau sumanymas nepavyko, nes pasipriešino bajorai su Kristupu II Radvila, čia įžiūrėję pasikėsinimą į bajorų teises ir karaliaus absoliutizmo siekį. Tačiau po 30 metų požiūris į švč.Marijos kultą keisis. 1656 balandžio 1d. akto išvakarėse situacija buvo tragiška Respublikai. Jonušas Radvila jau buvo sudaręs Kėdainių sutartį. Pasirašyta buvo ir Uiscės sutartis. 1655m. rugsėjo pradžioje švedai be mūšo užėmė Varšuvą, vėliau Krokuvą. Karaliaus gvardija (apie 5000 karių) davė Karlui Gustavui priesaiką. Beviltišką padėtį matė ir patys bajorai. Štai ištrauka iš vieno J. Tyzenhauzo laiško:

Jokių mokesčių mokėti nesutikite. Duotumėme per mažai, nepadės; duoti tiek, kiek reikia negalime, o jeigu ir galėtumėme, kas neįtikėtina, tėvynės neišgelbėsim[41].

Dar reikia prisiminti, kad tvano metu sklandė kalbos apie Respublikos padalijimą[42]. Taigi šis aktas gimė kritišku momentu. Taigi 1656 balandžio 1d. karalius Jonas Kazimieras Lvovo katedroje per mišias, kurias laikė popiežiaus nuncijus Vidonis, paskelbė aktą, kurio turinį pakartojo senatoriai. Tame akte skelbiama:

Didžioji Dievo-Žmogaus Motina ir Švenčiausia Mergele Marija, aš, Jonas Kazimieras, tavo Sūnaus, karalių Karaliaus, o drauge ir tavo gailestingumu, karalius, suklupęs prie tavo švenčiausių kojų, šiandien tave renkuosi savo Globėja ir mano valdomų žemių karaliene, tavo ypatingai globai ir apsaugai pavesdamas save ir mano valdomas žemes: Lenkijos karalystę ir Lietuvos, Prūsijos, Rusijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Livonijos, Černigovo kunigaikštijas drauge su kariuomene ir abiejų tautų žmonėmis, maldaudamas šiais nelaimingais ir mano valstybei sunkiais laikais tavo pagalbos ir gailestingumo prieš Romos Bažnyčios priešus. Prisimindamas tavo gerumą, kuris žadina mane drauge su visa tauta dar labiau trokšti tau tarnauti, pažadu tau ir tavo Sūnui Viešpačiui Jėzui Kristui, savo, mano diduomenės ir mano tautų vardu, tavo garbę ir kultą visoje valstybėje, visomis jėgomis dar labiau propaguoti. Be to, pasižadu ir pažadu, kad, kai tik tavo galinga pagalba ir tavo Sūnaus gailestingumu bus nugalėti priešai, ypačiai švedai, išrūpinti iš švč.Sosto leidimą kasmet iškilmingai švęsti tą dieną per visus amžius kaip padėkos ženklą tau ir tavo Sūnui, Aš su mano valstybės vyskupais stengsiuos daryti visa, kad tai, ką čia pažadu, visa tauata įvykdytų. O kadangi su didelele širdgėla aiškiai matau, jog už mano karalystės vargšų dejavimus ir valstiečių priespaudą tavo Sūnus, Teisingasis Teisėjas, per septynerius metus mums siusnčia maro, karų ir kitų nelaimių rykštes, pareiškiu ir iškilmingai žadėte pasižadu su visais luomais, kad, grįžus taikai, bus imtąsi visokių priemonių tom nelaimėm pašalinti ir bus pasirūpinta, kad manosios karalystės žmonės būtų laisvi nuo neteisingų sunkenybių ir suspaudimų. Padaryk, o gailestingoji Viešpate ir Valdove, tai, kad visa, ką man ir mano didikams bei luomams eis įkvėpusi, tavo Sūnaus malone būtų įgyvendinta. Amen[43].

1683m. švč.Sostas leido lenkams į švč.Marijos litaniją įdėti invokaciją “Kolowa Koroney Polskiej”[44]. Beje, jau XVIII a. pradžioje švč.Marija įgavo ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Kunigaikštienės titulą[45].

Įdomų dalyką matome to meto ikonografijoje: švč.Marija dažnai vaizduojama su karūna, valstybės ženklu. Šį faktą galime interpretuoti tik šiame kontekste: švč.Marijos paskelbimas Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliene ir leido vaizduoti su karaliaus regalijomis, t.y. su karūna. Vaišnora yra pastebėjęs, jog valstiečių išdrožinėtose švč.Marijos figūrose taip pat matome didžiojo kunigaikščio kepurę. Jis taip pat teigia, jog tai yra išskirtinis lietuvių liaudies skulptūros bruožas niekur kitur Europoje nesutinkamas[46].

Štai kaip buvo rašoma XVIII a. pradžioje:

Didžioji Gynėja Gedimino miesto,

Vilniaus viso, paguoda vienintele.

Aušros Vartuose galinga Gynėja

Lenkijos karalienė ir Lietuvos kunigaikštienė[47].

Toliau buvo teigiama:

Jeigu pamaldžiai išpažįstame, kad Švenčiausioji Marija yra lenkų karalienė o tuo pačiu ir didžioji kunigaikštienė LDK, tai mūsų tautos klusniai jos nuostabiausiui vardui pirmiausia garbę atiduoti turi[48].

1743 metais Vilniuje išėjo knyga pavadinta Regina regni Poloniae et Magni Ducatus Lituaniae. Tai tik parodo, kaip buvo giliai tikima, kad švč.Marija saugo ir gina Respubliką.Žinant visą kontekstą, galima kelti nedrąsią hipotezę, jog toks simbolinis aktas 1656 balandžio 1dieną padėjo konsoliduoti valstybės jėgas. Kitaip tariant, suteikė tikėjimo savo jėgomis, nes šiuo atveju globojo švč. Marija. Čia reikia prisiminti sėkmingą Čenstakavos gynimą nuo švedų. Galima manyti, jog visas šitas tikėjimų kompleksas ir leido Respublikai karą pabaigti beveik nieko nepralaimėjus[50]. Čia galime prisiminti, jog ir kiti mūšiai buvo laikomi nulemti švč.Marijos pagalbos: Lepanto mūšis prieš Otomanų laivyną 1571m.; 1683m. garsusis Vienos mūšis[51].

Dar įdomus dalykas: žvelgiant į stebuklingų švč.Marijos paveikslų topologiją, iškyla dar viena koreliacija: jos paveikslai atsiranda po kovų su kitatikiais (švedais, rusais). Taip siejama su kovomis prieš švedus Kryžių Madona Lazdijų rajone[52]. Taip 1661 metais Želarovskis pateko rusams į nelaisvę Gardine, o po to, “save paaukojęs” švč.Marijai laimingai pabėgo. Ten vėliau paliko švč.Marijos paveikslą, kuris pagarsėjo stebuklais[53].

1611 metais balandžio 12d. į Trakus buvo atvykusi karalienė Konstancija, lydima Skargos, ji prašė sėkmės karaliaus žygiui dėl Smolensko[54]. Kaip žinia, Trakuose buvo stebuklingas švč.Marijos paveikslas. Beje, motyvas, jog švč.Marija padeda lenkams ir lietuviams mūšiuose buvo gyvas ir XVIII amžiuje. Štai kaip rašo Jan’as Korsakas:..

būdama mielaširdinga motina ir Lenkijos Karalienė, lenkų kariaunai padeda. Kada lenkai kazokus sumušė prie Zbaražemo, Machovicų, Rosolovcų, o galiausiai prie Berestečko 1651m., švenčiausia Mergelė, rodanti šių mūšių laimingą baigtį, buvo matoma savo šventa skraiste lenkų armiją uždengianti[55].

O Stanislovas Radvila savo knygoje Dyskurs nabožny VI skyrių taip pavadina: Szyk Woysko Marya[56]. Istorikų yra pastebėta, jog nuo XVII amžiaus II pusės lenkų pusėje jau kovoja ne tik Dievas, bet švč. Marija, Kristus, šventieji[57]. Taigi švč.Marija veikia šiame pasaulyje: ji ne tik rūpinasi tikėjimo dalykais (tarkim, kovoja pries protestantus), bet veikia ir politiniame bei militariniame lauke. Paskutinį sykį lenkai su katalikais kovosi 1587m. prie Byczyn’o, kitos kovos jau buvo ne tik prieš svetimtaučius, bet ir prieš kitatikius. Tad nenuostabu, jog čia iškyla švč. Marijos figūra. Kadangi švč.Marija yra laikoma Lenkijos-Lietuvos valstybės globėja, ji privalo padėti kovose su kitatikiais. Tai liudija ir kiti dokumentai. Albertas Stanislovas Radvila Pamaldžiajame diskurse teigia, kad valstybę į pražūtį veda padarytos nuodemės. Nuo teisėtos Dievo bausmės saugo tik švč. Marija.[58] Ji veikia šiame pasaulyje. P. Šrubauskis teigia:

Pana Švenčiausia švedus pabaukštino \

Nuog Čenstachavos, kada atgražino.[...]

Tu, Motin, taisyk tarp Ponų sandarą,

Idant tarp savęs turėtų pakarą.

Idant tarp savęs pakajų,

O piktas mįsles ant gero baigtų

Tu pati taisyk Senatorių rodas,

Atitolink karius ir visokias zdrodas,

Idand Bažnyčia būtų paaukštinta,
Po visas vietas Ponystė šlovinti.[59]

Taigi švč.Marija įtraukiama į šio pasaulio žaidimus: ji juk yra Lenkijos-Lietuvos valstybės karalienė. Tačiau į šią tautą įeina tik katalikai. Švč.Marija privalo saugoti valstybę. Tokiame kontekste ryškėja ir kitas faktas. Lietuvos didikas Kristupas Pacas Pažaislio vienuolyną atidavė su ta sąlyga, kad permaldaus Dievą už LDK nuodemes ir prašys švč. Marijos užtarimo priešų akivaizdoje.[60]

Taigi švč. Marija buvo garbinama ir todėl, kad ji saugojo Žečpospolitą. Matome, jog ta pati opozicija yra performuluojama jau valstybinės retorikos plane. Švč. Marija tampa valstybės globėja, todėl akivaizdu, jog disidentai yra valstybei kenksmingi. Tad šie protestantų stereotipai turi savo logiką, jie nėra paremti kokia nors patirtimi, tačiau plaukia iš kultūrinęs logikos[61].

Tik tokiame kontekste galime suprasti, kodėl reformatai buvo laikomi išdavikais. Kartu mes matome, kaip religinė retorika yra panaudojama apibrėžiant pilietines priklausomybes, kitaip tariant, kaip veikia kolektyvinį identitetą. Religiniai įvaizdžiai tampa gerom priemonėms galvoti apie mūsų identitetą. Kada mūsų konfesijos įvaizdžiai apglobia politinę bendruomenę, akivaidu, jog kitatikiai tampa ne tik religiškai, bet ir politiškai svetimi. Būtent todėl mes ir teigiame, kad ano meto visuomenę jungė religinis identitetas, t.y. priklausomybė vienai ar kitai konfesijai.

BUS DAUGIAU



Normal 0 false false false MicrosoftInternetExplorer4

[1] LTR 462 (43), LTR 4496 (122) ir kt.

[2] Lietuvių tautosakos lobynas. Red.: J. Balys. - Bloomington, Indiana, 1951, p.72-73.

[3] Krikščioniškos ikonografijos žodynas. Sudarė A. Ramonienė. - V., 1997, p.202.

[4] R. Roukeme, Žydai Lietuvoje //Naujasis židinys, 1991, nr.8, p.25.

[5] K. Lukauskas. Pamokslai. P.204.

[6] P.Šrubauskis, Balsas širdies pas Wieszpati Diewa.- Vilnius, 1790, p.229-234.

[7] Cit. pagal: : J. Vaišnora, Marijos garbinimas Lietuvoje.- Roma, 1958, p. 145.

[8] P.Šrubauskis, Balsas širdies pas Wieszpati Diewa. P.181.

[9] Radziwill St., Dyskurs naboþny z kilku slow wziæty o wyslawieniu Naswiætszej Panny Bogarodzicy Mariey. - Wilno, 1635, s. 241.

[10] K. Lukauskas, Pamokslai. P. 205.

[11] Лотман Ю., Избранные труды. - Таллин:  Александра. 1992 т. 1, с. 13-15.

[12] J. Korsakas, Korona nie juý ze dvunastu gwiazd swiætych... - Wilno, 1748, p. 31-32.

[13] Ten pat. P.32.

[14] Ten pat. P. 61-62.

[15] Cohn N., Europe’s Inner Demons. London, 1975, p.164.

[16] Gurevič, A. J. Srednevekovyj mir. Kultura bezmolvctvujuščevo bolšinstva. Moskva: Iskusstvo, 1990, s.309.

[17] Muchembled R., SorciÀres. Justice et société aux 16e et 17e siÀles, Paris: IMAGO, 1987, p.10.

[18] L. Febr, Boi za istoriju. - Moskva, 1991, s. 493-500.

[19] Ten pat. P. 497.

[20] Bechtel G. La sorciÀre et l’Occident, Paris: Plon, 1997, p.306.

[21] Ten pat. P. 294.

[22] Sallmann J.-M., Raganos – šėtono sužadėtinės. P. 20-21.

[23] Gureviè A., Ved’ma v derevne i pered sudom (narodnaja i uèenaja tradicija v ponimanii magii)// Jazyki kul’tury i problemy perevodimosti. Red. B. A. Uspenskij. - Moskva, “Nauka”: 1987, 32-33; M. Eliade, Okultyzm, czary, mody kulturalne. - Kraków, 1992, s.82-111.

[24] Bechtel G. La sorciÀre et l’Occident. P. 292.

[25] Ten pat.

[26] Ten pat.

[27] R. Mandrou, Magistrats et sorciers en France au XVII siecle. Une analyse de psychologie collective. - Paris, 1980, p. 420.

[28] J. de Viguerie, Le miracle dans la France du XVII-e siecle. - Paris, 1983, p.318.

[29] L. Chatellier, Le miracle baroque// Histoire des miracles. Angers, 1983, p.86.

[30] L. Kubala, Pierwsze “Liberum veto” in L Kubala, Szkice hisroryczne. - Warszawa, t.2, s.67-130; W. Konopczynski, Liberum veto. Studium porownawczo - historyczne, - Krakow, 1918; A. Šapoka, Sicinskis (Čičinskas)// Šviesos keliai, 1931,nr.9, p.592-604. Šiais darbais ir naudojamės atpasakodami ‘taip kaip buvo’.

[31] S. Konarski, O skutecznym rad sposobie albo o utrzymywaniu ordynarnych seymow.- Warszawa, cz, II 1929, s.26-27.

[32] H. Wisner, Disidenci wobec wojny polsko-szwedskiej // Odrodzienie I reformacja w Polsku, t. 15, 1970, p.101-142.

[33] Mikalojaus Kazimiero Šemetos “Reliacija”. Senoji Lietuvos literatūra. - V., 1994, t.3, p.41.

[34] D. Kuolys, Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas ir barokas.- V., 1992, p.165.

[35] Ten pat. P. 167.

[36] J. Tazbir, Reformacja w Polsce.- Warszawa, 1992, s. 338.

[37] Ten pat. P. 339.

[38] V. Daugirdaitė - Sruogienė, Lietuvos istorija. - Chicago, 1956, p. 655.

[39] Lietuvos TSR istorija. - V., 1985,p.181.

[40] K. Sinkó, Arpad versus Saint Istvan. Competing Heroes and Competing Interest in the Figurative Representation of Hungarian History// Ethnologia Europaea. National culture as Process, 1989, t.XIX, 1, p. 70-71.

[41] L. Kubala, Wojna szwecka. -Lwow, 1913, s.43.

[42] E. Borščiakas, Ukraina, Lietuva ir prancūzų diplomatija 1648-1657 metais// Praeitis, t.3. - V. 1992, p.126.

[43] J. Vaišnora, Marijos garbinimas Lietuvoje. P.148-149.

[44] J. Kurczewski, Kosciol Zamkowy. - Wilno, 1908, t.1, p.248.

[45] M. Kosman, Drogi zaniku paganstwo u Baltow. - Wroclaw, 1976, s.163.

[46] J. Vaišnora, Marijos garbinimas Lietuvoje. - P. 211.

[47] T. Korsak, Naboženstwo Najswižtszej Maryi Panny. - Wilno, 1755, s.A.

[48] Ten pat  S. B A.

[49]M. Kosman, Drogi zaniku paganstwo u Baltow. S. 163.

[50] B. Dundulis, Švedų feodalų įsiveržimas į Lietuvą. -V., 1977, p.89.

[51] S. Litak, Z dziejow kultu Matki Boskiej Czæstachowskiej w XVII-XVIII wieku. Sprawa zasižgu spolecznego // Z zagadnien kultury chrzescijanskiej. - Lublin, 1973, s.448.

[52] J. Petrauskas, Kryžių bažnyčios praeitin pažvelgus. - V., 1993, p.14.

[53] A. Vaišnora, Marijos garbinimas Lietuvoje. P. 274-275.

[54] Ten pat. P. 281.

[55] J. Korsakas, Korona nie juž ze dvunastu gwiazd swižtych... - Wilno, 1748, p.102-103.

[56] A. St. Radziwill, Dyskurs nabožny. S.270.

[57] T. Panfil, Przejawy wiary w Boýà pomoc w czasie wojny w literaturze i obyczaju staropolskim// Zeszyty naukowe katolickiego Universitetu Lubelskiego. - 1996, nr. 3-4 (155-156), s.77.

[58] Ten pat. P.3.

[59] P.Šrubauskis, Balsas širdies pas Wieszpati Diewa.- Vilnius, 1970, p.229-234.

[60] S. Yla, Šiluva žemaičių istorijoje.- Boston, 1970,p. 197.

[61] Šati čia iškyla viena svarbi metodologinė pastaba analizuojant nesvarbu kokius įvaizdžius ar stereotipus: yra svarbu ne tiek nustatyti jų neatitikimą realybe, bet išsiaiškinti kultūrines logikas, kurios juos valdo.