ABRAHAM CULVENSIS Confesio fidei

Šios serijos redakcinė kolegija: vyriausioji redaktorė hab. humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus Universiteto Lietuvių literatūros katedros profesorė Dainora Pociūtė, nariai: prof. Jolanta Gelumbeckaitė, Frankfurto prie Maino Johanno Wolfgango Goethe‘es universitetas, dr. Kęstutis Daugirdas, Lietuvos ev. reformatų Bažnyčios kunigas, Europos istorijos institutas ir dr. Deimantas Karvelis, Vilniaus pedagoginis universitetas.

2010-2012 metais minimas Abraomo Kulviečio (Ginvilonio), pirmojo Reformacijos Lietuvoje teksto autoriaus, 500 metų jubiliejus. Ši istorinė data Lietuvos Reformacijos istorikus paskatino imtis seniai laukiančio darbo - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangeliškųjų Reformacijos tikėjimo išpažinimų serijos publikavimo.
Lietuvos protestantiškieji išpažinimai - vertingi ir saviti Rytų Europos religinės minties ir istorijos šaltiniai, parašyti kaip individualūs Reformacijos pradininkų tiesų pareiškimai, tapę LDK nepriklausomų Bažnyčių susikūrimo liudijimais. Jie XVI a. viduryje pirmiausia publikuoti Karaliaučiuje, Vilniuje ir kituose miestuose. Abraomo Kulviečio Confesio fidei išleistas 1547 m. Karaliaučiuje kartu su Johanno Hopijaus Oratio funebris - laidotuvių kalba, skirta Tikėjimo išpažinimo autoriui Abraomui Kulviečiui. Vienintelis žinomas šios knygos egzempliorius saugomas Anglijoje, Durhamo universiteto bibliotekoje.
.
ABRAHAM CULVENSIS
1510/1512-1545

A.Kulvietis gimė Kulvoje apie 1510-1512 metus bajorų Elžbietos Jodautaitės ir Petro Jonaičio Ginvilonių (Ginvilų) šeimoje. Bajorai Kulviečiai vartojo Gulbės herbą.
Abraomas Kulvietis mokėsi Krokuvos universitete, 1529 m. rugsėjo 14 d. įgijo bakalauro laipsnį. Prieš tai, manoma, buvo mokęsis žemaičių seniūno Jono Stankaičio Bilevičiaus įsteigtoje mokykloje Viduklėje. Ten, manoma, mokėsi ir jo jaunesnis brolis Adomas.

1533 m. balandį Kulvietis įsimatrikulavo Liuveno universitete (dab. Belgijoje). Istoriniai dokumentai leidžia manyti, kad mokėsi žymiausioje Liuveno Trijų kalbų kolegijoje - Collegium Trilingue, kuriai šlovę atnešė Erazmas Roterdamietis, dėstęs nuo įkūrimo pradžios iki 1522 metų. Jis su bendradarbiais suvokė, kad teisingam Biblijos ir krikščioniškos minties supratimui būtina mokėti senovės graikų, hebrajų ir lotynų kalbas.

Apie 1535 m. Kulvietis grįžo į Lietuvą, suartėjo su LDK didiku, Vilniaus vaivada ir kancleriu Albertu Goštautu, kuris paragino Abraomą studijuoti mediciną Italijoje. 1536 m. su Goštauto rekomendaciniu laišku išvyko į Prūsiją pas kunigaikštį Albrechtą. Šis Kulvietį išsiuntė studijuoti į katalikišką Leipcigo universitetą. Ten susipažino su liuteronų pirmųjų lenkiškų knygų autoriumi Janu Seklucjanu. 1537 m. gegužės 14 d. Kulvietis jau įsirašė studentu į Vitenbergo universitetą, atsidėjo filosofijos ir teologijos studijoms, ir buvo pirmas ten mokęsis lietuvis. Klausėsi Melanchtono paskaitų, galimai, susipažino ir su Martynu Liuteriu. Po studijų Vitenberge išvyko į Italiją, gyveno Romoje ir Sienoje. Sienos universitete apsigynė abiejų (kanonų ir civilinės) teisių daktaratą 1540 m. lapkričio 28-29 d.

Sienoje A.Kulvietis susipažino su Italijos evangelizmo idėjomis. Į Lietuvą Kulvietis grįžo 1541 m. sausį ir iškarto nuvyko į karaliaus - Žygimanto Senojo ir jo žmonos italės Bonos Sforcos rūmus, kuriuose pradėjo skelbti reformacines idėjas. Karalienės protekcijos dėka 1541 m. pavasarį atidarė mokyklą bajorų vaikams - pirmąją humanitarinės kolegijos tipo mokyklą Lietuvoje. Deja, nepriklausoma nuo Bažnyčios mokykla ir A.Kulviečio idėjos apie reformų šalyje būtinybę, papiktino Bažnyčios hierarchus. 1542 m. gegužės mėn. Žygimanto Senojo dekretu, išleistu Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio reikalavimu, Kulvietis buvo patrauktas į bažnytinį teismą, mokykla nustojo egzistavus. Kulviečiui, apkaltintam erezija ir maištu prieš valstybę, neatvykus į teismą ar pabėgus, dekretu paskelbta banicija - uždrausta gyventi Lietuvoje, atimant bajorystę ir konfiskuojant visą jo turtą. Tai pirmoji Lietuvoje kontrreformacinė bažnytinio teismo byla. Vengdamas susidorojimo - grėsė sudeginimas ant laužo, Bonai Sforcai padedant, A. Kulvietis pabėgo į Prūsiją. Karaliaučiuje kunigaikštis Albrechtas Kulvietį paskyrė savo tarėju, o 1542 m. pabaigoje - partikuliaro (steigiamo universiteto paruošiamosios mokyklos) rektoriumi. Pabėgus sūnui, 1542 m. rugsėjį buvo įkalinta Elžbieta Kulvietienė, tėvas jau buvo miręs pavasarį. Bonos Sforcos pastangomis, Kulvietienė 1543 m. pradžioje buvo paleista, turtas nebuvo konfiskuotas, banicija atšaukta. Taip karalienė Bona Sforca tapo asmens laisvės gynėja, remianti A.Kulviečio iškeltą Naujųjų laikų pasaulietinės teisės prioritetą ir teisę laisvam bajorui išsakyti savo pažiūras bei tarnauti visuomenei. Tai paskatino pilietinių teisių netekusį A.Kulvietį 1543 m. parašyti ankstyviausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Reformacijos tekstą. Jis sukurtas laiško karalienei Bonai Sforcai forma. Lotyniškasis Confessio fidei, kuriame pirmą kartą sukritikuotos Lietuvos bažnytinio gyvenimo ydos ir nusakytos dvasinio gyvenimo tobulinimo gairės, buvo pirmasis viešas Reformacijos tikėjimo išpažinimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos karalystėje. Gindamasis nuo neteisėto persekiojimo, A.Kulvietis rėmėsi civilinės romėnų teisės pamatu: „Niekas negali būti teisėjas savo byloje".

1543 m. rudenį Kulvietis buvo grįžęs į Lietuvą. 1544 m. vasarą Karaliaučiuje buvo atidarytas universitetas, jame Kulvietis buvo paskirtas vadovauti graikų katedrai, taip pat pavesta dėstyti hebrajų kalbą bei komentuoti psalmes.
Noras „dirbti Lietuvai, o ne tarnauti svetimiems", - kaip rašoma Kulviečio Tikėjimo išpažinime, vertė jį nepaliaujamai galvoti apie grįžimą Lietuvon. Gavęs Prūsijos kunigaikščio Albrechto rekomendacinį laišką didelę įtaką karaliaus dvare įgijusiam LDK kunigaikščiui Mikalojui Radvilai Juodajam, Kulvietis ir tuo pat metu jo draugas iš Karaliaučiaus universiteto Jurgis Zablockis, 1545 m. pradžioje parvyko į Lietuvą. Trumpai paviešėjęs pas motiną, išvyko į Vilnių dalyvauti religiniuose disputuose. Deja, tų pačių metų balandį Vilniuje Kulvietis susirgo ir draugų buvo pargabentas į Kulvą. 1545 m. birželio 6 d., šeštadienį, Šv.Trejybės išvakarėse, Abraomas Kulvietis mirė savo tėvų namuose Kulvoje.

Abraomas Kulvietis buvo palaidotas ant kalvos savo gimtinėje be Bažnyčios apeigų, giminėms giedant Jo išverstas giesmes.
Mirties metinių proga (1546 m. gegužę) Johanno Hopijaus, Kulviečio Karaliaučiaus universiteto kolegos ir draugo, parašytoje laidotuvių kalboje Oratio funebris pateikiama A.Kulviečio prieš mirtį balsu pasakytas Jo Tikėjimo išpažinimas, paremtas Apaštališkojo tikėjimo išpažinimu:
Tikiu, nes esu pakrikštytas, vieną, visagalį, amžinąjį Dievą, dangaus ir žemės sutvėrėją, visų gėrių šaltinį, amžinąjį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Ir Jo Sūnų, mūsų Viešpatį ir Išganytoją, prieš visus amžius gimusį. Jis nužengė iš dangaus į šią ašarų pakalnę, atėjus laikui priėmė kūną iš Mergelės Marijos, kad šią varganiausią ir nuodėmės slegiamą žmonių giminę iš šėtono valdžios ir amžinosios mirties savo brangiausiu krauju ir pačia savo mirtimi išpirktų . Tikiu Šventąją Dvasią, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus ir nauja šviesa uždegančią tikinčiųjų širdis. Pripažįstu, kad šioji Trejybė yra vienintelis Dievas, mano pagalbininkas, globėjas ir išgelbėtojas, juo vieninteliu tikiu, jo vienintelio šaukiuosi ir jį vienintelį garbinu. .

Kad ateinančios kartos žinotų, kaip suprantu tikėjimą, tavęs, mano motina, maldauju vienintelio ir paskutinio dalyko - pasirūpinti, kad mano antkapyje vietoj epitafijos būtų šie žodžiai: TIKIU NUODĖMIŲ ATLEIDIMĄ, KŪNO IŠ NUMIRUSIŲ PRISIKĖLIMĄ IR AMŽINĄJĮ GYVENIMĄ. AMEN. Tai yra mano tikėjimas, dėl kurio esu paskelbtas eretiku, atskirtu nuo Bažnyčios ir piktžodžiautoju. Iš Tėvynės į tremtį buvau priešininkų išvarytas, nes nenorėjau pritarti jų klaidingoms dogmoms ir neteisingoms pažiūroms. Dėl to ant jų nepykstu ir iš širdies, kiek tai nuo manęs priklauso, atleidžiu.

D.Gudliauskienė