Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
2012 metai - Kunigaikščių Radvilų minėjimo metai
Thursday, 26 April 2012 11:48
There are no translations available.

radvila rudasisMikalojus V Radvila Rudasis
1512-1584

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karo veikėjas, Reformacijos Lietuvoje platintojas ir globėjas.

Radvilos - lietuvių kilmės didikų giminė nuo Vytauto Didžiojo laikų, aktyviai dalyvavo Lietuvos valstybės politiniame gyvenime ir XVI a. pr. jau buvo įsitvirtinusi bajorijos luomo elito viršūnėje.

Radvilos vieninteliai buvo tituluojami Šventosios Romos imperijos kunigaikščiais. 1518 m. imperatorius Maksimilijonas I Mikalojui Radvilai Jaunesniajam (1470 - 1522) pirmam iš Radvilų giminės suteikė Šv. Romos imperijos kunigaikščio titulą.

1547 m. šį titulą imperatorius Karolis V Habsburgas suteikė Mikalojui Radvilai Rudajam - Biržų-Dubingių kunigaikščio titulą, o jo pusbroliui Mikalojui Radvilai Juodajam - Nesvyžiaus-Olykos kunigaikščio. Radvilos buvo turtingiausia ano meto didikų giminė, dvarus skaičiavusi tūkstančiais, išlaikiusi atskirą kariuomenę, pajėgesnę kartais už viso krašto.

radvila rudasis_Mikalojus V Radvila Rudasis (lenk. Mikołaj Radziwiłł Rudy) vienas žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadų per 1558-1583 m. Livonijos karą, 1564 m. vadovavo didžiojo etmono Grigaliaus Chodkevičiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei per Ulos mūšį prie Polocko, kuriame buvo nugalėtas Ivanas Rūstusis. Jo 30 000 kariuomenė neatsilaikė prieš 4000 lietuvių pajėgas. 1578 m. dar kartą sumušė rusus prie Vendeno, o Stepono Batoro Maskvos kampanijoje laimėjo mūšį prie Velikije Luki ir pradėjo Pskovo apsiaustį.

1553-1561 m. Mikalojus Rudasis - jau Lietuvos lauko etmonas, 1561-1565 m. ir 1579-1584 m. Lietuvos didysis etmonas, po Mikalojaus Juodojo mirties 1565-1579 m. Lietuvos didysis kancleris ir 1565-1584 m. Vilniaus vaivada. 1572 m. mirus Žygimantui Augustui iki Stepono Batoro išrinkimo buvo faktiškasis Lietuvos valdytojas. Rinkimuose į Abiejų Tautų Respublikos karaliaus sostą palaikė Ernesto Habsburgo kandidatūrą.

Mikalojus Radvila Rudasis 1569 metais buvo vienas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės delegacijos Liublino seime vadovų, aršiai gynęs Lietuvos savarankiškumą, nepasirašė Liublino unijos akto. Žinomas jo atkirtis lenkų didikams, Seime įrodinėjusiems, kad Jogaila dovanojęs Lietuvą lenkų karališkam vainikui: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės... ".
1564 m. Radvila Rudasis, iki tol buvęs tik tolerantiškas evangelikams, istorikų manymu, perėjo į kalvinizmą. Tam paskatino Čenstakavos įvykis - vienuolių jam suorganizuotas „stebuklas", kurio apgaulę kunigaikštis atskleidė. Šį įvykį, polemizuodamas su katalikais, savo veikale panaudojo Andrius Volanas. Po Radvilos Juodojo mirties 1565 m., Rudasis tapo pagrindine evangelikų atrama, daug laiko skyrė tikybos reikalams. Jo iniciatyva 1570 m. kovo 2d. buvo sušauktas sinodas Vilniuje, kuriame liuteronai ir reformatai sutarė remti vieni kitus kovoje su vyskupo Protasevičiaus pakviestais į Lietuvą jėzuitais. Kunigaikštis savo turtus ir įtaką naudojo evangelikams reformatams globoti, steigė reformatų parapijas, statė jiems bažnyčias: Bielicoje, Žygimanto Augusto dovanotoje Kaidanavoje, Biržuose, Kėdainiuose, Ašmenoje ir kitur. Vilniuje atidavė įsigytą iš Hornostajaus dvarą dabartinėje Pilies gatvėje ir ten įrengė reformatams maldos namus vietoj Radvilos Našlaitėlio, konvertito, uždarytos, tėvo Juodojo įsteigtos bažnyčios, Radvilų rūmuose. Savo dvare Radvila Rudasis išlaikė daug mokytų reformatų: A.Volaną, Radvaną, Blandratą, kvietė iš užsienio reformatų mokslininkus, mokytojus. Siekdamas, kad kuo daugiau lietuvių gautų išsilavinimą, Biržuose įsteigė aukštesniąją mokyklą, atkūrė mokyklą Vilniuje. Visi jo palikuonys liko ištikimi reformatų tikėjimui, todėl Biržų-Dubingių Radvilų giminės šaka dar vadinama protestantiška.

Mikalojus Radvila Rudasis gimė Nesvyžiuje, tėvai: Kijevo vaivada, Trakų, Vilniaus kaštelionas, Lietuvos didysis etmonas Jurgis Radvila Heraklis (1480 -1541) ir antroji jo žmona Barbora Dalejovaitė Volska.

Nėra aiški Mikalojaus - judviejų vyriausio vaiko - gimimo data. Edvardas Kotlubajus, XVIII a. Radvilų giminės biografas, rėmęsis Nesvyžiuje saugotais rankraščiais, įtvirtino istoriografijoje 1512 metus. Istorikė dr. Raimonda Ragauskienė teiginį, jog Mikalojus Rudasis gimė 1515 metais, grindžia tuo, kad LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis Mikalojaus V tėvų sudarytą vedybinę sutartį patvirtino 1515 m. sausio mėn., o ir pirmoji Jurgio Radvilos žmona Barbora Kiškaitė mirė tik 1514 metais.

Jurgis Radvila su žmona Barbora be sūnaus Mikalojaus dar turėjo dvi dukras: Oną Elžbietą, ištekėjusią už Voluinės žemės maršalo Petro Kiškos, ir Barborą, kuri buvo Lietuvos-Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto antroji žmona.

Jurgis Radvila labai rūpinosi savo šeima, jos saugumu, vaikų vedybomis. Jis padarė didelę įtaką sūnui, iš jo Mikalojus paveldėjo oratoriaus gabumus. Pradinį išsilavinimą jis gavo namuose, Vilniuje, parenkant mokytojus. Radvilų giminė priklausė labiausiai išsilavinusių didikų grupei. Kai kurie istorikai nurodo, kad Rudasis lavinosi Vakarų Europoje, bet, tikriausiai, supainiojo su Mikalojumi Juoduoju. Mikalojus Rudasis neabejotinai gerai mokėjo lenkiškai ir rusėniškai, jam šios kalbos buvo labai artimos, laiškus rašydavo tai viena, tai kita kalba, vėliau, susirašinėjant su karaliumi Steponu Batoru, teko patobulinti lotynų kalbą. Dirbant prie Lietuvos Statutų redagavimo, plėtė teisines žinias. Jau nuo 1534 metų Mikalojus Rudasis dalyvavo kartu su tėvu karinėse kompanijose su maskvėnais. Buvo susižadėjęs su Lenkijos kanclerio Šidloveckio dukra Ana, bet 1536 metais 14-metė sužadėtinė staiga mirė. Ilgai nerado sau tinkamos žmonos ir tik 1542 m. sausio 13 d. Vilniuje susituokė su Kotryna Ivinska iš Tomicų, kuri jam pagimdė du sūnus: Mikalojų Radvilą ir Kristupą Radvilą Perkūną bei kūdikystėje mirusią dukrą Barborą.

Mikalojaus santykiai su motina ir seserimis buvo labai šilti - rūpinosi jomis, jų komplikuotomis vedybomis, bylinėjantis su karaliene Bona Sforca, ypač 1541 metais mirus tėvui Jurgiui Radvilai. Barboros uošvio Alberto Goštauto, globojusio Abraomą Kulvietį, dvare susipažino su protestantiškomis idėjomis, taip pat gavo tvirtus pamatus vėlesnėms jo pažiūroms Lietuvos savarankiškumo klausimu.

1542 m. gruodį mirė Stanislovas Goštautas, sesers Barboros vyras. Nesutarimai su karaliene Bona Sforca dar labiau pagilėjo. Sureguliuoti santykius Rudasis tikėjosi per Žygimantą Augustą, kuris, kaip ir Radvilos, buvo aistringas medžiotojas. Kartu leidžiant laiką, karalaičiui buvo įdiegta mintis kurti Vilniuje atskirą karaliaus dvarą. Nors ir labai priešinantys karalienei Sforcai, Žygimantas Senasis perdavė valdžią Lietuvoje sūnui. Tai buvo pusbrolių Radvilų pasiekimas: net 6 iš 11 naujai paskirtų vakuojančių pareigų gavo Radvilų aplinkos žmonės. Radvila Rudasis įgijo Žygimanto Augusto pasitikėjimą, ėmė kilti karjeros laiptais: gavo vieną svarbiausių dvare pataurininkio pareigybę. 1545 m. birželį mirė Žygimanto Augusto žmona Elžbieta. 1546-47 metais Vilniuje vykę baliai- maskaradai suartino Barborą Radvilaitę su karaliumi. Slaptos jų vedybos įvyko 1547 m. liepą. Radvilos Rudojo ir Lietuvos-Lenkijos valdovo ryšiai dar labiau sustiprėjo ir, nepaisant sesers Barboros ankstyvos mirties, išliko artimi iki pat karaliaus mirties.

Paskutinį kartą Radvila Rudasis, nors ir būdamas garbaus amžiaus, dalyvavo 1581 m. karo žygyje į Pskovą. Šiame žygyje pasižymėjo jo sūnus Kristupas Perkūnas, kuris kaip nugalėtojas buvo pagerbtas karaliaus Stepono Batoro stovykloje prie Pskovo.

Iki paskutinių dienų Mikalojus Radvila išliko darbingas, nesiskundė sveikata, tik jau blogai matė, todėl beveik neberašė savo ranka laiškų. Aktyviai rūpinosi giminės turtais ir perdavimu sūnums savo turėtų valstybinių tarnybų. Sunkiausiai sekėsi sūnui Kristupui Perkūnui perduoti Vilniaus vaivados postą, kuris karaliaus buvo patvirtintas jau po Rudojo mirties.

Mirė Mikalojus Radvila Rudasis 1584 m. balandžio 27 d. Vilniuje, globojamas žmonos Kotrynos, sūnaus Mikalojaus ir marčios, sūnaus Kristupo žmonos, Kotrynos Tenčinskos.Iškilmingos laidotuvės, į kurias pareikšti paskutinės pagarbos suvažiavo daug senatorių, kunigaikščio klientų, įvyko liepos mėn. Vilniuje. 1588 metais gegužės 15 d. sūnūs perlaidojo tėvo palaikus Dubingiuose, evangelikų reformatų bažnyčios, kurios statyba pats Mikalojus V Radvila Rudasis rūpinosi, rūsiuose. Kapas buvo pažymėtas paminkline lenta su plačiu Rudojo veiklos aprašu.

Dubingių piliavietėje atlikus archeologinius tyrimus, 2007 m. identifikuoti jo ir kitų kunigaikščių Radvilų - reformatų palaikai, kurie 2009 m. rugsėjo 5 d. iškilmingai perlaidoti buvusios Dubingių bažnyčios rūsyje įrengtoje kriptoje.

Parengta pagal: Edvardas Kotlubajus RADVILOS, Raimonda Ragauskienė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kancleris MIKALOJUS RADVILA RUDASIS