Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Reformacija ir Lietuvos švietimo sistemos raida (I dalis)
Šeštadienis, 02 Birželis 2012 19:53

Tomas Dičius

reform_lttikejimozodis

 

XVI a. viduryje Europos Reformacijos banga atvilnijo ir į mūsų tautą, skleisdama pažangias naujoves visuomenėje ir kultūroje. Pokyčių banga nuslūgo po šimtmečio, sugrįžus vienos konfesijos monopolijai, o Lietuvos Reformacijos reikšmės ir palikimo tema ilgiems metams buvo nustumta į istorinės atminties užkampius.

Nors pavieniai modernūs istorikai ėmėsi temos atgaivinimo ir grąžinimo viešumon, tačiau šiandien platesnė auditorija vis dar mažai supažinusi su Lietuvos Reformacijos mastu, jos kultūriniais nuopelnais įvairiose srityse. Straipsnyje norėčiau aptarti vieną iš sričių - švietimo sistemą, kurios raidoje pastebimas nemažas šuolis, vykęs būtent šešiolikto amžiaus viduryje.

Lietuvos švietimo sistemos būklė iki Reformacijos
Viduramžiais ir Reformacijos epochoje Europoje švietimo sistema buvo suvokiama kaip valdžios ir bažnyčios administruojamas mokymo institucijų tinklas. Visą švietimo sistemą sudarė trys pakopos: pradinės mokyklos, vidurinės (gimnazijos, kolegijos) ir aukštosios (universitetai).

Vėlyvaisiais viduramžiais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) švietimo srityje buvo gerokai atsilikusi nuo daugumos Europos valstybių. Iki pat XIV a. LDK visuomenė buvo beraštė, o raštas naudojamas vien tik išoriniams tarpvalstybiniams santykiams. Valdovo dvare raštininkais dirbdavo samdyti užsieniečiai - vokiečiai vienuoliai. Lietuvos institucinio švietimo užuomazgos sietinos su krikščionybės atėjimu, nes po krikšto (1387 m.) naujos religijos įvedimo procesas skatino didesnį vidaus raštijos ir išsimokslinusių žmonių poreikį [1].

Lietuvoje pirmosios europinio tipo pradinės mokyklos ėmė kurtis XIV a. pabaigoje; ankstyviausios - katedrų mokyklos, skirtos dvasininkų rengimui. Nuo 1397 m. tokia mokykla veikė prie Vilniaus Katedros. Šaltiniuose minima kita panaši mokykla, veikusi vyskupo rezidencijoje Varniuose nuo 1469 m. (tačiau dar XVI a. ji neišpildydavo katedros mokyklai keliamų reikalavimų) [2]. XV a. pradžioje pranciškonų ir dominikonų vienuoliai steigė pirmąsias uždaras vienuolynų mokyklas. Tuo pat metu pradėtas kurti ir pradinių parapijinių mokyklų tinklas, tapęs pagrindiniu pradinio mokslo teikėju. Pažangiausios buvo parapijinės miestų mokyklos. Šaltiniai liudija, kad Vytautas Didysis parėmė parapijinės mokyklos steigimą Trakuose 1409 m. To paties amžiaus septintajame dešimtmetyje miesto mokykla pradėjo veikti Kaune. Valstybės sostinėje, Vilniuje tokia mokykla įsteigta tik 1513 m.

Taigi Lietuvoje nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. pradžios gyvavo trijų tipų pradinio mokslo (I pakopos) mokyklos: dvi katedrų mokyklos, vienuolynų, parapinės mokyklos [3]. Yra duomenų, kad nuo XVI a. pr. atsirado namų mokyklos, skirtos bajorų vaikams (Radvilų ir Goštautų dvaruose); taip pat pradinis išsilavinimas pradėtas teikti ir amatininkų pavieniuose cechuose.

Pirmaisiais XVI a. dešimtmečiais pastebimas parapijinių mokyklų tinklo tankėjimas. Kai kurie istorikai teigia, kad apytiksliai kas trečia parapinė bažnyčia turėjo po mokyklą. Tačiau remdamiesi šia statistika negalėtume teigti, kad trečdalis jaunuomenės gaudavo pradinį išsimokslinimą [4]. Anot E. Gudavičiaus [5], dauguma mokyklų buvo negausios ir menkos. Mokyklas dažniausiai lankydavo miestelių ar šalia jų gyvenantys vaikai; provincijos vaikus nuo jų skirdavo nemaži atstumai, o pamokų lankymas nebuvo privalomas. Aktualių visuomenės poreikių netenkino nei mokyklų kiekis, nei jų lygis, nei mokymo turinys. Pradinio švietimo įstaigose dažniausiai mokydavo tik rašymo ir skaitymo pradmenų lotynų kalba, supažindindavo su bažnytine liturgija bei katekizmu, mokė giedoti.

Nors ir buvo žengti pirmieji žingsniai visuomenės švietime, tačiau pasikeitimai buvo nežymūs. XVI a. pradžioje (prabėgus pusantro šimto metų po Lietuvos krikšto) tauta didžiąja dalimi ir toliau liko beraštė, paprasti žmonės buvo tamsūs, laikėsi pagoniškų papročių [6]. Pirmojoje lietuviškoje knygoje, M. Mažvydo „Katekizme" („Katechizmusa prasti žadei", 1547 m.) su skausmu konstatuojama: „ kokia nekultūringa ir tamsi, palyginti su kitomis tautomis, nepažįstanti jokio pamaldumo ir krikščionių religijos yra mūsų tauta šimte žmonių vieno negalėčiau atrasti, kursai vieną žodį Dievo prisakymo mokėtų ir poteriaus bent du žodžiu atmintų" [7].. Tokią situaciją lėmė dvasininkijos atstovų nekompetentingumas - dauguma katalikų kunigų negebėjo deramai atlikti savo pareigų, nes arba nemokėjo vietinės kalbos, arba patys buvo neišsimokslinę. A. Kulvietis savo viešajame laiške „Tikėjimo išpažinimas" („Confessio fidei",1542 m.), adresuotame karalienei Bonai Sforcai, kritikuodamas švietimo būklę, tvirtino, kad išsilavinimo stokojantys kunigai „netinka net vaikų mokyklai vadovauti" [8].

Apie vidurinio mokslo mokyklas (II pakopos), skirtas pasauliečiams (nekalbant apie aukštąsias) iki pat 1539 m. istoriniuose šaltiniuose nėra jokių užuominų. Filoprotestantas Mykolas Lietuvis (arba V. Mikolojaitis) XVI a. viduryje užrašytame žymiajame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius" („De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum") išreiškė nusivylimą ir apgailestavimą kad „mes neturime mokslui eiti gimnazijų" [9].

Taigi Lietuvoje švietimo būklė Reformacijos išvakarėse toli gražu netenkino tuometinės visuomenės poreikių. Švietimo sistema buvo nepilna - tik pradinio mokymo pakopos lygmenyje. Pradinis švietimas buvo menkai išvystytas, mokymo turinys atsilikęs nuo laikmečio.

Pirmoji Lietuvos Reformacijos banga
Istorikai Lietuvos Reformacijos laikotarpį skirsto į du etapus. Pirmoji Reformacijos banga - tai M. Mažvydo, A. Kulviečio, S. Rapolionio ir kitų bendražygių pirmieji bandymai skleisti Reformacijos idėjas lietuvių tautoje. Antroji banga dažnai vadinama „didikų Reformacija", nes šiame etape visuomeninio ir religinio gyvenimo pokyčius lėmė įtakingiausių LDK diduomenės atstovų atsivertimas į protestantizmą.

Pirmosios bangos lietuviai protestantai siekė sukurti visapusišką Vidurio ir Vakarų Europos švietimo modelio sistemą ir ėmėsi tai įgyvendinti savo veiklos pradžioje. Jie pirmieji rodė iniciatyvą steigti aukštesnės pakopos mokyklas, kuriose mokymo turinys būtų modernizuotas pagal tą laikmetį [10].

Tokį entuziazmą skatino Reformacijos idėjos. M. Liuteris (vienas iš Reformacijos pradininkų) tikėjimo mokymą glaudžiai susiejo su raštingumu gimtąja kalba. Jis, vadovaudamasis „sola fide" (išteisinimo tik tikėjimu) principu, mokė, kad kiekvienas krikščionis turi gebėti pagrįsti savo tikėjimą, todėl kiekvienam reikėtų pažinti Biblijos tiesas. Tam kad Šv. Rašto tekstas taptų asmeniškai pažinus, reikia mokėti jį skaityti gimtąja kalba. Šio tikslo įgyvendinimui reformatoriai siūlė skatinti visų visuomenės sluoksnių (taip pat ir liaudies) visuotinį raštingumą. Šios idėjos pakeitė visuomenės požiūrį į švietimą, lėmė europinės pedagogikos pakilimą [11]. Minėtoji Reformacijos švietėjiškoji programa paliko reikšmingą ir neišdildomą pėdsaką Lietuvos istorijoje - įkvėpė M. Mažvydą išleisti pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas". Šio sumanymo tikslas - supažindinti kiekvieną lietuvį su Šventojo Rašto tiesomis gimtąja kalba. Knygos prakalboje kreipiamasi į bažnyčių ganytojus tokiais žodžiais:

„Kai kurie asmenys Šventojo Rašto turėjimą gan griežtai laiko išskirtine kunigų luomo, o ne liaudies privilegija. Todėl jie budriai saugo, kad joks žmogus, šnekąs prastuomenės kalba, neperžengtų apaštalų ir pranašų šventovės slenksčio. Tačiau tokia neteisybė yra nepakenčiama. Turbūt niekas negalėtų to paneigti: Dievas trokšta, kad visi būtų išganyti. Kodėl tada Šventasis Raštas, kuris, kaip sakiau, yra ypatinga priemonė arba tarpininkas tam išganymui įsigyti, negalėtų tapti bendru, visiems prieinamu turtu? Tad duokite, o kilmingieji, liaudžiai prieiti ir prie tų šventenybių, kurios jiems priklauso ir kurios, be abejonės, yra bendros ir jums ir jiems" [12].

„Katekizmo" autorius troško, kad raštingumas būtų ir valstiečių ateitis, kad ir jie „prieitų prie šventenybių" - biblinių tiesų pažinimo. Pasak istorikės I. Lukšaitės [13], paprastų žmonių raštingumui gimtąja kalba diegti M. Mažvydas projektavo naują instituciją - ūkininko sodyboje veikiančią namų mokyklą:
„Štai eina jusump žodis Dangaus Karalystos.
Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit,
O jūsų ūkiuose šeimyną mokykit.
Jei kunigai tingėtų tą mokslą patys sakyti,
Jūs galėsit ūkiuose žmones mokyti" [14].

Atvirai protestantizmą išpažįstantieji ir filoprotestanatai (slaptai prijaučiantys naujam judėjimui) visuomenės veikėjai pirmieji pradėjo viešai aptarinėti švietimo būklę Lietuvoje, inicijavo diskusiją apie reformų būtinumą šioje srityje. Greta jau cituotų autorių (M. Mažvydo, A. Kulviečio ir M. Lietuvio) galima būtų paminėti J. Zablockį, L. Diskordiją, J. Kozminietį, J. Viliamovskį, J. Eišiškietį ir kt.

Gimnazijos tipo mokyklą (II pakopos) pirmieji pabandė įkurti J. Viliamovskis ir J. Eišiškietis. Jie 1539 m. kreipėsi į Vilniaus vyskupo kapitulą, prašydami leisti atidaryti privačiuose namuose mokyklą bajorų vaikams. Kapitula leidimo nedavė, motyvuodama tuo, kad jaunuolių negali mokyti tie, kurie studijavo protestantų universitetuose, taip pat ir dėl mažo mokinių skaičiaus Vilniaus katalikiškose mokyklose [15].

A. Kulvietis ėmėsi tokio pat bandymo apsisprendęs nepaisyti kapitulos nuomonės. Anot amžininko J. Hopijaus: „Jo nebuvo galima atkalbėti nuo šitokios pamaldžios ir garbingos nuostatos, primenant nelaimes ir pavojus, kurie jam grėsė dėl priešininkų galybės. Mat jis taip tikėjo Dievu, kad iš tiesu nusprendė, jog juo rūpinasi Dievas jo taip labai dievobaimingose pastangose skelbti Dievo žodį" [16]. A. Kulvietį taip pat drąsino karaliaus Žygimanto Senojo ir karalienės Bonos Sforcos palankumas. Jis pirmasis įkūrė aukštesnės pakopos mokymo įstaigą, kuri tuo pačiu tapo ir pirmąja protestantiška mokymo institucija LDK.

Apie Vilniuje įsikūrusią mokyklą išlikę mažai žinių. Ilgą laiką istorikai manė, kad mokykla veiklą pradėjo 1539 m., tačiau naujausi istoriniai tyrimai privertė abejoti šios datos tikslumu [17]. Patikimiausią informaciją atrandama jau minėtame A. Kulviečio Confessio fidei tekste. Jis rašė, kad dauguma mokyklos lankytojų - bajorų vaikai; pagrindinis finansinis šaltinis buvo tėvų mokestis už mokslą (laiške minima, kad mokyklą uždarius, kai kurie tėvai liko skolingi). Kiti šaltiniai teigia, kad šioje įstaigoje lavinosi apie 60 mokinių [18]. Mūsų laikų istorikai sutaria, kad A. Kulviečio mokykla buvo II pakopos lygio. J. Jurginis [19] teigia, kad mokykla buvo analogiška užsienio gimnazijoms. J. Račkauskas [20] rašo, kad joje buvo mokoma pagal ,,naujausią dėstymo programą", t. y. joje buvo dėstomi visi septyni laisvieji mokslai, todėl ji laikytina aukštesniąja mokykla. I. Lukšaitės nuomone [21], pats A. Kulvietis buvo trijų klasikinių kalbų humanitaras, todėl galėjo kurti trijų kalbų mokyklą, o daktaro laipsnį turintis asmuo nebūtų steigęs žemesnės nei vidurinė mokymo įstaigos.

Nepriklausomos protestantiškos mokyklos veikla negalėjo būti ilgai toleruojama. Sankcijos neužtruko - jau 1542 m. Vilniaus vyskupo P. Alšėniškio iniciatyva buvo iškelta pirmoji Lietuvoje kontrreformacinė bažnytinio teismo byla prieš A. Kulvietį. Mokyklos veikla sustabdyta, o jos įkūrėjui pavyko išvengti rimtesnio susidorojimo dėl karalienės įsikišimo - Bona padėjo A. Kulviečiui pabėgti pas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą.

Nors vilniškė A. Kulviečio mokykla gyvavo labai trumpai, tačiau jos atsiradimas yra reikšmingas faktas Lietuvos istorijoje. Pasak istorikės D. Pociūtės, vienas pagrindinių mokyklos įkūrėjo kultūrinės veiklos tikslų buvo paskatinti intelektualių žmonių kartos susikūrimą [22]. Anot I. Lukšaitės, naujo tipo mokyklos įkūrimas buvo vienas pirmųjų ryškių naujovių švietimo srityje, atėjusių į Lietuvą per Reformaciją. Ji formavo ir stiprino visuomenėje mokymosi ir raštingumo vertės supratimą. Tai buvo pirmasis sąmoningas bandymas sulaužyti Katalikų bažnyčios monopoliją steigti mokyklas, kadangi jos konservatyvumas stabdė švietimo sistemos raidą [23].

Ryškiausi Lietuvos Reformacijos pirmosios bangos atstovai buvo priversti pasitraukti į Prūsiją. Jų intelektualiniu potencialu pasinaudojo hercogas Albrechtas, suteikdamas progą darbuotis akademinėje ir pastoracinėje tarnystėje.

Nors pirmųjų evangelikų pajėgos buvo negausios, ir jų veiklos laikotarpis trumpas, jie sugebėjo palikti žymų pėdsaką Lietuvos kultūroje, taip pat ir švietimo raidos istorijoje.
(Bus daugiau)

_____________________________
[1] Gudavičius E., Lietuvos istorija. Vilnius: RŠSL, 2001, p.185.
[2] Ten pat, p.447.
[3] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 64.
[4] Sud. Ališauskas V., Baronas D., Černius R., Krikščionybės Lietuvoje istorija. Vilnius: Aidai, 2006., p. 107-108.
[5] Gudavičius E., Lietuvos istorija, p.447.
[6] Red. Dowley T., Krikščionybės istorija. Vilnius: Alma littera, 2000, p. 425.
[7] Mažvydas M., Katekizmas. Vilnius: Tikėjimo žodis, 1993, p. 23, 29.
[8] Sud. Grigas K., Kryževičius V., Lukšaitė I., Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XIII-XVII a. Istorijos šaltinių antologija. Vilnius, 1994, p. 99-102.
[9] Jurginis J., Lukšaitė I., Lietuvos kultūros istorijos bruožai. Vilnius: Mokslas, 1981, p. 146.
[10] Lukšaitė I., „Reformacija Lietuvoje (II)" [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. vasario mėn.]. Prieiga per Internetą: http://www.btz.lt/lt/komentarai/1/4800
[11] Schröter G., „M. Lutheris ir pedagogika" [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. vasario mėn.]. Prieiga per Internetą: .
[12] Mažvydas M., Katekizmas, p. 21, 22.
[13] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos..., 554 p.
[14] Mažvydas M., Katekizmas, p. 27, 30.
[15] Jurginis J. Lietuvos kultūros istorijos bruožai, p. 146.
[16] Pociūtė D., Maištinikų katedros. Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 95.
[17] Istorikė D. Pociūtė pateikė naujus faktus, nukeliančius A. Kulviečio veiklos pradžios datą keleriais metais vėliau. Žr. Pociūtė D., Maištininkų katedros. Vilnius: Versus aureus, 2008.
[18] Wengerscius A., Libri quattuor Slavoniae reformatae, Amsterdam, 1679.
[19] Jurginis J. Lietuvos kultūros istorijos bruožai, p. 147.
[20] Račkauskas J. Švietimo reforma... p. 21.
[21] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos..., p. 136.
[22] Pociūtė D., Maištinikų katedros. Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 97.
[23] Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos..., p. 138.

Literatūra:
1. Sud. Ališauskas V., Baronas D., Černius R. ir kt., Krikščionybės Lietuvoje istorija. Vilnius: Aidai, 2006.
2. Red. Dowley T., Krikščionybės istorija. Vilnius: Alma littera, 2000.
3. Sud. Grigas K., Kryževičius V., Lukšaitė I., Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XIII-XVII a. Istorijos šaltinių antologija. Vilnius, 1994, p. 99-102.
4. Gudavičius E., Lietuvos istorija. Vilnius: RŠSL, 2001.
5. Jurginis J., Lukšaitė I., Lietuvos kultūros istorijos bruožai. Vilnius: Mokslas, 1981.
6. Kavolis V., „Velnio įsiveržimas: Lietuvos kultūros pokyčiai naujųjų amžių pradžioje" // Baltos lankos. - 1991, Nr.1.
7. Lukšaitė I., Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos, 1999.
8. Lukšaitė I., „Reformacija Lietuvoje (II)" [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. vasario mėn.]. Prieiga per internetą:
9. Mažvydas M., Katekizmas. Vilnius: Tikėjimo žodis, 1993.
10. Pociūtė D., Maištinikų katedros. Vilnius: Versus aureus, 2008.
11. Račkauskas J., Švietimo reforma Lenkijoje ir Lietuvoje XVIII a. Vilnius, 1994.
12. Schröter G., „M. Lutheris ir pedagogika" [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. vasario mėn.]. Prieiga per internetą: