Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės
Trečiadienis, 18 Liepa 2012 14:25

Kun.Tomas Šernas

1 Jono 1,5-2,6Kun.Tomas Šernas - Lietuvos evangelikų reformatų generelinis superintendentas
Tai yra žinia, kurią išgirdome iš Jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės.
Jei sakome, kad bendraujame su Juo, o vaikščiojame tamsoje, - meluojame ir nevykdome tiesos.
O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.
Jei sakome, kad neturime nuodėmės, - klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos.
Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.
Jei sakome, kad nesame nusidėję, darome Jį melagiu, ir nėra mumyse Jo žodžio.


Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.
Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.
Iš to mes patiriame, kad Jį pažįstame, jei laikomės Jo įsakymų.
Kas sako: „Aš Jį pažįstu", bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos.
O kas laikosi Jo žodžių, tame iš tiesų Dievo meilė tobula tapo. Iš to ir pažįstame, jog Jame esame.
Kas sako esąs Jame, tas turi pats taip elgtis, kaip ir Jis elgėsi.

2012 metų Sinodo uždarymo pamaldų pamokslo santrauka

Mieli krikščionys ir sinodalai, štai jau 2012 metų uždarymo pamaldos. Džiugu, jog šimet Sinodo darbas nebuvo tyčia trikdomas. Su liūdesiu prisimename, jog pernai buvo kitaip. Mūsų krikščioniškumas buvo išbandytas. Tarsi tamsa prieš pat Sinodą apgulė bažnyčią. Visi mes liūdėjome, buvome išsigandę, bet atsistojome į šviesos pusę, "vaikščiojome šviesoje", kaip sakoma skaitinyje 1 Jon 1,7. Pernai nemažai žmonių, ypač tų, kurie budėjo bažnyčioje, gerai suprato ką reiškia bendrauti vieni su kitais Dievo šviesoje. Supratome, jog ta dvasinė šviesa nėra tik gražus poetinis vaizdinys. Dievo šviesa pamatoma kai "mes bendraujame vieni su kitais" kaip sakoma šiame Šv.Rašto skaitinyje. Tai nėra iškilmių apšvietimo šviesa, kuri apšviečia mūsų pasipuošimą ir pasididžiavimą. Ji nėra panaši į jaukią namų židinio šildančią šviesą, kuri kviečia atsipalaiduoti privačiame saugume. Ta šviesa turi kitokių savybių. Ji yra gyva ir sunki - bendravimo su kitais Jėzuje Kristuje šviesa. Ji reali, ji gali rėžti akis, išryškinti mūsų paslėptas sielos negales, silpnybes, baimes ir nuodėmes. Ta šviesa gali būti nemaloni mūsų nuodėmingai būčiai, tačiau ji gydo ir sustiprina. Neretai norisi nusisukti nuo tos meilės ir tiesos šviesos į šešėlį, nes taip gyvenime būtų paprasčiau. Reikia apsispręsti ar pasirenki būti toje šviesoje.

Tokiose nelengvose situacijose lengviau iki galo suvokti Šv.Rašto žodžius apie šviesą ir sekimą Jėzumi. Esame kriščionys tiek, kiek "vaikščiojame šviesoje" ir pažįstame Jėzų. Iš to ir "pažįstame, jog Jame esame" sakoma Šv.Rašto skaitinyje iš 1 Jon 2,5. Išsiaiškinę apie Dievo šviesą mūsų bendravime ir pasirinkę toje nelengvoje šviesoje būti, tarsi "išlendame iš šešėlio", bet šviesoje atrandame nerimą keliančią šio skaitinio eilutę: "Kas sako esąs Jame, tas turi pats taip elgtis, kaip ir Jis elgėsi." Iš 1 Jon 2, 6.

Atrodo, kad pasielgiame drąsiai pasirinkę nelengvą "vaikščiojimą šviesoje", t.y. - nerimastingus budėjimus bažnyčioje, ilgą kovą dėl tiesos, bet negi to negana? Ar iš mūsų, silpnų žmonių, Dievas tikisi Jėzaus Kristaus drąsos ir kryžiaus? Ko Dievas tikisi ir laukia iš mūsų?

Šioje vietoje netikėtai prisimenu vieną mokslinį, bet jaudinantį filmą apie policijos žirgus. Ne visi žirgai tinka policijos darbui. Vieni yra karšti ir labai nekantrūs, jie gali pradėti šuoliuoti žmonių minioje ar narčiai šokinėti tarp automobilių eismo metu. Kiti pasibaido neįprastų daiktų ar garsų ir gali pradėti pavojingai spardytis. Firmas buvo sukurtas ne apie policijos žirgus bendrai, bet kokrečiai apie vieną garsų policijos žirgą. Šis nedidelis žirgelis ne kartą pasižymėjo drąsa ir patikimumu. Vieną kartą policijos pareigūnai peržiūrėjo pavojingų gatvės riaušių numalšinimo operacijos vaizdo įrašus. Visi sutiko, jog operacijos sėkmę nulėmė riaušininkų minios perskyrimas į dvi dalis, kurią įvykdė pareigūnai ant žirgų. Priekyje buvo vienas pareigūnas ant "vedančiojo"žirgo, kiti žirgai nusekė iš paskos. Operacijos baigtį nulėmė vienas žirgas. Specialistai stebėjosi, kad žirgai pasuko į rėkiančią, švilpiančią, basliais mojuojančią, dūmų kasetes ir garsiai sprogstančias petardas mėtančią minią. Juk žirgas, iš savo gamtiškos prigimties, yra medžiojama auka. Jis atsargus ir baidosi net iš krūmų iššokančio kiškelio ar netikėtai sušlamėjusio medelio. Žirgas kelis kartus už žmogų jautresnis kvapams, keliasdešimt kartų jautresnis garsams, triukšmui. Kaip žirgas gali paklusti savo vadovui - vadeliotojui ir ramiai, nešiuoliuodamas, pasukti tiesiai į baisų ir realiai pavojingą "arklių pragarą" - garsiai siautėjančią minią, nors jo inkstinktai liepia iš tos baisios vietos bėgti kuo toliau? Šiuo klausimu susidomėjo mokslininkai. Iš pradžių buvo manyta, jog policijos žirgai iš prigimties yra gerokai ramesni nei kiti jų gentainiai, nes jie mažiau baidosi. Atliko specialius tyrimus. Buvo tiriamas policijos žirgų kvėpavimo, pulso dažnumas, širdies dūžiai ir kiti parametrai, kurie rodo susijaudinimą, įtampą ir išgastį. Tyrimai parodė, kad policijos žirgai baidosi aplinkos taip pat kaip ir kiti jų gentainiai, bet įveikia savo natūralias baimes. O pats drąsiausias ir patikimiausias policijos žirgas bijojo daugiausiai! Nepaisant to, jis ėjo į ten, kur nesinorėjo - net ir į baisybes arkliui. Mokslininkai padarė išvadą, jog tie žirgai tarnybos metu išsiugdė esminį bruožą - didelį pasitikėjimą žmogumi - savo vadovu, kurio norus supranta ir vykdo.

Nereikia lyginti žmogaus ir žirgo, tačiau šis pavyzdys gali mums duoti gerų minčių apie tai, ką mums reiškia „vaikščioti šviesoje", pažinti" jog Jame esame", ir „elgtis, kaip ir Jis elgėsi."

Visa tai reiškia, kad turime pasitikėti mūsų vadovu ir išganytoju Jėzumi Kristumi, kuris mus išves į Dievo šviesą, mes bendraujausime vieni su kitais toje šviesoje ir taip pažinsime "jog Jame esame", bet svarbiausia - elgsimės „kaip ir Jis elgėsi."

Pakluskime Jėzui. Tada būsime Dievo šviesoje, taip ir bendrausime vieni su kitais bei pažinsime esantys Jame. Tuomet nebijosime savo „kryžiaus" ir kančios. Kuris krikščionis žino kokios formos ir į ką panašus jo asmeninis kryžius? Gal tai „pragaras" šeimoje, gal darbovietėje, gal mūsų atmintyje skaudžios žaizdos, gal rūpestis ir kančia dėl bažnyčios žaizdų? Jeigu esame Jėzaus, tai nebėgsime nuo šių dalykų, nors jie mums baisūs ir skaudūs. Bet Jo šviesoje eisime ten, kur Viešpats nori, kad būtume ir elgtumės kaip Jis elgtusi. Tiek norisi pasakyti Sinodo uždarymo proga.

Pasitikėkime Juo, likime šviesoje, darykime visi savo darbus, atlikime tą, ką reikia atlikti, o prisiminkime, jog „Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių." (1 Jon 1,7).   Amen.