Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Dvasinės pratybos
Mercredi, 29 Août 2012 07:23
There are no translations available.

Kun.Tomas Šernas

dvas_prat_mTurbūt žodžiai "dvasinės pratybos" jums, jeigu jūs esate reformatas(ė), sukelia tam tikrų atsargių abejonių. Prieš akis, visų pirmiausia, iškyla stereotipai - pagoniški Indijos jogų vaizdiniai ar mažai suvokiamas viduramžių vienuolių fanatizmas.

Abejonės Lietuvos tradiciniams evangelikams natūraliai kyla ir dėl istorinių priežasčių. Šimtmečiai religinės mažumos pozicijoje, visados neramiame krašte, evangelikus reformatus nuolatos mokė neišsišokti, būti atsargiems visose viešo gyvenimo srityse, tiek teologiškai-doktriniškai, tiek politiškai. Be abejonės, žmonėms išpažįstant religinės mažumos išpažinimą, kasdienybėje kildavo ir dabar kyla socialinių-psichologinių problemų susijusių su kultūrinės indentifikacijos klausimu. Tiek valstietiškos, tiek miestietiškos Lietuvos aplinkoje reformatai, kaip mažuma, susidurdavo su socialinės-psichologinės rūšies problema, kurią galima būtų apibūdinti maždaug kaip norą: "kad pas mus būtų kaip pas žmones", "... bet būtų dar geriau ".

Taip Lietuvos reformatai žvelgia į kaip nors iš viešo religinio gyvenimo išskirtą dvasingumą - jis tradiciškai yra šiek tiek įtartinas, nes galbūt signalizuoja apie potencialiai pavojingą kultūrinės - politinės lygsvaros praradimą, bei galimą slinkimą link neaiškių paribių. Aktyvesnis maldingumas ir į įprastus rėmus neįtelpančios dvasingumo praktikos kartais pašiepiama kaip "davatkiškumas".

Šimtmečiai nelabai draugiškoje aplinkoje, visam kraštui kenčiant vienokį ar kitokį vargą su priespauda, manau, reformatus vertė apsiriboti ir susikoncentruoti ties svarbiausiais konfesinės evangelikų bažnyčios išlikimo stulpais: Šv.Rašto, Apaštališkojo išpažinimo, II -jo Šveicariško išpažinimo ir Heidelbergo katekizmo žinojimu, bei sinodinės presbiterinės tvarkos principais. Į visa tai galima nuolatos gilintis visą gyvenimą ir tobulintis Dievo pažinime. Konfirmacijai pakanka mažiau - suvokti bei žinoti keletą esminių teisingų atsakymų ir jais tikėti, bei mokėti juos paaiškinti.

Gali kilti klausimas - argi to ne per mažai krikščioniui dabartiniais, iššūkių pilnais laikais? Ar to pakanka? Bet tai tikrai yra evangelinio tikėjimo pagrindai, ir to tikrai pakanka norint tapti sąmoningu ir aktyviu evangelikų reformatų bažnyčios nariu. Tačiau po konfirmacijos dažnai paaiškėja, jog tuos teisingus evangeliško tikėjimo atsakymus praktiškai pritaikyti savo gyvenime yra gana sunku. Bet būtent nuo to, kaip mokėsime vadovautis savo išpažįstamais tikėjimo dalykais, priklauso ne "formalus tradicinis", o mūsų realusis krikščioniškumas.

Tapti ir būti evangelikų bažnyčios nariu reiškia ne ką kitką, bet išmoktos tiesos Jėzuje laikymasi:
"privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume" Ef 4, 22-24.

Tuomet nuo teisingų teologinių formuluočių bei teisingų atsakymų "teorijos" reikia žengti kitą žingsnį link labai realios krikščioniškos „praktikos" - nuolatos "atnaujinti savo proto dvasią" ir netinkamo gyvenimo būdo atsisakymo. Tokia dvasinė praktika juk nėra tik naujų bažnyčios narių reikalas, bet turi būti nuolatiniu kiekvieno krikščionio gyvenimo uždaviniu. Juk gerai žinome ir neretai matome, jog vien teologinės žinios neužtikrina to, kad, pavyzdžiui, kiekvienas kunigas garantuotai bus jautriu, sąžiningu ir nesavanaudišku bažnyčios nariu. Tam reikia daugiau - Dievo vedimo ir asmeninių pastangų, kurias galima įvardinti kaip krikščioniškos dvasinės praktikos asmenines pratybas. Iš bendro krikščioniško susivokimo suprantame, jog dvasinės pratybos savyje jungia maldą, atgailą, Šv.Rašto skaitymą, ir berods, daugumos mūsų žinios tuo pasibaigia.

Krikščioniškos literatūros lietuvių kalba yra išleista gana nedaug, dauguma knygų paliečia įvairias krikščionybės temas, kurių yra begalė, bet dar nebuvo išleista knygos, kuri būtų paskirta vien dvasinėms pratyboms ir paskirta įvairioms pratyboms aptarti.

Tokia knyga tapo Richard J.Foster knyga "Dvasinės pratybos gyvenimo džiaugsmui", išleista Lietuvos krikščioniško fondo, Laisvųjų krikščionių bažnyčios užsakymu. Vien atsivertus šios knygos turinį apima atradimo ir pažinimo džiaugsmas. Autorius krikščioniškas dvasines pratybas suskirsto į kelias sritis: vidinio dvasinio gyvenimo pratybas, išorinio dvasinio gyvenimo pratybas, bendro dvasinio gyvenimo pratybas su dvylika įvairių temų. Pavyzdžiui, Biblija pagrindžiamos ir praktiškai aptariamos meditacijos, maldos, pasninko, paprastumo, vienumos, klusnumo, išpažinties, džiaugsmo ir kt. pratybos. Knygoje kartais aptinkame kiek kitokią, ne visai įprastą terminologiją, tačiau visa tai naudingai praplečia akiratį krikščioniškajam dvasiniam augimui. Ši knyga gali padėti tiek kiekvieno krikščionio gyvenime, tiek Jėzaus Kristaus bažnyčios statymui.

Rekomenduoju šią knygą kaip vertingą ir ypač naudingą šių laikų Lietuvos evangelikams reformatams.

Susidomėję ir norintys įsigyti Richard J.Foster knygą "Dvasinės pratybos gyvenimo džiaugsmui", ją gali užsakyti internetu, elektroniniame knygyne: Krikščioniškas knygynas arba kreiptis į mūsų bažnyčios narį teologą Holgerį Lahayne (t. 868660684) ir susitarti dėl knygos pristatymo.