Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Mokytojui, gimnazijos ir muziejaus direktoriui Viliui Grytei - 120
Mercredi, 30 Janvier 2013 23:08
There are no translations available.

Biržų valstybinės gimnazijos, įsikūrusios Jansono rūmuose, pedagogai. Iš kairės sėdi x, J. Kutra, J. Dilys, x, direktorius Vilius Grytė, M. Ušerauskaitė, N. Karosaitė, P. Nastopka, evangelikų reformatų kunigas P. Jakubėnas. Stovi x, V. Šlekys, x, dr. J. Mikelėnas. Apie 1922 m. Vilius Grytė gimė 1883 metų sausio 21-ąją Biržų valsčiaus Klausučių kaime pasiturinčio ūkininko Mykolo Grytės ir Zuzanos Meleškaitės - Grytienės, kilusios iš Sofjanovkos, šeimoje.

Tėvai užaugino ir išmokslino 4 sūnus ir 3 dukteris: Alfonsą, Mykolą, Kostą, Vilių, Adelę, Zuzaną, Olgą. Mykolas Grytė buvo pažangus ir tvarkingas ūkininkas. Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Klausučių kaime pastatė gražius mūrinius namus, trobesius, užveisė didelį sodą.

Jo sūnus Vilius 1894 m. baigė pradžios mokyklą, 1902 m. - Slucko vyrų gimnaziją, 1902 - 1907 m. Maskvos universiteto filologijos fakulteto Istorijos skyrių.

1907 - 1918 m. V. Grytė mokytojavo Voronežo gubernijoje, Pavlovsko realinėje mokykloje ir mergaičių gimnazijoje, dėstė istoriją ir geografiją.
Rusijoje bemokytojaudamas vedė. Jo žmona tapo Marija Glinskaja - Grytienė, kilusi iš garsios kilmingos giminės. Ji vėliau išmoko lietuvių kalbą, kaip prisimena daug žinių suteikęs apie Grytės šeimą Bronius Petrauskas, puikiai skambino pianinu, netgi to vėliau
mokė ir vaikus ir taip užsidirbo pragyvenimui.

Grįžęs į Lietuvą, V. Grytė 1919 09 27 paskirtas Biržų gimnazijos direktoriumi (Biržų progimnazija nuo 1920 07 01 tapo gimnazija). Laikas nebuvo lengvas: trūko vadovėlių, mokslo priemonių. Gimnazijai teko nuomotis patalpas iš privačių asmenų Lurje, Kaco, Jansono namų antruosius aukštus. Paruoštų mokytojų irgi buvo mažai, teko jų ieškoti. Biržuose, jų apylinkėse buvo nemažai reformatų, kurie jau anksčiau vaikus leido į aukštąsias mokyklas ir kurių daugelis buvo grįžę iš Rusijos. Tad iš pradžių gimnazijos mokytojai beveik visi buvo evangelikai reformatai.

Pats V. Grytė Rusijoje jau turėjo per 12 metų darbo gimnazijoje patirtį. Todėl greitu laiku ir situacija Biržų gimnazijoje susitvarkė. Daug tam turėjo reikšmės ir V. Grytės būdas - jis buvo labai pareigingas, taktiškas, mandagus tiek su mokytojais, tiek ir su mokiniais. Jis vyresnėse klasėse dėstė lotynų kalbą, kitus dalykus.

Aktyviai dalyvavo evangelikų reformatų bažnyčios veikloje, buvo Sinodo kuratorius, 1920 m. išrinktas Kolegijos prezidentu ir jai vadovavo 3 metus.
1924 m. rugpjūčio mėnesį V. Grytė paskirtas Rokiškio gimnazijos direktoriumi ir joje dirbo iki pensijos. Su žmona grįžo į gimtinę Klausučių kaime, vėliau išsikėlė į Biržus, kur nuomojo butą ir gyveno čia iki 1940 09 01. Tarybinės okupacijos metais buvo pakviestas direktoriauti į Pasvalio vidurinę mokyklą.

Okupavus Lietuvą vokiečiams, V. Grytė dirbo mokytoju Biržų gimnazijoje iki 1944 09 10. Antrosios tarybinės okupacijos laikais buvo paskirtas mokyklos direktoriumi. Jis ir gyveno gimnazijoje, kur direktoriui bei sargui buvo įrengti butai.

1952 m. V. Grytė paskiriamas Biržų muziejaus direktoriumi. Tapęs muziejininku, iš gimnazijos išsikėlė ir apsigyveno vadinamajame Januševičiaus name, Vytauto gatvėje. Ten gyveno ir duktė Adelė.
1953 12 08, grįždamas iš darbo, V. Grytė parkrito Vytauto gatvėje tarp dviejų mokyklų („Aušros" bei „Saulės" gimnazijos) ir mirė.

Knygoje „Tai, kas išliko metams bėgant" (Biržai, 2006 m.) ilgametė Biržų muziejaus darbuotoja ir direktorė Regina Drevinskienė apie buvusį bendradarbį rašo: „Daug metų dirbęs pedagoginį darbą, labai domėjosi ir savo krašto istorija. Dar man teko pusmetį drauge padirbėti, bet gaila, kad neilgai. Tai buvo tikra vaikštanti enciklopedija. Kiek daug jis galėjo dar man perduoti tikrai vertingos informacijos, bet buvo lemta greit išsiskirti. Buvome Telšiuose muziejininkų seminare. Jis toje kelionėje labai pavargo, o grįžęs kitą dieną atėjo į darbą. Eidamas namo, krito prie gimnazijos."
Mokytojas, muziejininkas, direktorius Vilius Grytė palaidotas gimtojo Klausučių kaimo kapinėse.

Daug apie Grytės šeimą, ypač apie jo žmoną Mariją, dukterį Adelę, irgi dirbusią mokykloje, muziejininkams papasakojo Bronius Petrauskas.

Jis daug bendravo su Marija Grytiene, kadangi jos priprašė pamokyti groti pianinu savo seseris. „Iš tikrųjų tai buvo dvi mokytojos - Grytienė ir Petrulienė. Karo metais sudegė M. Grytienės pianinas, tai ji teoriškai paruošdavo mokinius, o groti jau mokėsi Petrulienės pianinu", - prisimena p. Bronius.
Jis susipažino ir su Grytės dukterimi Adele. Kartą ji paklausė, ar nenorėtų Bronius turėti sodybos Klausučiuose. Jis pasakęs, kad būtų nieko prieš. Tuo laiku ta kalba ir baigėsi.

Kaip dabar prisimena Bronius, Adelė nuėjo pas notarę Breimelytę, parašė testamentą ir, pasirodo, savo visą turtą užrašė jam ir dar vienam žmogui. „Mirus Adelei, notarė Breimelytė mane pasišaukė, perskaitė testamentą ir taip aš tapau Grytės sodybos Klausučių kaime savininku", - teigia Bronius Petrauskas. Jis vėliau dirbo Kaune, gyveno Jonavoje, tad Kausučiuose ilgai gyveno nuomininkai. Bronius galutinai į Klausučių kaimą grįžo 1996 metais ir, kaip pats sako, „dabar valdo Grytės sodybą ir gražų parką".

Klausučių kapinėse yra palaidoti Vilius Grytė, jo žmona Marija ir vaikai. B. Petrauskas, gerbdamas jų atminimą, gražiai rūpinasi kapais, aplinka.

Antanas Seibutis,
Biržų krašto muziejaus „Sėla"
muziejininkas
2013-01-19