Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Konfirmacija Kaune
Samedi, 11 Mai 2013 15:19
There are no translations available.

konfirmacija_kaune_2013_m2013 m. balandžio 28 diena buvo neeilinė Kauno evangelikų reformatų parapijai. Visų pirma, nuo 11 val. Ev. reformatų bažnyčioje (Ožeškienės g.) įvyko jaunimo pamaldos, kuriose dalyvavo ne tik kauniečiai, bet ir svečiai iš kitų parapijų. Po to jaunimas pagal jau susiklosčiusią tradiciją patraukė žaisti boulingo. O nuo 12 val. Evangelikų liuteronų bažnyčioje (Muitinės g.) vyko pamaldos su Viešpaties vakariene ir konfirmacija. Savo krikščioniškąjį tikėjimą evangelikų reformatų išpažinime patvirtino mūsų parapijietė, VDU dėstytoja, filosofė, dr. Jurga Jonutytė. Pateikiame pokalbį su ja.

Labai džiaugiamės, kad įsiliejote į Lietuvos evangelikų reformatų šeimą ir į Kauno parapiją. Ar galėtumėte papasakoti apie savo kelią evangelikų reformatų konfesijos link. Krikštyta esate Romos katalikų bažnyčioje. Kada susidomėjote reformatais, iš kur apie juos sužinojote? Ar jūsų giminėje yra reformatų?

Ir aš džiaugiuosi įsiliejusi, ir tikrai jaučiuosi įsiliejusi tarsi į šeimą. Nuo pat pradžių, nuo pirmo susitikimo su Kauno reformatais, nejaučiau nė vieno žvilgsnio į mane kaip svetimą, kaip į dar ne savą, kaip į naujokę ir t.t. Tai neįtikėtinai reta ir, spėju, ypač reta religinėse bendruomenėse.

Mano giminėje nėra reformatų. Esu pakrikštyta Katalikų bažnyčioje tolimame Žemaitijos kaime (nors augau Vilniuje), būdama 12 metų. Pati išsireikalavau krikšto, susitariau su seneliais, kad čia jie man padės, ir nebuvo nė dienos, kad to savo paauglystės užsispyrimo gailėčiausi. O atsitiko taip, kad prie krikščionių tikėjimo mane lėtai ir kantriai privedė daugiabučio kaimynai, nuostabi lenkų šeima, kurie, žinoma, buvo katalikai. Tai šeimai visą gyvenimą būsiu dėkinga. Reformatų šeimų toje daugiabučio laiptinėje nebuvo... Štai taip - daug kas, kaip ir aš, ateiname nebe iš tradicinių kaimų ar miestelių, su jų bendruomenėmis ir visu kultūriniu tęstinumu, bet iš miesto įvairovės, kur daug ką nulemia atsitiktinumas.

Apie reformatus sužinojau seniai, ankstyvoje jaunystėje, devinto dešimtmečio pabaigoje, kai, kaip ir daugelis žmonių tada, intensyviai domėjausi LDK istorija - keliavau po LDK svarbias vietas su istorikais, skaičiau. Nuo tada reformatams jaučiau pagarbą, bet kelias į protestantizmą, ir konkrečiai į šią bendruomenę prasidėjo vėliau.

Ar domėjotės kitomis protestantiškomis konfesijomis? Kuo reformatai jums pasirodė išsiskiriantys iš kitų protestantų?

Suvokimas, kad mano vieta yra tarp protestantų, atėjo labai seniai, daugiau kaip prieš dešimtmetį. Nuo tada, simpatizuodama protestantizmui, žinoma, nuolat domėjausi atskiromis grupėmis, ir labai mažomis ir naujomis, ir turinčiomis šimtmečių tradiciją. Domėjausi ne iš tolo: eidavau į jų pamaldas, kalbėdavausi apie tikėjimą ir Bibliją. Taip dariau ir Lietuvoje, ir Danijoje, kur neilgai teko gyventi. Ten labai susidraugavau su Kopenhagos tarptautine sekmininkų bažnyčios bendruomene, ji padarė man didžiulį įspūdį - savo vidine šiluma, atvirumu ir išmintim. Negaliu pasakyti, kad rinkausi; priešingai, tas rinkimosi procesas niekada nevyko, nors visą laiką mačiau, kad vis labiau ir labiau nepriimtini man tampa atskiri katalikų bažnyčios elementai, atskiri katalikų katekizmo skyriai, kai kurios praktikos.

Man dabar pačiai keista, kad tiek daug metų simpatizuojant protestantiškoms konfesijoms, vis neatsirasdavo tas galutinis motyvas ar visiškas aiškumas, kad štai dabar turiu uždaryti duris į katalikišką praktiką, kurioje jaučiausi daranti vis daugiau ir daugiau kompromisų su sąžine, ir tiesiai ir atvirai išpažinti savo tikėjimą man aiškiu ir priimtinu būdu. Pirmiausia, žinoma, laikė bendruomenė - turiu labai artimų draugų katalikų, kuriuos mylėdama ir žinodama, kad jiems bus skaudu ir gal nesuprantama, delsiau. Kita priežastis, ko gero buvo, kad nesusidūriau iš arčiau būtent su reformatais - jie man kaip tik neatrodė išskirtiniai, jie visada buvo tarsi evangelikų liuteronų šešėly. Per pastaruosius kelerius metus buvau daug kartų, daug sekmadienių apsisprendusi eiti į evangelikų liuteronų pamaldas Kaune, o ne į katalikų mišias, bet vis sulaikydavo mane mintis, kad ar ne mano puikybė daro šiuos formos skirtumus tokiais reikšmingais... Bet kai pradėjau domėtis reformatų tikėjimo pagrindais, supratau, kad anaiptol ne puikybė. Tie skirtumai yra labai svarbūs, svarbūs man kaip išpažįstančiai, svarbūs mano tiesiai laikysenai ir paprastam žinojimui, kuo aš tikiu. Pradėjusi domėtis konkrečiai reformatų tikėjimu, supratau, kad yra bendruomenė, kurios prioritetai, principai ir kurios Biblijos aiškinimas nuo pirmo iki paskutinio sakinio man suprantami ir labai labai priimtini. Čia ir įvyko apsisprendimas, be jokių mano pastangų - to tiesumo, paprastumo ir bekompromisiškumo buvau jau pasiilgusi kaip vandens karštą vasaros dieną.

Kas reformatų tikėjime jums atrodo svarbiausia? Galbūt besigilinant į reformatų tikėjimą ir reformatų bažnyčios istoriją jus kas nors nustebino, šokiravo ar tiesiog pasirodė netikėta?

Paprastumas ir absoliučiai nesofistinis ir nemanipuliatyvus santykis su Biblija. Pirmiausia ir svarbiausia man yra tai. Po to - daug kitų principų, kurių pasigesdavau, sąmoningai ar nesąmoningai, katalikiškoje praktikoje.

Kalbant labiau asmeniškai, apie mano pačios išsiilgtus dalykus, kuriuos radau reformatų praktikoje - jų galima būtų vardinti daug, bet tik kelis paminėsiu. Tai, tarkime, išorinės pompastikos nebuvimas, atsisakymas garbinti bet kokius išoriškai išreikštus pavidalus. Nuo paauglystės esu susijusi su daile, šiek tiek studijavau dailėtyrą, ir man labai priimtinas - ir tikrai nustebinęs ir nudžiuginęs - yra vaizdavimo atsisakymas, atsisakymas išorinių formų, jų simbolinių reikšmių. Sunku paaiškinti, bet tai nė kiek nenuvertina dailės kaip tokios ar meno kaip tokio, priešingai, sugrąžina menui jo vietą ir jo intencijas. Tas, kuriuo tikiu, yra nepavaizduojamas, nei ženklu, nei simboliu, nei didybe, nei menkumu, nei auksu, nei šiaudeliais, niekaip neišreiškiamas. Dar vienas mano išsiilgtas dalykas - čia nėra jokių tokių praktikų, kurios nejučia gali virsti (ir, esu įsitikinusi, kad labai dažnai taip ir atsitinka) maginėmis praktikomis: jokių šventinimų, pašventinimų, relikvijų garbinimų, daiktų bučiavimų, ir taip toliau, ir taip toliau. Daugybę dalykų galima būtų vardinti, kurių kiekvienas man buvo ir atradimas, ir išsilaisvinimas.

Esate filosofijos dėstytoja, humanitarinių mokslų daktarė. Ar jūsų darbas ir išsilavinimas turėjo kokios įtakos atrandant reformatų bažnyčią?

Manau, kad turėjo, ir ne tik todėl, kad mėgstu skaityti ir neskaityti negaliu, ir kad Biblijos skaitymas man yra svarbiausia religinė praktika jau daug metų. Labai daug įtakos turėjo būtent filosofijos studijos (kurios tebesitęsia ir nebestudijuojant formaliai). Turiu omeny ne tik tą dalį filosofijos, kuri yra taip pat ir teologija, ir kuri rašyta laikais iki vakarų bažnyčios skilimo. Ne, kaip tik turiu omenyje šiuolaikinę filosofiją, kurios man daugiausia prireikia, ir kuri mane labiausiai traukia. Šiuolaikinė filosofija, kurios didelė dalis rodo hierarchinių tvarkų (metafizinių, socialinių) sąlyginumą, kuri, galiausiai, labai subtiliai ardo tradicinius mąstymo prieraišumus. Šiuolaikinė filosofija išmoko, kad joks mąstymo rezultatas, jokia interpretacija ir jos formuluotė nėra galutinė ir nebereikalinga permąstymo. Tai yra žmogaus sukurtas pavidalas (kartais - stabas) taip pat, kaip ir atvaizdas, kaip ritualas. Yra dar daug kitų šiuolaikinės filosofijos momentų, kurie jei ne įtakoja, tai tikrai paremia posūkį prie protestantiškųjų konfesijų. Tai atskira tema, mielai ją kada nors apmąstyčiau. Bet galiu pasakyti paprastai: būdama reformatė galiu sau leisti dirbti su filosofinėmis idėjomis, mintimis, atradimais, judėti nuolat į priekį, visą laiką leisti iki tol turėtoms sąvokoms keistis ir tuo pačiu negalvoti, kad tai puikybė, kad tai gundymas, kad tai piktojo klaidinimas ir taip toliau. Esame sukurti mąstantys, ir nėra dėl ko bijoti tai daryti.

Dėstote ar esate dėsčiusi taip pat ir lotynų bei senąją graikų kalbą. Galbūt šis darbas buvo susijęs ir su Biblijos studijomis?

Senųjų kalbų dabartinėje profesinėje veikloje man nebeprireikia, bet to ir nesigailiu. Kalbų, kuriomis parašyta Biblija, mokymasis - pirmiausia senosios graikų ir biblijinės hebrajų - studijų laikais buvo iš tiesų susijęs su tikėjimu, o ne su kokiu grynai akademiniu smalsumu ar profesiniais interesais. Namuose man Naujasis Testamentas seniai nebėra fiziškai viena knyga, yra trys knygos: lietuviškas vertimas, graikiškas originalas ir nedidelis Liddell-Scotto graikų-anglų žodynas. Jos iš buto į butą, iš kambario į kambarį keliauja kartu kaip vienas daiktas. Nėra taip, kad kiekvieną kartą skaitydama atsiverčiu graikiškąjį originalą, ar juo labiau žodyną. Tiesą sakant, gana retai tai darau, bet kai kuri nors skaitoma vieta užkabina visiškai naujai, šviežiai, tada - būtinai atsiverčiu ir imu pirmąja prasme studijuoti: aiškinuosi, kokia čia forma, kodėl tokia forma pavartota, ar yra lietuviškas atitikmuo, koks būtų artimiausias, kaip tai koreguoja prasmę. Nesakau, kad tokiu būdu atrandu kokią nors teisingesnę arba teisingiausią interpretaciją, jokiu būdu, tiesiog šitaip tekstas išlaiko gelmę, jis niekada nėra iki galo ar iš anksto aiškus. Naujojo Testamento kalba yra labai paprasta ir tuo pačiu labai tiksli - tiek tiksli, kad kartais vieno žodžio ar kelių žodžių junginio išstudijavimas perteikia naują žinią, ne tik atgaivinančią, bet pakeičiančią kurią nors seniai žinotą pastraipą ar tiesą. Suprantu, kad daug kam visa tai atrodo beprasmiškas žaidimas - viskas išversta ir išversta kiek įmanoma tiksliai, išversta profesionalų... Bet man šis Naujojo Testamento mąstymas per formą, per kalbą yra labai svarbus; sakyčiau, kad tai būdas santykyje su šia knygų knyga visada išlaikyti klausiančio žmogaus laikyseną, kuri neleidžia tapti atsakymus žinančia „žinove". Apskritai joks vertimas (jei tai ne buitinio prietaiso instrukcijos vertimas) nėra nei galutinis, nei visiškai tikslus, todėl tokia nuolatinė naminė Naujojo Testamento vertimo praktika yra vis naujas derinimas to, kas parašyta, prie to, kaip aš tai suprantu; nuolatinis pokalbis. Dar labiau taip būtų kalbant apie Senajį Testamentą ir biblijinę hebrajų kalbą, tik čia jau nuolatinei praktikai per mažai aš šią kalbą moku. Labai norėčiau tas kalbas stipriau laikyti - nenaudojamos jos slysta iš rankų, ypač biblijinė hebrajų, kurią visai baigiu prarasti. Bet viltis dedu į pensiją, gal tada...

Dabar esate kaunietė. Ar Kaune taip pat gimėte ir užaugote?

Atvažiavau į Kauną būdama 15 metų, iki tol gyvenau Vilniuje, kur ir gimiau. Kaune daug metų gyvenau nuomojamuose kambarėliuose, palėpėse, butuose, dažniausiai senose Kauno dalyse, pakeičiau čia labai daug gyvenamų vietų, jaučiau didžiulį malonumą apsigyvendama vis kitur, vis kitame kvartale, kitoje gatvėje. Todėl Kaunas man pats jaukiausias ir visiškai savas miestas, išstudijuotas iš vidaus. Žinau kaip gyvenama įvairaus laiko ir įvairios statybos namuose, kokie vieno ar kito kvartalo gyventojų įpročiai, pažįstu parkus, takus, praėjimus per kiemus ir kitus niuansus. Taigi tai mano miestas. Labai nenorėčiau gyventi kur nors kitur (žinau, koks nepopuliarus ir retas šiais laikais toks pasakymas).

Taip pat esate profesionali dailininkė tekstilininkė. Ar vis dar turite laiko dailei?

Sakyčiau, dailei kaip profesinei veiklai neturiu laiko. Bet audimui laiko turiu, nors ir labai nedaug, bet bent kelis persiškus mazgus per savaitę surišti, ar bent per kelis centimetrus pastūmėti pirmyn kokį kitos technikos piešinį man yra būtinybė. Tai tokia amato trauka, noras rankomis kažką padaryti ir padaryti kokybiškai. Kas kokį nors amatą praktikuoja, tas supranta, ką sakau.

Ačiū už atsakymus.

Kalbėjosi Ugnius Mikučionis