Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Fanatizmas ir tolerancija (Apie Šiluvą)
Tuesday, 18 November 2008 11:16
There are no translations available.

Pateikiamas Jurgio Jašinsko straipsnis "Fanatizmas ir tolerancija" iš 1980 metais išleisto JAV Lietuvių reformatų bažnyčios periodinio žurnalo „Mūsų Sparnai" Nr.48. Tekstas netaisytas, svarbiose jo vietose yra pakeistas ir paryškintas šriftas. Tai daryta todėl, kad iš karto galima būtų išskirti ir atkreipti dėmesį į „raktines" teksto vietas. Redagavo kun. T.Šernas.

Čia bus kalbama apie Lietuvių Enc. XXIX tome atspausdintą ilgą rašinį, liečiantį Šiluvą ir joje pasireiškusius tariamus stebuklus. Tame rašinyje pateikta apsčiai davinių, paremtų legendomis, mitais ir dėl to negali būti laikomi moksliškais istoriniais faktais.

„Legenda - viduramžy šventųjų gyvenimai, skirti skaitymui vienuolynuose. Vėlesniais laikais legenda įgijo naujų prasmių. Literatūroj ir istorijoj legendomis vadinami iš istorinių faktų išsivystę, bet tradicijų iškreipti, pasakojimai, perdedą

Po St. Batoro Lenkiją ir D. Lietuvos Kunigaikštystę iš eilės valdę trys Vazų dinastijos valdovai: Zigmantas (1587-1632 m.), Vladislovas (1632 - 48m.) ir Jonas Kazimieras (1648 - 68), po to jų valdžią perėmę du lenkai valdovai - Vyšnioveckis (1669 - 73) ir Sobieskis (1674-96) dar fanatiškiau talkininkavo Reformacijos naikintojams.

Savaime aišku, kad katalikai, vykdydami Reformacijos naikinimą, susidūrė su stipriu tų naikinamųjų pasipriešinimu. Nes reformatai Lietuvoje, remiami ir proteguojami galingos didžiūnų Biržų-Dubingių Radvilų giminės, buvo plačiai pasklidę ir įsigalėję. Jų naikintojams prisiėjo sukaupti ne vien žemiškas jų rankose buvusias jėgas, bet kartu į pagalbą buvo pasišauktos dangiškos galybės, pavaizduotos įvairių apreiškimų pavidale, arba kitokios formos stebuklais. Ši priemonė Lietuvoje buvo panaudota pasinaudojant kontrreformacijos visoje Europoje vyksmo patirtimi. Didžiausią religinį poveikį net iki pat dabarties lietuvių katalikų masėms padarė Šiluvos legendiniai stebuklai.

Tų stebuklų vėlesni aprašytojai katalikai rėmėsi ne istoriniais, jų tikrumą įrodančiais dokumentais, bet katalikiškaja dogmatika, todėl tuos stebuklus ir jų atsiradimą tebelaiko istorine realybe.

Tokių autorių skaičiuje tenka paminėti: Igną Bučinskį, 1859m. parašiusį „Historyczne opisanie kosciola Szydlowskiego na Žmudzi"; Anuprą Blažį, 1932 m. išleidusį „Šiluvos istoriją"; Petrą Vėplaitį - 1940 m. "Šiluvos bažnyčia ir jos infulatai"; Juozą Vaišnorą - „Marijos garbinimas Lietuvoje" 1958m. ir Stasį Ylą, 1970m. išspausdinusį „Šiluva Žemaičių istorijoje. Reformacija ir restauracija". Tai žymesnieji tų stebuklų aprašytojai. O mažesnių buvo ir tebėra labai daug.

Kodėl tiek daug dėmesio sukaupta į Šiluvą ir joje „apsireiškusius stebuklus?"

Šiluva Reformacijos vyravimo Lietuvoje laikotarpiu buvo reformatų centras Žemaitijoje. Čia, Šiluvoje, reformatės dvarininkės Sofijos Vnučkienės pastangomis ir lėšomis buvo įsteigta prieglauda seneliams, liaudies mokykla valstiečių vaikams ir seminarija, turėjusi uždavinį paruošti mokytojų ir reformatų tikėjimo kunigų. Dėl to visų pirma katalikų šturmininkai ir nukreipė herojų žygius, pridedą naujų ir fantaziją sumaišą su tikrove" ... ( L.E.XIV t., 338 psl.).

„Mitai" - senovės liaudies padavimai apie nepaprastus didvyrius, antgamtinius padarus, pasaulio kilmę, pasakojimai apie dievų santykius tarpusavyje ir su žmonių pasauliu ir pnš. ...

„Anksčiau juose buvo ieškota tikėjimo, taip pat ir pirmykščių apeigų (kulto) pradmens. Šiandien mitai laikomi daugiau tik gretimine apeigų prasklaida, tai esąs prasmeninis (simbolinis) apeigų paaiškinimas, jų praskleidimas. Mitui kilti reikia dievybės, vienokios ar kitokios jos sampratos, jos vardo. Tik turint dievybę, imant ją suvokti, gali praskleisti jos kilmę, veiklą ir kt. laike. Todėl mitas tėra vėlesnė dievybės prasklaida ir negali būti religijos pradmuo aplamai. Taip pat mitas negali būti nė apeigų pradmuo... (L.E. XIX t., 65 psl.)

„Mitas - tai nėra paprastas prasimanymas ... Mitas nėra nei gryna istorija, nei gryna fantazija, o tam tikra jų sintezė. Ideologinį ir reakcinį pobūdį mitas įgyja tuomet, kai jį mėginama dirbtinai palaikyti žmonių sąmonėje, juo siekiant pakeisti mokslinį pasaulėvaizdį... Visa tai, tam tikra prasme tinka ir Šiluvos mito istorinei ir visuomeninei funkcijai nusakyti. Jame susipina liaudies pastangos mitologiškai aiškinti vienaip ar kitaip jos gyvenimą lėmusias objektyvias jėgas ir kryptingi katalikų Bažnyčios siekiai." (A.Vaišvila „Šiluvos Mitas" 4,5 ir 7 psl.).

„Šiluva - nedidelis miestelis Raseinių rajone, tačiau jis plačiai žinomas ne tik Lietuvoje. Nuo XIX a. pradžios iki mūsų dienų Šiluva minima Lenkijos, Prancūzijos, Italijos, Anglijos, Suomijos, JAV ir kitų šalių katalikiškoje spaudoje. Mat, Šiluva kelis šimtmečius buvo svarbus katalikiškos akcijos centras Lietuvoje, ir šiandien ji dar tebeturi tam tikrą reikšmę palaikant Lietuvoje religinę sąmonę. Į Šiluvos atlaidus dar ir šiandien susirenka nemaža maldininkų." (ten pat, 3 psl.).

Legendos arba mitai dažniausia sukuriami karų, įvairių sumaiščių, badmečių ar epidemijų laikotarpiais. Pvz. II-ojo Pasaulinio karo metu vokiečių okupuotoje Lietuvoje 1943 m. buvo plačiai pasklidusi žinia apie Grinkiškio bažnyčioje pasirodžiusį nepaprastą reiškinį. Esą, toji bažnyčia apšviesta skaisčiu spindesiu, kurio šviesoje spinduliavęs didžiulis kryžius. Tą reiškinį Lietuvos žmonės tada įvairiai aiškino, priskirdami jam vienokią ar kitokią pranašystę.

Jau minėtame L.E. XXIX t. atspausdinto rašinio autorius kun. St. Yla apie Šiluvą ir joje „apsireiškusius stebuklus", kurie jau yra patapę k u l t u, prirašė daug istoriniams faktams prieštaringų teigimų. Tas atsitiko dėl to, kad autorius vadovavosi ne istorine tiesa, bet katalikų religijos apologetika. Jis visai nepaminėjo priežasčių ir aplinkybių, sudariusių sąlygas įvairiems „stebuklams" atsirasti ne tik Šiluvoje, bet ir visoje tuometinėje Lenkijos - Lietuvos valstybėje.

Tos sąlygos susidarė reformatų su katalikais kovų metu arba Reformacijos naikinimo įkarštyje. Į tą Reformacijos naikinimo akciją buvo įsijungusi ne tik visa katalikų dvasininkija, bet ir aukščiausieji tos valstybės valdovai. Tai buvo laikotarpis, kada „... su reformatais kovojama buvo ne tik žodžiu, bet ir jėga: buvo griaunamos jų bažnyčios, mokyklos, spaustuvės, užpuolami žymesni veikėjai; pateisinama buvo „eretikų" žudymas. Persekioti reformatus buvo skatinami ir valstiečiai. XVI a. pamokslų knygose reformatai vadinami apgavikais, melagiais, Dievo ir žmonių piktintojais, tikrojo krikščionių tikėjimo niekintojais"( J. Jurginis „Lietuvos Valstiečių istorija", 65 psl.).

Net ir kun. Mikalojus Daukša savo iš lenkų kalbos išverstoje „Postilėje" - pamokslų knygoje, jos prakalboje nepaprastai išaukštinęs lietuvių kalbą, tos knygos tekste skelbė , jog „Motina Bažnyčia neturi nieko piktesnio, kaip mokslą „eretikų". Užtat tuos eretikus ir bedievius pagonis reikia karti, deginti ir visaip naikinti"( „Postilė" , 84 - 86 psl.).

Lenkijos ir Lietuvos karalius St. Batoras (1576 - 1586 m.) 1577 m. kovo 27 d. privileginiu raštu leido „tik Vilniaus vyskupui steigti ir išlaikyti mokyklas". Tuo reikalu Vilniaus vaivadai adresuotame laiške sakoma „... draudžiame ir neleidžiame bet kam, kurio aukšto rango ir luomo bebūtų, nei viešai, nei privačiai statyti ar statydinti jokią naują šventyklą, namus bei kiemą mokyklai, surinkti ir surinkimui mūsų Vilniaus mieste, o pastatytuose namuose steigti mokyklas arba kokius neįprastinius susirinkimus, grasinant už prasižengimą tų namų netekimu arba atėmimu ir, be to, 10 000 kapų grašių bauda mūsų iždui"... St. Batoras, įsteigtą 1579m. Vilniaus akademiją, atidavė irgi Vilniaus Vyskupui ir jėzuitams" („Lietuvos TSR istorijos šaltiniai", I t. 240psl.savo pagrindinį puolimo smūgį į tą centrą.

Vykdydami Reformacijos sužlugdymą Lietuvoje, katalikai turėjo šį planą: geruoju ar prievarta į savo pusę patraukti reformatus didikus ir dvarininkus, perkrikštyti katalikais jų valdinius reformatus, paimti į savo rankas reformatų įsteigtas mokyklas ir kitas švietimo įstaigas bei visas reformacijos platintojų monopolijas, kartu stengiantis atsikovoti kadaise katalikams priklausančias žemes, bažnyčias ir kitokias nuosavybes. Šitie katalikų siekiai labai ryškūs Šiluvos byloje.

* * *

Kova dėl Šiluvos buvo ilga ir sunki abiems pusėms - reformatams ir katalikams.

1588m. Rzeczpospolitos seimas išleido konstituciją, leidusią katalikams teismo keliu susigrąžinti "reformatų užgrobtas ar neteisėtai jiems parduotas katalikų bažnyčios žemes ir kitus turtus"

( Volumen legume t. II, Petersburg 1859, psl. 259). Tuo Rzeczpospolitos nutarimu, arba konstitucija pasinaudodami , katalikai Lietuvoje pradėjo kelti reformatams bylas. Viena tokių ir buvo iškelta ir Šiluvos reformatams. Ją 1602 m. iškėlė Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Byla tęsėsi 20 metų ir pasibaigė katalikų laimėjimu, visiškai sužlugdžiusiu Šiluvos reformatų centrą Žemaitijoje.

Čia pateikiami dviejų autorių pasauliečio istoriko A.Vaišvilos ir kun. St.Ylos liudijimai apie tą bylą, jos eigą ir baigminius rezultatus.

"... Pirmasis bylą dėl Šiluvos katalikų bažnyčios grąžinimo iškėlė Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (1575- 1609), 1602 m. patraukęs į Žemaitijos žemės teismą Šiluvos reformatų dvaro savininkę Sofiją Vnučkienę. Tačiau byla baigėsi be pasekmių. Remdamasis 1576, 1587 ir 1598m. seimo konstitucijomis, raginusius katalikus ir protestantus (disidentus in religionis) laikytis taikiai ir ginčus dėl bažnytinių žemių spręsti abipusiu susitarimu. Žemaičių žemės teismas 1602 m. birželio 8 d. dekretu persiuntė bylą Rzeczpospolitos seimui "išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes".

Nepatenkintas žemės teismo sprendimu, vyskupas pasiskundė Vyriausiamjam Lietuvos Tribunolui. Tačiau dėl bylos sudėtingumo Vyriausias Lietuvos Tribunolas nesiėmė jos spręsti iš esmės ir remdamasis tomis pačiomis konstitucijomis 1603m. birželio 17d. dekretu persiuntė Rzeczpospolitos seimui.

1617m. šią bylą buvo atnaujinęs Varnių kanaunininkas Josvainių klebonas Motiejus Kubilinskis, tuo metu buvęs katalikų deputatu Vyriausiajame Lietuvos Tribunole. Atsakovu teisme buvo patrauktas Šiluvos reformatų globėjas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos lauko etmonas Kristupas I Radvila. Tačiau ir šį kartą esminio sprendimo nepasiekta. Vyriausias Lietuvos Tribunolas šią bylą 1617m. birželio 26d. dekretu vėl pasiuntė abiejų šalių taikiam susitarimui. Tačiau geruoju reformatai nesiruošė atiduoti katalikų dvasininkijai Šiluvos katalikų bažnyčios turtų. Todėl 1621m. katalikų dvasininkija vėl atnaujino bylą. Ją vesti šį kartą buvo paskirtas veiklus Varnių kanaunininkas Raseinių klebonas Jonas Kazakevičius, jau pagarsėjęs analogiškoje byloje su Jurgiu Gruževskiu dėl Kelmės katalikų bažnyčios, kurią jis 1609m. teismo keliu atsiėmė. Siekiant paskatinti jo aktyvumą šioje byloje, J.Kazakevičius "de jure" buvo paskirtas Šiluvos klebonu. 1621m. jis kreipėsi į Žemaičių žemės teismą skusdamasis, kad nuo senų laikų užgrobta Šiluvos Romos tikėjimo bažnyčia su klebonijos žemėmis, dirvomis, baudžiauninkais ir kt.

Šiluvos reformatų globėjų ir prižiūrėtojų vardu kalbėjęs Šiluvos dvaro ekonomas Jonas Bagušas ginčijo J.Kazakevičiaus teisę būti ieškovu šioje byloje ir prašė, remiantis 1576,1587, 1588, 1607 seimo konstitucijomis, bylą persiųsti Rzeczpospolitos seimui taikiai šalims susitarti. Tačiau bylos eiga krypo J.Kazakevičiaus naudai... Ginčo šalims teisme buvo išaiškinta, kad 1576,1587, 1588, 1607 ir kitos seimo konstitucijos, kuriomis savo teises gynė Šiluvos reformatai, reguliuoja civilinio proceso santykius ne Lietuvoje, o Lenkijoje, ir todėl tokio pobūdžio bylos neturi būti siunčiamos Rzeczpospolitos seimui, o teismuose sprendžiamos iš esmės. Be to, pabrėžta, jog bažnyčiai atsiimti esą, negali užkirsti kelio nei Lietuvos Statutas, nei jokia kita teisė .

Tačiau, matydamas bylos sudėtingumą, Žemaičių žemės teismas nesiėmė bylos spręsti iš esmės, tik nurodė, kad ginčą reikėtų spręsti 1568 ir 1607m. konstitucijų, leidusių katalikų dvasininkijai teismo keliu susigrąžinti reformatų valdžion neteisėtai patekusias katalikų bažnyčias ir jų turtus, pagrindu. Žemės teismo 1621m. sausio 30d. dekreto rezoliucijoje buvo skelbiamas:

" ... dėl bažnyčios turtų ir bendros ramybės sprendžiu ir siunčiu bylą šalių susitarimui į mišrų dvasininkų ir pasauliečių teismą (ad compositum iudicium)."

Tų pačių metų liepos 13 d. šią bylą nagrinėjo Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo mišrus dvasiškių ir pasauliečių teismas Vilniuje. (Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo 1622m. birželio 21-22 d. dekrete neįvardyta teismo sudėtis, t.y. kiek jame buvo katalikų ir reformatų atstovų. J.), kuris priteisė Kazakevičiui Šiluvos katalikų bažnyčios turtus pagal 1457 m. Petro Gedgaudo fundaciją, taip pat nuostolių kompensaciją.

Dekreto vykdymas buvo pavestas Žemaičių žemės teisėjui atvykus į Šiluvą vykdyti dekretą. Šiluvos reformatai pasipriešino: vaitas Andrius Paulavičius įteikęs J.Mlečkai Šiluvos reformatų raštelį, kuriuo jie draudė perduoti J.Kazakevičiui buvusios Šiluvos katalikų bažnyčios turtus ir reikalavo peržiūrėti bylą iš naujo.

Todėl 1622m. birželio 21-22d. Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo mišrus dvasininkų ir pasauliečių teismas buvo priverstas iš naujo nagrinėti šią bylą. Šį kartą atsakovais buvo patraukti ir Šiluvos katalikų bažnyčios turtų pardavėjo M.Zavišos giminės- D.Zavišienė ir jos sūnus Andrius Zaviša.

Pastarieji į teismą neatvyko, o per savo įgaliotinį Martyną Charevičių raštu paaiškino, kad M.Zaviša pardavęs Šiluvos kleboniją ir jos priklausinius teisėtai, "kiek teisėtai prie to turėjo priėjimą", (M.Zaviša tuos priklausinius ir katalikų kleboniją buvo gavęs paveldėjimo keliu. J.) ir prašė ieškinį, nukreiptą į jų Žeimių dvarą, atmesti... Tačiau teismas konkrečių kaltininkų neieškojo, be to, apskritai pripažino Šiluvos reformatus "užgrobusius Šiluvos bažnyčią ir kleboniją" ir patvirtino 1621m. liepos 13d. Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo dekretą, o už pasipriešinimą jo vykdymui nubaudė Šiluvos reformatus 102 kapų lietuviškų grašių bauda: 50 kapų jie turėjo sumokėti teismui, tiek pat ieškovui J.Kazakevičiui ir dvi kapas teismo mokesčio. Sprendime buvo nurodyta, jog ši byla Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo išspręsta galutinai ir nepatenkinta šalis gali skųstis tik karaliaus teismui. Karaliaus teismui reformatai nesiskundė.(A.Vaišvila "Šiluvos Mitas" 1979m., psl. 35-39).

Iš anuometinių istorinių faktų aiškiai matyti, kodėl Šiluvos reformatai nesikreipė į karaliaus teismą. Tuo laikotarpiu karaliumi buvo Zigimundas (1587- 1632), kuris savo neapykantą reformatams, o fanatišką atsidavimą katalikybei parodė 1621 metais savo 9 metų sūnų Joną Albertą nominuodamas Varmės vyskupu ir tų metų spalio mėnesio 21d. ta karaliaus nominacija buvo patvirtinta popiežiaus Grigaliaus XV (L.Enc.XXXIII t., psl. 254).

Kun. St.Yla L. Enc.XXIX tome Šiluvos reformatų ir katalikų bylą, jos eigą ir pasekmes šitaip atvaizduoja:

"Katalikai, po judrių arijonų, buvo stipriausi ir sudarė rimtą grėsmę kalvinams. S.Vnučkienė savo fundacijos akte kalba apie "Dievo priešus", kurie "ypatingai rūpinosi, kad Šiluva grįžtų į pirminę padėtį". Ji pripažino, kad atpirkdama Šiluvą, norėjusi jiems "užbėgti už akių". Kad būta katalikiškų šeimų, matyti iš S.Vnučkienės sąlygos parapijinei mokyklai - priimti kitų tikėjimų vaikus, bet kad jie mokytųsi kalvinų tikėjimo. Tačiau katalikai nebeturėjo savo kunigo. Paskutinis minimas Jonas Halubka greičiausiai paliko savo tikinčiuosius prie Merkelio Šemetos apie 1569. Prieš tai, bent ligi 1551, dar veikė garsieji Šilinių atlaidai. Katalikų pastangos atgauti prarastą vietą ir turtą, matyt, buvo daromos jau prieš 1591, kaip taip prisimena pati S.Vnučkienė. Konkrečiai žinoma Stasio Paulavičiaus 1551 iškelta byla S.Vnučkienei "dėl teisių įrodymo į žemes" Pašakarnio laukuose, priklausančiuose Šiluvai. Šią bylą sprendė Vnučkienės seserėnas Seb. Kęstartas, baigęs reikalą šalių susitaikymu. Kun. Jonas Kazakevičius, kilme šiluvis iš Dautartų dvaro, paskirtas klebonu "de jure" dviem prarastoms parapijoms - Šiluvai ir Kelmei. Atrodo, kad jis dėl abiejų pradėjo bylą 1606. Abiejų parapijų fundacijos dokumentai buvo dingę (?? J.) Dėl Kelmės aktų kaltinti kalvinai, kad jie juos sunaikinę (anksčiau kurija juos turėjo savo rankose). Šiluvos aktų turinys kurijai nebuvo žinomas (o pats kun. St. Yla savo veikale "Šiluva Žemaičių istorijoje", t.1., 1970m. psl. 84 tvirtina, kad tuometinis vyskupas Merkelis Giedraitis buvo surinkęs bažnyčių fundacinius dokumentus ir juos laikęs Varnių kurijoje...J.), bet bylos pradžiai galėjo užtekti S.Vnučkienės raštiško pripažinimo, jog Šiluva anksčiau priklausė "Romos stabmeldybei" ... Antrasis kun. J.Kazakevičiaus bylos tarpsnis pradėtas 1612, radus fundacijos aktus, ir baigtas 1622.VII.22 Vilniaus tribunolo sprendimu.

"Ši byla, kaip rašo vysk. St.Kiška, katalikams atsiėjo 16.000 auksinų. Po mėnesio nuo šio sprendimo J.Kazakevičius bandė perimti priteistą turtą, bet vietos kalvinai pasipriešino, dėl ko įvyko net ginkluotas susirėmimas. Kun. J.Kazakevičius vėl kreipėsi į Vilniaus tribunolą, prašydamas sudaryti komisiją, kuri nustatytų katalikams priklausomų žemių ribas ir apskaičiuotų padarytus nuostolius".

"Komisija buvo sudaryta iš vysk. St.Kiškos, jo brolio Mikalojaus, Tartų (Dorpato)vaivados Jeronimo Valavičiaus, Žemaičių seniūno, ir Kristupo Naruševičiaus, Lietuvos iždininko ( Visi katalikai, J.). Šiluvoj susirinkusi komisija nustatė, ką kalvinai turi grąžinti katalikams, be to, už nuostolius ir žemės naudojimą dar sumokėti 9,000 auksinų. Vietiniai kalvinai neturėjo tiek pinigų, dėl to buvo pradėtos derybos, kuriose iš katalikų pusės dalyvavo Žemaičių seniūnas Valavičius, o iš kalvinų - Lietuvos etmonas Kristupas 1 Radvila. Po susitarimo 1623 VI.6 Žemaičių teisėjas Jonas Mlečka su liudininkais iš kalvinų ir katalikų pusės nustatė senosios katalikų bažnyčios ir klebonijos griuvėsių-degėsių vietą.(šis teigimas prieštarauja vysk. St.Kiškos Romai 1625 m. raštų vietai, kurioje sakoma:

"Šiluvos bažnyčią eretikai buvo užėmę... ir ten įsteigė savo seminariją; Šiluvos parapijinę bažnyčią eretikai pavertė savo sektos seminarija."(L.ENC.XXIX t., 512 psl.) (Kokio stebuklo padedami reformatai galėjo įsteigti savo seminariją "katalikų bažnyčios ir klebonijos griuvėsių-degėsių vietoje?" J.), nustatė ribas tų žemių, kurios priklausė klebonijai, taip pat atidalijo mišką, kaimus ir valdinius pagal pirminės fundacijos raštą, sudarytą 1457m, Petro Gedgaudo. Pagal J.Mlečkos sudarytą aktą, katalikų klebonijai grįžo miestelis ir žemės 46 valakai, 16 margų ir 12 prentų. Iš bažnytinių reikmenų, kuriuos reformatai (pirmą ir vienintelį kartą kun.St.Yla savo rašinyje panaudojo teisingą terminą.J.) buvo nusavinę, terasta vienas varpas, įkainuotas 2,000 auksinų. Už kitus pražudytus ar sunaikintus bažnytinius reikmenis ir ilgametį žemės naudojimą kalvinai dar turėjo sumokėti 3,000 auksinų ir pridėti 18 valakų žemės. Su katalikų laimėjimu kalvinų veikla Šiluvoje nesibaigė... Sekantis Žemaičių ordinaras Aleksandras Sapiega 1663m. pastatė Šiluvos koplyčią prie akmens ( capellam ad lapidem), atseit, toj vietoj, pasirodė Marija.

"Kalvinų pamokslininkas tuo metu buvo Abraomas Naševskis. Prie tos koplyčios 1668 pabaigoj ar 1669 pradžioj dėl ginčijamos žemės įvyko kruvinos kautynės tarp katalikų ir kalvinų. Jų metu sužeistas vikaras Sierniauskas ir koplyčioj peršautas kryžius. (Išeina, kad reformatai, besikaudami su katalikais prie koplyčios, tyčia taikė į koplyčios viduje esantį kryžių. Žinant teisybę, kad reformatai kryžių, kaip krikščionybės simbolį, gerbia nė kiek mažiau už katalikus, jo peršovimą prisieina laikyti pačių katalikų provokacija, siekusia Šiluvos reformatus ne vien materialiai, bet ir religiniai sunaikinti.J.)

"Byla dėl šio įvykio pasiekė valstybės seimą Varšuvoje. Pats karalius (lenkas Vyšnioveckis, J.) 1669.XI.6 pasirašė sprendimą, pagal kurį Šiluvos kalvinų bendruomenė uždaroma, turtas konfiskuojamas ir trys kalvinai bei pamokslininkas (tuo metu Chielkauskas) pasmerkiami mirties bausme. Šio įvykio dėlei seimas nutarė į konstituciją (paragrafas 17 įvesti šį punktą : „Nusikaltimai, padaryti prieš Dievo majestotą arijonų, žydų ar kurios kitos apostazijos, reikalauja skubesnės bausmės".

"Skaudus sprendimas vertė sukviesti skubų kalvinų pasitarimą 1670.VI.15 Kėdainiuose ir 1671m. suvažiavimą Vilniuje. Suvažiavimas nutarė ieškoti "draugiško susitaikymo", ir jis buvo padarytas tarp kalvinų atstovo Jono Merkelio Bilevičiaus ir Žemaičių vysk. Kazimiero Paco. Bilevičius, Šiluvos Bendruomenės globėjų akivaizdoje, sumokėjo vyskupui ir kapitulai 12.000 auksinų, už tai savo žinion perėmė visą Šiluvos kalvinų turtą (pagal karaliaus Vyšnioveckio 1669.XI.6 įsakymą jau konfiskuotą, J.), formaliai jį atpirkdamas, vėliau dalį pavesdamas jų žiniai."

Šis aktas buvo atliktas 1672.III.16. Iš kalvinų gauti pinigai pradžioje buvo padėti į vyskupijos fondą. Vysk. K.Pacas, 1677 m. vizituodamas Šiluvos parapiją, įrašė šį sprendimą: "Vietos ordinaras šią 10.000 auksinų sumą (gautą iš kalvinų) paskyrė Šiluvos prepozitinei su įpareigojimu: koplyčioj prie akmens, ties Nukryžiuotojo paveikslu, laikyti kas penktadienį Šv. Kryžiaus garbei mišias, pritariant muzikai". Vysk. Pacas dar įvedė Šiluvos Šv. Kryžiaus garbinimo šventę su atlaidais V.3. Atlaidai buvo švenčiami ligi pastarųjų laikų, o anas peršautasis buvo perkeltas į bažnyčią, vėliau deponuotas vadinamoje turtų koplyčioje...." L.Enc.XXIX t. 512, 513 ir 514psl.).

Iš čia pateiktų ilgokų dviejų autorių - A.Vaišvilos "Šiluvos Mitas" studijos ir kun. St.Ylos rašinio, esančio L.Enc.XXIX tome, ištraukų matyti ne vien tos bylos ir jos rezultatų vaizdas, bet ir kun. St.Ylos tyčia ar dėl dokumentų-šaltinių neturėjimo, įveltos klaidingos datos, spėliojimai ir kitokios paklaidos.

Vienok kun. St.Ylai tenka pripažinti nuopelną, kuris padeda atspėti mįslę: kodėl Šiluvos byla buvo tokia sudėtinga, kas ne kartą Žemaičių žemės teismo ir Lietuvos Vyriausiojo tribunolo protokoluose įrašyta, kodėl ji taip ilgai 20 metų tęsėsi ir kodėl Šiluvos reformatai taip atkakliai priešinosi Lietuvos teismų sprendimo įvykdymui?

Čia pateiktame kun. St.Ylos liudijime matome, kad Šiluvos reformatai anksčiau katalikams priklausiusias žemės nuosavybes, kartu su katalikų bažnyčios turtais, įgijo ne prievartos, grobimo būdu, bet legaliu paveldėjimo ar atpirkimo keliu:

"Šiluvos dvaras įkurtas anksčiau, nes Petras Gedgaudas 1457m. įsteigė bažnyčią jau savame dvare. Šiluvos dvarą Gedgaudas paveldėjo iš savo tėvo Jurgio kartu su Geišių dvaru, kurio "tėvainiu" jis vadinamas. Petras Gedgaudas 1451m. savo turtus ir Šiluvos dvarą užrašė žmonai Milaknei. Iš jos dvarą perėmė Mykolas Kęstgaila (Jono sūnus), vesdamas Gedgaudų giminaitę Sofiją Svirskytę. Šių duktė Barbora, ištekėdama už Andriaus Zavišos (jau priėmusio reformatų tikėjimą J.), Šiluvos dvarą gavo kraičio. Andriui Zavišai mirus, dvarą valdė pradžioj žmona, paskui vyr. sūnus Jonas.

Turtų bei palikimų dalybose 1555 Šiluvos dvaras teko Jono broliui Merkeliui, kuris užstato teisėmis perleido valdyti giminaičiui Merkeliui Šemetai.

" Sofija Vnučkienė 1591. IX.1 atpirko dvarą su miesteliu iš Merkelio Zavišos ir 1592.I..4 užrašė vietos kalvinams. Kalvinams viename susikovime su katalikais peršovus kryžių ir sužeidus kunigą, buvo iškelta byla Varšuvos seime. Dėl to kalvinų žemė konfiskuota, vėliau draugišku (teroro, J.) susitarimu 1672. III. Jono Merkelio Bilevičiaus išpirkta..." (L.Enc.XXIX t, 509-510 psl.).

Katalikų dvasiškiai, pasiremdami 1588 m Rzeczpospolitos seimo išleista konstitucijas, iškėlė bylą Šiluvos reformatams teisme 1602m., reikalaudami iš jų grąžinti prieš Reformacijos pradžią katalikams priklausiusias žemes, bažnyčią ir kitokius turtus. Kadangi reformatai tas nuosavybes buvo įgiję legaliu paveldėjimu, bet ne užgrobimo keliu, patys katalikai nesitikėjo tą bylą laimėti.

Tačiau įvyko "stebuklas": remiami Lenkijos - Lietuvos valdovų ir pačių katalikų vadovaujamų teismų, katalikų dvasiškija tą bylą laimėjo.

Tos bylos vyksmo eigoje ir laimėjimo pasekoje, neminėdami tikrųjų to laimėjimo faktų, katalikai susikūrė legendą apie Šiluvoje įvykusį tariamą stebuklą, kuris šiandien okupuotoje Lietuvoje ir laisvajame pasaulyje esantiems katalikams yra patapęs dogmatiniu kultu ir tuo pačiu jų laikomas istorine realybe.

To šiluvinio stebuklo yra dvi dalys:

a) Šiluvos stebuklingasis Marijos paveikslas ir

b) Švenčiausios Marijos apsireiškimas.

Apie juos abu L.Enc.XXIX t. rašydamas, kun. St.Yla daug kur pateikė klaidingų duomenų. Pvz.: stebuklingojo Marijos paveikslo Lietuvoje atsiradimo kelionė šitaip išaiškinta:

"Šiluvos stebuklingasis Marijos paveikslas priklauso pirminiam hodogetrinių Marijos paveikslų tipui... ir jo kopijų nėra likę nei Rytuose, nei Rusijoj. Dėl to šiluvinė kopija galėjo atsirasti tik per Romą. Šis paveikslas, pieštas drobėje, pagal 1739m. Šiluvos bažnyčios inventorių yra "labai senas". Jis nebūtų laikomas tokiu, jei būtų buvęs parūpintas prieš 100m., kada katalikai atstatė savo bažnyčią. Vysk. T.Tiškevičius 1748m. rašo Romai, kad "šis paveikslas kartu su dokumentais buvo paslėptas žemėje... po daugelio metų... buvo surastas". Kita versija kalba, kad senasis Marijos paveikslas buvęs kalvinų sudegintas; tai mena rašytinė Šiluvos istorija. Pirmu atveju, jei paveikslas siekia bažnyčios įkūrimo laiką, tai jį galėjo parūpinti pats bažnyčios steigėjas P.Gedgaudas, kuris lankėsi Romoj Vytauto vainiko reikalais; antru atveju, jis naujai parūpintas po katalikų laimėjimo, tai jį galėjo iš Romos parvežti vysk. St.Kiška, du kartus ten lankęsis..." (L.Enc.XXIX t.516 psl.)

Šioje spėliojimų painiavoje autorius visai pasiklydo. Minėdamas du asmenis (P.Gedgaudą ir vysk. St.Kišką), galėjusius stebuklingąjį Marijos paveikslą atgabenti iš Romos, jis prideramai pagerbė Vatikaną, kaip katalikų Bažnyčios centrą, kuris gali parūpinti visokiausių stebuklingų reikmenų, bet nusidėjo istorinei tiesai.

P.Gedgaudas tą paveikslą iš Romos negalėjo pergabenti dėl to, kad jis pieštas vėlesniais laikais. Be to, ir tai svarbiausia, tas paveikslas (1,38m pločio ir 2,28m aukščio) nelabai įgudusio dailininko nupieštas aliejiniais dažais ant lietuviškos storos namų audimo drobės. Vadinas, Lietuvoje. ("Šiluvos Marijos stebuklingojo paveikslo 1957 metų restauracijos protokolas". Tą restauraciją atliko dailininkė Ona Šmigelskaitė). Dėl to ir Vysk. St. Kiškai nereikėjo vargti tą paveikslą pargabenti iš Romos po "katalikų laimėjimo".

Tiksli šio paveikslo pagaminimo data nežinoma. Bet kaip patikimiausią tuo reikalu prielaidą galima laikyti žymiojo katalikų veikėjo, mokslininko, rašytojo - poeto, kritiko ir meninių paveikslų žinovo kun. Dambrausko-Adomo Jakšto liudijimą: "pagal dažus, tas Šiluvos Marijos paveikslas priklauso XVI a. ir patekęs į Šiluvą po 1627 m."Enciklopedia kosciiena", t. 28 , Wartszawa 1905, s.114). Tai, esą liudija ir kai kurios kompozicinės paveikslo detalės, būdingos vėlyvajam hodegetriniam tipui, taip pat ir renesansinė paveikslo dvasia, dėl kurios tradicinė krikščioniškosios ikonografijos simbolika čia labiau sušvelninta, sužmoginta".

Tęsdamas to paveikslo aprašymą, kun. St.Yla rašo:

"... Paveikslo stebuklingumas garsėjo nuo XVII a. pradžios. Tai pažymi ir vysk. J.Tiškevičius 1646 m. savo raporte Romai. Votų (lotyniškai votum - pažadėtoji dovana, pažadas, reiškias padėką už apturėtą malonę, o taip pat reiškiąs norą už duotąją dovaną-auką ką nors sau naudingo gauti. Religine prasme - norįs apturėti kokią nors dangiškąją malonę.) gausybė minima jau XVII a. viduryje. Iš tų votų (jose buvo ne vien tik piniginės dovanos, bet ir auksinių ar sidabrinių objektų - ranka, koja ar kita kūno dalis. J.) klebonas J.Sirmantas prieš 1677 m. pavedė Hofmanui Prūsuose padirbinti metalinius apdarus.

"Vysk. K.Pacas, vizituodamas Šiluvą 1677 m., rašo, kad "didžiajame altoriuje yra Šv. Mergelės paveikslas, nuo senų laikų garsingas stebuklais ir ypatingomis malonėmis, užleidžiamas kitu paveikslu, o iš kitos pusės, dėl atsargumo, stipriai užrakinamas geležiniu užraktu. Vysk.J.Lopacinskis 1774m.X.22 persiuntė Romos šv. Petro bazilikos kapitulai kan. T.Bukotos prašymą su savo rekomendacija, kad būtų leista Marijos paveikslą "iš senų laikų pasižymėjusį ypatingomis malonėmis ir stebuklais", vainikuoti Karalienės vainiku. Romos kapitula 1775.I.25 išsiuntė deleguojamuosius raštus, kuriais leidžiama vainikuoti Marijos ir Kūdikėlio galvas (tas vainikuotas paveikslas įtalpintas L.Enc.XXIX t. 516 psl., bet dėl nesuprantamų motyvų ten nėra įdėtas to paveikslo nevainikuotas originalas, kuris atrodo šitaip) "padengiant (vainikų padarymo) išlaidas pačiam Žemaičių kapitulos kan. T.Bukotai ir kitiems minėtos Šv. Mergelės garbintojams".

"Vainikavimas nebuvo skubinamas, laukta naujosios šventovės galutinio užbaigimo ir konsekravimo. Per tą laiką pasikeitė vyskupai. Po mirusio Lopacinskio atėjo Steponas (o gal Simonas? J.) Jonas Giedraitis. Šis dar sudarė oficialią komisiją stebuklingiesiems įvykiams ištirti. (Tą komisiją sudarė Kelmės klebonas M.Mackevičius, dekanas K.Klimavičius ir popiežiaus atstovas (pronotara) (žr. M.Valančiaus Raštai, t.II.1972 m., psl. 175-176)

Komisija pačioj Šiluvoj apklausinėjo po priesaika visą eilę žmonių, apžiūrėjo bei patikrino eilę votų, patikrino ir knygą, kur užrašomi stebuklingi įvykiai. (Bet toji komisija visai nesistengė patikrinti Šiluvos reformatų su katalikais bylos ir Žemaičių žemės teismo bei Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo, kuriuose visiškai nėra užsiminta apie Marijos apsireiškimo ir stebuklingojo paveikslo poveikį tos bylos eigoje ir jos išsprendimo rezultate. J.)

"Po to vyskupas kreipėsi į tikinčiuosius savo raštu, kurį prašė keletą kartų paskelbti bažnyčiose lietuvių ir lenkų kalbomis. Išdėstęs tyrinėjimo eigą, vyskupas rašo: "Pagaliau įsitikinome, kad amžinai visagalis Dievas nuo 1522 aiškiai teikiamomis malonėmis norėjo būti iš tikrųjų stebuklingas tame Šiluvos kilniausios Mergelės Marijos paveiksle". (L.Enc.XXIX t., 516-517psl).

Ir šitoje savo rašinio dalyje kun. St.Yla nesistengė būti neutralus istorikas, bet rėmėsi vien katalikiška apologetika: visi duomenys, paimti vien iš katalikiškų šaltinių, tyčia klaidinančių L.Enc. skaitytojus. Pvz. teigimas apie vysk. Stepono (Simono) Jono Giedraičio komisijos sudarymą praleistas faktas, kad jis tą komisiją sudaryti ne pats savarankiškai sugalvojo, bet vadovavosi Vatikano kapitulos taisyklėmis, reikalavusiomis, kad vainikuojamas paveikslas būtų gerai nutapytas ir pagarsėjęs tam tikra tvarka pripažintais stebuklais. O, be to, tyčia ar per neapsižiūrėjimą nepaminėta, kad toji komisija buvo sudaryta ir į Šiluvą pasiųsta 1786 m., t.y., po to, kai 1775 metų sausio 15 d. Vatikanas jau buvo leidęs tą paveikslą vainikuoti, tuo pačiu pripažindamas jo stebuklingumą. Žinant Vatikano hierarchinę galią visiems pasaulio katalikų religijos išpažinėjams ir jų dvasiniams vadovams, savaime aišku, kad Šiluvos Marijos paveikslo stebuklingumo tyrinėjimo komisija negalėjo išdrįsti surasti tam Vatikano nuostatui prieštaraujančių davinių ir tuo pačiu paniekint I Vatikano kapitulos vedėjo kan. Aleksandro Matojaus (A.Mathojaus) ir kanceliarijos sekretoriaus Pransiškaus Levezino (Fransisca Levezinus) pasirašytam dekretui, kurį po kelių mėnesių patvirtino popiežius Pijus VI a. d. 1775 augusti 15 (Inwentarz kosciola Szydlowskiego w Roku 1830").

Kun. St. Yla, bėgdamas L.Enc. puslapiais vienašališka linkme, nepanorėjo pastebėti pakelyje esančių pačių katalikų pastatytų kliuvinių, rodančių Šiluvos legendoje arba mite paskelbtų stebuklų nepatikimumą. Ypatingai apie Marijos apsireiškimą ant "didelio akmens".

 

... Arkidiakonas Pavelas Konstantinas Puzina, Žemaičių kapitulos narys Jokimas Skirmantas ir kiti katalikai dvasininkai, 1669 m. rugpiūčio 23 d. Raseiniuose susirinkę į reliacinį seimelį apkaltinti Šiluvos kalvinistų dėl kryžiaus peršovimo, įvykio vietą taip nusakė : "... pažymime apie smurtą, įvykusį prie kryžiaus, stovinčio arti bažnyčios, prie Lyduvėnų vieškelio". Pagal kun. M.Sviechauskio parašytą "Stebuklingos Švenčiausios Panelės Marijos Šidlaviškės bažnyčios steigimo, žlugimo ir atgavimo istoriją", ten apsireiškė Marija. Vienok Raseiniuose įvykusio reliacinio seimelio protokole tas apreiškimas neminimas.

"Apie Marijos apsireiškimą neužsimenama ir vysk. K.Paco 1677 m. Šiluvos bažnyčios vizitacijos akte ... Apsireiškimas neminimas ir 1748m. vysk. A.Tiškevičiaus pranešime popiežiui Benediktui XIV (1740-58), kur smulkiai aprašytas Šiluvos katalikų bažnyčios dokumentų ir Marijos paveikslo atsiradimo aplinkybės.

"Apie apsireiškimo istoriškumą nekalba ir istorikai, tyrinėję šį klausimą. Antai bažnytinis istorikas Petras Vėblaitis, 1939-40 m. plačiai tyrinėjęs Šiluvos bažnyčios istoriją, teigia, kad "žinių apie Šv. Marijos Šiluvoje apsireiškimą, Kauno Kurijos archyve rasti neteko" ... Buvęs Šiluvos klebonas M.Jurgaitis 1921 m., rašydamas vyskupui, irgi sako, kad Marija Šiluvoje apsireiškė tik "pagal padavimą" (A.Vaišvila "Šiluvos Mitas" 1979, 43-45 psl.).

Lietuvių Enc.XXIX tome tas apreiškimas šitaip atpasakotas:

"Švenčiausios Marijos apsireiškimas laikomas pirmuoju žinomu Europoje, gaila, jokio istoriko nebuvo ligi šiol tyrinėtas: populiari literatūra turi nemaža prieštaravimų. Vienintelis šaltinis yra rašytinė Šiluvos bažnyčios istorija, paruošta 1651m ". (1661? J).

Kitas tam faktui dėkingas motyvas - nepertraukiama kulto tradicija.

"Rašytinė Šiluvos bažnyčios istorija įvykį šitaip nusako:

"Artimo kaimo piemenėliai, ganydami bandą bažnytinėse žemėse, pamatė ant vieno didelio akmens mergaitę, išskleistais plaukais, laikančią ant rankų vaikelį ir graudžiai verkiančią. Kai jie pamatė šį vaizdą, vienas iš jų nubėgo pas Šiluvos kalvinų katechetą ir pranešė, ką matė. Katechetas, pasikvietęs bakalaurą, vardu Saliamoną, prisiartino prie akmens ir taip pat pamatė verkiančią mergaitę, kaip buvo matę piemenėliai. Įsidrąsinęs jis kreipėsi į ją: "Mergaite, ko verki?". Mergaitė atsakė: "Verkiu dėl to, kad prieš tai šioj vietoj buvo garbinamas mano sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama." Tai tariusi ji pranyko. Katechetas su bakalauru, kaip klaidatikiai, paniekino tą regėjimą, palaikydami jį piktosios dvasios padaru"...

Šioje vietoje kun. St.Yla tolimesnį tos "istorijos" atpasakojimą nutraukia ir pradeda pasakojimą, kokį poveikį tas stebuklas padarė Šiluvos reformatams dvasininkams ir kaip į tai reagavo Vilniaus reformatų Sinodas, įtardamas tą Sinodą vienašališkumu. Nebaigta to apsireiškimo atpasakojimo vieta kun. St.Ylai, matyt pasirodė per daug neįtikinanti, todėl jis ją ir praleido. Žinoma, kartu norėdamas įtaigoti, kad ir reformatai tiki visokiems "stebuklams". Praleistoji ano "stebuklo" atpasakojimo vieta yra tokia:

"...Paskui vakare, parginę bandą, piemenėliai ėmė pasakoti apie regėtą įvykį valstiečiams, tarp kurių buvo vienas daugiau kaip šimto metų, nuo senatvės apakęs senelis, kuris tarė:

"Ponai kaimynai, kalbėkite ką norite, ne kokia šmėkla ant akmens pasirodė, bet pati ponia su sūneliu, kurio garbei tose žemėse prieš aštuoniasdešimt metų buvo senoji katalikų bažnyčia, o mūsų ponai ją pražudė".

"Valstiečiai ėmę apie tai kalbėti turguose, suėjimuose, kol žinia pasiekusi žemaičių kanaunininką J.Kazakevičių. Jam kilusi mintis teismo keliu atkovoti iš reformatų buvusios katalikų bažnyčios žemes. Jis, ... suradęs aklą senelį ir primygtinai prašęs parodyti vietą, kur anksčiau stovėjusi Šiluvos katalikų bažnyčia. Vos tik atėjus į buvusios katalikų bažnyčios vietą, senelis praregėjęs ir parodęs vietą, kur užkasti katalikų bažnyčios fundaciniai dokumentai, kuriais remdamasis, kun. J.Kazakevičius iškėlęs teisme Šiluvos reformatams bylą, reikalaudamas grąžinti katalikams priklaususias bažnytines žemes ir kitokius turtus. Tokiu būdu, Marijai padedant, byla buvo laimėta. O šimtametis aklas senelis, paslėptų fundacinių dokumentų vietoje, praregėjęs ir tuo metu skilęs tas didžiulis akmuo, paženklindamas, kad taip atskils katalikų bažnyčios žemės nuo reformatų žemių." ("Historia fundowania, zagubenia y przywrocenia kosciola Nayswiętszy Panny Cudowney Szydlowskiey, godna wiadomosci z niesmertelney pamięci").

Šių "stebuklų" nedrįsęs L.Enc. paminėti kun. St.Yla apie jų poveikį Šiluvos reformatų dvasininkams porina:

"Abu liudininkai kalvinai - katechetas ir bakalauras, atrodo istoriškai patikrinami asmenys. Minimas bakalauras Saliamonas, kaip anksčiau minėta, buvo Saliamonas Grocijus, kalvinų seminarijos rektorius. Kalvinų sinoduose minimas vienintelis buvęs Šiluvos katechetas buvo Mikalojus Fiera. Įdomūs to meto įvykiai tarp pačių Šiluvos kalvinų. 1609 m. pasikeitė pamokslininkai. Tomas Grodskis - Gonezius pasitraukė ar buvo atleistas be aiškių naujų pareigų, tačiau pasilikęs gyventi Žemaičiuose. Nauju pamokslininku paskirtas Dovydas Dergvilius. Katechetas M.Fiera iš Šiluvos pabėgo ir jo vietoje neminimas joks pakaitas. D.Dergvilius kartu su Žemaičių superintendentu susirado M.Fierą, prikalbino jį grįžti ir pristatė Vilniaus Sinodui, kad grąžintų jam katecheto teises. Sinodas kitais atvejais nagrinėdavo pamokslininkų pabėgimo priežastis ir papeikdavo juos, bet šį kartą to nedarė ir jį 1614 m. grąžino į Šiluvą. Po metų tas pats sinodas jam leido išsikelti iš Šiluvos į Žmoidskio dvarą Sielinėse (Rudaminos vlsč.) ties Vilniumi, talkinti pamokslininkui, atvykstančiam iš Žeimių, ruošti žmones komunijai.

M.Fieros pabėgimas, kalvinų seminarijos krikimo pradžia ir pamokslininkų pasikeitimas 1609m. lyg leistų spėti, kad kalvinus paveikė koks nors nepaprastas įvykis. Kada iš tikro įvyko Marijos apsireiškimas, jokių tiesioginių žinių nėra. Šiluvinė istorija tik mena, kad tas apsireiškimas davė progą jos (Bažnyčios) ieškoti, jai vėl priklausyti ir atgauti". Bet ta pati istorija pabrėžia: "toji byla truko per 15 metų" (?.J) ir čia pat kalba apie Vilniaus tribunolo sprendimą 1622.VII, o galutinį komisijų sprendimą ir turto perdavimą 1623.XI.6. Šios datos patikrinamos kitais šaltiniais. Tad Marijos apreiškimą reikėtų kelti 15 metų atgal ir tai būtų 1608m." (L.Enc.XXIXt. 518 -519psl).

Šitoje kun. St.Ylos XXIX L.Enc. tome esančio rašinio kritinėje apžvalgoje matome, kokių istorinei tiesai prieštaraujančių teiginių, faktų ir datų sumaišymo, melagingumo, spėliojimų- "atrodo", "galėjo", "lyg leistų spėti", "manoma" ir pnš. nesąmonių privelta.

O ypatingai tos paklaidos yra ryškios ten, kur stengiamasi įrodyti Marijos apsireiškimo Šiluvoje istorinį teisingumą. Jis paremtas ne istoriniais faktais, kurių nėra užregistruota jokiame ano laikmečio dokumente, o vien tik pačių katalikų dvasiškių sukurtoje legendoje. Toji legenda, dar ir šiandien peršama religingų katalikų masėms Lietuvoje ir laisvajame pasaulyje kaip istorinis įvykis, labai primena prieš daugiau kaip 1.000 prieš Kristų senovės stabmeldiškoje Graikijoje vykusį Trojos karą. Apie tą karą sukurtose legendose arba mituose pasakojama, kad jo metu jame kovėsi ne vien kariai, bet ir dievai bei deivės, vieni pritardami vienai, o kiti - antrai tarpusavyje besikaunančiai pusei arba net atskiriems kariams.

Šiluvoje kontreformacijos laikais grūmėsi naikinama Reformacija su įsigalinčia Romos katalikybe. Reformatai, nepripažindami ir netikėdami jokiais stebuklais, nėra sukūrę to laikmečio įvykių jokių legendų ir mitų. Katalikai, neatsižvelgdami į tai, jog naikinami reformatai tikėjo ir garbino tą patį Dievą, Jo sūnų Kristų ir Šv. Dvasią, susigalvojo pasikviesti į pagalbą Mariją, Jėzaus gimdytoją, padėti sunaikinti Jos sūnaus garbintojus! .... Net kai kurie katalikų tikėjimo autoritetai savo laiku yra pareiškę abejonių tokių, stabmeldystės laikus primenančių stebuklų tikrumu.

Vienas tokių yra buvęs žymusis Lietuvos katalikų teologas, istorikas, rašytojas-poetas, kritikas ir meno kūrinių žinovas kun. Dambrauskas - Adomas Jakštas. Jis apie stebuklus yra išsireiškęs:

„... Francūzų gi Lourdesas, rusų Sarovas, lenkų Čestakava ar mūsų Šiluvos yra tai produktai liaudies tikėjimo ir „oi du charbonnier" (tai prancūziškas išsireiškimas, lietuviškai išvertus - protinės tamsybės.), jie turi savo svarbą gyvenime ir suvargusiųjų minių, galinčių uždegti didžiu kolektyvišku jausmu, bet neįstengiančių logiškai galvoti".(Jakštas A. „Mūsų literatūra apie Lourdesą" - Draugija, 1910 m. Nr. 48, 438 psl.)

* * *

Labai ištęstoje savo rašinio, patalpinto L.Enc.XXIX tome, pabaigoje kun. St.Yla pateikė plačią Šiluvos stebuklų katalikų bažnyčiose gerbimo ir garbinimo istorinę apžvalgą, kuri tinka Lietuvos katalikų Bažnyčios istorijai, bet visiškai nereikalinga Enciklopedijai. Pvz.,"... Tretysis infulantas ligi 1842 m. buvo Jonas Krizostomas Gintina; jis pastatė keletą ūkio trobesių, naują infulato rezidenciją, įtaisė sodą ir iškasė tvenkinį" (516psl.). Įvardijęs laisvojo pasaulio kraštus, kuriuose lietuviai katalikai turi savo parapijas ( U.S.A., Argentiną, Urugvajų, Braziliją ir kt.), suregistravo, kuriais metais ten buvo suorganizuota procesijos ir maldos diena, reiškianti „dvasinę kelionę į Šiluvą". Nepamiršo įvardinti bažnyčias, kuriose ir kokių dailininkų įrengti vitražai, Marijos apsireiškimo bareljefai bei statulos ir t.t.

Baigminiame skyriuje „Šiluva literatūroj ir mene" įvardinti sceninių vaizdelių autoriai ir jų kūrinėlių inscenizavimai parapijose arba mergaičių stovyklose... Ir dar daugiau tokių nesusipratimų primedžiota. Ką tokios smulkmenėlės duoda Lietuvos istorijos faktams? Ir kuo būtų patapusi išeivijoje išleista Lietuvių Enciklopedija bei kiek šimtų tomų būtų susidarę, jeigu apie tikrus, bet ne abejotinus legendarinius, Lietuvos istorijoje buvusius įvykius ir tų įvykių dalyvius tokių „apžvalgų" būtų privelta? Tai bene bus keisčiausias rašinys ne vien lietuvių, bet ir viso pasaulio enciklopedijose.

Yra žinoma, kad panašių rašinių Lietuvių Enciklopedijos redakcija yra gavusi labai daug, tačiau juos atitinkamai perredagavo, sutrumpino ir pritaikė enciklopedinio veikalo reikalavimams. Tų priemonių redakcija neišdrįso imtis prieš kun. St.Ylos rašinį dėl to, kad to rašinio autorius yra neeilinė asmenybė, ne vien katalikų dvasiškių tarpe, bet ir bendroje lietuvių kultūrinėje veikloje. Ir labai tenka apgailestauti, kad kun. St.Yla, asmeniškai iškentėjęs Vokietijos naciško pragaro (Koncentracijos stovyklos) kančias, nepajėgė nugalėti savo religijos fanatizmo varžtų.

* * *

Šią kun. St.Ylos rašinio kritikinę apžvalgą parašiau paveiktas U.S.A. esančios katalikų dvasiškijos užmojo Šiluvos legendos atgarsius išnešti iš savo bažnyčių vidaus į šio laisvės ir tolerancijos krašto viešumą ir tuo pačiu pakaltinti lietuvius protestantus dėl kadaise jų nepadarytų nusidėjimų krikščionybei.

1972-73 m. Washingtone katalikai įrengė Šiluvos vardu pavadintą koplyčią. Dėl tos koplyčios pavadinimo lietuvių spaudoje, išskyrus katalikų, kilo daugybė protestų, kuriuos paminint, tenka pakartoti "Mūsų Sparnų" Nr.21, 1951m. išspausdintą išvadą:

"Dėl Šiluvos koplyčios Washingtone, D.C. statybos, jos pašventinimo, lietuvių spaudoje tiek daug sieksninių memorandumų, protestų, straipsnių buvo prirašyta, kad juos visus surankiojus, susidarytų keliolika tomų. Visa patrijotiškoji lietuviškoji spauda, išskyrus katalikiškąją, dėl koplyčiai vardo "Šiluva" parinkimą vertino neigiamai." To išdavoje atsirado toks raštas:

 

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės
Pirmininkui Stasiui Barzdukui

Gerbiamas Tamsta,

Sąryšyje su šaukiamu Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimu Washingtone, yra paskelbtos bendros pamaldos visiems atstovams ir svečiams Šiluvos koplyčioje. Kadangi Šiluvos koplyčia buvo sąmoningai parinkta Lietuvos Reformacijos sužlugdymui atžymėti, Lietuvos Evangelikų Taryba, visų lietuvių protestantų vardu, padarė viešą pareiškimą, atspausdintą lietuvių spaudoje, kuriame pareikšta:

"Primename broliams lietuviams evangelikams, kad statoma Šiluvos Marijos Washingtone koplyčia siekiama mūsų religinių vertybių nužeminimo ir todėl negalime nieko bendro turėti su statoma koplyčia, nei su rengiamu lietuvių katalikų kongresu" (Naujienos 1966.IX.2d.).

Lietuvos Reformacija siekė įgyvendinti lietuvių tautoje laisvo žmogaus ir tautos laisvės principus. Šie idealai yra padėti Vakarų demokratijų pagrindu ir jie privalomi lietuvių tautai, jei kovojame už demokratinės Lietuvos atstatymą.

Būdami ištikimi laisvo žmogaus principams, pareiškiame protestą prieš diskriminaciją gerbiančių šiuos principus.

Prašome šį klausimą iškelti PLB seime ir priimti sprendimą, prisilaikant Vakarų demokratijų nustatyto principo".


Reiškiame pagarbą!

(pasirašė: pirm.kun. K.Burbulys, sekr. V.Karosas
Chicago, 1973.VI.7).

 

Į šį raštą atsakymas nebuvo gautas. Senj. Kun. A.Trakiui buvo pranešta, kad Seimo rengimo komitetas nutarė atšaukti numatytas programoje pamaldas Šiluvos koplyčioje ir vieton to numatytos bendros - katalikams ir evangelikams - pamaldos Šv.Mato katedroje. Kas ir buvo pravesta.

Tačiau LET prašymas - įnešti į Seimo dienotvarkę religinį klausimą ir sulyginti visų tikėjimų ir nepriklausančiųjų Bažnyčiai lietuvių teises, Seime nei iškeltas, nei svarstytas. („M.Sp. 1973m.Nr.35, 66 psl.)