Gegužės 25-osios dienos popietę (šeštadienį) kai kurių Panevėžio miesto krikščioniškų bendruomenių dvasininkai ir tikintieji rinkosi į ekumenines pamaldas „Meno" teatro salėje. Buvo švenčiamos Sekminės. Renginys prasidėjo muzikiniu kūriniu, kurį žalvariniais varpeliais atliko Biržų Jungtinės metodistų bažnyčios vaikų ir jaunimo instrumentinis ansamblis „Sielos vaikai", vadovaujamas Rasos Murevičienės. Skirtingi varpeliais išgaunami muzikos garsai, susijungę į vientisą melodiją, kreipė susirinkusiųjų mintis dievop. Vėliau, visiems susirinkusiems pritariant, buvo atlikta giesmė „Esam Dvasioje viena".

Pasisveikinimo žodžius tarė stačiatikių dvasininkas Aleksejus Smirnovas bei evangelikų reformatų kunigas Raimondas Stankevičius. Panevėžio katalikų bažnyčios giedotojos atliko sakralinius grigališkuosius choralus.

Krikščionių bendruomenės „Panevėžio Vynuogynas" pastorius Žilvinas Škulevičius maldos žodžiais prašė Dievo, mūsų Kūrėjo, palaiminti mūsų kultūras, įvairių etninių grupių ir tautybių žmones. Jis dėkojo, kad daugelis bendruomenių išlaikė tarpusavio ryšius, ypač ten, kur yra mažumos. Tai moko džiaugtis skirtingų tapatybių bičiulyste, kuri stiprina vienybę. Pastorius prašė Šventosios Dvasios išmokyti vertinti tarpusavio vienybę, džiaugtis ja bei įkvėpti tikinčiuosius kelionei su visomis tautomis ir bendruomenėmis, kurios patiria gyvenimo išbandymus.

Stačiatikių dvasininkas Aleksejus į Dievą ir susirinkusiuosius kreipėsi šiais maldos žodžiais: „Mes žinome, kad Kristuje esame viena, bet mūsų žmogiškas silpnumas dar nėra pajėgus liudyti ir išreikšti šios tikrovės. Tad leisk mums dabar išpažinti savo susiskaldymo nuodėmes ir prašyti atleidimo". „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių" (1 Jn 1, 9).

Girdėjome keletą skaitinių iš Šventojo Rašto. Reformatų kunigas R.Stankevičius skaitė iš Michėjo 6, 6-8, metodistų kunigas Raimondas Piečia - iš Apd 2 sk. apie Šventosios Dvasios nužengimą iš Dangaus ir mokinių aplankymą. Evangelikų liuteronų kunigas Arvydas Malinauskas skaitė iš Lk 24 sk. apie mokinių kelionę į Emausą.

Šventės akcentas - homilija, kurią sakė Panevėžio bažnyčios „Tikėjimo žodis" pastorius Ramūnas Jukna. Sekminės - tai Parakleto, Mokytojo - Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė. Šventoji Dvasia duota bažnyčiai, kad teiktų jai jėgų, kad guostų, mokytų apie Kristų, primintų visko, ką Jis yra mokęs. Tikrosios Sekminės yra Dvasios šventė liudijant Kristų. Krikščionių tikėjimas remiasi ne mitu, ne filosofiniais išmąstymais, bet istoriniais įvykiais, apie kuriuos skaitome jų liudininkų raštuose. Pastorius dalijosi pastebėjimais pagal vieną iš svarbiausių Sekminių tekstų Šventajame Rašte, t.y. Apaštalų darbų 2 sk. 1-12 eil. „... girdime juos skelbiant didingus Dievo darbus mūsų kalbomis. Visi labai stebėjosi, ir nieko nesuprasdami, klausinėjo: „Ką tai reiškia?"..." Daug klausimų kilo ne tik girdėjusiems šią žinią mokiniams, bet ir šiandieniniam žmogui, pvz.: „Kodėl krikščionys elgiasi taip, kaip elgiasi? Kodėl jie pasigaili vargšų? Kodėl jie aukoja jiems? Kodėl jie nuolat kreipia akis į nuskriaustuosius (našlaičius, vienišus pagyvenusius žmones) ar visuomenės atstumtuosius (kalinius, benamius ir pan.)? Kodėl jie prieštarauja eutanazijai? Kodėl jie, būdami tokie skirtingi, yra ir tokie panašūs?" Tai šventas mūsų, krikščionių, pašaukimas - aiškinti Dievo darbus, padaryti suprantamą Kristaus mokslą ir žinią tiems, kurie gyvena šalia mūsų. Sekminių istorija liudija mums žinią, kad Šventoji Dvasia sujungia skirtybes, apjungia priešybių poliuose esančius, apjungia ir vienija. Nors per Sekmines pasklinda daug kalbų, bet balsas yra vienas. Tai Dievo darbų liudijimas.

Visų, renginyje dalyvavusių, krikščioniškų bendruomenių ganytojai ir susirinkę tikintieji vieningai meldėsi malda „Tėve mūsų", kartu dalijosi duona bei pabaigoje pakartojo giesmę „Esam Dvasioje viena". O biržiečių vaikų ir jaunimo instrumentinis ansamblis vėl džiugino sielas muzikos kūriniais.