Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Reformacijos paminklų atradimai: kritinė šaltinių serija Monumenta Reformationis Lithuanicae
Penktadienis, 28 Birželis 2013 17:17
bernardinai_logo

pociute_mLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Reformacija, kaip ryškiausias ankstyvųjų Naujųjų laikų intelektualinis judėjimas, pasaulio istoriografijoje susilaukė daug dėmesio jau nuo XIX a. Vis dėlto pačių lietuvių mokslininkų, tiriančių Reformacijos sritį, yra labai nedaug, jų nesieja jokios tyrimų programos ar mokslo centrai.

Dvi nepriklausomybės dvidešimtmečiu Reformacijai skirtos monografijos (1999 m. pasirodžiusi I. Lukšaitės Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje bei 2008 m. publikuota D. Pociūtės Maištininkų katedros. Ankstyvoji Reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai) buvo individualių mokslinių tyrimų rezultatas. LDK Reformacijai tirti neturime suformavę jokių institucinių mokslo padalinių, nėra Reformacijos studijoms skirtų periodinių mokslo leidinių. Atsižvelgiant į tai gimė iniciatyva pradėti rengti ir leisti kritinę šaltinių seriją Monumenta Reformationis Lithuanicae / Lietuvos Reformacijos paminklai.

Reformacijos tyrimai: tolyn nuo konfesinio susisaistymo

Lietuva, Lenkija ir Vengrijos kunigaikštystė Transilvanija vieningai pripažįstamos buvusios ryškiausiais Rytų ir Vidurio Europos Reformacijos centrais, ne tik pasižymėjusiais savitais bruožais, bet ir sukūrusiais tarpusavio tinklą. Šio tinklo istorija iki šių dienų tebeslepia intriguojančių paslapčių. Išskirtinę jo charakteristiką aktyviai formavo tiek vietinės asmenybės, tiek Europos (daugiausia Italijos) religiniai bėgliai, disidentai, kurie, tik sąlygiškai toleruojami, patys ištobulino Renesanso epochai būdingą simuliacinę, religijos sociologijoje dar vadinamą nikodemistine, elgseną. Religinės ir filosofinės minties istorikų atliekami tyrimai vis labiau patvirtina, kad Lietuvoje ir Lenkijoje radikalieji protestantiškieji judėjimai suformavo naujas filosofines ir antropologines, su socinizmo mintimi siejamas perspektyvas, kurios nuo XVII a. antrosios pusės (radikalius judėjimus LDK ir Lenkijoje uždraudus), Anglijoje, Nyderlanduose ir kitose Europos šalyse davė liberalizmo ir Apšvietos filosofijos vaisių.

Nors mokslininkui, atsidėjusiam šio tinklo tyrimams,dėl palyginti menkai išlikusios, sunkiai prieinamos dokumentacijos, procesų slaptumo reikia didelio užsispyrimo (neturint garantijų, kad pavyks ką nors reikšmingiau apibendrinti), Reformacijos studijos buvo madingos XX a. antrojoje pusėje. Tačiau to laiko Reformacijos ir kontrreformacijos tyrimai neišvengė ideologizacijos ir konfesinio susisaistymo tiek Vakaruose, tiek sovietinėje erdvėje. Protestantizmo tyrimais dažniausiai užsiimdavo protestantiškos kilmės arba kairiosios linijos mokslininkai, kontrreformacinę kultūrą tyrė katalikybei įsipareigoję arba dešinieji istorikai. Savo ruožtu, sovietinės istoriografijos erdvėje Reformacijos tyrimai, skelbę Romos bažnyčios socialinę kritiką, buvo skatinami kaip pažangaus ar net ateistinio judėjimo reiškinys, taip jį iškraipant ir pamirštant, kad Reformacija visų pirma buvo religinis judėjimas ir sprendė krikščioniškojo tapatumo klausimus. Pastaruoju metu galima pastebėti naujų Bažnyčios ir kultūros istorijos tyrimų tendencijų, kai vengiama konfesinio susisaistymo ir ideologinės pozicijos.

s.batoras_mXVII a. LDK ir Lenkijos regione įsitvirtinus kontrreformacijai, istoriografijoje įsigalėjo ir daug jos sukurtų vertinimų. Jau nuo jėzuitų veiklos LDK ir Transilvanijoje pradžios protestantiškieji, ypač antitrinitoriškieji, procesai buvo demonizuoti - siejami su bedievybės idėja. Tokiu Vilniuje laikytas vengrų didikas antitrinitorius Kasparas Bekešas, padėjęs galvą LDK ir Lenkijos kovose su Maskva ir kaip eretikas palaidotas Vilniaus kalne, vėliau įgijusiame jo vardą. Nors valdovas Steponas Batoras pastatė K. Bekešui iki XIX a. kalno viršūnėje stūksojusį obeliską, Vilniaus panoramoje matomą sakralioje katalikiškoje Trijų kryžių kraštovaizdžio perspektyvoje, jėzuitai išplatino jam savo sukurtą epitafiją: „Dievu netikiu, šėtono nebijau." Nors buvo katalikas ir jėzuitų plėtros šalininkas, Steponas Batoras laikėsi kultūrinės tolerancijos principų, teigdamas, kad jis yra žmonių, bet ne sąžinių valdovas. Gaila, betVilniusšiandieną beveik nebeturi ryškesnių Reformacijos atminties ženklų. O štai Transilvanijos „kodas" mūsų laikų populiariojoje kultūroje išnaudojamas ypač plačiai. Žinomiausias jo pavyzdys - Bramas Stokeris, sukūręs romaną „Drakula", kuriame buvo panaudota ir raganavimu apkaltintos Stepono Batoro dukterėčios protestantės Elžbietos Batory byla: ji buvo nuteista kaip, siekdama amžinos jaunystės, nužudžiusi 650 mergaičių ir išsimaudžiusi jų kraujyje.

Šaltinių paieška ir tyrimas - pamatinė Reformacijos studijų priemonė

Reformacijos laikotarpiu tiek protestantai, tiek jėzuitai išleido ypač daug LDK religinės minties paminklų. Tik labai maža jų dalis yra perskaityta ir ištyrinėta, nors negalima sakyti, kad tyrimų visai nėra. Savo žodį ne tik apie Lenkijos, bet ir apie LDK Reformaciją yra pasakę Lenkijos istorikai, nemažai dėmesio savo tautiečių disidentų veiklai regione yra skyrę italai. Menką Lietuvos mokslininkų vaidmenį Reformacijos tyrimuose iš dalies lemia ir prasta religinės ir filosofinės minties šaltinių leidimo padėtis, kuri atspindi tradiciškai susiklosčiusius pagrindinius humanitarų interesus ir kompetencijas, sutelkiančius prie lituanistikos arba vadinamosios grožinės literatūros tyrimų problemų. Tačiau Lietuva, išsiskirianti turtinga Reformacijos tradicija, turėtų drąsiau formuoti savo perspekyvą atveriančius Lietuvos religinės minties istorijos vaizdinius, kritiškai įvertinti iš studijos į studiją kartojamus, dažnai šaltiniais neparemtus teiginius. Todėl kritinis Reformacijos šaltinių rengimas yra būtina ir pamatinė Reformacijos mokslinių tyrimų dalis.

Neseniai Vilniaus universitete buvo inicijuota ankstyviausių Reformacijos paminklų tyrimo ir rengimo serija Monumenta Reformationis Lithuanicae (Lietuvos Reformacijos paminklai). Iš Lietuvos ir Vokietijos mokslo institucijose dirbančių jaunų Reformacijos tyrinėtojų suburta redakcinė šios serijos kolegija - Dainora Pociūtė (Vilniaus universitetas), Jolanta Gelumbeckaitė (Frankfurto prie Maino J. W. Goethe's univeristetas), Kęstutis Daugirdas (Europos istorijos institutas, Maincas), Deimantas Karvelis (Lietuvos edukologijos universitetas) - išsiskiria įvairialypėmis (istorinėmis, religijotyrinėmis tekstologinėmis, teologinėmis) tokiems šaltiniams leisti reikalingomis kompetencijomis. Publikacijos rengiamos visą kritinį mokslinį aparatą pateikiant ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba, turint galvoje didelį tarptautinį tokių šaltinių poreikį.

Atsiradus daugiau pajėgų, ši serija galėtų skaidytis į keletą atšakų. Šiuo metu pradėti leisti patys ankstyviausi, specifinio „tikėjimo išpažinimų" (confessio fidei) pobūdžio pamatiniai Lietuvos religinės minties paminklai, kurie iki šiol nebuvo išsamiau tirti. Iki šiol tarsi nebuvome įsisamoninę, kad iki pat M. Radvilos Juodojo mirties (1565 m.) ir Liublino unijos (1569), Lietuvos protestantų bendruomenių lyderiai laikėsi nepriklausomos konfesinės pozicijos. Pirmasis bendras su Lenkija protestantų tikėjimo išpažinimas buvo patvirtintas tik 1570 m. Sandomire.

Ankstyviausias LDK Reformacijos paminklas - Anglijos Durhamo universiteto bibliotekoje

2011 m. buvo išspausdintas pirmasis šios serijos tomas, kuriame pateiktas pats ankstyviausias Lietuvos Reformacijos tekstas - Abraomo Kulviečio Tikėjimo išpažinimas, sukurtas 1543 m. laiško Bonai Sforzai forma (D. Pociūtė (ed.), Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos Reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation). Šis paminklas buvo parengtas Anglijoje, Durhamo universiteto bibliotekoje atradus originalo šaltinį, kuris šiuo metu gali būti laikomas vieninteliu žinomu pasaulyje egzemplioriumi (beje, apie šio paminklo unikalumą informacijos neturėjo ir pati biblioteka). Tai 1547 m. Kulviečio konfesijos publikacija, Karaliaučiuje išspausdinta sykiu su Johano Hoppijaus laidotuvių kalba Oratio funebris, kuri, savo ruožtu, yra pirmoji Europoje išspausdinta renesansinė lietuvio biografija.

Prūsijos Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje buvusius du šio veikalo egzempliorius XX a. pradžioje buvo aprašęs Paulius Tschackertas, bet nuo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų jos laikomos dingusiomis. Kulvietis (apie 1510/1512-1545) buvo pirmasis Renesanso humanistinio išsilavinimo idealus įgyvendinęs lietuvis, LDK religinės minties ir viešos Lietuvos Katalikų bažnyčios ydų kritikos pradininkas, evangelizmo principų pagrindėjas. Vienas atvirai kritikuodamas konservatyvią viduramžišką Lietuvos Bažnyčios, netarnaujančios valstybei ir žmonėms, sistemą, Kulvietis tapo ir žymiausiu jos persekiojamu disidentu, pradėjusiu Lietuvos nepriklausomos minties istoriją. Kulvietį galime vadinti ir pirmosios LDK protestantų kartos, dėl persekiojimų turėjusios trauktis iš LDK į Prūsiją ir ten davusios pradžią lietuviškajai raštijai, įkvėpėju. Kulviečio Tikėjimo išpažinimas buvo pirmasis evangeliškasis tikėjimo išpažinimas Lietuvos ir Lenkijos regione. Po metų, 1544 m. tokį išpažinimą, skirtą Žygimantui I ir Žygimantui Augustui, parašė Kulviečio bičiulis, lenkų protestantiškosios raštijos pradininkas Janas Seklucjanas.

Lotyniškas Kulviečio Confessio fidei (Tikėjimo išpažinimas) buvo sudarytas iš dviejų dalių - apologijos, ginantis nuo neteisingų Bažnyčios kaltinimų erezija ir kritiškai apibendrinant visuotinę Lietuvos Bažnyčios būklę, ir keleto pagrindinių tikėjimo tiesų išdėstymo. Apologinėje dalyje Kulvietis iškėlė teisinio absurdo pavyzdį, nurodydamas, jog Bažnyčia, iškėlusi jam bylą, pati yra teisėja savo byloje, todėl kreipėsi į karalienę prašydamas atlikti nešališkos teisėjos misiją ir nuspręsti, ar jis yra amžinos tremties vertas eretikas. Kulvietis skaudžiai atsiliepė apie tai, kad jį, Vakarų universitetuose aukščiausio lygio išsilavinimą pasiekusį lietuvį, laužui pasmerkė vos rašto pramokę tamsuoliai, ne tarnaujantys valstybei, bet ja pasinaudojantys prisidengdami Jėzaus ir krikščionybės vardu. Oponuodamas pasyvumui, savanaudiškai veidmainystei ir rūpinimuisi tik savo gerove (lot. avaritia), Kulvietis pirmą kartą lietuvių sąmonės istorijoje iškėlė ir įtvirtino sąžinės (conscientia) kategoriją, kaip pagrindinį religinės tiesos išpažinimo principą. Doktrininių tiesų išsakymo dalyje Kulvietis pabrėžė keletą ankstyvajam Europos evangelizmui būdingų bendrųjų idėjų, kurias troško įgyvendinti Bažnyčioje. Kaip pagrindinę akivaizdžią religinę tiesą, kurią siūlė pripažinti su ja nesutinkančiai Bažnyčiai, Kulvietis iškėlė apaštalo Pauliaus skelbtą idėją apie išganymą dovanai, per Kristaus kančią, bet ne už nuopelnus ar darbus.

Paminklas iš Uždraustojo knygų sąrašo (Index librorum prohibitorum)

Antrasis šiuo metu kritinei publikacijai rengiamas šaltinis - pasaulyje žinomiausios lietuvių Reformacijos asmenybės, 1556 m. Miklojaus Radvilos Juodojo (1515-1565) parašytas tekstas - atsakymas popiežiaus nuncijui Luigi'ui Lippomanui, kuriame jis viešai paskelbė apie Lietuvos evangelikų bažnyčios įkūrimą ir išdėstė jos principus. Kritinę publikaciją numatoma išleisti 2014 m.

Į protestantizmą konvertavusio Juodojo gyvenimas radikaliai pakeitė LDK kultūros ir krikščioniškojo sąmoningumo padėtį. Per penkiolika savo protestantiškosios savimonės metų (iki mirties 1565 m.) kunigaikštis Lietuvoje įkūrė nuo Romos bažnyčios nepriklausomą reformuotą bažnyčią, pradėjo nebenutrūkstamą Lietuvos spaudos ir knygų, skirtų plačiajai visuomenei, istoriją, išleido pirmąją Lietuvos Bibliją ir daugelį kitų leidinių. Radvilos Juodojo dėka Lietuva pirmą kartą kultūrinės minties istorijoje pradėjo lygiavertį religinį dialogą su pagrindiniais Vakarų mąstytojais: polemizavo su Calvinu, Bullingeriu ir kitais Vakarų religiniais lyderiais. Atrodęs pavojingas Juodojo atvirumas trinitoristinės polemikos detalėms ir su tuo susijusi italų heterodoksų globa net privertė Šveicarijos bažnyčią reviduoti kai kurias savo dogmas ir stabilizuoti reformatų ortodoksiją. Įsidėmėtina, kad kalbame ne apie teologą ar XVI a. universiteto intelektualą, bet apie valstybės veikėją, kuriam rašymas, kaip pats buvo pažymėjęs, buvo tik veikla priešokiais, tarp karo ir politikos reikalų. Tik dėl Vakaruose pasklidusios žinios apie Radvilos Juodojo konversiją ir galimą jos įtaką karaliui į Vilnių 1555 m. žiemą su pirmuoju popiežiaus nuncijumi atvyko Ignaco Loyolos draugas, vienas pirmųjų jėzuitų ispanas Alfonso Salmeronas ištirti galimų sąlygų Vilniaus jėzuitų akademijai įkurti. Susitikęs su karaliumi ir kai kuriais didikais laiške Loyolai Salmeronas reziumavo, kad Radvilai karaliaujant negali būti net kalbos apie jėzuitų atvykimą į šalį ir po mėnesio išskubėjo į Neapolį.

Išsigandęs permainų Žygimanto Augusto (kurį jau nuo 1549 m. reformų imtis skatino ir Calvinas) valdomoje valstybėje, Apaštalų sostas 1555 m. sausį nusprendė imtis priemonių Reformacijai sustabdyti. Šiai misijai atlikti popiežius paskyrė pirmąjį nuncijų Lietuvai ir Lenkijai, Veronos vyskupą Luigi Lippomaną. Jam misija Vilniuje ir Varšuvoje buvo nelaimingiausias gyvenimo laikotarpis. 1555 m. spalio 28 d. pasiekęs Vilnių Lippomanas su minėtu pirmuoju jėzuitu Salmeronu jame ištvėrė lygiai mėnesį. Lippomanas popiežių ir kardinolus užpylė laiškais su prašymais kuo griečiau jį atšaukti iš nunciatūros ne tik dėl beprotiškų šalčių, bet ir beprasmiškų pastangų „ką nors šioje valstybėje nuveikti". Pusantrus metus trukusios nunciatūros pabaigoje Lippomanas pareiškė, kad Katalikų bažnyčios restitucija Lietuvoje ir Lenkijoje bus įmanoma tik tuomet, kai valdžioje nebebus Žygimanto Augusto -„slapto eretiko", kuriam įtaką daro pats didžiausias atviras valstybės eretikas („eretikų Arkisinagoga") Radvila Juodasis, o Lietuvą įvardijo tokia pasaulio vieta, kurioje nėra nei doktrinos, nei pamaldumo. Lippomanas vos atvykęs į Vilnių suprato, kas yra „šių kraštų viešpats". Bijodamas net dėl savo gyvybės ir po mėnesio lengviau atsikvėpęs Varšuvoje bei prie jos esančioje arkivyskupo rezidencijoje Lovičiuje, 1566 m. vasarį, siekdamas Apaštalų sostui parodyti, jog nenuleido rankų ir bando veikti, Lippomanas kreipėsi laišku į Radvilą Juodąjį, kuriame ragino grįžti į katalikybę. Šis laiškas tapo istoriniu dokumentu, išprovokavusiu Radvilą Juodąjį parašyti pirmąjį viešą Lietuvos manifestą prieš Katalikų bažnyčią - atsakymą nuncijui Lippomanui. Šį manifestą 1556 m. sykiu su Lippomano laišku (Duae epistolae) Karaliaučiuje išspausdino senas Lippomano priešas, žymus Europos Renesanso polemistas italų eksvyskupas Pieras Paolo Vergerijus. Lippomanas įtarė, kad Radvilos atsakymas buvo parašytas ne be karaliaus žinios:

Vilniaus vaivada, kuriam praėjusį kovą [iš tiesų vasarį - D. P.] parašiau tokį broliškai korektišką, labai kuklų ir krikščionišką laišką, kurio kopiją pasiunčiau Jo Šventenybei, šiomis praėjusiomis dienomis man parašė ilgiausią, 5-tą šio mėnesio dieną man pristatytą atsakymą, pilną užgauliojimų, piktžodžiavimų ir prakeiksmų, kur Jo Šventenybė ir visa Bažnyčia buvo išplūsta su tokiu akiplėšiškumu, įžūlumu ir arogancija, kokios velnias neturi. Apskritai šitas laiškas yra visos liuteronų klastos santrauka. Kai jį gavau, prisiekiu Jūsų Šviesybei, praradau bet kokią viltį, kad dar galiu ką nors gero šioje karalystėje nuveikti, nes tas asmuo karaliui yra viskas - vienintelis Patarėjas, Maršalas, su kuriuo karalius ir valgo, ir eina į medžioklę, ir šoka, ir linksminasi, - todėl negaliu būti tikras, kad laiškas nebuvo parašytas ir išsiųstas be jo žinios. Jei tai tiesa, kaip visa mane verčia manyti, „video hic nos oleum et operam perdere, et laterem (ut dicitur) lavare [matau, kad veltui aliejų ir darbą eikvojome, plytą (kaip sakoma) plovėme]".

Gavęs Radvilos Juodojo atsakymą, Lippomanas, remdamasis bibliniais Jeremijo žodžiais, pareiškė: „Visas pasaulis matė, kad ir Jo Šventenybė, ir aš pats padarėmė geriausia, ką galėjome, todėl su ramia sąžine galime teigti: Curavimus Babilonem et non est curata" [Mėginome Babiloną gydyti, bet jis nepagydomas, Jer 51, 9]. Radvilos laiškas Lippomanui tapo pirmu ir vieninteliu tokiu Katalikų bažnyčiai negailestingu Lietuvos Reformacijos tekstu. Katalikų bažnyčia buvo pasmerkta kaip nepataisomas blogis, Antikristas ir dvasios mirtis:

Aš, kaip jau užsiminiau, negloboju jokių miglapūčių, kurie gebėtų miglomis apdengti tiesą, bet tik tuos, kurie pirmiausia nušluosto ir pašalina jūsų Antikristo, Romos popiežiaus, o nuo šiol ir jūsų pačių bei jūsų palydovų, tiek apsirengusių purpuru, tiek prasčiau, kurių skaičius begalinis, tų stoiškųjų bezdžionių, kuriuos Kornelijus Agripa aprėpė tarytum kataloge: barzdočių, virvininkų, pantininkų, maišelininkų, šikšnakojų, medžiakojų, basakojų, juodukų, pilkiukų, baltaapsiausčių, pagaliau, kiek tik kur galima rasti mulkių ir juokdarių bei į juos panašių, sunkiausio Visos Kristaus Bažnyčios maro, apnašas, dorus vyrus, dievotus, visiškai atsidavusius krikščionių tikėjimui, ir tai darau ne vogčiomis, o visiškai atvirai.

Būtent šis tekstas 1559 m. nulėmė Radvilos įtraukimą į Visuotinį Romos uždraustųjų knygų sąrašą (Index librorum prohibitorum), aukščiausią jo kategoriją - opera omnia mastu - uždraudė skaityti šį ir bet kurį kada nors išleidžiamą šio asmens veikalą.

Monumenta Reformationis Lithuanicae perspektyva - ankstyvieji LDK protestantų tikėjimo išpažinimai

Tolesnė serijos Monumenta Reformationis Lithuanicae kritinių leidimų perspektyva siejasi su dviem paminklais. Tai yra 1559 m. Brastoje išspausdintas Wyznanie wiary zboru Wileńskiego (Vilniaus Bažnyčios Tikėjimo išpažinimas) ir 1566 m. pasirodęs Mikalojaus Paco parengtas Orthodoxa fidei confessio (Tikrojo tikėjimo išpažinimas). Vilniaus bažnyčios tikėjimo išpažinimas yra pirmasis oficialus bažnytinis LDK evangelizmo doktrinos dokumentas, parengtas Radvilos Juodojo vadovaujamos Lietuvos Evangelikų bažnyčios. Laikantis ištikimybės Reformacijos dvasiai jis buvo parengtas liaudies (lenkų) kalba, kaip ir daugelis kitų pirmosios Juodojo įkurtos LDK spaustuvės leidinių. Oficialiai kataliku ir net Kijevo vyskupu nominantu buvusio, bet realiai protestantizmą išpažinusio Mikalojaus Paco parengta konfesija atspindėjo kintančią LDK evangelizmo padėtį po Juodojo mirties. Vis labiau ryškėjant ortodoksų reformatų ir heterodoksų stovyklų susipriešinimui, LDK evangelikai nuėjo stabilesniu šveicariškosios dogmatikos keliu: 1566 m. Mikalojus Pacas paskelbė tikėjimo išpažinimą, pavadintą Tikrojo tikėjimo išpažinimu, įtvirtino Trejybės dogmos neklaidingumą ir atsitraukė nuo bendruomenės vienybę trikdančių radikalesnių iššūkių.

Prof. Dainora Pociūtė,

Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, Lietuvių literatūros katedra