Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Reformacija. Bendroji apžvalga (VIII d.)
Mardi, 06 Août 2013 18:08
There are no translations available.

tikejimozodisProtestantizmas ir religijos laisvė

Reformacija buvo didysis išvadavimo įvykis, sutraukęs dvasinės tironijos jungą ir apgynęs žmogaus sąžinės šventą teisę laisvai pasirinkti tikėjimą. Liuterio drąsus elgesys popiežiaus ir karaliaus akivaizdoje Vormso suvažiavime yra vienas žymiausių precedentų laisvės raidos istorijoje [1 ]. Tądien pasakyta jo apsigynimo kalba tebeskamba amžių bėgyje. Pakirsti galią to, kuris save vadino (ir daugumos buvo laikomas) Dievo vietininku ir dangiškos karalystės raktų sergėtoju, būtų prireikę daugiau moralinės drąsos, nei kovojant šimtus mūšių, tačiau vienas nuolankus vienuolis sugebėjo tai padaryti savo tikėjimo jėga.

Dėl šio didvyriško poelgio pilietinės ir religinės laisvės samprata ėmė nenutrūkstamai plėtotis ir progresuoti. Tačiau pažanga buvo lėta, nes reikėjo įveikti daugybę kliūčių ir atoveiksmių. „Dievo girnos mala lėtai, tačiau labai kokybiškai."

Galbūt vienas keisčiausių ir prieštaringiausių istorijos faktų - tai elgesys asmenų, kurie deklaravo ir praktikavo teisę laisvai reikšti nuomonę svarbiais klausimais, bet nesuteikė tokios pat teisės kitiems, nesutinkančiais su jais neesminiais klausimais. Išsilaisvinę nuo popiežiaus jungo, patys ėmė elgtis prieštaraudami tiems principams, dėl kurių kovojo. Jie dar neturėjo modernių laikų supratimo apie toleranciją ir laisvę. Jie kovojo už laisvę Kristuje, o ne nuo Kristaus, už laisvę mokyti ir pamokslauti Evangeliją, o ne už galimybę neigti ar iškraipyti ją. Reformatoriai taip pat tvirtai gynė savo pažiūras kaip ir jų oponentai Romoje. Jie neapkentė popiežystės ir erezijų kaip baisiausio paklydimo, kurio neturėtų toleruoti krikščioniška visuomenė. Džonas Knoksas (John Knox) vienų katalikiškų mišių Škotijoje bijojo labiau nei dešimties tūkstančių prancūzų užpuolikų armijos. Šešioliktame amžiuje protestantų mokytojai ir kunigaikščiai manė turį Dievo įpareigojimą malšinti klaidatikystes ir bausti už erezijas lygiai taip pat kaip už civilinius nusikaltimus. Jie painiojo įstatymą su Evangelija. Ne kartą jų veiksmus motyvavo kerštas ar savisauga. Juos supo įvairios sektos ir eretikai, kurie skelbėsi tikraisiais reformatoriais ir iššaukdavo priešų priekaištus Reformacijos judėjimui bei kėlė sumaišties ir anarchijos grėsmę. Pasaulis ir bažnyčia tada dar nebuvo pasiruošę visuotinės laisvės įsiviešpatavimui. Jie nepakankamai subrendę ir šiandien.

Religiniai persekiojimai kyla ne tik dėl žmogiško nepakantumo, fanatizmo, pagiežos, klastos ar žiaurumo. Jie gali kilti ir dėl tiesos bei ortodoksiškumo saugotojų smarkaus uolumo, dėl perdėto dogmatizmo, dėl religijos ir politikos susijungimo, o tada nusižengimas bažnyčiai traktuojamas kaip nusikaltimas prieš valstybę. Religija, bažnyčia ar sekta, įgijusi politinių galių, dažniausiai tampa persekiojimų iniciatore. Kita vertus, visos persekiojamos religijos, bažnyčios ar sektos tampa kovotojomis už toleranciją ir laisvę (bent jau savo laisvę). Patys geriausieji kaip ir patys blogiausieji buvo persekiotojais, nes manė, kad tarnauja Dievui, kovodami su Jo priešais. Saulius iš Tarso ir Markas Aurelijus, stoikų šventasis ir filosofas cezarių soste, persekiojo krikščionybę dėl nežinojimo, vienas - iš uolumo Mozės įstatymui, kitas - iš atsidavimo Romos įstatymams ir dievams. Karolis Didysis manė, kad geriausias būdas skleisti krikščionybę tarp pagonių Saksų - jėga varyti juos į krikšto upę. Šv. Augustinas, Tomas Akvinietis ir Kalvinas buvo įsitikinę, kad civilinė valdžia turi teisę ir įpareigojimus bausti eretikus. Religija ar bažnyčia, kuri pastatyta pasitelkiant valstybės įstatymus, priversta gintis nuo priešų, tų pačių įstatymų pagalba. Vienintelė garantuota priemonė, užkertanti kelią persekiojimams, - visų bažnyčių teisinė lygybė ir valdžios įsipareigojimas remti jas visas arba neremti nė vienos.

Liuteris buvo labiausiai pažengęs tarp reformatorių tolerancijos ir laisvės klausimais. Jis aiškiai numatė, kokius ilgalaikius pasikeitimus gali pažadinti jo protestas prieš Romą, todėl tapo didžiausiu bebaimiu kovotoju už laisvę audringiausiais savo gyvenimo metais (1517-1521). Vieni nuostabiausių jo pasisakymų yra nukreipti prieš sąžinės prievartą. Šiuose pasisakymuose galima atrasti esminius modernios laisvės teorijų postulatus. Jis aiškiai atskyrė laikiną žmogišką valdžią ir dvasinę Dievo valdžią. Liuteris teigė: „Niekas negali ir nėra įpareigotas įsakinėti sielai, tik Dievas, vienintelis galintis nuvesti ją į dangų"; „tik vienas Dievas žino žmogaus mintis ir įsitikinimus"; „neįgyvendinamos ir bergždžios pastangos tų, kurie įsakymais ar jėga nori priversti žmogų įtikėti"; „erezija - dvasinė problema, jos nenukirs geležis, nesudegins ugnis, nepaskandins vanduo"; „tikėjimas - laisvai priimamas, jo negalima primesti jėga" [2]. Jis priešinosi anabaptistų mokymui, pateikdamas įvairiausius argumentus, tačiau nepritarė tiems, kurie juos žiauriai persiekiojo tiek katalikiškuose, tiek protestantiškuose kraštuose. Knygoje, nukreiptoje prieš anabaptistus (1528), jis teigia: „Taip elgtis neteisinga. Aš labai apgailestauju, kad šiuos nelaiminguosius degina ar kitokiais žiauriais būdais žudo. Kiekvienas turi teisę tikėti, kuo tik nori. Jei jo tikėjimas klaidingas, jis bus pakankamai nubaustas kentėdamas amžinose pragaro liepsnose. Kodėl jį reikia kankinti dar ir šiame gyvenime?" „Jei prieš erezijas reikia kovoti mirties bausme, tai reiškia, kad budelis yra pats geriausias teologas." [3] Liuteris rašė savo bičiuliui Linkui: „Jokiu būdu nepritarsiu nuomonei, kad klaidingus mokytojus reikia bausti mirtimi; pakaktų juos išvaryti." [4]
Liuteris pritarė eretikų trėmimui, bet nesutiko su griežtesnėmis bausmėmis. Jis norėjo, kad valdžios atstovai arba juos nutildytų, arba išvarytų. Reikšdamas savo nepakantumą, Liuteris pasitelkdavo grubią retoriką. Šiuo aspektu jis pranoko visus savo draugus ir priešus; negailėjo nei popiežininkų, nei Cvinglio pasekėjų, nei anabaptistų, net valdovų, tokių kaip Henrikas VIII, Saksonijos hercogas Jurgis, Brunsviko hercogas Henrikas.[5] Tačiau jo žodžiai retai virsdavo veiksmais.

Kiti reformatoriai liuteronai iš esmės sutiko su pirmtakais. Jie perleisdavo pasaulietinei valdžiai įgaliojimus kontroliuoti ne vien politines, bet ir religines pavaldinių pažiūras. Labiausiai tokią poziciją gynė Martynas Buceris. Savo Dealoguose (1535 m.) jis mokė, kad krikščioniški magistratai turi teisę ir yra įpareigoti diegti reformas bažnyčioje, bausti ir drausti popiežišką stabmeldystę ar bet kokias klaidingas religijas pagal pačias griežčiausias Mozės įstatymo nuostatas. [6]

Vadovaudamiesi tokiu požiūriu, liuteronai valdininkai persekiojo katalikus, žinoma, nepraliedami jų kraujo (skirtingai nei katalikai, kurie žudė protestantus savo teritorijose), bet konfiskuodavo bažnytinę nuosavybę, drausdavo rengti mišias, jei atrodydavo būtina, - deportuodavo.

Liuteroniškoje Saksonijoje protestantų, neišpažįstančių liuteronybės, gyvenimas buvo ne ką lengvesnis. Melanchtoninkai ar kriptokalvinistai (slaptieji kalvinistai) buvo paskelbti už įstatymo ribų. Visi dvasininkai, profesoriai ir mokyklų mokytojai, kurie raštiškai nepatvirtino savo pritarimo Santarvės formulei, buvo atleisti iš pareigų (1580).

Skandinavijoje buvo uždrausta bet kokia religija, išskyrus liuteronybę. Kitatikiams grėsdavo turto konfiskavimas ar ištrėmimas. Toks įstatymas čia galiojo iki devyniolikto amžiaus vidurio. Karalienė Kristina neteko Švedijos karūnos, nes atsitraukė nuo liuteronybės, kurią taip herojiškai gynė jos tėvas Trisdešimtmečio karo metu.

Šveicarijos reformatoriai, nors ir buvo respublikonai, tačiau neatsiliko nuo vokiečių demonstruodami nepakantumą katalikams ir eretikams. Iš visų reformatorių Kalvinas savo nepakantumu išgarsėjo labiausiai; ir tai buvo labiau jo nesekmė nei kaltė. Jis ir Servetas yra didžiausio koneveikimo susilaukę šešiolikto amžiaus asmenys. Kalvino gero vardo nuvertinimo ir Serveto blogo vardo reabilitavimo bandymai dažną kartą prasilenkia su istorine tiesa, nes šių asmenų poelgius reikėtų vertinti iš ano amžiaus, o ne iš mūsų laikmečio perspektyvos. Laimei 1553 metų tragedija - eretiko Serveto sudeginimas - buvo paskutinis tokios bausmės atvejis Šveicarijoje, nors keliais metais vėliau Berne buvo nukirsta galva antitrinitoriui Valentine‘ui Gentile‘ui.

Prancūzijoje reformatus (kurie sudarė religinę mažumą) valdžia, bendradarbiaudama su katalikų bažnyčia, žiauriai ir sistemingai persekiojo. Reformatų bažnyčia šioje šalyje neturėjo istorinės galimybės atkeršyti savo skriaudėjams. Ją neabejotinai galima vadinti kankinių bažnyčia.

Olandijos reformatų bažnyčia, kuri patyrė baisių išbandymų ir persekiojimų ispanų valdymo laikotarpiu, pati buvo nepakanti protestantų arminijonų atžvilgiu po to, kai Dorto sinodas (1619 m.) pasmerkė Arminijų. Jo šalininkai pastoriai ir mokytojai buvo atleisti ir išvyti. Ši kontroversija iš dalies buvo susijusi ir su tuometine politine situacija. Pasikeitus valdžiai, arminijonams leido sugrįžti (1625 m.) ir jie savo liberalia teologija skleidė ir religijos tolerancijos principus.

Anglijos ir Škotijos reformacijos istoriją dar labiau aptemdė netolerancijos ir persekiojimų pasireiškimai. Tačiau galiausiai religijos laisvė čia iškovojo didesnes pergales nei žemyne. Šiuolaikinės idėjos apie aiškiai teisiškai reglamentuotą konstitucinę laisvę, tiek pilietinę, tiek religinę, labiausiai suvešėjo Anglijos dirvoje. Nuo pat pradžių čia vyko kova tarp nepakantumo ir tolerancijos, tačiau tolerancija, tam tikru istorijos momentu įtvirtinta įstatymais, atvėrė kelią religijos laisvei.

Visos persekiojamos grupuotės gindavo sąžinės laisvę ir visos, įgijusios politinę galią, demonstruodavo didesnį ar mažesnį nepakantumą. Episkopalai iki 1689 m. rodė mažesnį nepakantumą nei katalikai valdant karalienei Marijai; presbiterionai iki 1660 m. buvo mažiau nepakantūs nei episkopalai; independentai buvo mažiau nepakantūs (Anglijoje) nei presbiterionai (bet jie buvo netolerantiškesni Naujoje Anglijoje). Baptistai, kvakeriai, socinistai, unitarionai nuosekliai mokė apie sąžinės laisvę ir stengėsi visada būti tolerantiški. Galiausiai visos stovyklos tapo tolerantiškos po 1689 m. įsigaliojusio įstatymo, vis dėlto šią toleranciją ribojo įvairios išlygos. Katalikai naudojo ugnį ir kardą; episkopalai - nuobaudas, įkalinimus, gėdos stulpus, nosių ir ausų nupjovimus bei skruostų išdeginimus; presbiteronai šalindavo nuo pareigybių ir ribodavo teises; independentai Naujoje Anglijoje išvijo baptistą Rogerį Wiliamsą (1636), pakorė Bostone keturis kvakerius (du vyrus ir dvi moteris (1659, 1660 ir 1661) ir devyniolika raganų Saleme (1692). Tačiau visos šios represinės priemonės vis labiau imtos smerkti, kėlė vis didesnį visuomenės pasipiktinimą, kol galiausiai jų buvo atsisakyta.

Tolerancijos aktas (The act of Toleration), priimtas 1689 m. valdant Viljamui ir Marijai, užbaigė smurtinius persekiojimus Anglijoje. Tačiau šios tolerancijos toli gražu negalima tapatinti su šiuolaikine religijos laisve. Tolerancija yra negatyvi, laisvė - pozityvi; tolerancija - tai pasigailėjimas, o laisvė - teisė; toleranciją gali atšaukti ją suteikusi valdžia, o laisvė yra prigimtinė ir nenusavinama kaip ir sąžinė; valdžia pasitelkia toleranciją kaip paskutinę priemonę malšindama nepageidaujamus reiškinius, laisvė - tiesiog neįkainojama Kūrėjo dovana.

1689 m. Tolerancijos aktas buvo taikomas nedidelei atskilėlių grupelei: presbiterionams, independentams, baptistams ir kvakeriams. Valdžia jiems leido steigti savo atskiras bažnyčias ir tarnavimus, bet jie privalėjo raštiškai pritarti trisdešimt šešiems iš trisdešimt devynių Anglijos bažnyčios išpažinimo punktų. Šis įstatymas nebuvo skirtas katalikams ir unitarionams. Anglijoje juos pradėjo toleruoti tik devynioliktame amžiuje (katalikus - po Išlaisvinimo akto (Act of Emancipation), išleisto 1829 m. balandžio 13 d.). Net ir devynioliktame amžiuje atsiskyrusių bendruomenių teisės buvo iš dalies pažeidinėjamos, nes valdžia globojo tik vieną valstybinę bažnyčią. Likusios bažnyčios savo lėšomis privalėjo remti ne vien tik savo denominacijas, bet dar ir valstybinę bažnyčią. Vis dėlto Anglijoje, palyginus su Europos žemynu, esama didesnės religijos laisvės, panašiai kaip ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Paskutinis ir pats svarbiausias žingsnis tobulinant religijos laisvę buvo žengtas tada, kai JAV patvirtino 1787 m. Federalinę konstituciją, kuri panaikino bet kokius religinius kriterijus, skiriant asmenį pareigoms ar suteikiant jam visuomeninį pasitikėjimą. Pirmoji konstitucijos pataisa (1789) skelbia, kad kongresas negali priimti jokio įstatymo, įtvirtinančio valstybinę religiją ar uždraudžiančio kokios nors religijos laisvą praktikavimą.[7]

Tokiu būdu JAV vyriausybė savanoriškai eliminavo valstybės ir bažnyčios susijungimo galimybę, taip pat ji įsipareigojo ginti religijos laisvę ne vien tik teoriškai, bet ir praktiškai. Tikėjimo išpažinimo laisvė tapo viena svarbiausių amerikiečių pilietinių teisių greta žodžio ir spaudos laisvės. Konstitucijos kūrėjai suprato istorijos pamokas, patvirtinančias religinių persekiojimų bergždumą ir nepriimtinumą. Jie suvokė, kad šios žalingos praktikos šaknis yra nuodėminga religijos ir politikos sąjunga. Apvaizdos sprendimu Amerika tapo prieglobsčio namais įvairiems pabėgėliams nuo persekiojimų: puritonams, presbiterionams, hugenotams, baptistams, kvakeriams, reformatams, liuteronams, katalikams ir kt. Dievo valia čia toliau buvo tobulinama pilietinė ir religinė laisvė, deranti su visuomenės tvarka ir gerove. Po to, kai skirtingos kolonijos susijungė į vieną valstybę, neliko kito pasirinkimo kaip tik suteikti lygias teises ir laisves visoms bažnyčioms ir sektoms. Toks buvo neišvengiamas JAV likimas - tapti valstybe, kurioje neliktų vietos jokiems religiniams persekiojimams.

JAV konstitucijos nuostatos religijos atžvilgiu yra vienas paskutinių Reformacijos paveiktų laimėjimų tolerancijos ir laisvės raidos istorijoje. Apie tokį rezultatą reformatoriai net nesvajojo, jo nenumatė, bet tokia buvo neišvengiama įvykių seka, prasidėjusi po jų maišto prieš popiežiaus tironiją. Religijos laisvė išaugo protestantiškoje dirvoje labiausiai palaikoma visų atskilusių mažų religinių grupelių ir didesnių bendrijų. Šioji laisvė pakerta popiežiškų ar kitokių persekiojimų šaknį ir padaro juos teisiškai neįmanomus, atskiria bažnyčią nuo valstybės ir neleidžia traktuoti erezijų kaip nusikaltimo prieš valstybę. Kas Ciesoriaus, atiduodama Ciesoriui, o kas Dievo - Dievui. Atsivėrė naujas puslapis teisės ir civilizacijos istorijoje. Toks yra Amerikos įnašas į Bažnyčios istoriją. Joks kitas federalinės konstitucijos straipsnis nebuvo taip sveikinamas visuomenės ir taip noriai patvirtintas, kaip tas, kuris garantavo religijos laisvę - pačią sakraliausią ir svarbiausią iš visų laisvių. Religijos laisvė buvo priimta kaip aksioma, nereikalaujanti įrodymų.

Laiko subrandinti vaisiai patvirtino religijos laisvės naudą ir svarbą. Jos dėka buvo ištobulintas savanorystės principas. Įvairios krikščionių bažnyčios išmoko kartu sugyventi taikoje ir harmonijoje. Jos geba save išlaikyti ir tvarkytis be pasaulietinės valdžios pagalbos. Šis ilgalaikės patirties įrodytas faktas yra stipriausias argumentas už bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Krikščionybė gražiausiai pražysta tik ten, kur nėra valstybinės bažnyčios.

JAV pavyzdys netiesiogiai, bet efektyviai paveikė Europą, pakylėdamas joje tolerancijos idėją iki aukštesnės religinės laisvės idėjos, išvaduodamas religiją nuo pasaulietinės valdžios kontrolės, įtvirtindamas pirmaisiais amžiais egzistavusią eklezinės savivaldos ir savirūpos praktiką.

Pati efektyviausia teisinė priemonė nuo persekiojimų ir patikimiausia religijos laisvės garantija yra taikingas bažnyčios ir valstybės atskyrimas, laisvę puoselėjanti kultūra, gilus tiesos daugiapusiškumo suvokimas, nuoširdi pagarba sąžinės įsitikinimams bei plati ir gili krikščioniška meilė, kurią aprašė apaštalas Paulius.

Čia pateiktas dviejų knygos skyrelių „Reformacija ir religijos laisvė" ir „Religinis nepakantumas ir laisvė Anglijoje ir Amerikoje" sutrumpintas variantas.

Pabaiga
-------------------------
[1] Froude pastebi (Luther, p. 38): „Liuterio pasirodymas Reichstage tąkart buvo viena šlovingiausių ar net pati šlovingiausia scena per visą žmonijos istoriją."
[2] Žr. jo traktatą, rašytą 1523, Von weltlicher Obrigheit, wie weit man ihr Gehorsam schuldig sei?, esantį Walch, X. 426-479, col. 451 sqq.
[3] Von der Wiedertaufe, an zwei Pfarrherrn, rašytas 1527 gruodžio mėn. arba 1528 sausio mėn. ir adresuotas dviem pastoriams, gyvenusiems katalikiškoje šalyje (tikriausiai hercogo Jurgio valdomoje Saksonijoje). Žiūr. Walch XVII., 2644 ir Erl. Frankf. ed. xxvi., arba Reformations-historische Schriften III. (2d ed. 1885), p. 283.
[4] Briefe, de Wette III., 347 sq.: „Quod quaeris, an liceat magistratui accidere pseudoprophetas? Ego ad judiciam sangulinis tardus sum, etiam ubi meritum abundat ... Nullo modo possum admittere, falsos doctores occidi; satis est eos relegari." Jis argumentuoja primindamas faktą, kad žydai ir popiežininkai mirties bausmės įstatymą panaudojo žudyti tikrus pranašus ir šventuosius.
[5] Gerai žinomas jo grubus išpuolis prieš Henriką VIII „per Dievo nemalonę (Ungnade) esantį Anglijos karaliumi". Knygoje Von weltlicher Obrigkeit, dedikuotoje savo kunigaikščiui hercogui Jonui, jis samprotauja, kad išmintingų ir dievotų valdovų istorijoje buvo labai mažai ir kad kunigaikščiai dažniausiai yra didžiausi kvailiai ir bukagalviai žemėje (sie sind gemeiniglich die grössten Narren oder die ärgsten Buben auf Erden). Walch X., 460 ir 464. Es sind gar wenig Fürsten, die man nicht für Narren und Buben hält. Das macht, sie bewiesen sich auch also, und der gemeine Mann wird verständig. Ibid., 464.
[6] Žiūr. Tollin, Butzer's Confutatio der Libri VII. De Trinitatis Erroribus, esanti Studien und Kritiken 1875; ir Michael Servet und Martin Butzer, Berlin, 1880; Baum, Capito und Butzer, 1860, pp. 489 sq., 478, and 495 sq.; taip pat Janssen, Gesch. des deutschen Volkes, vol. III., 194.
[7] Ph. Shaff, Church and State in the United States, New York, 1888.

Philip Schaff