Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Šv. Raštas mūsų gyvenimui
Antradienis, 18 Lapkritis 2008 16:41
Šv. Raštas mūsų gyvenimui

Pas jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų." Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!".Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliūdyti". O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį. (Mk.1,40-45)

„Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų" - įspūdingi vargšo žmogaus žodžiai. Ar kas yra taip ištaręs širdies, dantų ar kokios kitos ligos gydytojui? Didis tikėjimas Jėzaus galia, bet abejonė ar jis „panorės"? Prieš mūsų akis jau antroji pagydymo scena. Ji išsamesnė nei Simono uošvės pagydimas. Jėzus ranka

paliečia ligonį, ištaria paprastus žodžius: „Noriu, būk švarus". Jėzus jam liepė tuojau pasišalinti ir prigrasino tylėti, pamokė ką turi žmogus atlikti pagal per Mozę duotą įstatymą. Manyčiau, Jėzui rūpėjo apsaugoti šį žmogų nuo pigios stebuklo demonstracijos. Asmeniškai pergyventą Dievo veikimą mums reikalinga išmokti branginti. Nepaversti tuščiu pasigyrimo džiaugsmu. Juk natūralus žmogiškas noras pasidalinti tuo, kas smarkiai nudžiugina arba miela. Arba tuo kuo didžiuojamės. Gyvenime nemažai tokių pavyzdžių: garsiai klausytis mėgstamą muziką, kad kiti girdėtų. Arba džiaugtis savo jaunystės kūnu ir kuo labiau jį apnuoginti, atkreipti kitų dėmesį į save. Pasigirti savo dorais vaikais arba jų pasiekimais ir panašiai. Negi Dievui nežinoma tokia mūsų silpnybė? Ar nuodėmė girtis įstabiu Dievo darbu ir jo veikimu mūsų gyvenime? Nenuodėmė šlovinti Viešpatį už jo įstabius darbus, bet nuodėmė tais Dievo įstabiais darbais pasinaudojant , bent mažytę dalelę garbės sau prisiimti. Tarsi sakyti, žiūrėkite, buvau vertas ir Dievas panorėjo, pažvelgė į mane. Padarė švarų. Tai tiesą, jis padaro žmogų švarų ir pamoko, kad jis ir toliau būtų švarus. Likti švariu ir neiškeisti savo skaistumo į pigų dėmesį sau. Paaukok atnašą Dievui, ne žmonėms ir jų dėmesiui, smalsumui. Deja, šis vargšas žmogus nepaklausė Jėzaus, nepaklausė ir dieviškojo Įstatymo - nurodyto ritualinio kelio- atnaušauti padėką Dievui. Jis neišgirdo Jėzaus grasinimo, netapo Jėzaus misijos talkininku. Jo tarnystė pasibaigė su patirto išgijimo nuostaba. Jis patikėjo savo švarumu, o ne Jėzumi. Netapo Mozės įstatymo išpildytoju, netapo Jėzaus mokiniu. "Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų?" (Jok.2,22) Kas iš to, mano broliai ir sesės, jei mes tariame išpažįstą Kristaus dangiškąjį mokslą, bet neišpildome paprastų, net nedieviškų, žemiškų Kristaus surinkimo tikėjimo ir bendravimo nuostatų. RM

NUO PRADŽIOS:

MORKAUS 1,1-8

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Evangelijos pradžia, kaip pranašo Izajo parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!Ištiesinkite jam takus! Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo krikštyjami Jordano upėje. Jonas vilkėjo kupranugario vilnu apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: "Po manęs ateina galingesnis už mane; aš nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia

Evangelijos pradžia prasideda Senojo Testamento pranašo žodžiais. Taigi, dar Senajame Testamente, šimtai metų prieš Kristų. Iš štai praeitis veikia dabartyje. Dievo plano veiksmas - Jonas krikštija, o minios eina pas jį. Jono paprastumas ir šiandien trauktų daugelį nuo materialių vertybių arba jų vaikymosi pavargusius žmones. Taip pat jo kuklumas. Bet svarbiausia, kad Jonas iš ties buvo tuo, kuo buvo- tyruose šaukiantis balsas ir nieko daugiau. Jo kuklumas neapsimestinis. Jis kalba vieną vienintelę TIESĄ, be jokių interpretacijų ir kuriai nėra galimi jokie išvedžiojimai. Jis nėra vertas atrišti tam kuris ateina nė apavo dirželio! Jonas krikštija vandeniu, bet tas kuris ateina - krikštis Šventjąja Dvasia. Krikštyti Šventąja Dvasia negali joks žmogus. Tai yra išimtinė Dievo privilegija.

Perskaitėme pirmutinę žinią apie Dievo, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėjo atėjimo į žemę pradžią. Į mūsų pasaulį.

Praeitis veikia dabartyje. Ir veikia, kur tik nori. Juk Dievui nėra neįmanomų dalykų. Kitaip argi jis būtų Dievas? Tik ką perskaitytais Evangelijos žodžiais, Jono krikštytojo rūbu apsirėdęs, jis tiesina kelią į dar vieną pasaulį. Į tavo širdį ir protą. Į tave. Kas išgelbėjo gyvybę- išgelbėjo pasaulį- gerai pažįstami žodžiai žmonėms, kurie yra išgelbėję gyvybę. Arba kuriems gyvybė buvo išgelbėta. Argi gyvybę duoti ir pasiimti nėra taip pat išimtinė Dievo privilegija?

Argi Dievo Dvasia neveikia per paprastus, kuklius žmones?
R.M.

MORKAUS 1, 9-13

Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: "Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi". Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo.

Kartu su miniomis, plūstančiomis iš visos Judėjos ir Jeruzalės, pas Joną atėjo Jėzus... Štai kur jo tėviškė - Galilėjos Nazaretas. Provincija, tolima nuo sostinės, nuo Jeruzalės šventyklos. Šis faktas suteiks pagrindo daugeliui abejoti Jėzaus misija. Juk vienas iš Kristaus būsimų apaštalų- Natanaaelis Baltramiejus, išgirdęs apie Jėzų suabejojo: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?" (JN.1,46) Nenuostabu, nes paprasto žmogaus akiai nėra matoma Dvasia, tarsi balandis nusileidžiantis iš dangaus. Ją matė Dievo Sūnus ir tik tie, kuriems Dievas panoro apreikšti: evangelistui Jonui. Gal dar kam, kurių vardų nežinome. Evangelistui Lukui? O gal ir didelėms minioms Jėzaus mokinių? Juk Dievo apreiškimas- ne žmonių sugebėjimų, norų ir ieškojimų rezultatas. Dievo apreiškimas- dovana, kurią tik jis pats suteikia. Evangelijos puslapiuose dar daug sutiksime tokių apreiškimų. Dažnai jie tokie neįtikėtini, stebuklais pavadinti. Ir leiskite paklausti- kas čia stebuklingo? Tai kad Dievas veikia dieviškai? Tiems, kuriems jis apsireiškia jis duoda galią tapti jo vaikais. Tikėjimu regėti neregimą bet realų jo veikimą šioje būtyje. Vaikai nesistebi stebuklais, bet jais džiaugiasi. Stebėtis pradedame vis labiau įaugdami į kasdieninę buitį, kai ima tirpti tikėjimas. Ir dėkuj Jėzui, kuris savo Evangelijos jėga mus vėl grąžina į Dievo vaikų būrį. Kai stovime šalia mylymiausio Sūnaus gauname jo įsūnystės šlovę, Dievo privilegija tapti dangiškojo Tėvo vaikais. Ne tik matyti jo stebuklingą veikimą, bet juo gyventi ir džiaugtis. Net gyvenimo dykynėje, kasdieninėje buityje.

Šetono gundyme būti su Jėzumi. Kartu su žvėrimis ir tarp angelų.

R.M.

MORKAUS 1, 14-28

Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: "Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!" Eidamas palei galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai. Jėzus tarė: "Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais." Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo. Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. Tuoj pat pašaukė juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį.

Žinutė apie Jono suėmimą- laiko ženklas. Jėzus sugrįžta į provincijos miestelį- Galilėją. Atėjo metas. Visais laikais žmonės buvo įpratę valdžios vyrų vardus paversti laiko ženklais. Pavyzdžiui:"Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas" (Luk.1,5) arba ir dabar laudyje girdime: „Smetonos laikais", „Chrusčiovo laikais" ir pn. Jono suėmimas, kaip laiko ženklas labai nedera su gera naujiena Jėzaus sekėjams. Nieko gera nežada. Dievo karalystės prisiartinimas suskamba tarsi grėsmė: „bijokite, atsiverskite ir tikėkite Evangelija". Kitos išeities neturit- kitaip bus blogai. Labai dažnai pamokslininkams knieti įbauginti savo klausytoją, o po to jį paguosti. Tarsi Evangelijai reiktų svorio, gyvenimo kontrasto. Tai labai panašu į „bizuno ir pyrago" metodą. Kvaila mąstyti apie Dievą tokiomis žmogiškomis kategorijomis, o dar pavojingiau taip skelbti Evangeliją. Teisingiau, tai vadinti Gerąja Žinia. Ačiū Dievui, toliau skaitant Morkaus eilutes mes suvokiame, kad ši eilutė yra santrauka tolimesnių įvykių, o ne Jono suėmimo pasekmė. „Eikite paskui mane"- štai slaptažodis su pažadu besalygiškai veikiantis pašauktuosius. Konkrečiame laike, vietoje. Simonas ir Andriejus, Jokūbas ir Jonas- taip pat yra konkretūs žmonės, paprasti žmonės. Žvejai. Idomu, ar jie iš anksčiau vieni kitų nepažinojo? Apie tai evangelistas Morkus nerašo. Mes sužinome, kad vos Jėzui juos pašaukus - jie palieka savo darbą ir pradeda mokinystės kelią. Sutikite, keistas šis ryžtingumas. Nebent, jį paaiškintume ne pigiu noru „žejoti žmones". Tokia žvejba nuolat vyksta prekybos centruose, per masines informacines primones. Prekybininkai, politikai tai daro kasdien- toks jų darbas. Vargu, kad šie žvejai paprasčiausia pasinaudojo proga ir nutarė jėzaus pamokyti pakeisti savo amatą. Negi jie dar nežinojo apie Jono suėmimą? Ir vėliau, kai matome, kad tikrai apie tai jie žino- liko su Jėzumi. Evangelistas vėl atskleidžia mūsų regėjimo ir tikėjimo akims Dievo veikimą per išorinį Jėzaus žmogiškumo rūbą jo kalboje ir Jėzaus dieviškumo veikimą žmonių širdyse. Mokiniai nusekė jį į Kafarnaumą, kur buvo sinagoga. Netrukus, gal kitą dieną, šabui prasidėjus, sinagogoje Jėzus pradėjo mokyti. Mums jau patirta, šioje kelionėje evangelijos eilutėmis prie žvejų valčių, Jėzaus vidine dieviškojo veikimo galia. Jis moko ne kaip Rašto aiškintojai. Akivaizdi priešprieša teorinio dangiškojo dalyko suvokimo, jo išdėstymo ir dangiškosios tikrovės suvokimo žemėje, jos liudijimo, paremto patirtimi. „Teisusis gyvens tikėjimu" (Rom.1,17b) Tikėjimo jėga neprilygstamai pranoksta Rašų aiškintojų žinojimą. Gyvojo Dievo tikėjimas labai skiriasi nuo filosofų Dievo pažinimo. Tolimesnė istorija apie apsėstojo išgydymą yra išskleistas paveikslas Dievo jėgos veikimo žmonių tarpe. Netyros dvasios pažįstą Dievo Švenąjį ir jam neturi galios priešintis.

Deja, matyt, kad piktoji dvasia palikusi nelaimingąjį virto gandu greit pasklidusiu po visą Galilėją ir jos apylinkes - stebėkitės! Evangelijos džiaugsmui tarp gandų maža vietos. Evangelija- nėra gandas.RM

MORKAUS 1,29-39

Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti. Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų buvo sugabenti visi ligoniai ir demonų apsėstieji; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis išgydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis. Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenaamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: "Visi tavęs ieško." Jis atsakė: "Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs." Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus.

Evangelistas Morkus- labai lakoniškas. Lieka labai daug vietos žmogiškai vaizduotei. Žmogiškas noras- pamatyti detales ir visą spalvotą vaizdą. Nustebusius sinagogos žmonių veidus, paslaptingą Jėzaus aurą ir jo palydovus. Kartą apžiūrinėjau vieną iš daugelio Nyderlandų 17 a. paveikslų biblijine tema. Buvo labai įdomu stebėti kaip dailininkas mato Biblijoje aprašytą sceną ir ją perteikia žiūrovui. Jėzaus kančia, jo mokinių baimė, pikti romėnų karių veidai. Emocijos tarsi neturi laiko ir kultūros didelio antspaudo, tačiau rūbai, ginklai - viskas 17 amžiaus! Tikriausiai šį paveikslą ne kartą studijavo karo istorijos specialistai. Autorius pavaizdavo Biblijos sceną 17 amžiaus rūbe. Esu matęs šiuolaikinių autorių kūrinių, kurie išlaiko tą patį stilių. Juose žmones vilki 20 a. kostiumais, o kariai- mundurus, laiko rankose automatinius ginklus... Nėra reikalo ginčytis dėl to, kaip sceną mato skaitantys Bibliją. „Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa" (Jn.4,24) bei "Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė."(2Kor.3,17) Morkaus Evangelija suteikia daug vietos mūsų dvasinei kūrybai. Liūdna, kai mūsų dvasioje nėra vietos šv. Dvasiai. Tuomet mums iškyla pavojus Jėzų matyti, kaip žvaigždę- skubantį nulipti nuo scenos ir su savo asmens sargybiniais greit pasitraukti į jaukią vietelę. Dar daugiau, kyla pagunda mėgdžioti tokias „žvaigždes" mūsų kasdieniniame gyvenime ir su skambiais Bažnyčios tarnautojų vardais, apsirėdžius kuo labiau kunigiškais rūbais ir pasikabinus kuo įspūdingesnį kryžių ant kaklo „vaidinti krikščionišką misiją". Sužibėti įspūdingu pamokslu, po to paslaptingai ir oriai pasitraukti toliau nuo „mažutėlių", išlaikyti savo asmenybės paslaptį. Žinoma, mokinių pulkelis, kaip reikalinga darbo scenoje grupė - žmonių akyse pakels autoritetą, o intymioje aplinkoje bus galima su jais atsipalaiduoti. Aišku, evangelistas Morkus ne apie tai rašo. Jis leidžia mums sekti Jėzumi į Jo mokinių namus. Nuėjus sužinome- serga moteris. Jėzui nėra kliūčių eiti tiesia pas ją. Nei tai kad dar nesibaigė šabas ir nei tai, kad ji moteris. Jėzus yra šabo valdovas. Ir moterims, kokios jos bebūtų, nėra kliūčių ateiti pas Jėzų. Joms skirta Dievo malonės ir tarnystės vienoda dalis su vyrais. Morkus mums pristato Simono uošvę- sutinkame pirmąją Kristaus misijos patarnautoją.

Saulei nusileidus, pasibaigė šabas. Ritualinis Viešpaties Dienos šventimas. Gandai, tikros bėdos, smalsumas suvedė minią prie Simono namų. Minia visuomet labai marga. Joje sunku pamatyti atskirus gyvenimus ir pergyvenimus. Morkus vėl labai lakoniškas- „jis išgydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis". Daugelį galime suprasti daug. Visus atėjusius, o gal tik dalį? Taip mąstome apie minią ir Jėzaus efektingumo laipsnį jai. Vartotojiško pasaulio vaikams, o jame juk gyvename, nesvetimas toks mąstymas. Tikėjimu suvokiu, kad masinio gydymo nėra. Yra masinis naikinimas, o gydimas yra asmeniškas. Kaip kiekvieno žmogaus tikėjimas. Juo santykis su Jėzumi. Demonų žinojimas skiria mus nuo Jėzaus. Juk nėra visiškai netikinčių žmonių. Žmonės tiki. Jeigu netiki Jėzumi, tiki viskuo, kas demoniška. O demonai žino. Ir Jėzus gydo žmones drausdamas demonams kalbėti. Jie tikrai žino kas yra Jėzus ir skuba žmonių išalkusias sielas pamaitinti savo masinės produkcijos preke- gandais.

"Labai anksti dar neprašvitus" - labai primena Senojo Testamento Pradžios knygos pasakojimą apie Abraomą. Ten 22-me skyriuje skaitome kaip jis buvo pašauktas atlikti neįkainojamą auką savo Viešpačiui. Jis pakilo anksti, manau dar tikrai neprašvitus, kaip ir dabar Jėzus. Abraomas, būdamas turtingas šeichas, pats balnoja savo asilą. Argi jis neturi tam tarnų? Kai yra tikras - Viešpaties pašaukimas, kaip ir tikras gyvenimo džiaugsmas ar rūpestis, mums nebereikalingi tarnai. Mes patys jais tampame Viešpačiui. Nepriklausomai nuo mūsų visuomeninės padėties, amžiaus ar sveikatos. Kristaus mokiniai gali daug pasimokyti kaip save pažinti ir pažinti Viešpaties pašaukimo tikrumą iš šių dviejų Biblijos pasakojimų. Mums reikalinga negyvenama vieta bendrystei su Viešpačiu. Vieta aukojimui savo širdies. Kaip dažniai mums, evangeliško išpažinimo krikščionims, bažnyčios pastatas tarnauja kaip bendruomenės susirinkimo vieta. Ir kaip retai vieta, kur "niekas negyvena" arba, kaip Abraomui- Morijos kraštas. Dievo tylos vieta akistatai su Viešpačiu. Vieta kur išlaikoma pagarba tylos maldai. Pasaulyje labai daug reklaminio triukšmo, demoniškų gandų. Mums reikalinga vieta, kur tyloje, atsekę Jėzų, jį surastume. Išgirstume: "Eikime skelbti Evangelijos" ir vietą, kurioje šiuos žodžius išgirdome pavadintume Abraomo žodžiais: "Viešpats parūpins" vardu. Pasitikėjimo namais. RM