Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Vasaros atgarsiai. LDK takais Baltarusijoje.
Mercredi, 13 Novembre 2013 13:15
There are no translations available.

Irena Skiauterytė

minsk_mKada geriausia prisiminti turiningas vasaros kelionių dienas, jei ne vėlyvą rudenį, kai tamsūs vakarai, kai vasaros šilumos ir žalumos nei kvapo? Juo labiau, kad  kelionė į Baltarusiją leido prisiliesti prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos, pamatyti senovės įvykius ir žmones menančias pilis, vietoves.

Didelė grupė keliauninkų, kurių dauguma - evangelikai reformatai, į Baltarusiją vyko savaitgalį, rugpjūčio  17-18 dienomis. Kelionė organizuota Vilniaus evangelikų reformatų parapijos, kunigo Raimondo Stankevičiaus rūpesčiu. Aplankytos Krėvos, Myro, Naugarduko, Lydos pilys, Nesvyžiaus rūmai. Kelionės pirmos dienos popietė buvo skirta Minskui, kur mūsų evangelikų reformatų atstovai su kunigu Raimondu Stankevičiumi susitiko su Minsko evangelikais reformatais.

Žinoma, kiekvienas įsiminė (ar net užsirašė) vienus ar kitus faktus, papasakotus mūsų gidų, nusifotografavo aplankytose vietose. Bendrą nuotrauką nutarta padaryti didingos Myro pilies fone. Krėvos, Naugarduko pilys būtų likę tik įspūdingais griuvėsiais, jei ne ekskursijos vadovo pasakojimai, pilni intriguojančių detalių, kurių rastum ne kiekvienoje istorijos knygoje.

Nesvyžiaus pilyje grupė persiskyrė į dvi dalis ir  buvome vedžiojami puikių gidžių, kurios kalbėjo garsiai ir aiškiai. Tai buvo labai svarbu, nes savaitgaliais, kaip matėme, būna ypač daug turistų. Keletą kartų net teko palaukti, kol žmonių srautai prasilenks kokioje nors siauresnėje vietoje, pavyzdžiui, ant laiptų.

Nesvyžius istoriniuose šaltiniuose pirmąkart minimas 1223 metais. Pilis pastatyta 1582 metais Radvilų ir jiems priklausė iki pat 1939 metų. Valdant Radviloms mieste pastatytas didelis Nesvyžiaus architektūrinis kompleksas: pilis, rūmai, Kristaus kūno bažnyčia, kurioje yra per 70 Radvilų karstų - sarkofagų. Paskutinė urna čia atgabenta 1999 metais. Joje - Londone mirusio Antano Radvilos palaikai. Keleri metai prieš mirtį jis aplankė savo buvusius rūmus, bažnyčią ir panoro būti palaidotas greta protėvių. Klausantis mūsų vadovo pasakojimų apie ten palaidotų Radvilų likimus, tai šiurpas nukrėsdavo, tai akis suvilgydavo užuojautos ašara.

XVIII a. Radvilos pasikvietė keletą Vokietijos ir Italijos architektų, kurie iš esmės perstatė ir praplėtė pilį, atnaujino interjerą ir užveisė anglišką parką. Sovietmečiu pilyje buvo sanatorija, parkas buvo apleistas ir sunyko. 2005 m. rūmų kompleksas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Rūmai neseniai rekonstruoti, nors, kaip buvo galima spręsti iš gidų pasakojimų, daug dalykų ten nebėra autentiški, nes neišlikę arba buvę išgriauti dar remontuojant buvusią sanatoriją. Rekonstruotos rūmų salės įrengtos įvairiais stiliais: baroko, rokoko, klasicizmo. Kai kurios salės, iš pirmo žvilgsnio labai prabangios, ilgiau jose pabuvus, ima erzinti savo ryškių spalvų kontrastais. Nejučia kyla mintis: ar Radvilos, būdami vieni iš labiausiai Europoje išsilavinusių ir turtingų kilmingųjų, būtų turėję tokį skonį? Bet tai tik asmeninė nuomonė, galbūt, svarbu tai, kad čia apskritai galima lankytis, nes rūpinamasi atstatymu. Įspūdį paliko Baltoji salė, kurioje ant priešingų sienų kabo po didelį veidrodį. Atsistojus tarp jų viduryje salės, galima veidrodžiuose pamatyti tamsų tunelį, o dar įdėmiau įsižiūrėjus, pasak gidės, pamatytume moters figūrą. Tai - Barbora Radvilaitė.

Nesvyžiuje taip pat pamatėme kaip Radvilų laikais veikė rūmų teatras, kaip mechanizmų pagalba buvo kuriami įvairūs garso, vaizdo efektai.

Suvenyrų parduotuvėlėje nusipirkę suvenyrų, baltarusiškų saldumynų ar didžiulį butelį Radvilų šampano, kurio negausite nusipirkti niekur kitur, kaip tikino gidai, pasukome Myro pilies link.

Myro pilis - į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta didžiulė, prieš keliolika metų visiškai atstatyta pilis. Dabar joje yra muziejus. Tik pamatę Myro pilį ekskursijos dalyviai panoro visi drauge nusifotografuoti jos fone, o po to pasklido po rūmų menes, bokštus, galerijas ir kiemą.

Pilis pradėta statyti XV a.pabaigoje. Vėliau gotikiniai rūmai atiteko Radviloms, kurie juos užbaigė jau renesanso stiliumi. Pilis tokia didelė, kad žiūrint pro jos langus į ilgiausias sienas, didelius bokštus, atrodo, kad užtruktų nemažai laiko nueiti iš vieno jos galo į kitą, o užlipti į visus bokštus, pereiti per visus jos aukštus - reikėtų bent pusės dienos. Pilies sales saugo reiklios prižiūrėtojos, kurios dažnai reikalauja parodyti bilietą. Tačiau atsidūrus prie labai stačių, aukštų ir siaurų laiptų, vedančių į vieną iš bokštų, prižiūrėtoja paskatino neatsisakyti galimybės pamatyti viršutinį aukštą, nes „ten labai gražu". Tikrai, gailėtis neteko.

Nuvykę į Naugarduką, radome nuostabų kraštovaizdį, vaizdingą miestelį ir pilies griuvėsius. Naugardukas, manoma, įkurtas 1116 metais, mūrinė pilis jau stovėjo Vytauto laikais (1392-1430). Užlipę į pilies kalną ir šiltą vasaros dieną susėdę ant žolės šalia istorinių griuvėsių, grožėdamiesi puikiais vaizdais, klausėmės ekskursijos vadovo trumpos istorijos paskaitos.

Yra versijų, kad būtent Naugarduke 1253 m. buvo karūnuotas Mindaugas ir faktiškai miestas tapo LDK sostine. Pilyje 1426 m. buvo sušauktas bajorų seimas, vykdavo bajorų suvažiavimai ir pasilinksminimai. Per 1654-1667 metų rusų-lenkų kovas buvo visiškai sugriauti pilies bokštai, o pilies sienos sugriautos švedų per Šiaurės karą.

Naugarduką garsina ir vieno žymiausio XIX a. poeto - Adomo Mickevičiaus vardas. Jis 1798 m. gimė Zaosėje, netoli Naugarduko. Vaikystę praleido Naugarduke, ten baigė dominikonų mokyklą. Didinga pilis vėliau A. Mickevičių paskatino parašyti poemą „Gražina".

Gaila, kad nuvykę į kitą mūsų maršruto punktą - Lydą, nebepatekome į atstatytos pilies vidų, nes buvo per vėlu. Liko tik pasigrožėti aukštomis pilies sienomis, kuriose ryškiai skyrėsi senovinių pamatų akmenys nuo dabartinės statybos mūrų. Bet dėl to buvo laiko pavaikščioti po miestą, pasigėrėti jo švara, įdomiomis skulptūrėlėmis, netikėtais miesto apželdinimo akcentais. Žinoma, ir užbėgti į „univermagą" lauktuvių.

Iš Lydos pasukome Vilniaus link. Baltarusijos - Lietuvos pasienio muitinių postus pervažiavome prieš pat 12 val. nakties.

Tos dvi kelionės dienos buvo pilnos įspūdžių: paslaptingi senovės pilių griuvėsiai ir plačios, ilgos Minsko gatvės (Nepriklausomybės prospektas - 25 km ilgio), įspūdingi vaizdai žvelgiant nuo aukščiausio sostinėje pastato  - Nacionalinės bibliotekos - apžvalgos aikštelės, puikaus, senovinės muzikos ansamblio garsai žengiant Radvilų koplyčios link Nesvyžiaus rūmuose, švytinčios rūmų menės ir... mūsų viešbučio pavadinimas - „40 let Pobedy". O kur dar labai skanūs baltarusiški ledai, kurių negali atsivalgyti ir malonūs, padedantys vieni kitiems bendrakeleiviai.

Kelionės pabaigoje kažkas išreiškė mintį, kad kitąmet būtų gerai aplankyti garsiąsias Ukrainoje  esančias LDK pilis...

Nuotrauka Linos Skiauterytės