Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Alister E. McGrath. Darwinas ir žmonijos biologinės ištakos
Wednesday, 11 December 2013 08:16
There are no translations available.

tikejimozodis

rusiu kilmeCharleso Darwino „Rūšių kilmės" (Origin of Species) paskelbimas 1859 m. pagrįstai laikomas svarbia XIX a. mokslo gaire. 1831 m. gruodžio 27 d. iš Pietų Anglijos uosto Plimuto (Plymouth) Anglijos karinis laivas Beagle leidosi į penkerius metus truksiančią kelionę. Jis turėjo užbaigti Pietų Amerikos pietinių pakrančių apžiūrą ir po to apiplaukti aplink Žemės rutulį. Nedidelio laivo gamtininkas buvo Charlesas Darwinas (1809-1882).
Ilgos kelionės metu Darwinas atkreipė dėmesį į kai kuriuos Pietų Amerikos, pirmiausia Galapagų salų ir Ugnies žemės, augalų ir gyvūnų gyvenimo aspektus, kurių neįstengė deramai paaiškinti egzistavusios teorijos. Pirmaisiais „Rūšių kilmės" žodžiais išdėstoma mįslė, kurią jis pasiryžęs įminti:

Kai keliavau kariniu laivu Beagle, mane kaip gamtininką nustebino kai kurie faktai, susiję su organinių būtybių, gyvenančių Pietų Amerikoje, pasiskirstymu, ir dabarties geologiniai santykiai su ankstesniais to žemyno gyventojais. Man pasirodė, jog šie faktai, kaip pamatysime tolesniuose šio tomo skyriuose, šiek tiek atskleidžia rūšių kilmę - paslapčių paslaptį, anot vieno iš mūsų didžiausių filosofų. (Darwin, 1859, p. 1)

Pasak vieno populiaraus rūšių kilmės aiškinimo, kurį palaikė daugelis XIX a. pradžios religinių ir akademinių veikėjų, Dievas kažkaip viską sukūrė taip, kaip dabar daugiau ar mažiau regime. Prie tokio požiūrio paplitimo daug prisidėjo ketvirtame skyriuje pristatyto Williamo Paley įtaka. Dievas yra dieviškasis laikrodininkas, suprojektavęs ir sukonstravęs tokias įstabiai sudėtingas struktūras, kaip žmogaus akis.

Darwinas buvo susipažinęs su Paley teiginiais ir iš pradžių laikė juos įtikinamais. Grįžęs Darwinas ėmė ieškoti teorijos, galinčios geriau paaiškinti jo paties ir kitų stebėjimus. Atrodo, jog pamatinė evoliucijos natūraliosios atrankos būdu idėja Darwinui kilo 1842 m., tačiau jis dar nebuvo pasirengęs jos paskelbti. Tokiai radikaliai teorijai pagrįsti reikėjo daugybės stebėjimo duomenų.

Darwino nuomone, egzistavusių aiškinimų problemos bei trūkumai vertė ypatingą dėmesį skirti keturioms gamtos pasaulio savybėms.

1. Kai kurių gyvų būtybių formos atrodė pritaikytos prie jų savitų poreikių. Anot Paley teorijos, šios būtybės individualiai sukurtos Dievo turint galvoje tuos poreikius. Darwinas tokį paaiškinimą vis labiau linko laikyti negrabiu.

2. Jau iki Darwino žinota, kad kai kurios rūšys visiškai išmirusios, išnykusios. Šis faktas dažnai aiškintas remiantis „katastrofų" teorijomis, tokiomis kaip „visuotinis tvanas", minimas Biblijos pasakojime apie Nojų.

3. Per tiriamąją kelionę Beagle laivu Darwinas įsitikino, kad gyvybės formos pasaulyje geografiškai pasiskirsčiusios netolygiai. Ypatingą įspūdį Darwinui padarė salų populiacijų ypatybės.

4. Daugelis būtybių turi „rudimentinių struktūrų" (dažnai vadinamų ir „liktinėmis struktūromis"), neatliekančių jokios akivaizdžios ar numanomos funkcijos. Tarp tokių pavyzdžių minėtini žinduolių patinų speneliai, gyvatėms būdingi dubens bei užpakalinių galūnių rudimentai, daugelio neskraidančių paukščių sparnai. Kaip šitai paaiškinti remiantis Paley teorija, pabrėžusia rūšių individualaus plano svarbą? Kodėl Dievas sumanė tokias perteklines struktūras?

Visus šiuos gamtos pasaulio aspektus buvo galima paaiškinti remiantis Paley teorija. Tačiau paaiškinimas atrodė gremėzdiškas ir dirbtinis. Iš pradžių palyginti daili bei elegantiška teorija ėmė trupėti slegiama vis gausesnių sunkumų bei įtampos. Reikėjo geresnio paaiškinimo. Darwinas pateikė gausybę duomenų, remiančių biologinės evoliucijos idėją, ir pasiūlė galimą evoliucijos veikimo mechanizmą - natūraliąją atranką.

Darwino radikalią natūraliosios atrankos teoriją galima laikyti jo ilgo rūšių kilmės apmąstymo viršūne. Tarp studijų, parengusių kelią Darwino teorijai, derėtų išskirti Charleso Lyello „Geologijos principus" (Principles of Geology; 1830). Vyravęs populiarus Žemės istorijos nuo sukūrimo momento supratimas rėmėsi katastrofinių pokyčių seka. Lyellas įrodinėjo tai, ką vadino „uniformizmu" (sąvoka, 1795 m. nukaldinta geologo Jameso Huttono): tos pačios jėgos, dabar veikiančios gamtos pasaulyje, veikė ir didžiuliais laiko tarpsniais praeityje. Darwino evoliucijos teorijai būdinga panaši prielaida: jėgos, lemiančios naujų augalų ar gyvūnų veislių išsirutuliojimą dabartyje, veikė ir labai ilgais laikotarpiais praeityje.

Pagrindinis Darwino teorijos varžovas buvo XVIII a. švedų gamtininkas Carlas von Linné (1707-1778), plačiau žinomas savo lotynizuota „Linėjaus" pavarde. Linėjus tikino, kad „rūšys nekinta". Kitaip tariant, dabartinės gamtos pasaulyje regimos rūšys egzistavo praeityje ir tokios pat išliks ateityje. Linėjaus smulkmeniška rūšių klasifikacija daugeliui jo skaitytojų kėlė įspūdį, kad gamta nekintamai nustatyta nuo pačios savo pradžios. Tai gana gerai derėjo su tradiciniu bei populiariu Pradžios knygos pasakojimų apie sukūrimą supratimu ir piršo mintį, kad šiandienis botanikos pasaulis daugiau ar mažiau atitiko nustatytą sukūrimo aktu. Kiekviena rūšis galėjo būti laikoma atskirai ir aiškiai sukurta Dievo ir apdovanota nekintamais bruožais.

Pagrindinė problema, nurodyta prancūzų gamtininko Georgesʼo Buffono ir kitų, buvo tai, jog fosilijos rodė, kad kai kurios rūšys išnykusios. Kitaip tariant, rasta liekanų augalų (ar gyvūnų), šiandien neturinčių žemėje jokių žinomų atitikmenų. Ar tai neprieštaravo rūšių nekintamumo prielaidai? Ir jei senos rūšys išmirė, tai ar negalėjo atsirasti naujų joms pakeisti? Ypatingojo sukūrimo teorijai sunkumų kėlė ir kitos problemos, pavyzdžiui, netolygus geografinis rūšių pasiskirstymas.

Savo „Rūšių kilmėje" Darwinas labai rūpestingai dėsto, kodėl „natūralioji atranka" laikytina geriausiu mechanizmu, paaiškinančiu, kaip vyko rūšių evoliucija ir kaip ji suvoktina. Esminis argumentas yra tai, kad natūralioji atranka pateikiama kaip „dirbtinės atrankos" proceso gyvulininkystėje gamtinis analogas. Darwinas šiuos dalykus išmanė, ypač susijusius su balandžių veisimu. Tad pirmame „Rūšių kilmės" skyriuje aptariama „kaita domestikacijos srityje", t. y. būdas, kaip žemės ūkyje veisiami sukultūrinti augalai ir prijaukinti gyvūnai. Darwinas pažymi, kad selekcinis veisimas leidžia ūkininkams išvesti gyvūnų ar augalų, išsiskiriančių ypač pageidaujamais bruožais. Šitaip veisiant kitose kartose randasi pokyčių, o šiuos galima panaudoti siekiant paveldimųjų savybių, kurias veisėjai ypač vertina. Antrame skyriuje Darwinas supažindina su pagrindinėmis „kovos už būvį" ir „natūraliosios atrankos" idėjomis, galinčiomis paaiškinti ir tai, ką rodo iškasenų duomenys, ir tai, kas pastebima dabartiniame gamtos pasaulyje.

Tada Darwinas įrodinėja, kad šis „naminės atrankos" ar „dirbtinės atrankos" procesas yra to, kas vyksta gamtoje, mechanizmo modelis. „Kaita domestikacijos srityje" pateikiama kaip „kaitos gamtoje" analogas. „Natūraliosios atrankos" procesas, vykstąs gamtoje, analogiškas procesui, gerai pažįstamam anglų gyvulių augintojams bei sodininkams: „Jei žmogus gali pasiekti ir tikrai pasiekė didelių rezultatų metodiškai ir nesąmoningai taikydamas selekciją, tai ar tokiu pat būdu to negali pasiekti ir gamta?" (Darwin, 1859, p. 83).

Darwino natūraliosios atrankos teorija perša mintį, jog galima kalbėti apie kryptingumą gamtoje, nesuponuojant pažangos ar tikslo. Tiesa, posakis „natūralioji atranka" pasirodė esąs prieštaringas, nes kai kurių Darwino kritikų požiūriu suponavo, jog gamta kažkaip veikliai ar apgalvotai pasirenkanti, kokioms evoliucinėms baigtims teikti pirmenybę. Darwinas to galvoje neturėjo. Jis tiesiog tvirtino, jog pačioje gamtoje turįs veikti į „dirbtinę atranką" panašus procesas. Darwinas pasiūlė absoliučiai gamtinį evoliucijos mechanizmą, nesiremiantį mintimi, kad gamta aktyviai renkasi savo pačios procesų baigtis. Vienas iš reikšmingiausių Darwino teorijos padarinių kaip tik ir yra tai, jog pasidaro nepaprastai sunku palaikyti bet kurią teleologijos ar tikslo gamtoje idėją. Darwino „Rūšių kilmę" perskaitęs Thomas H. Huxley 1864 m. savo esė „Gamtos istorijos apžvalga" (The Natural History Review) pakomentavo, jog akivaizdu, kad „ponas Darwinas sudavė mirtiną smūgį tai teleologijai, kokios paprastai laikomasi".

Pagaliau Darwino teorija turėjo daug trūkumų ir paliko nemažai neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, ji suponavo, jog turėtų rastis naujų skirtingų biologinių rūšių, tačiau tai patvirtinančių duomenų ryškiai stokota. Pats Darwinas didelę „Rūšių kilmės" dalį skyrė savo teorijos sunkumų aptarimui, ypač pabrėždamas „netobulus geologinius duomenis", menkai liudijančius tarpinių rūšių buvimą, ir tam tikrų individualių organų, kaip antai akies, „nepaprastą tobulumą ir sudėtingumą". Vis dėlto jis buvo įsitikinęs, jog šie sunkumai toleruotini dėl jo požiūrio aiškiai didesnės paaiškinamosios gebos. Nors ir nemanė, jog tinkamai išsprendė visas problemas, Darwinas buvo tikras, kad jo paaiškinimas yra geriausias iš esamų.

Skaitytojas bus aptikęs daugybę sunkumų. Kai kurie iš jų tokie rimti, kad ligi šiol mane glumina. Tačiau, mano akimis, didžiuma jų tėra tariami, o realieji nėra mirtini mano teorijai. (Darwin, 1859, p. 171)

Anot Darwino teorijų, išdėstytų „Rūšių kilmėje" (1859) ir „Žmogaus kilmėje" (Descent of Man, 1871), visos rūšys, įskaitant žmoniją, yra ilgo ir sudėtingo biologinės evoliucijos proceso vaisius. Akivaizdu, kaip tai turėjo atsiliepti religijai. Tradiciniame krikščionių mokyme žmonija laikoma skirtinga nuo likusios gamtos, Dievo kūrinijos viršūne ir vienintele apdovanota „Dievo paveikslu". Darwino teorija teigė, kad žmogiškoji prigimtis išniro laipsniškai per ilgą laiką ir kad kilmės bei vystymosi požiūriu tarp žmonių ir gyvūnų nėra jokio esminio biologinio skirtumo.

Taigi kokias problemas religijai iškėlė Darwino teorija? Iš ką tik pateiktos istorinės apžvalgos akivaizdu, kad Darwino rūšių kilmės paaiškinimas kelia rimtų problemų statiškai biologinės tvarkos sampratai. Ketvirtame skyriuje pažymėjome, kad pastaroji grindžia Williamo Paley argumentus Dievo buvimo naudai, paremtus biologijos srityje aptinkamomis sudėtingybėmis. Paley garsiausias kritikas pastaraisiais metais yra Oksfordo zoologas Richardas Dawkinsas, įrodinėjantis, jog Darwino požiūris šalina bet kurią pasaulį sukūrusio ar sumaniusio Dievo idėją. Savo „Aklajame laikrodininke" (Blind Watchmaker, 1987) Dawkinsas nepaliaujamai nurodinėja Paley pozicijos trūkumus ir pabrėžia Darwino požiūrio, ypač modifikuotos neodarvinistinės sintezės, didesnę paaiškinamąją gebą. Dawkinsas tikina, kad Paley požiūris remiasi statiška pasaulėžiūra, kurią Darwino teorija pavertė atgyvena.

Pats Dawkinsas išraiškingai ir kilniaširdiškai kalba apie Paley veikalą, pagiriamai pabrėždamas, jog jis „gražiai ir pagarbiai" aprašęs „išskrostą gyvybės mašineriją". Nemenkindamas Paley taip pakerėjusio ir tokį įspūdį jam padariusio biologinių „laikrodžių" stebuklo, Dawkinsas įrodinėja, kad jo argumentavimas Dievo buvimo naudai - nors „aistringai nuoširdus" ir „grįstas geriausiomis to laikotarpio mokslinėmis žiniomis" - yra „didžiai ir visiškai klaidingas". „Vienintelis laikrodininkas gamtoje yra fizikos aklosios jėgos" (Dawkins, 1986, p. 5). Dawkinso akimis, Paley yra tipiškas savo amžiaus atstovas; jo idėjos visiškai suprantamos istorinėje aplinkoje iki Darwino. Bet niekas, pasak Dawkinso, negali laikytis šių idėjų šiandien. Paley atgyvenęs.

Šitai tikriausiai ir yra viena iš aiškiausių darvinizmo iškeltų religinių problemų - britų populiariojoje ir akademinėje religinėje mintyje ilgiau nei šimtmetį gyvavusio tokio svarbaus argumento Dievo buvimo naudai pakirtimas. Žinoma, argumentą buvo nesunku performuluoti priimtinesniu pavidalu, - tai ir atlikta XIX a. antrojoje pusėje, daugeliui krikščioniškųjų autorių pabrėžiant, kad evoliucija gali būti laikoma priemone, kuria Dievas savo apvaizda valdė tai, kas dabar suvokiama kaip ilgas procesas, o ne pavienis įvykis.

Dar viena religinė problema susijusi su Biblijos aiškinimu. Daugelyje ginčų, susijusių su mokslu ir religija, dėmesio centre atsidurdavo Biblijos aiškinimo problema. Ginče dėl Koperniko, pavyzdžiui, keltas klausimas, ar geocentrinė Visatos samprata Biblijoje peršama aktyviai, ar vis dėlto pati Biblija taip aiškinta pakankamai ilgai, kad toks įspūdis atsirastų ir paplistų. Panaši problema išniro ir debatuose dėl darvinizmo.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad darvinizmas ypatingu rūpesčiu krikščionims tapo kultūrose, ypač paveiktose pažodinio Pradžios knygos skaitymo įtakos. Toks skaitymas buvo labai paplitęs XIX a. pirmosios pusės populiariajame Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Valstijų protestantizme, nors abiejų šalių protestantų mokslininkai siūlė ir subtilesnių aiškinimo schemų. Nepaisant tų rafinuotesnių Pradžios knygos apie sukūrimą aiškinimų, populiariuoju lygmeniu plačiai remtasi prielaida, jog „sveiku protu" grįstas Biblijos skaitymas verčiąs laikytis požiūrio, kad pasaulis ir žmogus sukurti per šešias dienas. Darvinizmas metė rimtą iššūkį ir tokiam Pradžios knygos skaitymo būdui konkrečiai, ir egzistuojantiems Biblijos aiškinimo modeliams apskritai. Kaip suprastinos Pradžios knygos pasakojime apie sukūrimą minimos šešios dienos - pažodžiui kaip 24 valandų tarpsniai ar kaip neapibrėžti laikotarpiai? Ir ar teisėta manyti, kad pasakojime minimus įvykius gali skirti didžiuliai laiko tarpai? O gal Pradžios knygos pasakojimas apie sukūrimą aiškintinas kaip istoriškai bei kultūriškai sąlygotas naratyvas, atspindintis senus Babilono mitus, kurių negalima laikyti gyvybės ir žmogaus kilmės moksliniu paaiškinimu? Debatų daug, ir jie tebeverda iki mūsų dienų.

Trečias dalykas, dėl kurio Darwino teorijos sukėlė keblumų tradicinei krikščionių teologijai, buvo žmogaus statusas. Didžiuma krikščionių žmogų laikė Dievo kūrinijos viršūne. Nuo likusios kūrinijos jis skyrėsi tuo, kad buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą. Anot tokios tradicinės perspektyvos, žmogus įkurdintas kūrinijos visumoje, bet ją pranoksta dėl savo nepakartojamo santykio su Dievu. Tačiau Darwino „Rūšių kilmė" netiesiogiai, o „Žmogaus kilmė" jau ir tiesiogiai tokiam požiūriui metė iššūkį. Žmogus per labai ilgą laiko tarpą atsiradęs iš gamtos.

Jei koks nors evoliucijos teorijos aspektas ir vertė Darwiną nerimauti, tai - jos padariniai žmonių giminės statusui ir tapatybei. Kiekviename „Rūšių kilmės" leidime Darwinas nuolat pareikšdavo, kad jo siūlomas natūraliosios atrankos mechanizmas nesusijęs su pastoviu ar visuotiniu laipsniško vystymosi dėsniu. Be to, jis nedviprasmiškai atmetė Lamarcko teoriją, kad evoliucija liudijanti „įgimtą ir neišvengiamą tendenciją tobulumo link". Tad tenka daryti neišvengiamą išvadą, kad žmonių (dabar paties evoliucinio proceso dalyvių, o ne vien stebėtojų) nevalia laikyti nei evoliucijos „tikslu", nei „viršūne".

Šią idėją Darwinui ir jo amžininkams nebuvo lengva priimti. „Žmogaus kilmės" pabaigoje apie žmoniją kalbama pakiliai, sykiu vis dėlto pabrėžiant jos „žemą" biologinę kilmę:

Žmogų galima pateisinti, kad jis kažkiek didžiuojasi iškilęs, nors ir ne savo išgalėmis, į pačią organinės skalės viršūnę; o tai, kad jis ligi ten taip iškilo, o ne buvo iš pradžių pastatytas, gali teikti jam dar iškilesnio likimo tolimoje ateityje viltį. Bet mums čia rūpi ne viltys ar būgštavimai, bet tik tiesa, kokią atrasti leidžia mūsų protas; ir aš, kiek išgaliu, stengiausi ją atskleisti. Vis dėlto, mano akimis, turime pripažinti, kad žmogus su visomis savo tauriomis savybėmis... savo kūne tebenešioja neišdildomą savo žemos kilmės įspaudą. (Darwin, 1871, p. 405)

Dauguma darvinistų pirmygtinai tikins, jog evoliucinė pasaulėžiūra verčia pripažinti, kad esame gyvūnai, evoliucijos proceso dalis. Taigi darvinizmas kritikuoja prielaidas apie absoliučią žmonijos vietą gamtoje anapus „rūšiškumo" (speciesism) - šiek tiek gremėzdiška sąvoka, pasiūlyta Richardo Ryderio ir išpopuliarinta australų etiko Peterio Singerio (g. 1964 m.), šiuo metu Ira W. DeCamp bioetikos profesoriaus Prinstono universitete. Tai sukėlė sunkumų ir už tradicinės religijos ribų, mat daugelis politinių ir etinių teorijų remiasi privilegijuoto žmonijos statuso gamtoje prielaida, nesvarbu kuo grindžiama - religiniu ar pasaulietiniu pamatu.

Keturi atsakymai

Tad kaip krikščionys atsakė į Darwino natūraliosios atrankos teorijos iššūkius? Per pusantro amžiaus nuo Darwino „Rūšių kilmės" paskelbimo išsirutuliojo keturi atsakymai, kurie žemiau ir pateikiami:

1. Jaunosios Žemės kreacionizmas (Young Earth Creationism). Šia pozicija tęsiama Pradžios knygos „pažodinio skaitymo", iki 1800 m. vyravusio populiariuose ir kai kuriuose akademiniuose raštuose, linija. Anot šio požiūrio, Žemė savo pagrindiniu pavidalu sukurta prieš 6000-10 000 metų. Jaunosios Žemės kreacionistai Pradžios knygos pirmus du skyrius paprastai suvokia taip: nėra jokių galimybių gyvoms būtybėms egzistuoti iki Rojaus, o mirčiai - iki nuopuolio. Didžiuma jaunosios Žemės kreacionistų įsitikinę, kad visos gyvos būtybės sukurtos vienu metu per laikotarpį, nurodytą Pradžios knygos pasakojimuose apie sukūrimą, hebrajų kalbos žodžiui yom („diena") reiškiant 24 valandų trukmę. Fosilijos, liudijančios daug ilgesnę trukmę ir išnykusias rūšis, datuojamos kaip kilusios iš laikotarpio po Nojaus tvano. Toks požiūris dažnai, bet ne visada reiškiamas sukūrimo per 144 valandas ir visuotinio tvano schemomis. Tikriausiai garsiausias jaunosios Žemės kreacionizmo atstovas buvo Henry Madisonas Morrisas (1918-2006), Sukūrimo tyrimų instituto (Institute for Creation Research) steigėjas, daug prisidėjęs, kad evoliucinė mintis neįsigalėtų Amerikos bažnyčiose ir mokyklose.

2. Senosios Žemės kreacionizmas (Old Earth Creationism). Šio požiūrio istorija ilga, jo daugiausia laikomasi konservatyviųjų protestantų sluoksniuose. Ilgas pasaulio amžius jo šalininkams ypatingų sunkumų nekelia. Jie įrodinėja, kad „jaunosios Žemės" požiūris taisytinas bent dviem atžvilgiais. Pirma, hebrajiškas žodis yom aiškintinas kaip reiškiantis neapibrėžtą laiko tarpą, tiksliau apibrėžiamą konteksto. Kitaip tariant, žodis „diena" Pradžios knygos pasakojime apie sukūrimą suprastinas kaip žymintis ilgą laiko tarpsnį, o ne apibrėžtas 24 valandas. Antra, Pr 1, 1 ir Pr 1, 2 gali skirti didelė spraga. Kitaip tariant, pasakojimas suvoktinas ne kaip tolydus, bet kaip leidžiantis tarp pirmapradžio Visatos sukūrimo akto ir gyvybės atsiradimo Žemėje įterpti labai ilgą laiko tarpsnį. Toks požiūris ginamas Schofield Reference Bible, pirmąkart paskelbtoje 1909 m., nors šias idėjas galima kildinti ir iš tokių autorių, kaip XIX a. pradžios teologas Thomas Chalmersas (1780-1847).

3. Protingasis planas (Intelligent Design). Šis sąjūdis, pastaruoju metu tapęs gana įtakingas Jungtinėse Valstijose, įrodinėja, kad biosferai būdingas „neredukuojamas sudėtingumas", kurio kilmės ir raidos neįmanoma paaiškinti niekaip kitaip, kaip tik protinguoju planu. Protingojo plano šalininkai neneigia biologinės evoliucijos, jų pagrindinė kritika darvinizmo atžvilgiu yra teleologinio pobūdžio - jie atmeta teiginį, kad evoliucija neturi tikslo. Protingojo plano sąjūdis tikina, kad standartiniam darvinizmui labai sunku paaiškinti kai kuriuos faktus, tačiau tos problemos deramai išsprendžiamos tik pripažinus, kad individualios rūšys sukurtos iš anksto apgalvojus. Sąjūdžio kritikai įrodinėja, kad tie sunkumai perdedami arba kad jie bus įveikti patobulintos teorijos ateityje. Nors sąjūdis vengia tiesiogiai tapatinti Dievą su protinguoju planuotoju (spėjama, jog politiniais sumetimais), akivaizdu, kad ši prielaida neatskiriama nuo jo darbo metodų. Sąjūdis pirmiausia siejamas su Michaelu Behe (g. 1952), knygos „Darwino juodoji dėžė" (Darwinʼs Black Box) autoriumi, ir Williamu A. Dembskiu (g. 1960), veikalo „Protingasis planas: tiltas tarp mokslo ir teologijos" (Intelligent Design: The Bridge Between Science and Theology) autoriumi. Ir Dembskis, ir Behe yra Sietle įsikūrusio Atradimo instituto (Discovery Institute) nariai.

4. Evoliucinis teizmas. Šios pozicijos atstovai įrodinėja, kad evoliucija laikytina Dievo pasirinktu metodu duoti pradžią gyvybei iš neorganinių medžiagų ir gyvybėje sukurti sudėtingumą. Darvinizmas reikšmingą vietą evoliucijos procese rezervuoja atsitiktiniams įvykiams, o evoliucinis teizmas procesą traktuoja kaip Dievo valdomą. Kai kurie evoliucinio teizmo šalininkai siūlo kiekvieną sudėtingumo lygį aiškinti remiantis „Dievo veikimu sistemoje", galbūt kvantiniu lygmeniu. Kitiems, kaip antai Howardui van Tillui (g. 1938), artimesnė „visiškai dovanotojo kūrimo" perspektyva. Jie įrodinėja, jog į pradinį kūrimo aktą Dievas įdėjo gyvybės radimosi bei sudėtingumo potencialą, taigi tolesnio dieviškojo įsikišimo nebereikia. Van Tillas tvirtina, kad Dievo kuriamasis veikimas geriausiai išreiškiamas ne „nuoroda į kartkartėmis pasitaikančius įsikišimus, kai nauja forma primetama žaliavai, savo išgalėmis negebančiai tos formos pasiekti", bet nuoroda į „Dievą, suteikiantį būtį kūrinijai, visiškai aprūpintai kūriniškaisiais gebėjimais save organizuoti ir/arba pertvarkyti į fizinių struktūrų bei gyvybės formų įvairovę" (van Till, 1999, p. 175). Tokio požiūrio variantų galima rasti ir kitur, pavyzdžiui, Arthuro Peacockeʼo (1924-2006) raštuose.

Šios kategorijos, žinoma, neapsaugotos nuo kritikos. Tokie autoriai, kaip biologijos profesorius Francisco Ayala (g. 1934), pavyzdžiui, nurodė, kad sąvokas „kreacionizmas" ir „protingasis planas" galima aiškinti kaip atviras biologinei evoliucijai. Kiti atkreipė dėmesį, kad „evoliucinio teizmo" sąvoka galinti reikšti ir tai, kad jos šalininkai netiki dieviškuoju visų daiktų sukūrimu. O iš tiesų evoliucinio teizmo atstovai mano, jog sukūrimą būtina suprasti kaip įvykį ir procesą, o ne vien kaip paprastą praeities įvykį.

Iš knygos Alisteris McGrathas „Mokslas ir religija. Naujasis įvadas". Vox altera, 2013.

Vertė Gediminas Žukas

Alisteris McGrathas yra Oksfordo universiteto istorinės teologijos profesorius ir Harriso Manchesterio koledžo vyresnysis mokslo darbuotojas. Oksfordo universitete studijavo chemiją ir įgijo daktaro laipsnį molekulinės biologijos srityje. Mokslo filosofijos studijų metu atradęs tikėjimą, buvęs ateistas pradėjo gilintis į mokslo ir religijos santykį, tyrinėjo istorinę teologiją, tapo teologijos profesoriumi ir kunigu. Ilgai dirbo Oksfordo universitete. Šiuo metu vadovauja Karaliaus koledžo Teologijos, religijos ir kultūros centrui Londone, o nuo 2014 m. yra nominuotas užimti prestižinę Andreas Idreos mokslo ir religijos profesoriaus vietą Oksfordo universitete.

Bernardinai.lt