Kornelijus Šišla. Biržų krašto evangelikai reformatai 1918-1940 m.  I dalis

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje prasidėjo daugelio okupacijos metais draustų ir persekiotų gyvenimo sričių atstatymas. Viena, bene labiausiai nuniokotų sričių, yra Bažnyčia. Greta gerai visiems žinomos katalikų bažnyčios Lietuvoje egzistuoja ir daugiau įstatymiškai pripažintų ir įteisintų tradicinių religinių konfesijų, dar vadinamų religinėmis mažumomis. Viena iš tokių konfesinių bendruomenių Lietuvoje yra evangelikai reformatai, kurių religinį ir kultūrinį gyvenimą Biržų krašte Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918-1940 m.) pamėginsiu trumpai apžvelgti.

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia turi turtingą ir gražią istoriją, kuri glaudžiai susijusi su visos Lietuvos praeitimi. Didžiulis reformatų indėlis į lietuviškos kultūros ir nacionalinio identiteto bei nacionalinės savimonės formavimąsi buvo gimtosios lietuvių kalbos įteisinimas bažnyčioje ir raštijoje. Evangelikų reformatų bažnyčia Lietuvoje visais istoriniais laikotarpiais puoselėjo lietuvybę, išugdė mūsų kraštui daug žymių mokslo žmonių bei politinių veikėjų.

Evangelikų reformatų indėlis atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę neabejotinai turi savo svorį. Jie aktyviai dalyvavo Nepriklausomybės kovose, užėmė vadovaujančias pozicijas Lietuvos Respublikos valdininkijoje, reiškėsi politiniame ir kultūriniame šalies gyvenime. Iš tokių aktyviausių evangelikų reformatų asmenybių tarpukaryje, derėtų paminėti Nepriklausomybės kovų generolą, Silvestrą Žukauską, kuris buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas, kitas, biržietis Stasys Nastopka tarnavo Lietuvos kariuomenėje brigados generolu, o Jonas Nastopka - vienas iš pirmųjų nepriklausomybės kovose žuvusių lietuvių karininkų. Aktyviai Bažnyčios ir visuomenės gyvenime reiškėsi kraštiečiai iš Biržų broliai Jonas ir Martynas Yčai, kurie padėjo statyti savarankišką ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Jie net kelis sykius užėmė ministrų pareigas šalies ministrų kabinetuose. Evangelikai reformatai turėjo ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, iš Biržų krašto kilusį, teisės specialistą Jokūbą Šerną, kunigo Adomo Šerno brolį. Dar 1917 m. rugsėjo mėnesį, vokiečių okupacijos metu, jis buvo išrinktas į 20-ties narių Lietuvos Tarybą eiti sekretoriaus pareigas.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu evangelikai reformatai sudarė ~ 0,53 procento visų šalies gyventojų, t. y. apie 11 000 tikinčiųjų. Turėjo 9 parapijas: Biržuose, Papilyje, Nemunėlio Radviliškyje, Švobiškyje, Kaune, Šiauliuose, Kelmėje, Seirijuose, Kėdainiuose bei 4 filijas: Naujamiestyje, Salamiestyje, Deltuvoje ir Aukštelkiuose. Čia nepaminėta Vilniaus evangelikų reformatų parapija, kuri po 1919 m. Vilniaus krašto okupacijos liko lenkų valdomoje teritorijoje ir su ja iki XX a. ketvirto dešimtmečio, dėl abiejų šalių diplomatinių santykių nebuvimo, jokie tarpsinodiniai kontaktai nebuvo užmegzti. Vilnių prijungus prie Lenkijos, evangelikai reformatai neteko savo tradicinio centro. Nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinį centrą teko perkelti į Biržus, kur dar nuo Biržų - Dubingių atšakos kunigaikščių Radvilų laikų tvirtai puoselėjamos evangelikų reformatų tradicijos. Nuo 1920 m. per visą tarpukario laikotarpį (išskyrus 1940 m. sausio 6 d. bendrą Vilnius ir Lietuvos evangelikų reformatų neeilinį Sinodą Vilniuje) Sinodo suvažiavimai vykdavo Biržuose per Jonines. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai visą Nepriklausomybės laikotarpį vadovavo generalinis superintendentas kunigas Povilas Jakubėnas. Parapija Vilniuje liko Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios vardu ir jai vadovavo superintendentas kunigas Mykolas Jastržembskis (Michal Jastrzęmbski).

Temos chronologiniai ir geografiniai rėmai - Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.) evangelikų reformatų bendruomenė Biržų krašte. Tiksliau, nagrinėsiu tik Biržų, Papilio, Nemunėlio Radviliškio ir Salamiesčio evangelikų reformatų bendruomenes, nes būtent jos įeina į Biržų krašto geografinį arealą. Kam kiltų klausimas - kuo gi skiriasi Biržų krašto evangelikų reformatų bendruomenės nuo Biržų distrikto evangelikų reformatų bendruomenių? Atsakymas būtų toks, kad jos niekuo nesiskiria, tiesiog visam Biržų distriktui Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu priklausė kur kas daugiau parapijų, kurios išsibarsčiusios po visą etninę Lietuvą (neskaitant Vilniaus krašto). Tos parapijos, kurios priklauso Biržų distrikui, bet neįeina į mano tiriamą bendruomenės geografinį arealą, taip pat yra atsakingos Biržuose reziduojančiam Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios superintendentui, Kolegijai ir Sinodui. 1918-1933 metais Biržų distriktui priklausė Biržų, Papilio, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio ir Kelmės parapijos, Salamiesčio ir Naujamiesčio filijos, o nuo 1934 metų - ir Aukštelkių filija bei iki 1939 metų naujai susibūrusi Šiaulių parapija. Taigi, per visą Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį, Biržų distriktui oficialiai nėra priklausiusios tik Kauno, Deltuvos, Seirijų ir Panevėžio parapijos, kurios nustatyta kanonine sinodų tvarka buvo priklausomos Vilniaus distriktui, tačiau dėl nuolatinio kunigų stygiaus ir toliau aptarnaujamos Biržų distrikto dvasininkų. Reikia atkreipti dėmesį, kad Vilniaus distriktas netapatinamas su okupuotuoju Vilniaus kraštu. Vilniaus distrikto parapijų delegatai rinkdavosi į tą patį Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae Sinodą Biržuose. Vilniaus distrikto superintendentu Nepriklausomybės laikotarpiu buvo išrinktas kunigas Jonas Šepetys. Taigi, 1918-1940 metais, Lietuvoje gyvavo du distriktai: Vilniaus ir Biržų. Ši tema skirta aptarti Biržų distrikto, Biržuose, Papilyje, Nemunėlio Radviliškyje ir Salamiestyje buvusias evangelikų reformatų bendruomenes.

Šio arealo konfesinės mažumos tyrimą paskatino tai, kad istoriografijoje mano nagrinėjamo laikotarpio lokalinė konfesinė bendruomenė mažai nagrinėta ir atskirų tyrimų šiai temai praktiškai nėra. Biržų krašte reformatų bendruomenė nuo Biržų - Dubingių kunigaikščių Radvilų atšakos įsikūrimo šiame krašte buvo gausiausia visoje Lietuvos teritorijoje per visus amžius iki šių dienų. Skaitlingiausia parapijų ir tikinčiųjų skaičiumi Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, lyginant su kitomis Lietuvos parapijomis, taip pat yra Biržų krašto evangelikų reformatų bendruomenė. Po Vilniaus krašto okupacijos, Biržai tampa Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios centru, čia reziduoja Bažnyčios galva - generalinis superintendentas, po 1919 m. rugpjūčio 15-17 d. Sinodo, vykusio Švobiškyje, nuo 1920 m., per visą Nepriklausomybės laikotarpį, aukščiausias Bažnyčios vidaus valdymo organas - Sinodas reguliariai (išskyrus neeilinį Sinodą 1940 01 06 vykusį Vilniuje) per Jonines renkasi Biržuose, čia kuriasi evangelikų reformatų draugijos, leidžiama spauda ir t. t. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu evangelikų reformatų bažnyčia suklestėjo taip, kad šis laikotarpis dar yra vadinamas Bažnyčios renesansu, todėl galima teigti, kad Biržai buvo tikru to renesanso kultūriniu ir dvasiniu centru. 1939 m. spalio 11 d. Sovietų Sąjungai grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, 1940 m. sausio 6 d. Vilniuje įvyko nepaprastasis, jungtinis Lietuvos ir Vilniaus krašto evangelikų reformatų Sinodas. Tai buvo paskutinis Nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas.

Laukite tęsinio.