Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Dvasios badas
Antradienis, 15 Balandis 2008 18:36

 

Būna, kad skaitai žmogus protingas knygas, medituoji, susikaupi, atlieki savo pareigas, stengiesi būti dvasingu ir išmintingu. Tačiau lieki toks (-ia) kaip ir buvai, erziniesi, pyksti ir taip toliau. Praregėjimai kartai užklumpa visai nelauktai. Sėdi, žiūri pro langą, atsimini kokį savo gyvenimo įvykį. Neįtempi nei savo valios, nei jausmų, bet tarsi švelnus palytėjimas į tave ateina paprasti atradimai. Staiga, iš asmeninio gyvenimo įvykių ir pergyvenimų išplaukia aiškus suvokimas, kad gyvenime yra kūniškas badas ir dvasiškas badas. O tas dvasios badas yra labai konkretus ir, ko gero, svarbesnis už kūno badavimą. Būna, kad be jokių pastangų rimtai suvoki, kad tavo gyvenime iki šiol, jeigu ko ir trūko, tai tik meilės. Meilės mums niekuomet nebuvo per daug. Mes esame Dievo vaikais, Jis mus šaukia į Meilę.

 

Būna žmonių, tvirtinančių, kad jie aukščiau už meilę, neapykantą, gyvenimo prasmės ieškojimus, bet tai tik poza ir (savi-) apgaulė. Mes žinome kas yra apgaulės tėvas. Kai kurie žmonės tvirtina, tad religiniai jausmai ir pergyvenimai atsiranda todėl, kad mes bijome mirties ir prisigalvojame visokių „kompensacijų" - Dievą, gyvenimą po mirties ir pan. Tačiau toks tvirtinimas yra silpnas ir neišlaiko net filosofinės kritikos. Nesunku įsivaizduoti žmogų, kuris netiki Dievą. Sunkiau įsivaizduoti tokį, kuris visai nebijo mirties. Dar sunkiau įsivaizduoti žmogų, kuris netrokštų meilės, jo nekamuotų dvasinis badas.

 

Image Vilniaus parapijos narė Ingrida K. neseniai lankėsi Švedijoje ir Upsalos miesto liuteronų katedroje nufotografavo keistą modernią medinę skulptūrą, pavadintą „Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus". Autorius Ingman Kaiser (gim.1936m.)  Pati p. Ingrida sakė, kad skulptūra padaryta iš pliauskų. Reformatai griežtai pasisako prieš visokius atvaizdus bažnyčiose, bet savo krašte gyvendami mažumoje, mes išmokome tolerantiškai žiūrėti į kitų žmonių dievogarbos formas. Iš nuotraukos matyti, kad kūrinys yra įspūdingas ir kažkuo didingas. Tris dienas galvojau apie tą grubią skulptūrą ir ieškojau asociacijų, kurias kūrinys sukelia. Visų pirma, mano nuostata buvo grynai reformatiška - statuloms ir moderniam menui vieta yra galerijose, bet ne bažnyčiose. Antra vertus, meno kūriniai bažnyčioje neturi blaškyti dėmesio, ypač tokie originalūs. Trečia, meno kūriniai turi žadinti tinkamas asociacijas, žadinti ir ugdyti religinę sąmonę.

 

Žiūrint į iš grubių pagalių suręstas dideles lėles kilo mintis apie medines lėles ir apie Didįjį „Lėlininką", kilo mintis apie Pinokį ir Buratiną, bet ne apie Jėzų Kristų. Kokia gi buvo menininko mintis, ką jis norėjo išreikšti? Vienu metu man net atsiminė lietuviška patarlė apie skirtingai atrodančius daiktus, kurie vis tiek iš to paties molio. Gal menininkas pavaizdavo Žmogaus Sūnų „iš to paties medžio" kaip ir kiti žmonės? Žiūrint į pagalių konstrukciją su susierzinimu sau  pastebėjau, kad figūros kažkuo panašios į siaubingas koncentracijos stovyklų kalinių su barkšančiais šonkauliais nuotraukas. Tada pagaliau atėjo mintis, kad raktas į skulptūros supratimą yra BADAS. Žmonės nuima mirusį Jėzų, stebukladarį mokytoją, Mesiją, nuo mirties kryžiaus. Jiems labai liūdna, realybė užgriūna visu savo grubumu ir sunkumu. Tos pliauskos tai ir simbolizuoja. Jiems labai skaudu - skausmas toks stiprus, kad primena nuo liūdesio ir nevilties visai sustingusius - sumedėjusius žmones. Barkšantys mediniai „šonkauliai" simbolizuoja badą, troškulį, skausmą, mirtį, siaubą ir neviltį. Skausmingas ilgesys ir DVASIOS BADAS. Tai yra Didžiojo penktadienio išgyvenimas, tai yra visų mūsų padėtis, mūsų gyvenimo realybė su savo skausmu ir savo DVASIOS BADU.

 

Per Velykas, po trijų dienų, įvyksta kažkas nuostabaus - Dievo atsakymas, mirtis nugalėta!

 

Apie tą nekūnišką badą Jėzus kalbėjo (Jon.6 32.b.-36):

„Mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę".

 

Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!". Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš."

 

Dievo Žodis duoda mums gyvybę, o Viešpaties Šv. Vakarienės sakramentas suteikia mums malonę pasisotinti Gyvenimo Duona, malšinti dvasinį badą ir troškulį. Viešpaties kūnas ir kraujas per sakramentą apsaugo mus nuo dvasinės mirties dėl dvasinio bado ir troškulio. Žvelgdami į šį skausmu persmelktą meno kūrinį, mes galime vis geriau suprasti, kas yra vertingiausias mūsų būtyje gėrimas ir duona. Tai mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis mus kviečia pas save.

 

Su Šv. Velykomis mieli parapijiečiai!

 

Kun. T.Šernas