Esame skirtingi krikščionys. Įprasta sakyti, kad krikščionybė ir vieninga bažnyčia skilo į skirtingas atšakas. Iš pradžių - į rytų ir vakarų krikščionis, vėliau vakarų Bažnyčią suskaldė reformacija. Gali būti ir kitoks požiūris, nes pagal Šv. Raštą : „Vėjas pučia kur jis nori,.." Jon 3. 8a. Tai Jėzus pasakė apie Dievo Dvasią, kuri veda tikinčiuosius. Sekant šiuo požiūriu, Bažnyčia ne tiek „skilo" tarsi koks negyvas daiktas, kaip sena molinė puodynė, bet nuolatos vystėsi Dvasios vedama. Bažnyčia yra gyva ir nuolatos kinta. Tai rodo istorija. Be abejo, tas procesas yra skausmingas, ir žmonių akimis žiūrint, ne visą laiką sėkmingas.

Devynioliktajame amžiuje protestantiškuose Europos universitetuose pradėjo plisti naujas požiūris į Bibliją ir teologiją. Nauji gamtos mokslo ir istorijos atradimai skatino kritiškai žiūrėti į Bibliją - krikščioniško tikėjimo pagrindą. Imta suprasti, kad Biblijos tekstai ir istorijos turi daugiasluoksnę prasmę. Dažnai bibliniai pasakojimai primena archeologinių tyrinėjimų vietą - po matomu paviršiumi slypi ankstesnis kultūrinis sluoksnis, kruopščiai ištyrinėjus galima apčiuopti dar ankstesnius. Toks požiūris į Bibliją nereiškia, kad Šv. Raštas kritikuojamas ar iš jo tyčiojamasi. Kritinis požiūris reiškia tai, kad patį Dievo Žodį - Bibliją imta tyrinėti pasitelkus mokslinius metodus - istorinius ir lyginamuosius kalbos tyrinėjimus, archeologinių kasinėjimų duomenis. Anksčiau to nebuvo, tad nenuostabu, kad atsirado ne vienas protestantiškas teologas, kuris tikėjimą priskyrė vien jausmų pasauliui. Religija ir mokslas esą du visiškai skirtingi dalykai, todėl Dievas yra nepažinus. Jie teigė, kad apie Dievą neįmanoma šnekėti protu paremtomis išvadomis, nes Dievas yra už mūsų supratimo ribų, t.y. „visai Kitas".

Suabejota ir bibliniu istoriškumu, kuriuo dažnai remiasi tikintieji. Buvo išsiaiškinta, jog didžioji Biblijos dalis, prieš užrašant, plito žodiniu pavidalu. Evangelijos formose - atsispindėjo ginčas, pamokslas, bet ne istorinių faktų pateikimas. Suvokta, kad Evangelijos - ankstyvųjų Bažnyčių „ideologija", bet ne Jėzaus biografija ir tikslūs faktai. Pirmieji krikščionys Dievo Žodį skelbė remdamiesi Jėzaus mokymu, savo patyrimu ir įžvalgomis, bet jiems visai nerūpėjo atskleisti tikslius istorinius faktus. Tokiu būdu formavosi teologinė mintis, kad gyvenimiškas patyrimas žmogaus tikėjime yra svarbesnis už tikėjimo doktriną ir istorinius faktus. Religija, esą individualūs asmenų išgyvenimai, ir tie asmeniški potyriai mažai priklauso Jėzaus istoriškumui, nes istorinis, realiai gyvenęs Jėzus yra ne tas pats, kas krikščionių tikėjimo Jėzus. Buvo pastebėta, kad dabartyje tas biblinis „istorizmas" veda link tikėjimo vertybių anarchijos.

Priimant Šventą Raštą kaip Dievo Žodį, jokiu būdu negalima pačios knygos ir raidės „sudievinti", nes Dievo Žodį suvokti kaip paraidinę informaciją, reikštų iškraipyti Žodžio pranešimo esmę. Paprastais žodžiais sakant, tarp grūdų būna daug pelų, juk Biblijoje aprašyta visokių senovinių papročių, moralės normų, vergijos užtarimo ir panašių, šiandieną mažai suvokiamų dalykų. Todėl logiškai buvo padaryta išvada, kad tik asmeniniu tikėjimu - jausmais ir išgyvenimais galima nugalėti tą biblinį istorizmą. Tačiau istorija parodė, kad bažnyčios, kuriose vyravo tokia teologinė kryptis, buvo linkusios supasaulėti. Kai krikščioniškas tikėjimas tampa tik subjektyvių jausmų - emocijų pasireiškimo lauku, tai nuveda iki tų blogybių, kurias šiandieną turi liberalios bažnyčios.

Kiti, tačiau taip pat liberalūs teologai, prieštaravo, kad Dievo išganymo veiksmų negalima priskirti tik trumpai atpirkimo ant kryžiaus istorijai. Teologija turinti gyventi ne tik religiniais jausmais, bet protu atsižvelgti į istoriją, nes teologijos užduotis yra "suprasti visą būtį santykyje su Dievu". Žiūrint į istoriją šiuo rakursu, negalima nepastebėti sparčių devynioliktojo ir dvidešimtojo amžiaus mokslo laimėjimų. Jeigu teologinis tikslas buvo suprasti visą būtį santykyje su Dievu, tai neišvengiamai turėjo kilti ir klaidingas optimizmas dėl istorijoje besiskleidžiančio Jo palaiminimo.

Jėzus Kristus vis labiau buvo suvokiamas tik kaip savotiškas moralinis idealas, žmonijai išdidžiai žengiant pirmyn progreso keliu. Tad ir protestantiškos Bažnyčios turinčios būti progresyvios bei „protingos" skelbiant Evangeliją. Panašių požiūrių suma yra vadinama liberaliąja teologija. Jos požymiai yra maždaug tokie: kritinis požiūris į Bibliją, tikėjimo priskyrimas vien jausmų, arba tik proto sferai, abejojimas kūnišku Jėzaus prisikėlimu. Liberaliosios teologijos paveiktas krikščionių tikėjimas iki šiol kai kur yra susijęs su optimistiniu pasitikėjimu mokslo progresu ir žmonijos pergale prieš visokias blogybes.

Pirmasis pasaulinis karas parodė tokio progreso kainą - milijonai krikščionių buvo išžudyta pačiais progresyviausiais būdais, dvasininkams meldžiantis už savo šalies „ginklo pergalę". Po karo pasireiškė didelis skepticizmas ir moralinis pakrikimas.

Šiandieninė liberali kryptis protestantizme pasižymi individualizmu, perdėta tolerancija, perdėm kritiniu požiūriu į Šv. Raštą ir tradicijas. Jėzus yra suvokiamas kaip iš mirties „prisikėlęs dvasia", bet ne kūnu (!), kaip aukščiausias moralinis autoritetas, kuris pasiaukojo už visus. Todėl visi žmonės, nepaisant jų abejotinų keistumų, orientacijos ir pasirinkimo, gali būti ne tik pripažinti visuomenėje bei bažnyčioje, bet ir išganyti. Tokiu būdu tikint, kai kurios bažnyčios pripažįsta homoseksualų „santuokas" ir laimina jas.

XX amžiaus pradžioje iš JAV atėjo atsakymas į liberaliąją Europos teologiją: grupė teologų paskelbė esą krikščionimis „evangeliniais fundamentalistais". Ši teologijos kryptis teigia tokį esminį principą: Biblija, kaip Dievo Žodis yra apreikšta iš Dievo, todėl negali būti klaidinga. Visi jos teiginiai yra visiškai teisingi, nors mums gali būti ir nesuprantami. Pvz.: Žemės su joje esančiais gyvūnais ir žmonėmis sukūrimas per šešias dienas.

Kokia buvo Lietuvos ev. reformatų Bažnyčios kryptis? Busimieji kunigai, Sinodo studentai mokėsi geriausiuose protestantiškuose universitetuose, dalyvavo visuose europinės minties sąjūdžiuose - švietimo, pedagogikos ir t.t. Gal būt Lietuvos reformatų Bažnyčia būtų buvusi konservatyvesnė ar liberalesnė, bet ją nuolatos veikė konkrečios išorės jėgos. Pavyzdžiui, galinga ir priešiška Romos katalikų Bažnyčia, tam tikri valstybės įstatymai, Rusijos vidaus ir išorės politika, baudžiava, dviejų sukilimų pralaimėjimas, Sinodų dalyvių luominė padėtis bei dokumentų rašymas lenkų kalba, pagaliau ir lietuvių tautinis atgimimas. Taip XX amžiaus pradžioje, Lietuvos reformatų bažnyčioje vidurinysis reformatų luomas jau buvo perėmęs Bažnyčios vadovybę iš bajorijos rankų, suteikdamas naujų impulsų reformatų Bažnyčiai.

Kai kam gali pasirodyti nesuvokiama, kad amžinojo Dievo Žodžio šventovę - gyvąją Bažnyčią veikia tokios pasaulietiškai menkos ir laikinos priežastys. Visa tai gali pasirodyti jei ne liberalumu, tai abejojimu ir netvirtumu tikėjime. Tačiau reikia suprasti, kad Evangelija, Dievo malonės Žodis yra paskirtas ne dangiškiems angelams, bet žmonėms. Žmonės ir tautos yra labai skirtingos, skirtingos sąlygos, istorijos ir kultūrinės tradicijos. Nors visą krikščioniją apjungia skelbiamas ir priimamas Dievo Žodis, jis įsiskverbia į širdis ir protus, iš vidaus pakeisdamas žmones, jų tikėjimą, kultūrą, ekonomiką, tradicijas, bet nesuvienodina jų.

Palyginkime Šveicariją ir Lietuvą. Šveicarijoje nevaržomai vystėsi ekonomika ir kultūra, stipri reformatų Bažnyčia su savo respublikonišku valdymo modeliu įtakojo ne tik savo kantonų, savo šalies, bet ir pasaulio demokratijos raidą. Pirmoji pasaulyje liaudiškų Dainų šventė įvyko Ciuriche, reformatiškame Šveicarijos kantone 1843 m. birželio 25 d.  t. y. per Joninių šventes. O pirmoji Lietuvos Dainų šventė įvyko 1924 metais Kaune. Atsilikimas 81 metai. Taip pat panašiai buvo ir visose kitose srityse. Religija, kultūra ir ekonomika yra labai susiję dalykai. Pokyčiai vienose srityse neišvengiamai atsiliepia ir kituose.

Štai, 1904 metų, lietuviškos spaudos draudimą panaikinus, prasidėjo reikalingiausių konfesinių leidinių lietuvių kalba ruošimas. Po kelių metų ruošimo buvo išleisti pirmieji XX amžiaus lietuvių reformatų leidiniai: 1909 metais Vilniaus Sinodo superintendento J. Šepečio paruoštas ir išleistas "Katekizmas evangelikų - reformatų tikėjimo vaikams", Sinodo leidinys "Evangelikų reformatų parapijų įstatai" (1910 m. Sinodas), S. Dagilio"Giesmynas", M. Yčo paruoštas ir 1913 metais išleistas "Evangelikų reformatų parapijų tvarka Lietuvoje".

Šie pirmieji leidiniai nurodo Sinodo vadovybės teologinius tikslus po ilgo lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio: išleisti naują katekizmą, lietuviškas parapijas mokyti bažnytinės savivaldos tvarkos, išleisti pataisytą giesmyną. Tuomet buvo svarbu pirmuosius išleisti būtent tuos leidinius, kurie buvo reikalingiausi. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad prie pirmųjų leidinių yra net du apie bažnytinę tvarką. Tuo siekta lietuviškas parapijas apmokyti parapijinės savivaldos ir reformatų bažnytinės tvarkos. Neveltui 1930 metų Biržų Sinodo kanonai skelbia:

„Nr. 17 - Eiliniai Ev. Reformatų sinodai turi būti šaukiami kas metai birželio 24 d. Biržuose." [1]

Vėlesnius įvykius Lietuvos reformatų bendruomenės raidoje daugeliu požiūriu galima įvertinti kaip buvusį kultūrinį šuolį. Ar tas pats laikotarpis pasižymėjo ir šuoliu tikėjime? Dabar į tai sunku vienareikšmiškai atsakyti. Aišku tik tai, kad šis laikotarpis pasižymėjo reformatų religinės spaudos ir reformatų kultūrinių organizacijų gausa. Kokia teologinė kryptis reformatų Bažnyčioje buvo tarpukario laikotarpyje? Tiksliai atsakyti be išsamių tyrimų yra sunku, bet atrodo, kad vyravo ne liberali kryptis.

Europoje po pirmo pasaulinio karo prasidėjo imperijų griuvimas, žemėlapyje atsirado jaunos nacionalinės valstybės. Negausi tų šalių inteligentija ėmė aktyviai kurti savo šalių gerovę. Ne išimtis buvo ir Lietuvos reformatų dvasininkija, pradėjusi didelius darbus lietuvių tautoje, kurioje pusę šimtmečio buvo uždraustas raštas bei sustabdytas kultūros vystimasis. Be abejo, šie laikmečio iššūkiai Lietuvos visuomenei ir Bažnyčioms, reformatų dvasininkų bei kuratorių prisiimti uždaviniai negalėjo neįtakoti reformatų Bažnyčios gyvenimo raidos ir teologijos krypties. Naujų ieškojimų, kūrybos ir statybų laikotarpis nebuvo palankus nei konservatyvumo, nei biblinio fundamentalizmo iškilimui, nei griežtos ortodoksijos įsigalėjimui. Atvirkščiai, stiprėjo modernistinės ir liberalios nuotaikos.

Tuo tarpu broliškai Lietuvos liuteronų Bažnyčiai iškilo kiti sunkumai - prijungus Klaipėdos kraštą su daugeliu liuteroniškų parapijų, būtinai reikėjo surasti liuteronų tarpusavio bendrą sutarimą bei iš naujo ne tik suvokti, bet ir pabrėžti savo liuteroniškumą. Prasidėjo porą dešimtmečių trukusi konfrontacija tarp įvairių srovių, tačiau nugalėjo pragmatiškas ir saikingas liuteroniškas ortodoksalumas.

Atrodo, kad to meto reformatų dvasininkija, naujomis sąlygomis įsijungusi į kunkuliuojančią nacionalinės Bažnyčios veiklą, dar neturėjo pasiekusi vieningos teologinės nuomonės ar krypties. Pvz.: kun. Kurnatauskas 1927 m. savo teologinėje brošiūroje „Gyvos parapijos esmė ir uždaviniai" išreiškia ypač liberalią teologiją, priešina semitų ir arijų mąstyseną. Nors dauguma reformatų kunigų tikrai nebuvo linkę į liberalią teologiją, bet tarp jų nebuvo ir griežtų, paraidžiui suvokiančių Šv. Raštą, jokių klausimų nebeturinčių „fundamentalistų". Atrodo, kad Bažnyčia buvo tradiciškai, t. y. saikingai ir pragmatiškai ortodoksiška.

Kokia Lietuvos reformatų Bažnyčios kryptis yra dabartyje? Panašu į tai, kad ir šiandieną tiek liberalių, tiek griežtai ortodoksinių pažiūrų dvasininkai negali įtakoti Bažnyčios vystimosi krypties. Beveik visi dvasininkai siekia išlaikyti teologinių pagrindų tęstinumą, tęsti tarpukario metais pabrėžtą kasmetinių Sinodų organizavimą. Taip pat, tęstine veikla galima laikyti nuoseklų teologinės doktrinos realizavimą, kad bendruomenė tik sąmoningai ir gerai suprasdama esminius konfesinio tikėjimo postulatus, aktyviai dalyvautų visose bažnytinio gyvenimo srityse. Nes taip yra realizuojami pamatiniai - teologiniai evangelikų reformatų Bažnyčios tvarkos pagrindai.

Nepaisant stiprių kliūčių ir remdamasi bažnytinės savivaldos tradicija, dabartinė Lietuvos reformatų Bažnyčia išsaugojo konfesinės teologijos postulatais grindžiamą demokratinę Bažnyčios struktūrą. Sinodinei ir presbiterinei Bažnyčios santvarkai reikia tikinčių žmonių, nes tik tikint galima sulaukti Dievo vedimo. Tuomet kalvinistų teologo G. Voetius formuluotė pasakyta Dordrechto Sinode (1618 - 1619) „Ecclesia semper reformanda" (Bažnyčia yra visuomet reformuotina) turi tikrą prasmę.

Nereikia suprasti, kad reformos Bažnyčioje gali eiti tik liberalėjimo - „laisvėjimo" kryptimi, kai ilgainiui nusitrina ribos tarp to kas gera ir bloga, kai liberalūs teologai dažnai nebegali apibrėžti kas yra nuodėmė. Tai vyksta ne dėl jų abejingumo ar negeranoriškumo, tiesiog mokslinės kritikos metodas nesustoja prieš šventenybes ir nuolatos iškelia vis naujus klausimus. Pvz.: senovėje nuodėme vadino tai, ką šiandieną nebelaikome nuodėme. Ir priešingai, praeities žmonių kasdienybės faktai šiandien mums gali atrodyti kaip baisus sapnas ir t. t. Todėl, žvelgiant į pasaulį bei Šventą Raštą iš liberalių pozicijų, ne tik teologinė mintis, bet ir Bažnyčia stumiama į aklavietę. Tuomet Bažnyčia bei iškreiptai skelbiamas Žodis netenka savo „sūrumo", nebetenka prasmingumo ir reikalingumo žmonėms.

Taip pat, mes visuomet turime stiprią pagundą „užsidaryti nuo pasaulio" ir Šventą Raštą suprasti paraidžiui. Tačiau tokiu atveju pats Šventas Raštas gali būti (ir yra) iškreipiamas, tuomet, kai raidė tampa svarbesnė už dvasią ir tiesiog perduodamą Žodžio mintį.. Tas „amerikinis fundamentalizmas"  juk atsirado visai kitose aplinkybėse ir istorinėse sąlygose negu „europinis liberalizmas". Papildomas griežtumas religinėse pažiūrose galėjo atsirasti ten, kur evangelinės Bažnyčios sudarė daugumą, ten, kur joms nereikėjo užsiimti tautų kultūros žadinimu ir politiniu laviravimu tarp daugelio galingų jėgų ir nedraugiškų kaimynų. Jis atsirado ten, kur evangelinės Bažnyčios laisvai kūrėsi ir net teologiškai tarpusavyje konkuravo.

Trumpai aptarę liberalios minties teologijoje ištakas ir vystimąsi, negalime nepastebėti to nuoširdaus noro geriau suprasti Šventą Raštą, sugebėti skirti Dievo Žodžio šviesą nuo tų laikų kultūros ir rašto žodžių, ieškoti Dvasios, bet ne raidės. Tai žmogiškos pastangos, dažnai klaidingos, bet jose neabejotinai yra nuoširdumo ir gėrio. Reikia suprasti, kad tie pirmieji liberalūs teologai turėjo drąsos būti pionieriais tose tikėjimo ir religinės minties srityse, kurių niekas iki tol neaptarinėjo. Kita vertus, vėlesnių kartų teologai pirmųjų teologijos pionierių drąsą bei nuoširdumą priima kaip savaime aiškią teologinę - kultūrinę tradiciją ir ją toliau puoselėja savo Bažnyčiose. Tuomet jau išsivysto visai nelaukti dalykai: atsainus požiūris į tuos „atsilikėlius" krikščionis, kurių pažiūros yra konservatyvesnės.

Didelės pagarbos sulaukia tie teologai, kurie taip pat nuoširdžiai atsisakė eiti tokiu subjektyviu tikėjimo ir religinės minties keliu bei pareiškė grįžtą prie Švento Rašto pagrindų, t. y. „fundamento". Tačiau antroji teologų karta, kaip ir liberalieji jų kolegos, savo teologinę kryptį suvokia kaip vienintelę teisingą bei įmanomą.

Tikėjimas mus moko klausyti Dievo Žodžio ir Jo Valios. Taigi, kuris iš šių dviejų teologijos kraštutinumų mums, t.y. Lietuvoje, yra artimesnis? Prieš bandant ieškoti atsakymo yra svarbu suprasti, kad Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia negalėjo ir dabar negali išvengti savo pačios nueito kelio; savo istorijos, kuri įtakoja mūsų tikėjimą, mentalitetą, kultūrinį lygį ir tolerancijos laipsnį. Mūsų maža Bažnyčia turėjo išgyventi ne tik gerus dalykus, bet ir blogus: nelengvus ir neramius konfrontacijos amžius, kontrreformaciją, trumpalaikes ir ilgalaikes okupacijas, valstybės netekimą, lietuviškos spaudos draudimą, begalę visokių sukrėtimų, išdavystes, karus ir pokarius, ilgą ateistinį spaudimą, Atgimimo laikotarpio chaosą ir piktnaudžiavimus.

Todėl mes, net ir labai panorėję, negalime tapti nei šveicarais, nei liberaliais švedais, nei amerikiečiais iš Misūrio valstijos su jų suvokimais kaip turi būti realizuojamas bažnytinės tvarkos teologinis pavidalas. Per Dievo Žodį ir krikščionišką bendravimą su kitais krikščionimis, mes patys viską turime suvokti, priimti ar atmesti. Niekas už mus to nepadarys, patys turime nuspręsti.

Tam gerai pasitarnauja dar Kalvino formuoti bažnytinės tvarkos pagrindai. Mūsų galva yra Kristus, mūsų Bažnyčios aukščiausias valdymo organas yra Sinodas, kuriame parapijiečių pasitikėjimą ir įgaliojimus gavę delegatai - sinodalai su kuratoriais bei dvasininkais sprendžia visos Bažnyčios reikalus. Taip suformuojamas bei realizuojamas reformatų Bažnyčios pavidalas. Sinode pasimato tiesa: ar dvasininkai ir kuratoriai vienodai supranta svarbius reikalus, ar pasitikėjimą ir įgaliojimus gavę parapijų sinodalai supranta ką daro, ar jie būna tinkamai išklausyti. Sinode pasimato ir dvasininkų Dievo Žodžio skelbimo darbas, juk balsuodami sinodalai pasauliečiai atsižvelgia į tai, kaip jie supranta teisingumą, koks yra jų tikėjimas. Sinode paaiškėja ar trys skirtingos sinodalų grupės (dvasininkai, kuratoriai, parapijų išrinkti delegatai) sugeba rasti tinkamą sprendimą. Nes svarbiausia yra tikėjimas ir visiškas atvirumas tarpusavyje tuomet, kai sprendžiami Bažnyčios reikalai.

Nereikia Sinodo tvarkos painioti su neatsakingu pliuralizmu ir „minios valdymu". Tačiau pliuralizmas, arba skirtingų nuomonių išsakymas tarp Sinodo delegatų yra būtinas, kad išvengtume subjektyvių klaidų. Kartais Sinode būna skaudžiai sunku apsispręsti. Juk Bažnyčia yra gyvas kūnas, jei skauda rankai, tai skauda ir visam kūnui. Jeigu kas daro klaidą, tai atsiliepia ir visiems. Jeigu kas yra padaryta gerai, tai džiaugsmas ir nauda visiems, visai Bažnyčiai.

Reikia prisiminti, jog Atgimimo laikotarpio neaiškumuose, nesant reformatų kunigų ir išlavintų teologų, į Bažnyčios struktūras pateko asmenys, kurie gana greitai prarado žmonių pasitikėjimą, tačiau nebenorėjo palikti savo postų. Bažnyčioje prasidėjo krizė. Krizę išspręsti galėjo sugrįžimas į sinodinės presbiterinės tvarkos rėmus, tačiau tais nesenais laikais surengiami Sinodai tapo pusiau slapti, nevieši, uždari, ir net policijos saugomi. Visi tie požymiai rodė didelę krizę bei Bažnyčioje įsigalėjusią uždarą interesų grupelę, kuri stengėsi suardyti Bažnyčios tvarką, supriešinti žmones ir taip likti užimtose pozicijose. Tuos procesus atsimena daugelis reformatų, o nepaneigiamas įrodymas yra teisinio bylinėjimosi tarp reformatų faktas. Visas teismines bylas inspiravo vienas ir tas pats asmuo.

Taip prasidėjo pirmieji teismo procesai vykę tarp refomatų skirtingose bylose Vilniuje, Biržuose dėl „įžeisto orumo", „užpuolimo" ir panašiai. Dar vienas rimtos bažnytinės krizės požymis. Po to visai nebebuvo eilinio metinio Sinodo, nes  vadinamajai interesų grupei pasirodė nebeverta juos organizuoti. Tai buvo jau visiškas reformatų Bažnyčios tvarkos nepaisymas.

Teisingumo Ministerijoje atsidūrė kažkoks Reformatų Bažnyčios tvarkos statutas, pagal kurį, esą gyvens reformatai. Vilniuje bandyta surengti padoresnės tvarkos atstatymą vadovaujantis tuo statutu, bet būdavo paaiškinama, kad tie parapijiečių veiksmai prieštarauja „Kanonams" ir „Agendai". Kabutės rašomos todėl, kad tuomet daugumai nuoširdžių ir dėl Bažnyčios krizės pergyvenančių krikščionių tie terminai dar buvo mažai suvokiami, bei šie istoriniai bažnyčios teisės dokumentai pasiekiami. Tačiau, kai teologijos studijas baigę žmonės pagaliau surengė teisėtą Sinodą vadovaudamiesi Sinodo Kanonais ir Agenda, vadinamoji interesų grupė į Sinodą nebeatvyko. Motyvacija kodėl jie neatvyko ir neatsiskaitė Sinodui, buvo labai neįtikinanti.

Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas nėra laisvanoriškas suinteresuotų vienokios ar kitokios bažnytinės orientacijos asmenų susirinkimas, galintis įvykti bet kada ir bet kur. Sinodo suvažiavimų laikas ir vieta, sąlygos, procesas bei Sinodo priimamų nutarimų forma yra nustatyta toje pačioje bažnytinėje teisėje. Šia teise vadovaujantis, senus ryšius su Bažnyčia išlaiko tiek Lietuvių evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo Kolegija JAV - išeivijoje susibūrę Lietuvos evangelikai reformatai ir jų palikuonys, tiek Pasaulinis Reformuotų Bažnyčių Aljansas, kurio tikrąja nare Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia yra nuo 1924 metų.

Straipsnio pavadinimas tarsi įgalioja pasakyti ar Lietuvos reformatų Bažnyčia yra liberali, ar konservatyvi. Iš viso plataus protestantiško ir reformatiško bažnyčių spektro esančio WARC‘-e, mes ir po visiškos moterų tarnystės bažnytinėse institucijose lygiateisiškumo juridinio (1924 m) bei visiško praktinio (2004 m.) įvykdymo neabejotinai išliekame nuosaikių teologinių konservatorių gretose.

O Amerikos ortodoksinių (evangelikų fundamentalistų) protestantų tarpe mes, t. y. Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia, jau nuo prieškario ( ! ) laikų atrodytume kaip klaidatikiai ir „tikram" krikščioniui pasibjaurėtini liberalai. Bet ne tai svarbiausia, kokį sąlyginį pavadinimą ir kieno akyse turėsime. Svarbu patiems tikėti, Dievo Žodžiu sekti ir Jo reikalais nuoširdžiai rūpintis.

Spręsdami Bažnyčios reikalus, mes negalime žinoti koks mūsų sprendimas yra 100 % teisingas, kas teisinga tik 70 %, 75 %. O gal tas 70 % „teisumo" yra jau „neteisinga"? Tačiau Šventasis Raštas yra mums esminė nuoroda kaip šiame pasaulyje turėtume realizuoti Bažnyčios pavidalą. Juk Dievo Žodis yra gyvas, o ne apdulkėjęs tūkstantmetis paminklas. Ir tas Žodis veikia gyvame, nuolatos besikeičiančiame pasaulyje. Kas dar vakar buvo paprasta ir įprasta, šiandiena jau pasikeičia ir žmogus vėl ir vėl turi klausyti Dievo Žodžio, kad suvoktų ko Jis nori, ką turėtume daryti šiandieną. Todėl reformatų šūkio esmę „Ecclesia reformata semper reformanda" (Reformatų Bažnyčia) yra visuomet besireformuojanti), priėmė net Romos katalikai.

Duok, Dieve, išminties mums keisti tai, ką privalome pagal Viešpaties mokymą ir valią keisti šiame pasaulyje arba šį nuodėmingą pasaulį, o išlaikyti tai kas Dievo, o ne žmonių akyse - gera.

Nedera pamiršti, kad esame nuodėmingųjų, atpirktų, Kristaus gyvybe Surinkimas - Bažnyčia. Nepamiršti, jog mūsų teisumas ne iš mūsų išminties, uolumo ar norų, bet tik iš Dievo malonės. Šv. Dvasios veikimu ir tik pagal Dievo norą esame pašaukti su pasitikėjimu sekti gerąjį Ganytoją ir klausytis jo Balso. Tai ypač svarbu priimant sprendimus Bažnyčios reikalais. Eiti kartu, kaip Jo kaimenei, tarpusavio pasitikėjimo, atvirų svarstymų ir tikėjimo keliu.

O mūsų tikėjimo pagrindas - „fundamentas" yra Dievo Žodis tapęs kūnu Kristuje (Jn 1, 14; Jn 14, 23. 25 - 26; Mt 7, 24; Ps 108, 20 - 24). Tai yra amžinojo gyvenimo kelias, mūsų kelias - tiek praeities, tiek ateities krikščioniško evangelikų reformatų išpažinimo kartų pašaukimas.

Kun. T. Šernas