Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
MORKAUS 1,29-39
Tuesday, 09 June 2009 19:27
There are no translations available.

Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti. Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų buvo sugabenti visi ligoniai ir demonų apsėstieji; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis išgydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis. Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: "Visi tavęs ieško." Jis atsakė: "Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs." Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus.
Evangelistas Morkus- labai lakoniškas. Lieka labai daug vietos žmogiškai vaizduotei. Žmogiškas noras- pamatyti detales ir visą spalvotą vaizdą. Nustebusius sinagogos žmonių veidus, paslaptingą Jėzaus aurą ir jo palydovus. Kartą apžiūrinėjau vieną iš daugelio Nyderlandų 17 a. paveikslų biblijine tema. Buvo labai įdomu stebėti kaip dailininkas mato Biblijoje aprašytą sceną ir ją perteikia žiūrovui. Jėzaus kančia, jo mokinių baimė, pikti romėnų karių veidai.  Emocijos tarsi neturi laiko ir kultūros didelio antspaudo, tačiau rūbai, ginklai - viskas 17 amžiaus! Tikriausiai šį paveikslą ne kartą studijavo karo istorijos specialistai. Autorius pavaizdavo Biblijos sceną 17 amžiaus rūbe. Esu matęs šiuolaikinių autorių kūrinių, kurie išlaiko tą patį stilių. Juose žmones vilki 20 a. kostiumais, o kariai- mundurus, laiko rankose automatinius ginklus... Nėra reikalo ginčytis dėl to, kaip sceną mato skaitantys Bibliją. „Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa" (Jn.4,24) bei "Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė."(2Kor.3,17) Morkaus Evangelija suteikia daug vietos mūsų dvasinei kūrybai. Liūdna, kai mūsų dvasioje nėra vietos šv. Dvasiai. Tuomet mums iškyla pavojus Jėzų matyti, kaip žvaigždę- skubantį nulipti nuo scenos ir su savo asmens sargybiniais greit pasitraukti į jaukią vietelę. Dar daugiau, kyla pagunda mėgdžioti tokias „žvaigždes" mūsų kasdieniniame gyvenime ir su skambiais Bažnyčios tarnautojų vardais, apsirėdžius kuo labiau kunigiškais rūbais ir pasikabinus kuo įspūdingesnį kryžių ant kaklo „vaidinti krikščionišką misiją". Sužibėti įspūdingu pamokslu, po to paslaptingai ir oriai pasitraukti toliau nuo „mažutėlių", išlaikyti savo asmenybės paslaptį. Žinoma, mokinių pulkelis, kaip reikalinga darbo scenoje grupė - žmonių akyse pakels autoritetą, o intymioje aplinkoje bus galima su jais atsipalaiduoti. Aišku, evangelistas Morkus ne apie tai rašo. Jis leidžia mums sekti Jėzumi į Jo mokinių namus. Nuėjus sužinome- serga moteris. Jėzui nėra kliūčių eiti tiesia pas ją. Nei tai kad dar nesibaigė šabas ir nei tai, kad ji moteris. Jėzus yra šabo valdovas. Ir moterims, kokios jos bebūtų, nėra kliūčių ateiti pas Jėzų. Joms skirta Dievo malonės ir tarnystės vienoda dalis su vyrais. Morkus mums pristato Simono uošvę- sutinkame pirmąją Kristaus misijos patarnautoją.
Saulei nusileidus, pasibaigė šabas. Ritualinis Viešpaties Dienos šventimas. Gandai, tikros bėdos, smalsumas suvedė minią prie Simono namų. Minia visuomet labai marga. Joje sunku pamatyti atskirus gyvenimus ir pergyvenimus. Morkus vėl labai lakoniškas- „jis išgydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis". Daugelį galime suprasti daug. Visus atėjusius, o gal tik dalį? Taip mąstome apie minią ir Jėzaus efektingumo laipsnį jai. Vartotojiško pasaulio vaikams, o jame juk gyvename, nesvetimas toks mąstymas. Tikėjimu suvokiu, kad masinio gydymo nėra. Yra masinis naikinimas, o gydimas yra asmeniškas. Kaip kiekvieno žmogaus tikėjimas. Juo santykis su Jėzumi. Demonų žinojimas skiria mus nuo Jėzaus. Juk nėra visiškai netikinčių žmonių. Žmonės tiki. Jeigu netiki Jėzumi, tiki viskuo, kas demoniška. O demonai žino. Ir Jėzus gydo žmones drausdamas demonams kalbėti. Jie tikrai žino kas yra Jėzus ir skuba žmonių išalkusias sielas pamaitinti savo masinės produkcijos preke- gandais.
"Labai anksti dar neprašvitus" - labai primena Senojo Testamento Pradžios knygos pasakojimą apie Abraomą. Ten 22-me skyriuje skaitome kaip jis buvo pašauktas atlikti neįkainojamą auką savo Viešpačiui. Jis pakilo anksti, manau dar tikrai neprašvitus, kaip ir dabar Jėzus. Abraomas, būdamas turtingas šeichas, pats balnoja savo asilą. Argi jis neturi tam tarnų? Kai yra tikras - Viešpaties pašaukimas, kaip ir tikras gyvenimo džiaugsmas ar rūpestis, mums nebereikalingi tarnai. Mes patys jais tampame Viešpačiui. Nepriklausomai nuo mūsų visuomeninės padėties, amžiaus ar sveikatos. Kristaus mokiniai gali daug pasimokyti kaip save pažinti ir pažinti Viešpaties pašaukimo tikrumą iš šių dviejų Biblijos pasakojimų. Mums reikalinga negyvenama vieta bendrystei su Viešpačiu. Vieta aukojimui savo širdies. Kaip dažniai mums, evangeliško išpažinimo krikščionims, bažnyčios pastatas tarnauja kaip bendruomenės susirinkimo vieta. Ir kaip retai vieta, kur "niekas negyvena" arba, kaip Abraomui - Morijos kraštas. Dievo tylos vieta akistatai su Viešpačiu. Vieta kur išlaikoma pagarba tylos maldai. Pasaulyje labai daug reklaminio triukšmo, demoniškų gandų. Mums reikalinga vieta, kur tyloje, atsekę Jėzų, jį surastume. Išgirstume: "Eikime skelbti Evangelijos" ir vietą, kurioje šiuos žodžius išgirdome pavadintume Abraomo žodžiais: "Viešpats parūpins" vardu. Pasitikėjimo namais.