Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
MORKAUS 2, 1-5
Ketvirtadienis, 25 Birželis 2009 07:26
Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis jiems skelbė žodį. Tada keturi vyrai atnešė paralyžuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir , padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžuotąjį: Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!" (Mk 2,1-5)
Netrukus, dar pirmiems įspūdžiams apie išgydymus neišblėsus, žmonės gausiai susirenka į namus, kur apsistoja Jėzus. Gandų sistema veikia. Žmonės žino ko čia atėjo - pamatyti naujų stebuklų, išgydymų. Gal ir patys pasigydyti? Morkus nerašo, kokie žmonės susirinko namuose. Įtariu, tie kurie jau žinojo ar iš kitų išgirdo apie Jėzaus galią gydyti (žr.Mk 1, 45) Nebebuvo vietos net prie durų. Taip, Jėzus tuos namus jau pavertė Dievo šventove. Apie ją parašyta Evangelijoje pagal Luką, Jėzus palyginime. Šventovėje - pirmose eilėse uolūs namiškiai, o prie durų - gera vieta muitininkams... tiems kurie akių nepakelia dėl savo gėdos.  Ir štai, net jiems prie durų vietos nebeliko! Taip, juk visi čia susirinko pamatyti neįprasto dalyko. Smalsumas, įprasta žmogiška savybė, gali paveikti stipriai. Taip, kad net pamiršti tai, dėl ko vertėtų pasisarmatinti. Panašu, kad šioje šventovėje visi virto „vertinimo komisija". Labai būdinga nuodėmė ir šių dienų Dievo namų uoliam lankytojui. Tuomet sunku pavėlavusiems tokioje šventykloje prasibrauti prie Jėzaus. Neįmanoma, savo jėgomis. Bet ne Dievo Dvasios jėgai. Jei jai yra reikalas, be vargo JI praardys stogą, ar kurią kitą vietą. Šventai Dvasiai nėra neįveikiamų sienų. Iš tai ji veikia labai paprastai, išoriškai ir regimai: „O jis [Jėzus] jiems skelbė žodį". Taip prasideda šio skyrelio dieviškasis veiksmas. Veiksmas, kurio žmogaus akis nepajėgi įžvelgti. Veiksmas, kuris išjudina materialaus pasaulio subjektus - žmones. Keturis sveikus vyrus ir penktąjį, paralyžuotąjį. Tikėjimas, šiaip neregimas dalykas, tampa regimu. Jėzui jis regimas visada, tačiau jis regimu tampa ir tiems, kurie Jėzaus tikėjime nubunda. Ir ką nubudęs išgirsta Dievo vaikas? „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!". Kada paskutinį kart išgirdai šiuos žodžius, mano broli, mano sese? Kaip mūsų sielos yra reikalingos šios budinančios rytmečio rasos - nuodėmių atleidimo, įgalinančio pabusti ir pakilti. Gyvenimui. Naujai dienai.
Kartą girdėjau, jog Jėzaus pamatytas „jų tikėjimas" buvo tų keturių vyrų, ne to neštuvuose. Manyčiau, kad taip teigti, būtų neatsargu. Morkus nerašo ar tai buvo keturių, ar penkių vyrų tikėjimas. Matome daugiau - tikėjimo vaisius, paralyžuotas pakyla. Tai - Dievo Žodžio vaisus, kuris nėra bergždžias. Auga tikėjimu. Sutikime, kad kiekvienas iš mūsų netikėtai galime gauti „tikėjimo paralyžių". Na, sakykime, bažnytiniams skersvėjams papūtus. Tokiais atvejais pasitikėk Dievu, jis - tikėjimo sargas. Jėzus mūsų pastatymui ant kojų turi konkrečius asmenis, tikėjimo vyrus, galinčius net šventyklos stogą praardyti dėl mūsų.
Žmonių pastatytų šventyklų sienos gali tapti ne tik tikėjimo užuovėja, bet ir tikėjimo kliūtimis. Ačiū ir garbė Dievui, tai ne mes, bet jis stato šventyklas.