Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
MORKAUS 2, 13-17
Šeštadienis, 11 Liepa 2009 12:35
Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Ištisa minia rinkosi prie jo, o jis juos mokė. Praeidamas jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: "Sek paskui mane!" Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį. Kai Jėzus Levio namuose buvo pasodintas prie stalo, daug muitininkų bei nusidėjėlių sėdosi su juo ir jo mokiniais, nes daug buvo tokių, kurie sekė paskui jį. Rašto aiškintojai iš fariziejų, išvydę jį valgantį su nusidėjėliais ir muitininkais, prikišo jo mokiniams: "Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?" Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: "Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių". [Mt 9,9-13; Lk 5,27-32]
Jėzus vėl paežerėje. Antrą kartą. Ir čia vėl, kaip ir pirmąjį kartą, jis pasišaukia sau mokinį. Pamenate? Pirmą kartą paežerėje jis pašaukė žvejus - Simoną Petrą ir Andriejų, jo brolį (1,16). Pakvietė juos: „Eikite paskui mane!". Vėliau po jų jis drauge pavadino Zebediejaus sūnus: Jokūbą ir Joną. Dabar Jėzus taria Leviui: „Sek paskui mane!" Jėzus pašaukia Matą, toks kitas bus Levio vardas. Penktas būsimasis apaštalas taip pat pašauktas paežerėje. Kažin, ar tai reikšminga, tačiau pakrantė - įdomi vieta susitikimui. Ten kur baigiasi žemė, prasideda vanduo, pasibaigia vanduo ir prasideda žemė. Pradžia ir pabaiga. Pabaiga seno gyvenimo, pradžia naujo. Kitokio. Mokinystė arba pašaukimas prasideda po Dievo Žodžio skelbimo ir mokymo. Tačiau, nepaleiskime iš akių - apaštalus pašaukia Jėzus. Tai ne jie Jėzui taria: „Na, tu čia gerai, įdomiai kalbėjai, mes dar norim pasiklausyt, būsi mūsų mokytojas... „ tai būtų įprasta, žemiška. Kiekvienas, kuris galvoja apie savo ateitį, turi pagalvoti ar gaiš savo laiką pas prastą mokytoją. Be to, juk už mokslą jau ir pas mus darosi įprasta mokėti. Tad, jei jau reikia mokytoją samdyti, tai turi jį ir pasirinkti. Tačiau, iš Evangelijos matome, jog čia neveikia šis elementarus žemiškas dėsnis. Čia mokinius pasirenka pats Mokytojas. Ir ne taip, kaip tai darytų išmintingas nacionalinės futbolo rinktinės treneris. Jei Jėzus buvo toks „savo srities specialistas", jis turėjo eiti ne į paežerę, bet į vietinę sinagogą arba net tiesiai į Jeruzalės šventyklą. Ten juk greičiau sutiksi Šv. Rašte prasilavinusį, teologijos mokslus paragavusį kandidatą. Na, tokį, kuris „būtų patys geriausias Jėzaus kuriamai naujai religinei komandai". Komandai, kuri jau daugiau nei 2000 metų yra pasaulio religijos čempionė! Statistika juk nemeluoja? Ne, Jėzus nesirinko komandos. Jis žinojo jau iš anksto - ką jam Tėvas paskiria, tuos ir pašaukia.. Tad ir nėra priežasties manyti kitaip. Šiandien Jėzus daro tą patį - susirenka savuosius. Iš kur tik panorėjęs, kur jie yra. Jėzus nėra žemiškasis mokytojas, nei treneris ar bet kas, kuriam reikia kaip nors tų žmonių savo tikslams pasiekti, pašaukimui įvykdyti. Jėzus yra Viešpats, karalių Karalius žemėje, kuris vykdo savo Dangiškojo Tėvo valia, žmonijoje. Ties gyvenimo ir mirties pakrante.
Rinkosi ištisa minia. Marga minia. Jėzų pasodina Levio Mato namuose, už stalo. Ir už stalo ėmė sėsti visokie nusidėjėliai. Jie vaikščiojo su Jėzumi, jau sekiojo ir lydėjo jį. Ir dabar jau su juo valgo. Kartu valgyti nėra šiaip paprastas dalykas. Liaudyje sakoma: „kartu ne vieną pūdą druskos suvalgė". Tai reiškia daug ką kartu pergyveno, draugystė išbandyta. Pasitikėti galima. Paskutinei Vakarienei Jėzus pasikvietė tuos, kurios pats norėjo. Viešpaties Vakarienė - ypatinga Dievo ir žmogaus, tikėjimo žmonių artumo regima tikrovė. Ir čia aprašyta tokia tikrovė. Jėzus kartu valgo su tais, kurie, kaip matom, gero vardo neturi. Tikrų tikriausiai šie nė nenutuokia su Kuo prie stalo sėdi, nei tie, kurie juos apkalba. Vienodi jie. Tik vieni jau valgo, o kiti tik piktinasi ir apkalba, priekaištauja. Nenutuokia kam. Vargšai... Dievo, Aukščiausiojo Sūnaus, Viešpačių Viešpaties mokiniams. Ir pamanyk, ką Dievas pasirenka? Nusidėjėlius. Teisieji Jėzui nė motais? „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams"- Jėzaus tiesus ir toks paprastas atsakymas. Ar klysčiau manydamas, kad nuodėmė ir teisumas - žmogaus dvasios ligos ir sveikatos požymiai? Serganti, nuo savo Kūrėjo paveikslo atitolusi dvasia - nuodėmingas žmogus. Su visomis nuodėmės pasekmėmis. Teisieji - sveiki. Jie į Dievo paveikslą, jiems dangiškojo gydytojo nereikia. Bet ar toks bent vienas žemėje gyvena? Aprašytoje Evangelijos vietoje matome. Taip, tai - Jėzus. Jam nereikia gydytojo, visiems kitiems taip. Reikia Gydytojo. Juk visi nusidėję ir stokoja Dievo paveikslo garbės. Visai nesvarbu ką galvoji apie save ir kitus, esi tuo kuo esi - nuodėmės pažeistas Dievo Kūrinijos vaikas. Jėzus yra reikalingas tiems kurie ima suvokti savo bėdą ir tiems, kurie dar savo ligos požymių, savo bėdos ir gėdos net nenujaučia. Tačiau, Jėzus jau pradeda ir su jais kalbėti. Jis pas juos taip pat atėjo. Dar nevalgo kartu. Ligoniai apetito neturi. Šį kart Jis valgo pas muitininkus. Ateis laikas ir fariziejams. Vieną tokį priminsiu - Saulių.