Liepos 6-10 d. Biržuose vyko dieninė vaikų stovykla ,,Indėnai". Tai dar vienas iš Biržų ev. Reformatų jaunimo projekto ,,Duok man ranką, mielas drauge" renginių. Ši stovykla skyrėsi nuo įprastų stovyklų, nes ji buvo dieninė. Tai reiškia jog vaikai susirenka ryte, o vakare kiekvienas keliauja į namučius. Šioje stovykloje dvasinė vadovė buvo kun. Sigita Švambarienė, o stovyklos direktorės pareigas ėjo sekmadienio mokyklėlės mokytoja Danutė Nindriūnaitė. Vadovais dirbo 10 jaunųjų ev. reformatų parapijiečių.

Stovyklą pradėjome atidarymo pamaldėlėmis kuriose tarnavo kun. S. Švambarienė, jos buvo koncentruotos į visos savaitės temas, pamoksliukas buvo labai trumpas, ir vaikai buvo nustebę, kad bažnyčioje ne visada reikia ilgai sėdėti, ir kad Dievo Žodžio klausymas gali būti visai nenuobodus.

Kiekvienos dienos rytą pirmiausia vaikus didysis Manitu (taip indėniškai vadinosi didysis stovyklos vadas) pasveikindavo stovyklautojus šūksniu ,,HAU HAU HAU", pakartodavome taisykles ir lėkdavome į bažnyčią pasimelsti už būsimą dieną. Po to mūsų laukdavo įvairūs darbeliai.

Gaminomės karolius iš molio, darėmės odinius skirtukus knygoms, indėniškas pieštukines, bandėme pasigaminti indėnišką kamuoliuką ir dar daug daug visko. Senojo indėno pasakojimais, mes vadindavome pamokėles, kurių metų vaikai klausė istorijų, mokėsi auksines Biblijos eilutes, kurios atitikdavo dienos temą, žaisdavo pakartojimo žaidimus, vedė stovyklos dienoraštį kurį stovyklos pabaigoje išsinešė namo. Vaikams naujiena buvo ir tai, kad jie turėjo stovyklos pažymėjimus į kuriuos vadovai už kiekvieną dalyvautą dieną įklijuodavo po lipduką. Kiekviena diena turėjo savo popietinę programą. Keliavome į žygius, dalyvavome piemenėlių ralyje, turėjome indėnų budrumo, išradingumo, sumanumo patikrinimus, giedodavome paprastas giesmeles. Netrūko ir linksmybių. Plaukiojome su baidarėmis, ėjome maudytis, valgėme pavakarius, žaidėme žaidimus ir statėme indėnų fortą. Artėjant vakarui, prieš pat išeinant į namučius, turėdavome misijos pasakojimą. Tai tęstinis pasakojimas apie indėnų berniuką ir jo tikėjimo patirtį gyvenant prerijose. Pasakojimas vaikus lydėjo visą savaitę. Vaikai iki šiol klausia kaip sekasi pasakojimo herojui, indėnų berniukui Aški ir jo šuniukui Cė. Džiugu, kad pasakojimo klausydavosi ir po darbų pas vaikus atskubėję tėveliai, bei seneliai. Jiems taip patiko pasakojimai, kad kai kurie siūlė suburti dar vieną grupę - skirtą tėveliams . Smagu, kad visą stovyklavimo laiką tėveliai džiugino vadovus ir vaikučius dovanomis: kas medaus kibirėlį, kas nupirkęs arbūzą, sausainių, ar suslėgęs skanų sūrį ar padovanojęs kibirą prisirpusių vyšnių.

Pačią paskutinę dieną turėjome ,,Indėnų šventę", į kurią buvo pakviesti ir vaikučių šeimų nariai. Šventės metu vaikai giedojo išmoktas giesmeles, ragavo indėniško maisto, rodė parodėlėje savo darbelius, žaidė įvairiausius indėniškus žaidimus ir kalbėjo indėnų gestų kalba kurios nė vienas tėvelis nesuprato, nes vaikai jos mokėsi visas penkias dienas. Visos stovyklos metu vaikai rinko plunksnas savo indėniškai karūnai. Plunksnos buvo duodamos už aktyvų dalyvavimą pamokėlėje, už teisingai pasakytą Biblijos eilutę, už laimėtą indėnišką žaidimą, ar viktoriną. Savo indėniškais papuošalais vaikai pasipuošė per šventę, kur be „Čiurlenančio upokšnio", „Greitosios strėlės" ir „Papuas" genčių pasirodymų, linksmybių ir žaidimų vaikai buvo įvertinti už gražiausią, daugiausiai plunksnų surinkusią karūną. Visiems vaikams buvo įteikti diplomai, pažymint jų teigiamas savybes. Stovyklą užbaigėme atsisveikindami ne iki kitų metų, o iki susitikimo sekmadienio mokyklėlėje.