Uždaryti

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
MORKAUS 3, 7-12
Sekmadienis, 02 Rugpjūtis 2009 05:47

Jėzus su mokiniais pasitraukė prie ežero. Įkandin sekė didelė minia iš Galilėjos. Taip pat iš Judėjos, Jeruzalės ir Idumėjos, iš Užjordanės bei iš Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie jo darbus. Tuomet Jėzus liepė mokiniams laikyti jam paruoštą valtį, kad minia jo nesuspaustų. Mat jis buvo daugelį išgydęs, ir visi, ką tik vargino ligos, veržėsi, norėdami prisiliesti. Taip pat netyrosios dvasios, vos tik jį išvydusios, parpuldavo priešais ir šaukdavo: „Tu Dievo Sūnus!" Bet Jėzus griežtai jas drausdavo, kad jo negarsintų.

Tuomet, kai fariziejai su erodininkais jau rezga Jėzaus pražudymo planus, Jėzus pasitraukia vėl prie ežero. Regime, kad kas kart, kai Jėzus ateina į paežerę, ten susirenka vis daugiau žmonių. Pradžioje tebuvo vietiniai - žvejai. O dabar, jau minios seka įkandin Jėzaus.

Ne tik iš vietinių Galilėjos apylinkių. Iš Judėjos ir atokių nuo šio krašto vietų, net iš sostinės Jeruzalės! Staiga visai niekuo neypatinga vietovė tampa garsi. Ar tai nėra pažįstama? Gandų sutraukta minia susitelkia ir pakrantėje nebelieka vietos tam, dėl kurio šios sueina. Valtis tampa nebe transporto, bet gelbėjimosi priemonė. Gelbėjimo valtis įprastos, kuomet vandenyne ištinka nelaimė, bet čia jau valtimi gelbėtis tenka nuo minios. Minia pavojinga - gali suspausti, sutrypti. Taip žmonės troško atsikratyti savo ligomis, taip jos juos mirtinai vargino... Šiose aplinkybėse Morkaus aprašytas netyrųjų dvasių šūkaliojimo tramdimas atrodo keistai. Juk netyrosios dvasios sakė tiesą: „Tu Dievo Sūnus!" Ar tai turėjo kenkti, jei žmonės sužinotų tiesą? „Bet Jėzus griežtai jas drausdavo, kad jo negarsintų" (3,12). Kodėl? Prisiminkime ankstesnes eilutes ir komentarus iš pirmojo skyriaus. Dvasiniai dalykai nėra regimi visiems. Tai pat, kad Jėzui nėra reikalinga netyrųjų dvasių pagalba jam garsinti. Dievui nereikia šėtono pagalbos. Kaip ir Bažnyčiai, nėra reikalingi piktadariai, jog žmonės patyrę nelaimę atsimintų Bažnyčią. Tenka kartais stebėti, kuomet Bažnyčion įsėlinęs „avies kailyje vilkas" kaip pasiutęs ima šauktis Dievo ir kaip įmanoma šlovinti Viešpatį, rūpintis Bažnyčios „švariu" tikėjimu, „tradicijomis" prieš tuos, kurių sielos jam rūpi. Ypač, kai tokiam „vilkui" prispaudžiama uodega ir svyla kailis. Ar ne panašiai fariziejams ėmė svilti kailis, kai Jėzus juos, tokius „orius Dievo tarnus", pastatė į gėdingą padėtį? Jėzui nereikia „pagalbos" ir jis griežtai draudžia, netyroms dvasioms jį garsinti. Tiesa yra tik tuomet TIESA, kuomet ji atveria kelią pas Kristų (žr. Ef 4,15), o ne užkerta. Išrėkta, išsakyta tiesa be meilės ir atjautos, virsta labai į tiesą panašia užkarda, tiesos veidrodžiu. Ji pastatoma sakomai tiesai atspindėti, bet ji jau išvirkščia. Kad ji nepasiektų Kristaus reikalingos sielos. Apie tokius netyrų dvasių darbus vėliau apaštalas Povilas rašo, kalbėdamas apie vieną Kristaus Evangeliją. Nėra Apolo ar Petro evangelijų...netyrosios dvasios nenustojo gyvuoti Jėzui atėjus. Jis jas išvarydavo, tačiau šios nebuvo sunaikintos. Iki šiol puikiai gyvuoja ir randa sau buveines eilinių ir neeilinių vargstančių mirtingųjų žmonių kūnuose. Nieko nauja, kaip ir Jėzaus laikais.