Šį pavasarį Vengrijos reformatų bažnyčia pakvietė du jaunus žmones iš tokio pat tikėjimo bažnyčios Lietuvoje atvykti į festivalį „Starpoint", kuris čia vyksta jau ketvirtąkart. Ši šventė, rengiama kas 2-jus metus, sutraukia kelis tūkstančius protestantų iš visų Vengrijos regionų (iš viso jų yra virš kelių milijonų iš 8 mln. šalies gyventojų).

Mes (Inga Krisiukėnaitė ir Merūnas Jukonis) nepaprastai nudžiugome sužinoję, kad esame deleguoti į šį festivalį ir turėsime galimybę pristatyti  taip pat seną  mūsų Unitas Lituaniae - Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią. Džiaugėmės galimybe pamatyti kitas kultūras, savo išpažinimo brolius ir seses kitoje šalyje (beje, su vienu svarbiausių Vengrijos reformatų Bažnyčios Debreceno distriktu, mūsų Bažnyčia turi partnerystės ryšius), jų bendrystę ir stiprybę. Turėjome puikią galimybę sužinoti, iš kur kiti semiasi drąsos, kadangi tokia ir buvo stovyklos pagrindinė tema.

Į Vengriją atvykome keliomis dienomis anksčiau , nes autobusas „keliauja" tik 2 kartus per savaitę. Todėl turėjome į valias laiko apžiūrėti gražiausias sostinės vietas, po kurias vedžiojo Vengrijos Bažnyčios jaunimo atstovai. Budapeštas mus sužavėjo: didingi senoviniai pastatai (Parlamento ir karaliaus rūmai), žydintys parkai, įspūdingi tiltai, gausybė skulptūrų ir nuostabusis Dunojus!..

Mums išties pasisekė, kad atvykome čia anksčiau nei reikėjo! Antrąją mūsų viešnagės dieną dar kartą, - tik jau dabar savarankiškai,- apžiūrėjome šį miestą, ir dar kartą akimis ,,paglostėme'' jo grožybes. Trečiąją dieną pajudėjome link festivalio vietos.

Vieni drąsiai, kiti su lengvu nerimu pasileidome į kelionę laivu viena iš didžiausių Europos upių - Dunojumi. Nors iki stovyklos plaukti teko apie 5 valandas, tačiau šis žygis neprailgo, - mat, Vengrijos reformatų bažnyčios jaunimo savanoriai rūpinosi programa: organizavo „susipažinimo" žaidimą, užvedė pokalbius grupėse ir, žinoma, giesmes.

Buvo smagu girdėti, su kokiomis mintimis į šį festivalį atvyksta ir ko tikisi kiti dalyviai. Mes gi patys rengėmės ne tik įdomiai praleisti laiką, užmegzti naujas pažintis, bet ir įgauti patirties, pajusti bendrystės jėgą, susipažinti su Vengrijos reformatų bažnyčios jaunimo veikla. Taip pat sužinoti ir atrasti kažką naujo bei naudingo, kuo galėtume pasidalinti, grįžę į Lietuvą - pojūčiais, idėjomis, liudijimais, patirtimi.

„Drąsuolių" stovykloje

Atvykus į stovyklą, mus pasitiko karšta vengriška saulė, kuri „čirškino" viso festivalio metu. Penkias ypač karštas dienas tarptautinės jaunųjų reformatų pajėgos dalijosi patirtimi, iš kur pasisemti drąsos („Iš kur tu semiesi drąsos?" - tokia pagrindinė sambūrio tema). Nuolat tyrėme, bendravome, ginčijomės: iš kur kiekvienas semiasi drąsos pradėti kažką naujo? Priimti sprendimus, kurie gali pakeisti ne tik tavo, bet ir tave supančių žmonių gyvenimus? Drąsos įveikti įvairias baimes, gyvenimo išbandymus? Atsakymų ieškojome Dievo Žodyje...
Itin įdomu buvo kasdien stebėti jaunimo paruoštus mini-spektakliukus, vaizduojančius kasdienes mūsų gyvenimo situacijas. Nagrinėjome skirtingas drąsos formas: karžygio (vyro), moters ir vaiko.
Kiekvieną rytą 7 val. anksčiausiai atsikėlę stovyklautojai galėdavo dalyvauti mažų grupelių rytinėse maldose. Turbūt dėl to, kad įvairios vakarinės „programinės veiklos"

užsitęsdavo iki vėlumos, daugumai rytas prasidėdavo 8 val. individualia malda prieš pusryčius, prie kurių (kaip ir per pietus) nusidriekdavo didžiulė eilė. 9 val. prasidėdavo bendra rytinė ilgoji dikcija didžiojoje scenoje, trukdavusi iki dviejų valandų. Po to stovyklos muzikinė grupė sugrodavo keletą kūrinių, vėliau vykdavo tos dienos temos nagrinėjimas. Rytinė dikcija neprailgdavo, kadangi būdavo paįvairinama labai gražiomis vengrų giesmėmis, vaidinimais. Vėliau visi išsiskirstydavome į mažas, 6-8 žmonių, grupeles, kurias organizatoriai laikė „svarbiausia festivalio dalimi". Čia į nagrinėjamą temą buvo žvelgiama ypač giliai.

Apskritieji stalai

Kaip nuo svogūno lupant po lapelį atrandamas vis kitas, kitoks, didesnis, taip ir čia, diskusijose, bendromis jėgomis ieškoma gilesnių prasmių. Ypač buvo vertinamas pasidalinimas individualia patirtimi. Juk siekiant praturtinti vieni kitus savo mintimis, įžvalgomis, mes tampame mažų grupelių bendruomenėmis, o ne minia, tiesa?
Po pietų vėl virdavo įvairios diskusijos („Apskritieji stalai"). Čia buvo nagrinėjamos ekonomikos, ekologijos ir kitos temos. Gaila, jos vykdavo vengrų kalba, tad mums belikdavo apžiūrėti parodas, kurių tikrai netrūko.

Atėjus vakarui, vykdavo kelias valandas trukdavusi vakarinė dikcija - vakarinis temos nagrinėjimas. Rytinių ir vakarinių dikcijų bei diskusijų metu mes turėjome puikią galimybę ge-riau pažinti ne vien tik kitus, bet ir patys save. O viso festivalio metu - pažinti ne tik Vengrijos reformatų bažnyčią ir pačius vengrus, kitataučius (škotus ir taivaniečius presbiterionus - reformatus), bet ir pajusti jų unikalią kultūrą ir visus vienijančios giesmės Dievui galią.

Laisvalaikio linksmybės

Festivalyje ne tik diskutuodavome rimtomis temomis, bet ir linksmai leisdavome laiką. Po vakarinės dikcijos mūsų laukdavo pramogos. Tekdavo sunkiai apsispręsti, į kokį pasirodymą eiti, nes vienu metu jų vykdavo po kelis. Tai išties buvo nelengva, nes festivalio organizatoriai pasirūpino talentingais, Vengrijoje populiariais atlikėjais ir norėjosi vienu metu būti keliose vietose. Tuo pat metu, tik kitoje scenoje vykdavo įvairių tautinių šokių pasirodymai (Izraelio, vengrų, vokiečių), kuriuose galėjai smagiai patrypti ir pats. Pastebėjom, kad vengrai labai vertina savo kultūrą, senus tradicinius šokius ir muziką. Jie ne tik giedodavo choru savo tautines giesmes, bet ir puikiai trypdavo šokdami tautinius šokius.

Nors festivalio mastas - didžiulis (matyti, kad organizatoriams nestigo drąsos imtis tokio didžiulio renginio), labai stebino, kad viskas buvo puikiai organizuota. Kaip sakė vengrai, tai jau ketvirtasis toks jų festivalis, vykstantis vis kitoje vietoje ir kaskart augantis bei tobulėjantis (pirmaisiais metais dalyvių skaičius buvo 1000 ir tik keletas veiklų, o dabar - jau 2500, o veiklų keliolika kartų daugiau). Festivalis yra atviras visiems: čia atvyksta ne tik Vengrijos reformatų Bažnyčios bendruomenių nariai, bet ir kitų konfesijų (liuteronų, katalikų ir kt.), besidomintys reformatų veikla.

Pateisintos viltys

„Jaunimas jaunimui"- rašoma kvietime į „Starpoint" festivalį. Tai tikra tiesa: visame festivalyje dirbo labai daug savanorių (apie 500). Toks jaunimo darbas, neturintis piniginės išraiškos ir neskaičiuojant darbo valandų - ypatingai nuoširdus. Tikriausiai todėl pirmaisiais mūsų draugais tapo, būtent, savanoriai.

Šis festivalis tapo puikiu krikščioniško renginio pavyzdžiu. Festivalio dalyviai penkias dienas gyveno palapinėse, kartu giedojo, meldėsi, kantriai stovėjo eilėse prie pusryčių, ištvermingai dalyvavo ilgosiose dikcijose ir kartu darė daugybę kitokių dalykų, lyg viena didelė šeima, rūpindamiesi ir padėdami vieni kitiems (ypač neįgaliesiems). Taip pat savanoriškai dirbo. Buvo keista ir malonu tokiame didžiuliame festivalyje nematyti rūkančiųjų, ar apgirtusių.

O už šią mums suteiktą galimybę patobulėti nuoširdžiai dėkojame Lietuvos reformatų bei Vengrijos reformatų Bažnyčioms už atsiliepimą į kvietimą, mūsų pasiuntimą  ir šiltą vengrišką priėmimą!

Visos mūsų viltys pasiteisino su kaupu.