Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Dievas mūsų nepaliko vienų ir be vilties
Mittwoch, den 09. September 2009 um 06:09 Uhr
There are no translations available.

kun_tomas_sakasPasakyk jiems: „Taip kalba Viešpats. Kai žmonės pargriūva, argi jie nesikelia? Kai žmonės paklysta, argi negrįžta atgal? Tad kodėl ši tauta - Jeruzalė - amžinai neklusni? Kodėl jie laikosi apgaulingų stabų ir atsisako sugrįžti? Klausiausi atidžiai ir neišgirdau nė vieno tiesos žodžio. Niekas neapgaili savo nedorumo, nesako: Ką aš padariau. Visi puola į priekį savo neklusniuoju keliu tarsi ristūnai, besiveržiantys į mūšį. Net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino Viešpaties teisingumo. Kaip galite sakyti: Mes išmintingi. Mes turime Viešpaties Įstatymą? Juk iš tikrųjų melaginga žinovo plunksna jie pavertė jį melu. Išminčiai sugėdinti, apstulbinti, įkliuvę į spąstus. Štai jie atmetė Viešpaties žodį; iš kur gi jų išmintis?"(Jer 8,4-9) Amen.

Mes girdėjome pranašo Jeremijo perduotus Dievo žodžius Izraelio tautai. Jeremijas jautėsi pašauktas perduoti išrinktai tautai Dievo valią. Jis jautė pareigą - Jeruzalės tautai - žydams, parodyti to meto jų veiklos nuodėmingumą. Per pranašą Jeremiją Dievas kaltino savo išrinktąją tautą, kad ji sulaužė Sandorą ir nusigręžė nuo Dievo valios ir jo Įstatymo.

Mes galime į šiuos girdėtus žodžius žvelgti kaip į Dievo priekaištus, išsakytus prieš tūkstančius metų savo išrinktajai tautai, žydams. Tačiau aš neabejoju, kad daugelis iš mūsų suprato, jog šie žodžiai nebūtinai skirti vien tik Izraeliui. Šiame tekste Dievo išsakyti žodžiai gali ir mus priversti susimąstyti.

Viešpats per pranašą Jeremiją mums kalba, kad mes, žmonės, nesame tobuli. Mes nebūtinai darome tai, kas yra gera mums ar mūsų artimiesiems. Kalbant teologo kalba, mes esame nusidėjėliai ir dažnai, sąmoningai ar nesąmoningai nesilaikome mums Dievo duotų Įstatymų.

Skaitydamas šį pranašo Jeremijo knygoje esantį tekstą aš prisiminiau vieną savo vaikystės draugą. Būdami dar maži vaikai mes dažnai žaisdavome kartu kieme. Jis buvo tuo metu ne tik puikus mano draugas, bet ir šiaip geras berniukas. Tačiau jis turėjo vieną keistą savybę. Jis labai mėgdavo meluoti. Ir meluodavo jis dažniausiai be jokios objektyvios priežasties. Visiems atrodydavo, kad jis meluoja be jokio pagrindo, tai yra meluodavo ne tam kad išvengtų bausmės ar gautų kokią nors naudą iš savo melo. Kai jo močiutė jį „nutverdavo" meluojant ir klausdavo, kodėl jis taip daro jis atsakydavo: „nežinau". Žinoma būtų galima bandyti susidaryti aiškesnį mano vaikystės draugo psichologinį portretą ir pabandyti rasti priežastį, kodėl jis taip mėgo meluoti. Bet ne tai yra svarbiausia.

Aš manau, kad mes visi šiek tiek esame panašūs į tą mano vaikystės draugą. Aš nenoriu pasakyti, kad mes visi mėgstame be priežasties meluoti, aš noriu tik pasakyti, kad mes visi sąmoningai ar ne visai sąmoningai, esame linkę eiti klaidingais keliais. Taigi mes visi esame nusidėjėliai. Tai nėra labai malonu girdėti, bet tai žmogiška. Kaip tekstas gražiai sako, mes puolame į priekį savo neklusniuoju keliu tarsi ristūnai, besiveržiantys į mūšį.

Viena iš žmogaus savybių yra ta, kad jis yra atvira būtybė. Tai yra žmogus yra atviras pasauliui. Mūsų vaikai ar anūkai, nors savo išvaizda būdami labai panašūs į mus, gali pasirinkti visiškai kitokį gyvenimo kelią. Kitos gyvos šio pasaulio būtybės to negali. Šuniukai, pavyzdžiui, iš kartos į kartą elgiasi vienodai, tai yra taip kaip jiems diktuoja jų instinktai. Bet mes žmonės, galime įveikti savo instinktus ir pasielgti visiškai kitaip, negu toje pačioje situacijoje būtų pasielgę mūsų tėvai. Mes esame laisvi keisti savo gyvenimą, mes esame laisvi pasirinkti vieną ar kitą problemos sprendimo būdą. Mes taip pat galime gyventi kitokį gyvenimą, negu gyveno mūsų tėvai ir protėviai. Tokia žmogiškojo atvirumo pasauliui galimybė turi ir savo kainą. Mes turime užmokėti savo gyvenimu už mūsų laisvę gyventi taip kaip mes norime. Kartais gali pasirodyti, kad gyvūnams šiame pasaulyje yra lengviau. Jų gyvenimas, jų elgesys yra tartum užprogramuotas jų genuose. Juk ir mūsų tekstas rašo: „Net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino Viešpaties teisingumo". Taigi galima pagalvoti, kad net paukščiams yra lengviau: jie gyvena pagal Dievo jiems duotą ritmą. Tačiau ką daryti mums žmonėms? Kaip būti tikriems, kad gyvename pagal Dievo valią? Ir kaip galų gale net žinant jo valią rasti stiprybės taip gyventi?

Kaip girdėjome mūsų tekste Viešpaties tauta izraelitai nesilaikė Dievo valios. Viešpats jiems priminė jų nedorybes ir apgailestavo, kad jie elgėsi neišmintingai ir atmetė Viešpaties žodį. Šiame tekste mums neduodama jokio aiškaus atsakymo, kaip įveikti mūsų nuodėmingą prigimtį ir gyventi sandoroje su Dievu. Tačiau mes krikščionys žinome, kad Dievas mūsų nepaliko vienų ir be vilties. Nors mes esame nuodėmingi ir Jeremijo knygoje girdėti priekaištai Izraeliui tinka ir mums, mes turime viltį. Tą viltį labai gerai apibūdina Heidelbergo katekizmas 8 klausime. Ten klausiama: „Bet ar mes esame taip pagedę, kad mes visiškai nesugebame nieko gera ir esame linkę tik į piktą." Į šį klausimą duodamas toks atsakymas: „Taip. Nebent mes esame Dievo Dvasios naujai atgimdomi". Taigi Heidelbergo katekizmas remdamasis šventuoju Raštu patvirtina žmogaus nuodėmingą prigimtį. Tačiau tuoj pat priduria, kad mes turime viltį. Jūs tikriausiai nujaučiate, kas yra mūsų didžiausia viltis ir paguoda. Vėl cituojant Heidelbergo katekizmą galima atsakyti:

Mano vienintelė paguoda yra tai, kad aš kūnu ir siela, gyvenant ir mirštant ne pats sau priklausau, bet esu mano ištikimojo Išganytojo nuosavybė, kurs savo brangiu krauju visas mano nuodėmes tobulai apmokėjo bei išvadavo mane iš visos velnio galybės ir kurs taip mane apsaugo, kad be mano dangiškojo Tėvo valios ne tik nė plaukas nuo mano galvos negali nukristi, bet netgi viskas mano palaimai tarnauti turi. Todėl jis per savo šventą Dvasią užtvirtina man amžiną gyvenimą ir įžiebia manyje nuoširdų norą bei pasiruošimą nuolatos Jam gyventi.

Nors mes esame nuodėmingi ir mums yra sunku išpildyti Dievo valią ir jo Įstatymus, mes turime vilties ir jėgos šaltinį. Šis šaltinis nėra mūsų protas ar mūsų valia. Šis šaltinis, tai mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jo mirtis ant kryžiaus sutaikė mus su Dievu. Mes esame Naujosios Sandoros nariai, mes esame Dievo vaikai. Tikėdami, kad Jėzus Kristus yra mūsų Viešpats, priimdami jo išganančiąją žinią mes esame Dievo Dvasios naujai atgimdomi.

Žinoma, kai kurie iš jūsų klausydami šios žodžius galite pagalvoti, na taip visa tai skamba gražiai, bet labai jau abstrakčiai? Tačiau kaip praktiškai nugalėti savo nuodėmingą būdą? Kaip rasti jėgų gyventi pagal Dievo valią?

Paradoksalu, tačiau visa paslaptis ir glūdi pasitikėjime Dievu. Iš pasitikėjimo Dievu ir tikėjimo, kad Jėzus Kristus mirė už mūsų nuodėmes išplaukia elgesys, kuris yra mielas mūsų artimui ir Dievui. Tai yra jei mes tikrai tikime Dievu, mes nebegalime elgtis taip kaip seniau. Jei mes esame atgimdomi Dievo Dvasios, mes nebegalime garbinti stabų, žudyti, vogti ar kitaip pažeisti Dievo Įstatymą. Jėga glūdi ne mumyse, bet Dievo išganančioje aukoje. Mes labai apsigauname, jei stiprybės ieškome tik savyje. Mes galime suplanuoti savo gyvenimą, tačiau be Dievo palaimos visi mūsų planai yra beverčiai.

Tai sakydamas aš prisiminiau vieną istoriją. Neseniai man teko žiūrėti dokumentinį filmą apie vieną iš nacistinės Vokietijos ideologų ir Adolfo Hitlerio pagalbininką Bormaną. Bormanas buvo ne tik užkietėjęs nacistas, tačiau jis labai nemėgo krikščionybės. Jis buvo įsitikinęs, kad krikščionybę greitai pavyks išnaikinti. Bormanas buvo uždraudęs savo žmonai vaikus auklėti krikščioniškai ir net draudė namuose švęsti Kalėdas.

Ir kuo gi baigėsi jo planai? Trečiasis reichas žlugo, Bormanas planavęs kartu su Hitleriu valdyti pasaulį, nusižudė, o jo vienas iš sūnų auklėtas antikrikščioniškoje dvasioje vėliau tapo kunigu. Taigi Bormano, žmogaus pasikliovusio vien savimi ir savo sugebėjimas, planai žlugo. Aš manau, kad Bormano gyvenimas yra labai geras pavyzdys, kad be Dievo palaimos mūsų planai yra beverčiai.

Todėl nebijokime pripažinti savo nuodėmingumo ir prašykime Visagalio Dievo palaimos ir Dievo Dvasios visiems mūsų veiksmams. Nebūkime kaip tie Jeremijo knygoje minimi išminčiai, kurie yra sugėdinti, apstulbę ir įkliuvę į spąstus. Nebūkime tie, kurie atmeta Viešpaties žodį ir pasitiki tik savo išmintimi. Atverkime savo širdis Gerajai Naujienai ir pamatysime, kad nepaisant mūsų nuodėmingumo ir nesugebėjimo laikytis Jo Įstatymo, Dievas paaukojo savo vienintelį sūnų mūsų nuodėmėms atpirkti. Nors mums pritrūksta valios išpildyti Dievo Įstatymą, tačiau pasitikėdami Juo mes galime atrasti jėgų išalkusį pamaitinti, ištroškusį pagirdyti, keleivį priglausti, nuogą aprengti, ligonį ir kalinį aplankyti. Nors mes esame nuodėmingi, tačiau savo gyvenimą patikėję Dievo malonei pamatysime, kad Jis žino mūsų lūkesčius ir abejones, vargus ir džiaugsmus. Atsisakę savo apgaulingų stabų ir pasitikėdami visagaliu Dievu, mes atrasime savyje nuoširdų norą ir pasiruošimą nuolatos gyventi mūsų Viešpačiui. Amen.

Kun.Tomas Sakas