Uždaryti
There are no translations available.

Prisijungimas redaktoriams

Prisijunkite, norėdami redaguoti svetainės turinį.
There are no translations available.

Prisijungimas

2006 - 2013 metų ref.lt archyvas

Ši svetainė yra 2006 - 2013 metų archyvas.

Klausimas

Užbaikite Šv. Rašto citatą: "Jei Viešpats panorės..."
 
„Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.“ (Ef4, 15)
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija
LERD "RADVILA"
Vilniaus parapijos istorija
Tuesday, 15 September 2009 06:19
There are no translations available.

Vilniaus parapijos istorija

Pirmosios žinios apie Vilniaus reformatų parapijos susikūrimą yra labai šykščios. 1908 m. Vilniaus Sinodo nutarimu išleistame leidinyje "Monumenta Reformationis Polonicae et Lithuanicae" (Lenkijos ir Lietuvos reformacijos paminklai). 10 serija, 1 sąsiuvinys "Akta, tojest spravy zboru Krzescianskiego Wilenskiego" nurodo, kad pirmos pamaldos pagal Jono Kalvyno liturgiją įvyko 1553 metais Vilniuje, Mikalojaus Radvilos Juodojo Lukiškių dvare. Šio leidinio pirmoje dalyje buvo atspaudinti iš XVI a. 38 dokumentai, kurie buvo išgelbėti po 1611 metų katalikų fanatikų Vilniaus reformatų bažnyčios, archyvo, mokyklos užpuolimo ir sudeginimo. 1911 metais kunigo J. Šepečio leistas "Pasiuntinys" Nr.10 talpina šio dokumentų rinkinio gale atspausdintą istoriko Kraševskio aprašymą apie Vilniaus reformatų bažnyčią ir parapiją: "Pamaldoms buvo paskirta didelė salė, jos sienos buvo apmuštos juoda gelumbe su baltu kryžiumi priešakyje. Vidury salės stovėjo stalas su baltu kryžiumi, ant stalo stovėję dvi nuogos stovylos, kur uždegdavę žvakes einant komunijos... Parapijai tarnavo du kunigai iš katalikų". Straipsnio autoriaus kunigo J.Šepečio nuomone, tai galėjo būti Simonas Zacijus ir Vendrogovskis. Toliau rašoma: "Sunku dabar rasti vietą, kur buvo pirma Vilniaus reformatų bažnyčia, tradicija parodo dvi vietas, kur XVIa. galėjo būti Radvilo Juodojo palocius.... Palocių ir sodų Radvilų buvo pristatyta prie Vilijos nuo Katedros iki totorių vartų ir turime dokumentą iš 1552 m., kad Vilniaus vyskupas užleido savo dvarą priemiestyje "ant Lukų" Radvilai Juodajam. Iš kitos pusės Zakrete Nesvyžiaus Radvila Našlaitėlis (Juodojo sūnus po tėvo mirties tapęs kataliku) turėjo vasarinį palocių "Jėzuitų Lukiškyje", toje vietoje, kur Vilija pasuka nuo vakarų į šiaurę".

Mūsų laikų istorikai yra linkę manyti, kad būtent šioje vietoje, dabartinio Vingio parko teritorijoje, proskynoje, kur yra aikštė bei estrada ir galėjo stovėti tie legendiniai LDK Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo rūmai, aprašyti ir XVI a. išlikusiuose Lietuvos reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae (Jiednota Litevska) dokumentuose. "Lietuvos rytas" 1999 m Nr 58 rašo:

"Senovinės didžiosios Lukiškės apėmė du didelius laukus aplink Neries upės vingius į vakarus ir pietvakarius nuo Senamiesčio. Dabartinės Lukiškės - tai senovinio Vilniaus užmiestis. Jis tik XIX a. buvo prijungtas prie Vilniaus. Taigi dabartinės Lukiškės - tai tik daug didesnės (aprėpusios Vingio pušyną ir gretimas žemes) senovinės vietovės dalis.

Dalis didžiųjų Lukiškių priklausė Astikų šakos Radvilų giminei, kita dalis jau vėliau priklausė Mikalojui Radvilai Juodajam. Mikalojus Radvila Juodasis Vilniaus sutartis 1559 metų rugpjūčio 31-osios ir 1561 metų lapkričio 28-os) pasirašė Lukiškių dvare. Jam mirus, sūnus Vilniaus vaivadada Stanislovas Radvila 1593 metais vakarines Lukiškes padovanojo jėzuitams".

**Pirmas, apie 1562 m., specialiai reformatų maldos namams pastatytas pastatas buvo Radvilų rūmuose, užėmusiuose kvartalą dab. Šv. Jonų ir Pilies gatvių sankryžoje. Šios bažnyčios rūsyje buvo palaidota Mikalojaus Radvilos Juodojo žmona Elžbieta Šidlovecka - Radvilienė, o ir jis pats 1565 m. balandžio 27d. testamente prašosi būti palaidotas šalia žmonos bažnyčios rūsyje. Po kung. Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties 1565 m. gegužės 28 d., kurį laiką reformatų pamaldos dar buvo laikomos Radvilų rūmuose, bet 1569 m. Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui kovai su reformacija pasikvietus jėzuitus ir Radvilos mažamečiams vaikams sugrįžus į katalikų tikėjimą, reformatų maldos namai iš rūmų buvo pašalinti, tėvų palaikai išvežti į Dubingius, kuriuos valdė Mikalojus Radvila Rudasis.

**1574 m. antroji iš eilės Vilniaus reformatų bažnyčia Mikalojaus Radvilos Rudojo rūpesčiu įkuriama kitoje gatvės pusėje /dab.Pilies 30/, Stanislovo Goštauto sklype, šalia žuvų turgaus. Čia reformatai laikė pamaldas 7 metus.

**1581 m. reformatų globėjo kung. Mikalojaus Radvilos Rudojo pastangomis, gavus karaliaus Stepono Batoro privilegiją, dab. Volano gatvėje, prie Hornostajų rūmų, pastatoma puiki, mūrinė trečioji Vilniaus ev. reformatų bažnyčia. Bet jai nebuvo lemta ilgai ramiai egzistuoti. Per du sekančius šimtmečius Vilniaus reformatų parapijai teko patirti persekiojimus, deginimus, griovimus, žudymus. Prof. H.Merčyngas „Vilniaus bažnyčios keturkartis sugriovimas" mini net keturias datas: 1591, 1611, 1639, 1682 metus, kai fanatikų buvo visiškai sugriauti, sudeginti bažnyčios pastatai, archyvai, biblioteka, mokykla ir reformatams teko iš naujo statytis ar net kurtis visai kitoje miesto vietoje.

**Po pirmojo 1591 m. reformatų bažnyčios sudeginimo greit ten pat /dab.Volano gt./ buvo pastatyta ketvirtoji bažnyčia. Bet po dvidešimties metų per antrąjį, dar žiauresnį jos sunaikinimą (1611 m.), fanatikų sukiršinta minia mirtinai primušė kunigus, sudegino bažnyčią, mokyklą, kunigų namus, biblioteką su vertingomis, retomis knygomis ir beveik visus bažnyčios archyvus.

**Apie 1612 m. toje pačioje vietoje atstatyta penktoji bažnyčia. Bet praslinkus 28 metams (1639 m.) už kuosų šaudymą iš lanko į šalia stovėjusios katalikų Šv.Mykolo bažnyčios bokštą, kaip tada buvo rašoma teismo dokumentuose, buvo išprovokuotas paskutinis šioje vietoje susidorojimas su reformatais. 1639 m. birželio 21 d. teismas priteisė reformatams patiems nusigriauti bažnytinį kompleksą ir išsikelti už miesto sienų į Pylimo gatvėje esančias reformatų kapines.

1640 m. pastatoma šeštoji penktoje vietoje Vilniaus reformatų bažnyčia, kuri sudegė 1655 metais įsiveržus Maskvos kariuomenei.

**Pasibaigus karui 1661 m. pradėta statyti septinta bažnyčia. Pastaroji buvo visai sunaikinta per ketvirtąjį - paskutinį Lietuvos reformatų Bažnyčios Unitas Lithuaniae (Lietuvos Vienata) pogromą. 1682 m. balandžio 2 d. rytą jėzuitų mokiniai ir suerzinta minia užpuolė reformatų bažnyčią ir kitus jai priklausančius pastatus. Pasigrobė varpus, kryžius, indus, dokumentus, iždą, nuvertė nuo kapų antkapius ir kryžius, ištraukė iš kapų mirusiuosius, juos apiplėšė, tyčiojosi, daužė akmenimis ir galiausiai sumetė į laužą.

**Po šio sugriovimo vėl toje pat vietoje apie 1685 m. buvo pastatyta jau tik medinė aštunta reformatų bažnyčia, išstovėjusi apie 150 metų, kol dėl senumo buvo apleista, pastačius kitoje gatvės pusėje naują, gražią, mūrinę bažnyčią, stovinčią ir dabar.

**Lenkų kariuomenės majoro Pavelo Strijenskio rūpesčiu lėšos statybai buvo renkamos po visą Rusijos imperiją. Bažnyčios projektą paruošė ir įgyvendino Vilniaus universiteto architektūros profesorius Karolis Podčiašinskis. 1830 m. balandžio 21 d. buvo padėtas kertinis akmuo, simbolizuojantis statybos pradžią, cinko dėžutė su fundatorių pavardėmis, medaliai ir monetos. Prasidėjus 1831 metų sukilimui darbai pristabdyti. Statyba truko 5 metus ir 3 mėnesius. 1835m. liepos 21 d. devintąją Vilniaus reformatų bažnyčią šeštoje vietoje pašventino gen. superintendentas kun. Aleksandras Aniševskis, dalyvaujant Vilniaus distrikto superintendentui kun. Rapolui Daunorui, parapijos kun. Steponui Lipinskiui.

**Per I-ąjį ir II-ąjį pasaulinius karus bažnyčios pastatas nenukentėjo. Sovietų laikais 1947 m. liepos 27 d. nutarimu bažnyčią nuspręsta uždaryti. 1953 m. Vilniaus reformatų parapija nustojo egzistavusi.

**Prasidėjus Atgimimui 1988 m. lapkričio 12d. Biržų kunigas R. Moras sukvietė Vilniaus reformatus į skverelį prie bažnyčios bendrai maldai. Susibūrę vilniečiai ėmėsi kurti parapiją, rūpintis Bažnyčios pastatų atgavimu.

**1989 m. birželio 14 d. įregistruota Vilniaus ev. reformatų bendruomenė iš pradžių meldėsi Romos katalikų kurijos patalpose prie Mikalojaus bažnyčios. Į senąją Vilniaus reformatų bažnyčią tikintieji sugrįžo 1990 m. sausio 14 d., pamaldas laikė kun. R. Moras.

Pagal straipsnius leidiniuose „Mūsų sparnai" Nr.8-9, 40,42,64,74; „Pasiuntinys" Nr.1,10(1911m); „Sėjėjas" Nr.3, 6 (1940m.) paruošė D. Gudliauskienė

Architektūra

Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia yra viena iš nedaugelio išlikusių Karolio Podčiašinskio sukurtų sakralinių pastatų. Ji suprojektuota 1829 m., pastatyta 1830 - 1835 metais už Senamiesčio ribų, prie buvusių reformatų kapinių, prie Pylimo /Zavalnaja/ gatvės. Statybos iniciatorius buvo majoras Povilas Stryjenskis. Bažnyčia stačiakampė, vienanavė, dengta žemu dvišlaičiu stogu, o nava - medinėmis pakabinamomis lubomis. Priešais pagrindinį fasadą kyla šešių korintinių kolonų portikas. Už jo suprojektuota originali antra keturių kolonų eilė, tačiau statant dviejų vidinių atsisakyta. Greičiausiai pagal K. Podčiašinskio piešinį Kazimieras Jelskis padarė frontono timpane stiuko horeljefą "Kristus sako Kalno pamokslą miniai", kuriame puikiai perdavė Evangelijos mintį: "Jėzus matė žmones, užlipo ant kalno, o kada atsisėdo, priėjo Jo mokytiniai. Atvėręs lūpas Jis mokė juos, sakydamas: "Palaimintieji, turintys ... /Kalno pamokslas/ Mt 5,1-10" Ant stogo, panašiai kaip ir Vilniaus Katedroje, stovėjo trys skulptūros: centre Kristus laikantis indą, o kampuose klūpantys angelai su didžiuliais sparnais. Virš portalo užrašas lenkų kalba "DAJCIE SZESC PANU" /reformatų obalsis - Vienam Dievui garbė/. Kiti fasadai kuklesni, suskaldyti tolygiai išdėstytais stačiakampiais langais. Sienos iki langų suraižytos rustais, viršuje karnizas su modiljonais, kampai pažymėti korintinio orderio piliastrais.

Vertingiausias interjero elementas - medinės kesoninės lubos. Aštuoniakampius dantytus kesonus puošia tapyti augaliniai ornamentai. Pagal projektą kesonų briaunos buvo geltonos, vidus mėlynas, kvadratai raudoni. Čia architektas, matyt, pasinaudojo Romos šventyklų ar Žygimanto koplyčios Vavelyje pavyzdžiais. Lubų darbus tiksliai atliko stalius Vasiliauskas. Kesonus ir rozetes ištapė dailininkas Antanas Janavičius. Rozetes ant didžiųjų bažnyčios durų išpildė lipdybos meistras Frančesko Andriolli. Jis taip pat papuošė 8 kolonų ir 6 piliastrų kapitelius, sukūrė gipsatūras prie paradinių bažnyčios durų. Grindys buvo išklotos metlacho plytelėmis, sudarančiomis mozaikinį piešinį. Sienas viršuje puošė ornamentuoti frizai ir juodo marmuro lentos su aukso užrašais pasižymėjusiems reformatų veikėjams. Gražiausia iš jų buvo skirta Reformacijos Lietuvoje pradininkui kunigaikščiui Mikalojui Radvilai Juodajam. Kitos lentos buvo: Andriejui Volanui (1530 - 1610), Jonui Laskiui (1499-1560), Mykolui Rėjui iš Naglovičių (1505-1569), Simonui Konarskiui (1808 - 1839) ir 1836 m. įmūryta - bažnyčios statybos iniciatoriui Povilui Strijenskiui.

Prie bažnyčios durų buvo pastatytas dailus mažas choras. Patalpą, apart langų ir šoninių lempų, apšvietė keturi kabantys šviestuvai. Viduryje bažnyčios kabėjo senovinio darbo rusų ereliais papuoštas žirandolis, prie jo prikabinta lentelė su užrašu, kad tas šviestuvas 1611 m. iš Smolensko atgabentas ir 1627 m. Biržų kunigaikščio LDK hetmono Sinodo direktoriaus Kristupo Radvilos padovanotas.

Bažnyčios gale stovėjo Dievo stalas su dviem pasidabruotomis žvakidėmis, dengtas raudono aksomo uždangalu. Kairėje stalo pusėje stovėjo medinė sakykla taip pat su raudono aksomo užtiesalu. Dievo stalas buvo atskirtas medine baliustrada. Bažnyčioje stovėjo dvidešimt du suolai su atlošais tikintiesiems ir 4 suolai kunigams ir presbiteriams. Toks vaizdas buvo iki 1940 m.

Lietuvos architektūros istorija II d. Klasicizmas. Sakraliniai pastatai (V.Levandauskas)

Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. I tomas. Vilnius